George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 16 skyrius
George Orwell. DIENOS PARYŽIUJE IR LONDONE

orwell        Slinko laikas, bet „Auberge de Jehan Cottard“ nerodė jokių atsidarymo ženklų. Per vieną popietinę pertrauką mudu su Borisu nuėjome ten pasižiūrėti. Išskyrus nepadoriuosius paveikslus ir tai, kad prie durų trynėsi ne du, o trys kreditoriai, jokių pasikeitimų neįžvelgėme. Patron mus pasitiko kaip visada maloniai ir netrukus pasiskolino iš manęs (savo būsimo indų plovėjo) penkis frankus. Tada supratau, kad restoranas taip ir liks tuščiomis kalbomis. Tačiau patron vėl pažadėjo atsidaryti „lygiai už dviejų savaičių nuo šios dienos“ ir supažindino mus su būsima virėja, pusantro metro ūgio ir metro pločio Pabaltijo ruse. Ji pasigyrė mums, kad, prieš nusirisdama iki virėjos, dainavo operoje, buvo labai meniškos prigimties ir dievino anglų literatūrą, ypač Dėdės Tomo trobelę.

 

Per dvi savaites aš tiek pripratau prie plongeuro gyvenimo tvarkos, kad kažin ar būčiau galėjęs įsivaizduoti, kaip galima kitaip gyventi. Dienos beveik nesiskyrė viena nuo kitos. Penkiolika po penktos krūptelėjęs pabusdavai, šokdavai į riebaluotų drabužių šarvus ir lėkdavai lauk nepraustu veidu ir protestuojančiais raumenimis. Dar tik aušdavo, tad visi langai būdavo tamsūs, išskyrus darbininkų kavinių. Dangus atrodydavo kaip plokščia kobalto mėlynės siena su priklijuotais, iš juodo popieriaus iškirptais stogais ir smailėmis. Mieguisti vyrai šluodavo šaligatvius trimetrinėmis šluotomis, skarmaluotos šeimynos kapstydavosi po šiukšlių dėžes. Į metro stoteles plūsdavo darbininkai; merginos vienoje rankoje nešdavosi croissant’ą (1), kitoje – šokolado plytelę. Pro šalį niūriai dundėdavo tramvajai, irgi prikimšti darbininkų. Skubėdavai į stotelę, kaudavaisi dėl vietos – šeštą valandą ryto Paryžiaus metro iš tikrųjų tenka kautis – ir stovėdavai suspaustas siūbuojančioje keleivių masėje, nosis į nosį su kokiu šlykščiu prancūzu, alsuojančiu tau į veidą prarūgusiu vynu ir česnakais. Paskui nusileisdavai į viešbučio požemių labirintą ir pamiršdavai dienos šviesą iki antros valandos, kai saulė jau būdavo pačiame įkarštyje, o miestas juodas nuo žmonių ir automobilių.

 

Po pirmosios savaitės viešbutyje aš visuomet per pertrauką miegodavau arba, kai turėdavau pinigų, sėdėdavau bistro. Išskyrus vieną kitą ambicingą padavėją, lankantį anglų kalbos pamokas, toks pat būdavo viso personalo laisvalaikis; po ryto darbo pernelyg tingėdavai veikti ką nors daugiau. Kartais plongeurai būreliu eidavo į pasibjaurėtiną viešnamį Sieyès gatvėje, kur kaina tebuvo penki frankai ir dvidešimt penki santimai, tą įstaigą juokais vadindami „le prix fixe“. Po to jie pasakodavo apie savo patirtis ten kaip apie linksmą išdaigą. Viešnamis buvo mėgstama viešbučių darbuotojų susitikimo vieta. Plongeuro alga neleido jiems vesti, o darbas rūsyje toli gražu neskatino išrankumo.

 

Dar keturias valandas paprakaitavęs požemiuose, išlįsdavai į vėsią gatvę. Jau degdavo lempos – ta keista rausvai violetine Paryžiaus žibintų šviesa, o Eiffelio bokštu anapus upės zigzagais bėgdavo reklamos blyksnės, sakytum, milžiniškos ugnies gyvatės. Abiem kryptimis tyliai sklęsdavo automobilių virtinės, o po arkomis defiliuodavo moterys, blausioje šviesoje atrodančios itin patraukliai. Kartais kokia moteriškė žvilgterėdavo į Borisą arba į mane, bet, pamačiusi riebaluotus mūsų drabužius, skubiai nukreipdavo akis šalin. Dar sykį pasigrūmęs metro traukinyje, namo grįždavau apie dešimtą. Beveik kasdien nuo dešimtos iki vidurnakčio prasėdėdavau mažyčiame mūsų gatvės bistro, kur rinkdavosi juodadarbiai arabai. Tame pusrūsyje dažnai kildavo muštynės, kartais matydavau skraidant butelius, sykį su baisiais padariniais, bet paprastai arabai mušdavosi tarpusavyje ir krikščionių neliesdavo. Arabiška raki (2) buvo labai pigi, bistro niekada neužsidarydavo, nes arabai – laimingi žmonės – turėjo jėgų ištisą dieną dirbti ir ištisą naktį gerti.

 

Toks buvo tipiškas plongeuro gyvenimas, ir tuo metu jis man neatrodė blogas. Nesijaučiau skurstąs, nes, sumokėjus už kambarį ir atidėjus tabakui, metro bei sekmadienio maistui, dar likdavo keturi frankai per dieną gėrimams, o tai buvo daugiau negu pakankamai. Mane buvo apėmęs – sunku net apibūdinti – kažkoks slėgus pasitenkinimas, kokį galbūt jaučia gerai šeriamas gyvulys, šitiek supaprastėjusiu gyvenimu. Nes nieko negali būti paprasčiau už plongeuro gyvenimą. Jis gyvena darbo ir miego ritmu, neturėdamas kada pamąstyti, net nelabai suvokdamas, kad esama ir daugiau pasaulio; jo Paryžius susitraukęs iki viešbučio, metro, keleto bistro ir lovos. Jei plongeur ir ištrūksta iš to rato, tai netoli, už poros kvartalų, su kokia tarnaite, kuri, prisėdusi jam ant kelių, ryja austres ir godžiai plempia alų. Laisvą dieną jis keliasi ne anksčiau vidurdienio, velkasi švarius marškinius, išeina pažaisti kauliukais iš gėrimų ir po pietų grįžta į lovą. Jam egzistuoja tik trys dalykai – boulot, alkoholis ir miegas; pamiegoti yra svarbiau už viską.

 

Kartą viduryje nakties tiesiai po mano langu įvyko žmogžudystė. Triukšmo pažadintas priėjau prie lango ir apačioje pamačiau ant grindinio gulintį žmogų; dar spėjau pamatyti ir žudikų trijulę, dingstančią už gatvės kampo. Su keletu kitų gyventojų nulipome žemyn ir supratome, kad tas žmogus nebegyvas, nes jo kaukolė buvo suknežinta švininiu vamzdžiu. Prisimenu jo kraujo spalvą, keistai tamsią tarsi vyno; kraujas tebetamsavo ant grindinio, kai grįžau namo po darbo, o kaimynai pasakojo, kad jo žiūrėti ėjo vaikai iš visų apylinkių. Dabar mane labiausiai stebina tai, kad tada, po žmogžudystės praėjus gal trim minutėms, aš kuo ramiausiai užmigau. Kaip ir dauguma mūsų gatvės gyventojų; mes tik įsitikinome, kad vyrukas baigė gyvenimą, ir grįžome atgal į lovas. Mes visi buvome darbo žmonės, tad ar vertėjo aukoti savo miegą dėl kažkokios žmogžudystės?

 

Darbas viešbutyje išmokė mane suprasti tikrąją miego vertę, kaip kad alkis – tikrąją maisto vertę. Miegas liovėsi buvęs vien fizine būtinybe; jis tapo savotiška aistra, veikiau ištvirkavimu negu poreikio tenkinimu. Blakės manęs daugiau nekamavo. Mario patarė, kaip jų atsikratyti, – patalynę tirštai nubarstyti pipirais. Nuo pipirų ėmė čiaudulys, bet blakėms jie nepatiko, ir jos emigravo į kaimyninius kambarius.

 

______________ 

(1) Ragelį (pranc.).

(2) Turkų degtinė; panašus arabų gėrimas vadinamas arak. (Vert. past.)

 

 

George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. K.: Kitos knygos, 2007. Versta iš: George Orwell. Down and Out in Paris and London. Penguin Twentieth-Century Classics, 1989. 

 

Skaityti toliau

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti