George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 22 skyrius
George Orwell. DIENOS PARYŽIUJE IR LONDONE

orwell       Norėčiau išdėstyti savo kuklią nuomonę apie Paryžiaus plongeuro gyvenimą. Kai pagalvoji, atrodo keista, kad tūkstančiai didžiulio šiuolaikinio miesto gyventojų vos ne kiaurą parą plauna indus tvankiuose požemiuose. Iškart kyla klausimas, kodėl taip yra – koks tokios veiklos tikslas, kas nori, kad ji nesiliautų, ir kodėl. Neketinu laikytis vien maištingos, fainéant (1) pozos. Tiesiog mėginsiu įvertinti visuomeninę plongeuro gyvenimo reikšmę.

 

Manyčiau, reikėtų pradėti nuo teiginio, kad plongeur laikytinas šiuolaikinio pasaulio vergu. Nesirengiu verkšlenti apie sunkią jo dalią, nes jis gyvena geriau už daugelį fizinio darbo darbininkų. Bet vis dėlto: laisvės jis turi tiek pat, kiek turėtų, jei būtų perkamas ir parduodamas. Jo darbas vergiškas ir nekūrybingas; jam mokama tik tiek, kad nemirtų badu; atostogauja jis tik tada, kai būna atleistas. Jis neturi galimybės vesti, o jeigu veda, žmonai irgi tenka dirbti. Iš tokio gyvenimo jis negali ištrūkti, nebent į kalėjimą arba nusišypsojus laimei. Šiuo metu Paryžiuje yra nemažai universitetą baigusių žmonių, plaunančių indus po dešimt ar penkiolika valandų per dieną. Nepasakysi, kad jie tai daro iš pomėgio dykinėti, nes tingus žmogus negali būti plongeuru; jie paprasčiausiai pakliuvo į rutinos spąstus, kur galvoti neįmanoma. Jei plongeurai bent šiek tiek galvotų, jie seniausiai būtų susitelkę į profesinę sąjungą ir streikais išsireikalavę geresnes sąlygas. Tačiau jie negalvoja, nes neturi tam laisvo laiko; jų gyvenimas pavertė juos vergais.

 

Bet kodėl šitokia vergija neišnyksta? Žmonėms atrodo savaime suprantama, kad kiekvienas darbas dirbamas turint kokį nors protingą tikslą. Matydami, kaip kas nors kitas dirba juodą darbą, jie tariasi žiną paaiškinimą: tas darbas yra būtinas. Antai kasti anglis sunku, bet būtina – anglių mums reikia. Dirbti kanalizacijoje nemalonu, bet kas nors turi ten dirbti. Panašiai ir su plongeuro darbu. Jei vieni žmonės maitinasi restoranuose, kiti turi plauti indus aštuoniasdešimt valandų per savaitę. Tai civilizacijos kūrinys, vadinasi, nekvestionuojamas. Šitai verta panagrinėti.

 

Ar plongeuro darbas tikrai būtinas civilizuotam pasauliui? Mums atrodo, kad jis yra „sąžiningas“, nes sunkus ir nemalonus; fizinį darbą mes esame pavertę kone fetišu. Žiūrėdami į žmogų, kertantį medį, mes neabejojame, kad jis tenkina visuomenės reikmes, – vien dėl to, kad jis dirba raumenimis; mums neateina į galvą, kad tą gražuolį jis galbūt kerta vien tam, kad padarytų vietos kokiai bjauriai statulai. Manau, tas pat tinka ir plongeurui. Jis irgi uždirba duoną liedamas prakaitą, bet tai anaiptol nereiškia, kad daro kažką naudinga; galbūt jis tik teikia prabangą, kuri dažniausiai net nėra prabanga.

 

Kaip pavyzdį to, ką aš turiu galvoje kalbėdamas apie prabangą, kuri nėra prabanga, paimkime kraštutinį atvejį, kokį Europoje retai pamatysi. Paimkime indų rikšą arba kinkomą ponį. Bet kuriame Tolimųjų Rytų mieste pilna rikšų – tamsiaodžių vargšų, sveriančių gal penkiasdešimt kilogramų, prisidengusių vien strėnjuostėm. Kai kurie iš jų ligoti, kai kuriems jau virš penkiasdešimties. Nuleidę galvas, traukdami už ienų dviratį vežimaitį, jie mylių mylias risnoja per saulę ir lietų, prakaitui varvant nuo jų žilų ūsų. Jei bėga per lėtai, keleiviai apšaukia juos bahinchut. Jie uždirba trisdešimt ar keturiasdešimt rupijų per mėnesį, o po keleto metų iškosėja savo plaučius. Į vežimaičius kinkomi poniai – perkarę, nirtūs padarai, parduodami pusvelčiui, nes jie tetrauks keletą metų. Jų šeimininkas rimbą laiko maisto pakaitalu. Jų darbą galima išreikšti lygtimi: rimbas plius maistas lygu energija; rimbo dalis paprastai būna šešiasdešimt procentų, maisto – keturiasdešimt. Daugelio jų kaklus juosia ištisinė plati žaizda, taigi visą dieną pakinktai pjaunasi į gyvą mėsą. Tačiau juos vis dar galima priversti dirbti; tereikia talžyti taip, kad skausmas užpakalyje nustelbtų skausmą priekyje. Po keleto metų net rimbas pasidaro neveiksmingas, ir ponis keliauja į skerdyklą. Tai nebūtino darbo pavyzdžiai, nes tikro poreikio važinėti tokiais vežimaičiais nėra; jie egzistuoja vien todėl, kad vaikščioti pėsčiam rytiečiams atrodo prasčiokiška. Ir rikšos, ir ponio traukiamas vežimaitis yra prabanga, o kiekvienas jais važiavęs žino, kad tai labai menka prabanga. Jie suteikia labai nedaug patogumo, toli gražu neatsveriančio žmogaus ir gyvulio kančių.

 

Panašiai ir su plongeuru. Palyginti su vežimaitį traukiančiu rikša ar poniu, jis, aišku, yra karalius, bet jo atvejis analogiškas. Jis – viešbučio ar restorano vergas, ir jo vergystė turi mažai prasmės. Nes kas gi negalėtų apsieiti be didelių viešbučių ir prašmatnių restoranų? Jie tarsi turėtų teikti prabangą, bet iš tikrųjų yra tik menkavertė, niekinga jos imitacija. Bemaž visi nekenčia viešbučių. Kai kurie restoranai geresni už kitus, bet jokiame restorane negausi tokio maisto, kokį už tą pačią kainą gautum namie. Aišku, viešbučiai ir restoranai privalo egzistuoti, bet nėra būtinybės, kad juose vergautų šimtai žmonių. Lemiamą reikšmę juose turi anaiptol ne būtiniausi dalykai, o padirbiniai, neva liudijantys prabangą. Vadinamasis prašmatnumas iš esmės reiškia tik tai, kad personalas daugiau dirba, o klientai daugiau moka; naudos gauna vien savininkas, besirengiantis pirkti ištaigią vilą Deauville‘io kurorte. Kitaip tariant, „prašmatnus“ viešbutis yra vieta, kur šimtas žmonių pluša kaip velniai, kad kiti du šimtai mokėtų pašėlusią kainą už tai, ko jiems net nelabai reikia. Jei viešbučiai ir restoranai atsisakytų tokių beprasmybių ir pereitų prie paprasto dalykiškumo, plongeurai vietoje dešimties ar penkiolikos valandų per dieną galėtų dirbti šešias ar aštuonias.

 

Tarkime, kad įrodėme: plongeuro darbas ne itin prasmingas. Tuomet kyla klausimas, kodėl kažkas nori, kad jis ir toliau taip dirbtų? Apeidamas grynai ekonomines priežastis, aš pabandysiu pasvarstyti, kokį malonumą tas kažkas patiria galvodamas apie žmones, visą gyvenimą plaunančius indus. Nes nėra abejonės, kad daugeliui – turiu galvoje labiau prakutusius – tokios mintys teikia malonumą. Pasak Marko Katono, vergas turi dirbti visada, kai nemiega. Ir visai nesvarbu, ar jo darbas reikalingas, ar ne, nes darbas pats savaime yra gėris, bent jau vergams. Toks požiūris gyvas ligi šiol, dėl jo pasaulyje tiek daug beprasmės plūkiavos.

 

Įtariu, kad už šio instinktyvaus polinkio įamžinti beprasmį darbą slypi paprasčiausia minios baimė. Esą minia susidedanti iš tokių primityvių padarų, kurie taptų pavojingi, jei tik gautų laisvo laiko; saugiau apkrauti juos darbu, kad jie neturėtų kada galvoti. Klausiamas apie darbo sąlygų gerinimą, turtingas žmogus, jei tik yra pakankamai sąžiningas, paprastai atsako ką nors panašaus į tai:

 

– Mes žinome, kad skurdas nėra malonus dalykas. O kadangi jis toks tolimas, mums visai patinka kamuoti save mintimis apie jo atgrasumą. Tačiau nesitikėkite, kad mes ko nors imsimės. Mums gaila jūsų, žemesniųjų klasių, kaip būtų gaila katės, kurią apniko niežai, bet mes piestu stosime prieš bet kokį jūsų būklės gerinimą. Mums atrodo, kad šitaip jūs keliate kur kas mažiau pavojų. Dabartinė padėtis mus tenkina, ir mes neketiname rizikuoti suteikdami jums daugiau laisvės, net jeigu tai būtų vos viena valanda per dieną. Taigi, brolyčiai, jei jau privalote lieti prakaitą, kad mes galėtume pakeliauti po Italiją, tai liekite, ir mat jus bala.

 

Toks požiūris ypač būdingas inteligentiškiems, išprususiems žmonėms; jo apraiškas galima įžvelgti šimtuose jų rašinių. Labai nedaug išprususių žmonių uždirba mažiau negu, tarkime, keturis šimtus svarų per metus, todėl jie, suprantama, palaiko turtinguosius, nes šventai tiki, kad bet truputis vargšams suteiktos laisvės taps grėsme jų pačių laisvei. Baimindamasis niūrios alternatyvos – kokios nors marksistinės utopijos, išsilavinęs žmogus nori, kad viskas liktų taip, kaip yra. Galbūt jis ne itin mėgsta turčius, bet neabejoja, kad netgi patys vulgariausi iš jų yra jam artimesni ir palankiau negu varguomenė žiūri į jo malonumus, todėl jam labiau verta dėtis prie jų. Būtent dėl šios tariamai pavojingos minios baimės beveik visa inteligentija laikosi konservatyvių nuostatų.

 

Minios baimė yra prietaringa baimė. Ją lemia įsivaizdavimas, kad tarp turtingųjų ir vargšų egzistuoja kažkoks paslaptingas esminis skirtumas, tarsi tai būtų dvi skirtingos rasės – sakytum, negrai ir baltieji. Bet iš tikrųjų tokio skirtumo nėra. Daugumą turtingųjų nuo vargšų skiria vien pajamų dydis ir niekas daugiau, o vidutinis milijonierius tėra vidutinis indų plovėjas, vilkintis naują kostiumą. Sukeisk juos vietomis ir pabandyk atspėti, kas kurioj rankoj, kas policininkas, o kas vagis? Kiekvienas, kam teko kaip lygiam sukinėtis tarp vargšų, tą puikiai žino. Bėda, kad inteligentiški, išsilavinę žmonės, lyg ir turintys būti liberalių pažiūrų, niekada nesisukinėja tarp vargšų. Ką dauguma išsilavinusių žmonių žino apie skurdą? Mano turimoje Villono rinktinėje redaktorius laikė reikalinga išnašoje paaiškinti eilutę „Et pain ne voyent qu'aux fenestres“ (2); išsilavinusio žmogaus patirčiai netgi badas yra be galo tolimas. Iš šitokio nežinojimo visiškai natūraliai randasi prietaringa minios baimė. Išsilavinęs žmogus vaizduojasi pusžmogių gaują, tik ir laukiančią bent vienos laisvos dienos, kad galėtų nusiaubti jo namus, sudeginti jo knygas, o jį patį pasiųsti dirbti prie staklių arba plauti tualetų. „Verčiau jau neteisybė, – galvoja jis, – negu duoti laisvę tai miniai.“ Jis nesuvokia, kad, tarp daugumos turtingųjų ir vargšų nesant didelio skirtumo, kalbos apie minios paleidimą į laisvę neturi prasmės. Minia – turtingųjų minia – laisva jau dabar ir, naudodamasi savo galia, kuria milžiniškus nuobodulio fabrikus, tokius kaip „prašmatnieji“ viešbučiai.

 

Apibendrinkime. Plongeur yra vergas, nebūtinas vergas, dirbantis kvailą ir dažniausiai nereikalingą darbą. Jis verčiamas tai daryti dėl migloto nuogąstavimo, kad, turėdamas laisvo laiko, jis būtų pavojingas. O išsilavinę žmonės, užuot palaikę jo pusę, tylomis tam pritaria, nes nieko apie jį nežino ir dėl tos priežasties jo bijo. Kalbu apie plongeurą, nes būtent jo atvejį čia nagrinėjau; tačiau tai, kas pasakyta, tinka ir nesuskaičiuojamai daugybei kitų darbininkų. Tai tėra mano mintys apie esminius plongeuro gyvenimo dalykus, išdėstytos be atžvalgos į ekonominius aspektus; suprantu, kad dauguma jų banalios. Pateikiu jas kaip pavyzdį to, kas ateina į galvą dirbant viešbutyje.

 

__________________ 

(1) Čia: dykinėtojiškos, svajokliškos (pranc.).

(2) O duoną mato krautuvių vitrinoj („Didysis testamentas“, XXX, S. Gedos vertimas).

 

 

George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. K.: Kitos knygos, 2007. Versta iš: George Orwell. Down and Out in Paris and London. Penguin Twentieth-Century Classics, 1989. 

 

Skaityti toliau

 

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti