George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 27 skyrius
George Orwell. DIENOS PARYŽIUJE IR LONDONE

orwell        Maždaug be penkiolikos šeštą airis atsivedė mane prie spike’o. Tai buvo niūri, dulsvai geltona plytinė dėžė, stovinti vargšų prieglaudos teritorijos kampe. Maži grotuoti langai, nuo gatvės skirianti aukšta tvora ir geležiniai vartai darė ją panašią į kalėjimą. Prie vartų jau laukė ilga skarmaluotų vyrų eilė. Jie buvo įvairaus amžiaus ir išvaizdos: jauniausias – skaistaus veido šešiolikinis berniokas, vyriausias – sulinkusi, bedantė, aštuntą dešimtį įpusėjusi mumija. Vieni buvo užkietėję valkatos, atpažįstami iš lazdų, skardinių puodelių ir dulkių nutamsintų veidų; tarp kitų mačiau keletą fabriko darbininkų, keletą žemės ūkio samdinių, vieną klerką su apykakle ir kaklaryšiu, du neabejotinus silpnapročius. Susirinkę į vieną daiktą, jie atrodė gana klaikiai; ne, ne piktadariškai, ne grėsmingai – tiesiog atgrasi pusalkanių nudriskėlių šutvė. Tačiau jie elgėsi draugiškai ir neuždavinėjo man jokių klausimų. Ne vienas siūlė vaišintis tabaku – tai yra nuorūkomis.

 

Stovėjome atsišlieję į sieną, rūkėme, ir valkatos pradėjo dalintis įspūdžiais apie neseniai aplankytus spike’us. Iš jų pasakojimų paaiškėjo, kad visi spike’ai skirtingi, kad kiekvienas turi savo gerumų bei trūkumų, kuriuos svarbu žinoti, kai esi kelyje. Patyręs valkata išvardins jums visų Anglijos spike’ų ypatybes: antai A leidžiama rūkyti, bet pilna blakių; B patogios lovos, bet bjaurus prižiūrėtojas; iš C išleidžiama anksti rytą, bet jų arbatos gerti neįmanoma; D tarnautojai pavogs visus pinigus, jei bent kiek jų turėsi; ir taip toliau be galo. Esama išbandytų maršrutų, kur tarp spike‘ų ne daugiau kaip diena kelio. Sužinojau, kad Barnet–St Albans maršrutas yra geriausias, kad reikia vengti Billericay ir Chelmsford miestelių, taip pat Ide Hill kaimo Kento grafystėje. O Chelsea spike Londone – pats prabangiausias visoje Anglijoje; kažkuris iš valkatų, girdamas jį, kalbėjo, kad paklodės ten lyg kalėjime. Vasarą valkatos nukeliauja toliau, o žiemą stengiasi sukti ratus aplink didelius miestus, kur šilčiau ir daugiau labdaros. Tačiau jie turi nuolat judėti, nes nakvoti viename spike‘e – arba bet kuriuose dviejuose Londono spike‘uose – leidžiama ne daugiau kaip kartą per mėnesį, kitaip gresia savaitė kalėjimo.

 

Kiek po šeštos vartai atsivėrė, ir mus po vieną pradėjo leisti į vidų. Už vartų stovėjo raštinė, kur tarnautojas registravo knygoje mūsų pavardes, profesiją ir amžių, taip pat vietoves, iš kur mes atvykome ir kur keliaujame – šitaip valdžia mėgino kontroliuoti valkatų judėjimą. Pasisakiau esąs tapytojas; juk kadaise buvau liejęs akvareles – kas to nedarė? Be to, tarnautojas klausinėjo, ar mes neturime pinigų, bet visi sakė, kad ne. Mat į spike‘us draudžiama priimti tuos, kas turi daugiau negu aštuonis pensus; mažesnę sumą privalu palikti raštinėje. Tačiau valkatos paprastai stengiasi slapčiomis įsinešti pinigus, kietai surišę monetas į skepetą, kad nedzingsėtų. Dažniausiai pinigai slepiami arbatos ir cukraus maišelyje, kurį nešiojasi kiekvienas valkata, arba tarp „popierių“. „Popieriai“ laikomi šventu dalyku, ten niekada neieškoma.

 

Kai užsiregistravome raštinėje, į spike‘ą mus nuvedė tarnautojas, vadinamas valkatų viršininku (jo darbas yra prižiūrėti laikinuosius, juo paprastai skiriamas kuris nors iš prieglaudos vargšų), ir sargas – plačiagerklis storžievis mėlyna uniforma, kuris elgėsi su mumis kaip su gyvuliais. Pats spike susidėjo iš prausyklos, išvietės ir daugybės, gal šimto, celių abipus ilgo koridoriaus. Tai buvo niūri kalkėmis baltinto mūro karalija, perdėtai švari, smirdanti taip, kaip aš ir spėjau pagal pastato išorę: skystu muilu, „Jeyes“ dezinfekantu ir fekalijomis – nesvetingais, neviltį keliančiais, nelaisvės kvapais.

 

Sargas suvarė mus visus į koridorių ir liepė eiti į prausyklą po šešis, kad galėtų patikrinti, ar neturime pinigų ir rūkalų. Romtono spike ypatingas tuo, kad čia galima rūkyti, jei pavyksta įsinešti tabako, bet kratos metu aptikti rūkalai konfiskuojami. Seni vilkai papasakojo, kad šitas sargas niekada neieško žemiau kelių, tad mes visi susikišome tabaką už batų aulų. Vėliau, nusirenginėdami, perdėjome jį į švarkus, kuriuos buvo leidžiama pasilikti vietoj pagalvių.

 

Tai, kas vyko prausykloje, kėlė šleikštulį. Penkiasdešimt purvinų, visiškai nuogų vyrų stumdėsi kokių keturiasdešimties kvadratinių metrų patalpoje vos su dviem voniomis ir dviem slidžiais rankšluosčiais ant velenėlių. Niekada neužmiršiu to nešvarių kojų dvoko. Į vonią lipo praustis mažiau negu pusė valkatų (girdėjau kalbant, kad karštas vanduo „silpnina“ organizmą), bet visi jie nusimazgojo veidus ir kojas, išsiskalbė baisius įskretusius skudurėlius, kuriais buvo apsimuturiavę kojų pirštus. Švaraus vandens gavo tik tie, kas maudėsi vonioje, todėl daugeliui teko praustis tuo vandeniu, kuriame kiti plovėsi kojas. Sargas stumdė mus pirmyn atgal, su velniais maišydamas užsižiopsojusiuosius. Kai atėjo mano eilė lipti į vonią, aš pasiteiravau, ar negalėčiau jos prieš tai išskalauti, nes ji labai purvina. Sargas atsakė paprastai: „Užčiaupk savo sup… srėbtuvę ir lįsk į vandenį!“ Tai padėjo suprasti vietinį bendravimo stilių, ir aš daugiau nieko neklausinėjau.

 

Kai baigėme praustis, sargas surišo mūsų drabužius į ryšulius ir vietoje jų išdavė prieglaudos palaidines – abejotino švarumo pilkus medvilninius maišus, tarsi sutrumpintus naktinius marškinius. Iškart buvome išskirstyti po celes, ir netrukus sargas su valkatų viršininku iš prieglaudos atnešė mums vakarienę. Kiekvienam teko po pusę svaro margarinu paterliotos duonos ir po pintą karčios kakavos be cukraus skardiniame puodelyje. Sėdėdami ant grindų, prarijome visa tai per penkias minutes, o apie septintą valandą sargas užrakino celių duris ir atrakino jas tik aštuntą ryto.

 

Kiekvienas galėjo miegoti su savo draugu, nes celės buvo skirtos dviem žmonėms. Aš neturėjau draugo, tad patekau į porą su kitu vienišiumi – liesu, apšepusiu, kiek žvairu žmogeliu. Celė buvo gryno mūro, kokių dviejų su puse metro ilgio ir aukščio, pusantro pločio, turėjo mažytį grotuotą langelį palubėje ir sekimo akutę duryse, visai kaip kalėjimo kamera. Viduje pamačiau šešias antklodes, naktinį puodą, šildymo vamzdį ir nieko daugiau. Dar sykį apžvelgiau celę miglotai jausdamas, kad kažko trūksta. Tik tada apstulbęs supratau, ko ten nėra, ir balsu šūktelėjau:

 

– Po velnių, o kur lovos?

 

– Lovos? – nustebo žmogelis. – Čia nebūna lovų! Ko tu tikėjaisi? Čia toks spike, kur miega ant grindų. Jėzau! Tu ką, dar nepripratai?

 

Paaiškėjo, kad lovos spike‘uose – gana retas dalykas. Susukome švarkus, pasidėjome juos ant vamzdžio ir įsitaisėme kiek įmanydami patogiau. Buvo nepakenčiamai tvanku, bet nepakankamai šilta, todėl apačioje negalėjome pasikloti visų antklodžių, kad būtų minkščiau, o tik po vieną. Gulėjome per pėdą nuo vienas kito, kvėpavome vienas kitam į veidą, primigę skėtojomės, vis kliudydami vienas kitą nuogomis alkūnėmis ar keliais. Nuolat norėjosi verstis ant kito šono, bet tai mažai padėdavo; kad ir kaip pasisukdavai, netrukus užeidavo buka nejautra, kurią, kietoms grindims prasimušus pro antklodę, gana greit pakeisdavo aštrus skausmas. Užmigti pavykdavo ne ilgiau kaip dešimčiai minučių.

 

Apie vidurnaktį tas žmogelis pabandė homoseksualiai kėsintis į mane – nemaloni patirtis užrakintoje, aklinai tamsioje celėje. Jis buvo menko sudėjimo, tad lengvai jį sutramdžiau, bet užmigti po to, žinoma, jau buvo neįmanoma. Likusią nakties dalį mudu rūkėme ir kalbėjomės. Žmogelis išsipasakojo savo gyvenimo istoriją. Jis buvo šaltkalvis, prieš trejus metus neteko darbo, tada jį paliko žmona. Per tą laiką jis tiek atprato nuo moterų, kad beveik pamiršo, kaip jos atrodo. Pasak jo, homoseksualizmas plačiai paplitęs tarp valkatų, ypač turinčių ilgą stažą.

 

Aštuntą valandą sargas atrakino visas celes šaukdamas: „Visi lauk!“ Vienu metu atsidarė dešimtys durų, išleisdamos iš celių slogią, užsistovėjusią smarvę, ir koridorius akimirksniu prisipildė varganų pilkamarškinių figūrų su naktipuodžiais rankose, skubančių į prausyklą. Paaiškėjo, kad rytais visiems skiriama tik viena vonia vandens, ir, kol aš prie jos priėjau, dvidešimt valkatų jau buvo nusiprausę veidus. Žvilgterėjęs į juodas putas vandens paviršiuje, nusprendžiau likti nesiprausęs. Pusryčius gavome tokius pat kaip vakarykštė vakarienė, po to sargas grąžino mums drabužius ir išvarė į kiemą dirbti. Reikėjo skusti bulves vargšų pietums, bet tai buvo grynas formalumas, kad turėtume, ką veikti, kol mūsų apžiūrėti ateis gydytojas. Dauguma valkatų atvirai dykinėjo. Gydytojas atvyko apie dešimtą valandą, ir mums buvo liepta grįžti į celes, nusirengti ir koridoriuje laukti apžiūros.

 

Nuogi, drebantys išsirikiavome koridoriuje. Neįsivaizduojate, kokie susnos, kokie gaišenos mes atrodėme negailestingoje ryto šviesoje. Valkata dėvi skarmalus, bet jie slepia kur kas blogesnius dalykus; norėdami pamatyti valkatą tokį, koks jis yra iš tikrųjų, turite pamatyti jį nuogą. Plokščios pėdos, išvirtę pilvai, įdubusios krūtinės, suglebę raumenys – fizinio nuosmukio požymiai buvo kaip ant delno. Beveik visi atrodė badmiriaujantys, kai kurie neabejotinai sergantys; du žmonės dėvėjo išvaržos tvarsčius, o žiūrėdamas į sukriošusią, į mumiją panašią septyniasdešimt penkerių metų amžiaus būtybę, negalėjai suprasti, kaip jai pavyksta įveikti atstumą nuo spike‘o iki spike‘o. Pamatę mūsų neskustus, bemiegės nakties suglamžytus veidus, jūs būtumėte nusprendę, kad mes visi gaivaliojamės po savaitės girtuokliavimo.

 

Apžiūros tikslas buvo pastebėti raupus, o bendra mūsų būklė niekam nerūpėjo. Jaunas medicinos studentas su cigarete rankoje sparčiu žingsniu praėjo išilgai rikiuotės nužiūrinėdamas mus nuo galvos iki kojų, bet nesiteiravo, ar kas turi skundų. Kai mano celės bendras nusirengė, aš pastebėjau, kad jo krūtinė raudonai išberta; kadangi naktį praleidau visai šalia jo, smarkiai sunerimau, ar tai nebus raupai. Tačiau gydytojas, apžiūrėjęs išbėrimą, pasakė, kad tai paprasčiausia blogos mitybos pasekmė.

 

Po apžiūros apsirengėme ir išėjome į kiemą, kur sargas, kviesdamas pagal sąrašą, grąžino mums daiktus, paliktus raštinėje, ir išdalijo maisto talonus. Talonai buvo šešių pensų vertės, už juos mes galėjome pavalgyti užkandinėse, eidami tuo maršrutu, kurį nurodėme iš vakaro. Įdomu, kad gana daug valkatų nemokėjo skaityti ir, norėdami iššifruoti, kas ten parašyta, turėjo kreiptis į mane ir kitus „mokslinčius“.

 

Vartams atsivėrus, mes akimirksniu išsiskirstėme. Kaip saldžiai kvepia oras – netgi priemiesčių skersgatviuose – po troškios, išvietinės spike‘o smarvės! Dabar turėjau draugą, nes, kol skutome bulves, susibičiuliavau su valkata vardu Paddy Jaques [Pedis Džiaksas] – melancholišku, išblyškusiu airiu, atrodančiu gana švariai ir padoriai. Jis keliavo į Edbury spike‘ą ir pasiūlė man eiti kartu. Atėjome ten trečią valandą dienos. Vietoje dvylikos mylių mes sukorėme keturiolika, nes buvome paklydę tuščiuose šiaurės Londono lūšnynuose. Mūsų maisto talonai buvo priskirti užkandinei Ilford rajone. Kai ten užėjome, mergiūkštė patarnautoja, pamačiusi talonus ir supratusi, kad esame valkatos, niekinamai atmetė galvą ir ilgai mūsų neaptarnavo. Galų gale ji tėškė ant stalo dvi „dideles arbatas“ ir keturias taukais teptas riekes; visa tai galėjo kainuoti daugių daugiausiai aštuonis pensus. Paaiškėjo, kad užkandinės nuolat apsukinėja valkatas maždaug dviem pensais nuo kiekvieno talono; turėdami ne pinigus, o talonus valkatos negali nei protestuoti, nei nueiti kitur.

 

 

George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. K.: Kitos knygos, 2007. Versta iš: George Orwell. Down and Out in Paris and London. Penguin Twentieth-Century Classics, 1989. 

 

Skaityti toliau

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti