George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 23 skyrius
George Orwell. DIENOS PARYŽIUJE IR LONDONE

orwell        Metęs darbą „Auberge de Jehan Cottard“, aš griuvau į lovą ir miegojau beveik pusę paros – vienuolika valandų. Po to pirmą sykį per dvi savaites išsivaliau dantis, išsimaudžiau, pasikirpau plaukus, atsiėmiau iš lombardo drabužius. Ir nieko neveikdamas praleidau dvi nuostabias dienas. Apsivilkęs savo geriausią kostiumą, aš netgi nuėjau į „Auberge“, atsistojau prie baro ir užsisakiau butelį angliško alaus už penkis frankus. Keistas jausmas būti klientu ten, kur ką tik buvai vergų vergas. Boris apgailestavo, kad išėjau iš restorano kaip tik tuo metu, kai buvome lancés (1) ir aš galėjau neblogai užsidirbti. Vėliau gavau iš jo žinią, kad jis pasidarąs šimtą frankų per dieną ir turi įsitaisęs merginą, kuri yra très serieuse (2) ir niekada nesmirda česnaku.

 

Ištisą vieną dieną vaikštinėjau po mūsų kvartalą, kol su visais atsisveikinau. Štai tada Charlie ir papasakojo man apie šykštuolio Roucolle‘io, kadaise gyvenusio mūsų kvartale, mirtį. Gali būti, kad šią istoriją Charlie kaip visada išlaužė iš piršto, bet ji verta dėmesio.

 

Roucolle mirė sulaukęs septyniasdešimt ketverių, kai iki mano atvykimo į Paryžių buvo likę metai ar dveji, bet kvartalo gyventojai nesiliovė kalbėję apie jį visą laiką, kol aš ten gyvenau. Jis, žinoma, neprilygo nei Danieliui Danceriui (3), nei kitoms įžymybėms, bet irgi buvo įdomus žmogėnas. Kas rytą eidavo į Les Halles pasirinkti išmestų daržovių, valgė katieną, vietoje apatinių drabužių dėvėjo laikraščius, šildėsi kūrendamas savo kambario apdailos plokštes, mūvėjo iš maišo pasisiūtas kelnes – ir visa tai turint investavus pusę milijono frankų. Būčiau labai norėjęs su juo susipažinti.

 

Kaip ir daugelis šykštuolių, Roucolle priėjo liepto galą sukišęs pinigus į rizikingą biznį. Vieną dieną kvartale pasirodė žvitrus, dalykiškas jaunas žydas ir pasiūlė puikų planą, kaip slapta gabenti į Angliją kokainą. Paryžiuje nusipirkti kokaino palyginti lengva, gabenti irgi nesunku, tik visada atsiranda koks šnipas, išduodantis planą muitinei arba policijai. Kalbama, kad dažnai tai daro patys kokaino pardavėjai, nes kontrabandos verslą savo rankose laiko didžiulis sindikatas, nepakenčiantis konkurencijos. Tačiau žydas dievagojosi, kad nesą jokio pavojaus. Atseit jis žinąs būdą, kaip gauti kokaino tiesiai iš Vienos, o ne įprastais kanalais, todėl šantažuotojams mokėti nereikėsią. Roucolle‘į jam nurodęs vienas lenkas, Sorbonne‘os studentas, pats ketinantis įdėti į šį reikalą keturis tūkstančius frankų, jei Roucolle įdėsiąs šešis tūkstančius. Už tiek pinigų jie galėtų nupirkti dešimt svarų kokaino, kurį pardavę Anglijoje praturtėtų nemenka sumele.

 

Lenkui ir žydui teko gerokai paprakaituoti, kol jiedu išplėšė grobį iš senojo Roucolle‘io nagų. Šeši tūkstančiai nebuvo dideli pinigai – užsiuvęs savo čiužinyje Roucolle turėjo kur kas daugiau, – bet išsiskirti netgi su vienu sū jam buvo kančia. Lenkas su žydu atakavo jį keletą savaičių – aiškino, baugino, įkalbinėjo, meilikavo, atsiklaupę maldavo investuoti. Senis kone paklaiko draskomas godulio ir baimės. Nuo minties, kad galbūt gaus penkiasdešimt tūkstančių pelno, jam suko vidurius, bet vis dėlto jis negalėjo prisiversti rizikuoti. Ištisomis dienomis sėdėjo kampe susiėmęs už galvos, dūsavo ir kankinamai rykavo, vis puldamas ant kelių ir melsdamas stiprybės (mat buvo labai dievobaimingas), bet ranka nekilo, ir tiek. Galiausiai, veikiau dėl išsekimo nei ko nors kito, jis netikėtai pasidavė: perplėšė čiužinį, kur slėpė pinigus, ir davė žydui šešis tūkstančius frankų.

 

Žydas tą pačią dieną atnešė kokainą ir nedelsdamas dingo. Aišku, žinia apie Roucolle‘io kančias jau buvo pasklidusi po kvartalą, tad nieko nuostabaus, kad kitą rytą atvyko policija ir ėmė krėsti viešbutį.

 

Roucolle su lenku lipo ant sienų. Apačioje policija krėtė kambarį po kambario, palengva kildama vis aukščiau, o čia ant stalo gulėjo didelis kokaino paketas, ir negalėjai nei jį kur paslėpti, nei pats pasprukti. Lenkas siūlė mesti kokainą pro langą, bet Roucolle nieku gyvu nesutiko. Anot Charlie, kuris man sakėsi dalyvavęs toje scenoje, jiedviem su lenku mėginant atimti paketą iš Roucolle‘io, šis garbingo amžiaus seniokas spaudė jį prie krūtinės ir priešinosi lyg išprotėjęs. Nors ir mirtinai išsigandęs, jis verčiau būtų sėdęs į kalėjimą, negu paleidęs vėjais savo pinigus.

 

Galiausiai, kai policija jau naršė aukštu žemiau, kažkuriam iš jų šovė į galvą gera mintis. Vienas Roucolle‘io kaimynas vertėsi pudros pardavinėjimu, todėl namie laikė dešimtis jos skardinių; tereikėjo perpilti į jas kokainą ir vaidinti, kad tai pudra. Vyrai skubiai išvertė pudrą pro langą, supylė kokainą į skardines ir sudėjo jas ant Roucolle‘io stalo – atvirai, tarsi nebūtų ką slėpti. Po keleto minučių policininkai jau krėtė Roucolle‘io kambarį. Jie išstukseno sienas, apžiūrėjo kaminą, išvertė stalčius, ištyrinėjo grindų lentas ir, nieko neradę, jau buvo beišeiną, bet inspektorius staiga pamatė ant stalo stovinčias skardines.

 

Tiens, – tarė jis, – pažvelkit į tas skardines. Kaip aš jų nepastebėjau? Kas jose, a?

 

– Pudra, – kiek įmanydamas ramiau atsakė lenkas. Bet tą pačią akimirką Roucolle iš baimės taip garsiai suaimanavo, kad policijai iškart kilo įtarimų. Inspektorius atidarė vieną skardinę, išvertė ant stalo miltelius ir, juos pauostęs, pareiškė neabejojąs, kad tai kokainas. Roucolle su lenku puolė prisiekinėti visais šventaisiais, kad tai tėra veido pudra, bet juo labiau jie dievažijosi, juo įtartiniau atrodė. Policija suėmė juos abu ir nuvedė į nuovadą, lydint pusei kvartalo gyventojų.

 

Nuovadoje Roucolle‘į ir lenką ėmėsi tardyti komisaras, o skardinė su kokainu buvo nusiųsta ištirti. Pasak Charlie, Roucolle‘io elgesio nuovadoje net neįmanoma atpasakoti: jis vienu metu raudojo, meldėsi, davė prieštaringus parodymus ir kaltino lenką taip garsiai, kad buvo girdėti net gatvėje. Policininkai vos tvardėsi nesikvatoję.

 

Po valandos juokdamasis grįžo policininkas su kokaino skardine ir laboratorijos atsakymu.

 

– Tai ne kokainas, monsieur, – pranešė jis.

 

– Kaip ne kokainas? – nustebo komisaras. – Mais, alors (4) – kas gi tai?

 
– Tai pudra.
 

Roucolle su lenku buvo iškart paleisti į laisvę – visiškai išteisinti, bet labai pikti. Žydas juos apmovė. Vėliau, kai susijaudinimas jau buvo praėjęs, paaiškėjo, kad lygiai taip pat jis apvyniojo aplink pirštą dar du žmones iš mūsų kvartalo.

 

Lenkas džiaugėsi ištrūkęs, nors ir prarado keturis tūkstančius frankų, tuo tarpu vargšą senąjį Roucolle’į netektis palaužė. Jis iškart gulė į lovą, ir iki vidurio nakties kaimynai girdėjo jį blaškantis, kažką vapant, o kartais šaukiant visu balsu:

 

– Šeši tūkstančiai frankų! Nom de Jésus Christ! Šeši tūkstančiai frankų!

 

Po trijų dienų Roucolle’į ištiko kažkoks priepuolis, o po dviejų savaičių jis mirė – pasak Charlie, jam plyšo širdis.

 

_____________ 

(1) Prasimušę (pranc.).
(2) Labai rimta (pranc.).
(3) Garsus XVIII a. anglų šykštuolis. (Vert. past.)
(4) Bet tada (pranc.).
 
 
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. K.: Kitos knygos, 2007. Versta iš: George Orwell. Down and Out in Paris and London. Penguin Twentieth-Century Classics, 1989. 
 

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti