George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 13 skyrius
George Orwell. DIENOS PARYŽIUJE IR LONDONE

orwell        Trečiąją darbo viešbutyje dieną chef du personnel, iki tol kalbėdavęs gana maloniai, pasišaukė mane ir griežtai pareikalavo:

 

– Klausyk, tu, tuojau pat nusiskusk tuos ūsus! Nom de Dieu, kur tai matyta, kad plongeur būtų su ūsais?

 

Mėginau protestuoti, bet jis mane nutraukė:

 

Plongeur su ūsais – tai nesąmonė! Žiūrėk, kad rytoj būtum nusiskutęs.

 

Pakeliui namo paklausiau Boriso, ką tai reiškia. Jis gūžtelėjo pečiais.

 

– Turi daryti, kaip jis liepia, mon ami. Viešbutyje ūsuoti vaikšto tik virėjai. Maniau, kad pats pastebėsi. Priežastis? Jokios priežasties. Tiesiog taip įprasta.

 

Supratau, kad tai yra tokia pati etiketo dalis, kaip prie smokingo nedėvėti balto kaklaryšio, ir nusiskutau ūsus. Vėliau kažkas man paaiškino: geruose viešbučiuose padavėjai nenešioja ūsų ir, norėdami parodyti savo viršenybę, neleidžia ir plongeurams jų auginti; o virėjai ūsais demonstruoja savo panieką padavėjams.

 

Iš to galima susidaryti vaizdą apie viešbutyje egzistuojančią sudėtingą kastų sistemą. Mūsų darbuotojų (iš viso viešbutyje dirbo apie šimtą dešimt žmonių) prestižas buvo sugraduotas ne mažiau tiksliai negu kareivių, ir virėjas arba padavėjas toje hierarchijoje stovėjo tiek pat aukščiau už plongeurą, kiek kapitonas už eilinį. Aukščiausią pakopą užėmė valdytojas, galintis atleisti bet ką, netgi virėjus. Mums niekada neteko matyti paties patrono, apie jį žinojome tik tiek, kad jam maistas ruošiamas rūpestingiau negu klientams; visą drausmę viešbutyje palaikė valdytojas. Jis buvo pareigos žmogus, uoliai gaudė dykinėtojus, bet mes jį pergudraudavome. Po visą viešbutį buvo išvedžioti aptarnavimo skambučiai, ir personalas naudojosi jais signalams perduoti. Ilgas ir trumpas skambutis, po to dar du ilgi reiškė, kad ateina valdytojas; juos išgirdę, mes pasistengdavome atrodyti įnirtingai dirbantys.

 

Po valdytojo ėjo maître d'hôtel. Jis neaptarnavo klientų, nebent kokius ponus, o vadovavo kitiems padavėjams ir padėdavo jiems dengti stalus. Iš arbatpinigių ir šampano gamintojų premijų (po du frankus už kiekvieną grąžintą kamštį) jam susidarydavo du šimtai frankų per dieną. Jo padėtis tarp kitų viešbučio darbuotojų buvo ypatinga – jis valgydavo atskirame kabinete, sidabriniais įrankiais, jį aptarnaudavo du pradedantieji padavėjai švariais baltais švarkais. Kiek žemiau vyriausiojo padavėjo buvo vyriausiasis virėjas, uždirbantis per mėnesį apie penkis tūkstančius frankų; jis valgydavo virtuvėje, bet prie atskiro stalo, ir jam patarnaudavo vienas virėjo mokinys. Dar pakopa žemiau – chef du personnel; šis gaudavo tik pusantro tūkstančio frankų per mėnesį, bet vilkėjo juodą švarką, nedirbo jokio fizinio darbo ir galėjo atleisti plongeurus bei skirti baudas padavėjams. Toliau ėjo kiti virėjai, uždirbantys nuo trijų tūkstančių iki septynių šimtų penkiasdešimties frankų per mėnesį; tada padavėjai, nedidelę algą papildantys maždaug septyniasdešimčia frankų arbatpinigių per dieną; tada skalbėjos ir siuvėjos; tada padavėjai mokiniai, negaunantys arbatpinigių, tik mėnesinę septynių šimtų penkiasdešimties frankų algą; tada plongeurai, irgi verti septynių šimtų penkiasdešimties frankų; tada kambarinės, nuo penkių iki šešių šimtų frankų per mėnesį; ir galiausiai cafetiers, penki šimtai frankų per mėnesį. Mes, dirbantieji cafeterie, buvome pačios viešbučio padugnės, visų niekinamos ir tujinamos.

 

Buvo ir daugiau įvairiausių darbuotojų – kontoriniai, visų vadinami kurjeriais, sandėlininkas, vyno sandėlininkas, keletas nešikų ir patarnautojų, ledainės prižiūrėtojas, kepėjai, panaktinis, durininkas. Skirtingus darbus dirbo skirtingų tautų žmonės. Kontoriniai, siuvėjos ir virėjai buvo prancūzai, padavėjai – italai ir vokiečiai (Paryžiuje vargu ar rasi padavėją prancūzą), plongeurai – iš visų Europos šalių, taip pat arabai ir negrai. Prancūzų kalba buvo lingua franca, netgi italai kalbėjosi ja tarpusavyje.

 

Kiekvienos kategorijos darbuotojai turėjo savo šalutinį uždarbį. Paryžiaus viešbučiuose įprasta duonos liekanas pardavinėti kepėjams po aštuonis sū už svarą, virtuvės atliekas – kiaulių augintojams už menkus grašius; šias pajamas tarpusavyje pasidalija plongeurai. Netrūko ir vagiliautojų. Visi padavėjai savinosi maistą – retai matydavau, kad padavėjas teiktųsi valgyti tai, ką jam duoda viešbutis; virėjai virtuvėje darė tai dar didesniu mastu, net ir mes, dirbantieji cafeterie, maukdavome vogtą arbatą bei kavą. Vyno sandėlininkas vogė brendį. Viešbučio taisyklės draudė padavėjams laikyti alkoholio atsargas – jie turėdavo eiti pas sandėlininką kiekvieno užsakyto gėrimo. Pilstydamas gėrimus, šis iš kiekvienos taurės šlakelį pasilikdavo sau ir ilgainiui sukaupdavo ne vieną litrą. Vogto brendžio galėdavai nusipirkti iš sandėlininko po penkis sū už gurkšnį, jeigu tik jis nebijodavo tavimi pasitikėti.

 

Tarp darbuotojų buvo ir tikrų vagių, tad, palikęs palto kišenėje pinigų, paprastai jų neberasdavai. Durininkas, mokėdavęs mums algas ir tikrindavęs, ar neturim pasislėpę vogto maisto, buvo pats didžiausias vagis visame viešbutyje. Iš mano penkių šimtų frankų algos šis žmogėnas per šešias savaites sugebėjo nugvelbti šimtą keturiolika frankų. Kadangi buvau prašęs mokėti už kiekvieną dieną, durininkas kas vakarą duodavo man šešiolika frankų, o nemokėdamas sekmadieniais (nors privalėjo mokėti) pasidėjo į kišenę šešiasdešimt keturis frankus. Be to, aš kartais dirbdavau ir sekmadieniais, už kuriuos, nors to nežinojau, papildomai turėjau gauti po dvidešimt penkis frankus. Šių pinigų durininkas man irgi neatidavė, taigi praturtėjo dar septyniasdešimt penkiais frankais. Paskutinę savaitę susivokiau esąs apgaudinėjamas, bet, negalėdamas nieko įrodyti, atgavau tik dvidešimt penkis. Panašiai durininkas apsukinėjo ir kitus žioplesnius darbuotojus. Jis vadino save graiku, bet iš tikrųjų buvo armėnas. Po pažinties su juo supratau, ką reiškia turkų patarlė „Pasitikėk gyvate labiau negu žydu, žydu labiau negu graiku, bet niekada nepasitikėk armėnu“.

 

Tarp padavėjų pasitaikydavo keistų personažų. Buvo net ir džentelmenas – jaunuolis, mokęsis universitete ir turėjęs gerai mokamą darbą verslo kontoroje. Pasigavęs venerinę ligą, jis prarado darbą, kažkur bastėsi, o dabar jautėsi laimingas būdamas padavėju. Daugelis padavėjų buvo prasmukę į Prancūziją be pasų, koks vienas ar du iš jų buvo šnipai – ši profesija yra mėgstama šnipų priedanga. Sykį padavėjų valgykloje kilo baisus kivirčas tarp Morandi, grėsmingos išvaizdos žmogėno pernelyg plačiai įdėtomis akimis, ir tokio kito italo, iš kurio Morandi, pasirodo, paviliojo meilužę. Tas kitas, aiškiai Morandi prisibijantis skystablauzdis, ėmė miglotai grasinti varžovui.

 

Morandi tik šaipėsi iš jo:

 

– Na ir ką tu gali padaryti? Taip, miegojau su tavo mergše, miegojau tris kartus. Buvo neblogai. Ką tu man padarysi?

 

– Galiu pranešti apie tave slaptajai policijai. Juk tu – italų šnipas.

 

Neneigdamas kaltinimo Morandi iš frako kišenės išsitraukė skustuvą ir dusyk mostelėjo juo tarsi norėdamas perrėžti žmogeliui abu skruostus. Anas kaipmat atsiėmė savo žodžius.

 

Pats keisčiausias viešbutyje matytas tipas buvo vienas padienis plongeur. Už dvidešimt penkis frankus jis turėjo pakeisti susirgusį Vengrą. Kresnas, mitrus, maždaug dvidešimt penkerių serbas, kalbantis šešiomis kalbomis, įskaitant anglų, atrodė puikiai išmanąs darbą viešbutyje ir iki pusiaudienio plušėjo kaip vergas. Bet vos išmušus dvyliktą, jis pradėjo aikštytis, vengti darbo, vogti vyną ir, negana to, atvirai vaikštinėti su pypke dantyse. Kaip žinia, už rūkymą grėsė griežtos bausmės. Išgirdęs apie tokį elgesį, pats valdytojas nusileido žemyn pasikalbėti su serbu.

 

– Kokio velnio čia rūkai? – suriko jis, kunkuliuodamas įniršiu.

 

– O kokio velnio nutaisei tokį veidą? – ramiai atšovė serbas.

 

Neįsivaizduojate, kokia tai buvo šventvagystė. Jei plongeur šitaip atsikirstų vyriausiajam virėjui, tas šliūkšterėtų jam į veidą puodą verdančios sriubos. Valdytojas akimirksniu sušuko „Tu atleistas!“, ir antrą valandą serbas, gavęs savo dvidešimt penkis frankus, neteko darbo. Serbui išeinant Boris rusiškai jo paklausė, kur čia šuo pakastas. Anot Boriso, serbas atsakęs:

 

– Paklausyk, mon vieux (1), jie privalo man sumokėti dienos atlyginimą, jeigu išdirbu iki vidurdienio, ar ne? Toks įstatymas. Tad kokia prasmė dirbti ilgiau? Žinai, ką aš darau? Ateinu į viešbutį, gaunu laikiną darbą ir iki vidurdienio atsidėjęs dirbu. Paskui, kai išmuša dvyliktą, sukeliu tokį pragarą, kad jiems nelieka kitos išeities, tik mane atleisti. Gudriai, ką? Dažniausiai mane atleidžia pusę pirmos, tik šįkart antrą, bet man nusispjaut. Vis tiek sutaupiau keturias valandas darbo. Vienintelė problema, kad tame pat viešbutyje negali to pakartoti dusyk.

 

Pasirodo, šį triuką jis jau buvo atlikęs pusėje Paryžiaus viešbučių ir restoranų. Vasarą žaisti tokius žaidimus turbūt visai nesunku, nors viešbučiai ir ginasi nuo jų sudarinėdami juoduosius sąrašus.

 

_____________

(1) Seni (pranc.).
 
 
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. K.: Kitos knygos, 2007. Versta iš: George Orwell. Down and Out in Paris and London. Penguin Twentieth-Century Classics, 1989.