George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 10 skyrius
George Orwell. DIENOS PARYŽIUJE IR LONDONE

orwell        „Hôtel X“ buvo milžiniškas, grandiozinis statinys klasikiniu fasadu; viename jo šone juodavo maža, į žiurkių landą panaši anga, skirta personalui. Atvykau ten ketvirtis po šeštos ryto. Į vidų vorele sruvo vyrai riebaluotomis kelnėmis, nužiūrinėjami mažytėje kontorėlėje sėdinčio durininko. Kiek palaukus, pasirodė chef du personnel (1), lyg ir koks valdytojo padėjėjas, ir pradėjo mane klausinėti. Jis buvo italas, apvalaus blyškaus veido, išvargęs nuo persidirbimo. Paklaustas, ar esu patyręs indų plovėjas, atsakiau taip; italas žvilgterėjo į mano rankas ir iškart pamatė, kad meluoju, bet sužinojęs, kad aš anglas, pakeitė toną ir mane nusamdė.

 

– Mes ieškom, kas padėtų mums pramokti anglų kalbos, – paaiškino jis. – Visi mūsų klientai – amerikiečiai, o vienintelis angliškas žodis, kurį mokam, yra ... – Ir pakartojo tai, ką Londono berniūkščiai mėgsta rašyti ant sienų. – Gal būsit naudingas. Eime.

 

Sraigtiniais laiptais mes nusileidome į gilų požemį, po to ėjome siauru koridoriumi, tokiu žemu, kad vietomis man reikėjo lenktis. Ten buvo tvanku ir labai tamsu, tik kas keli metrai švietė blausios geltonos lemputės. Atrodė, kad tamsių koridorių labirintas raizgosi mylių mylias, nors iš tikrųjų turbūt tik kelis šimtus metrų; negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad atsidūriau laivo triume – toks pats karštis, ankštybė, maisto tvaikas ir panašus į variklių dūzgimas (iš tikrųjų tas garsas sklido iš virtuvės krosnių). Mums einant koridoriais, pro durų angas kartais pliuptelėdavo keiksmažodžių srautas, kartais sužėruodavo ugnis, kartais padvelkdavo ledainės šaltis. Sykį kažkas smarkiai trenkė man į nugarą. Tai buvo gal penkiasdešimties kilogramų ledo luitas, kurį nešė krovikas mėlyna prijuoste. Jam įkandin ėjo berniukas su didžiuliu veršienos gabalu ant peties, jo skruostas buvo įsispaudęs į drėgną purią mėsą. Jiedu nustūmė mane šalin šaukdami „Range-toi, idiot! (2)“ ir nuskubėjo koridoriumi. Po viena lempute ant sienos buvo kažkieno išvedžiota labai dailia rašysena: „Lengviau žiemą pamatyti giedrą dangų, negu „Hôtel X“ rasti moterį su skaistybės plėve.“ Vieta atrodė itin keista.

 

Atsišakojusiu koridoriumi patekome į skalbyklą, kur senyva moteriškė giltinės veidu įdavė man mėlyną prijuostę ir glėbį mazgočių. Tada chef du personnel nuvedė mane į mažytį pogrindžio kambarėlį – iš esmės, rūsį po rūsiu, – kur stovėjo praustuvė ir keletas dujinių viryklių. Lubos ten buvo žemos, aš negalėjau išsitiesti visu ūgiu, o temperatūra turbūt viršijo keturiasdešimt laipsnių. Chef du personnel paaiškino, kad mano darbas bus nešioti patiekalus į nedidelį valgomąjį aukštu aukščiau, kur maitinasi aukštesnio rango viešbučio darbuotojai, valyti tą patalpą ir plauti indus. Jam išėjus, tarpduryje pasirodė kitas nuožmios išvaizdos garbanotas italas ir niekinamai nužvelgė mane.

 

– Anglas, sakai? – tarė jis. – Aš čia vadovauju. Jei gerai dirbsi... – jis ranka padarė judesį lyg apversdamas butelį ir garsiai įsiurbė oro. – Jei ne... – jis kelissyk stipriai spyrė į staktą. – Nusukti tau sprandą man lengviau, negu nusispjauti. Jei kas atsitiks, jie patikės manim, o ne tavim. Žiūrėk...

 

Po tokių žodžių aš gana sparčiai kibau į darbą. Išskyrus gal valandą, dirbau nuo septintos ryto iki ketvirtis po devintos vakaro; iš pradžių ploviau indus, paskui šveičiau stalus ir grindis darbuotojų valgykloje, paskui žvilginau stiklines ir peilius, paskui nešiojau patiekalus, paskui vėl ploviau indus, vėl nešiojau maistą ir vėl ploviau indus. Darbas buvo lengvas, ir man visai neblogai sekėsi, išskyrus virtuvę, kur eidavau paimti maisto. Tokios virtuvės aš nebuvau nei matęs, nei įsivaizdavęs – troškus žemalubis pragaras rūsyje, žaižaruojantis liepsnų atspindžiais, griaudėjantis keiksmais ir puodų bei keptuvių žvangesiu. Ten buvo taip karšta, kad visi metaliniai paviršiai, išskyrus virykles, turėjo būti pridengti skudurais. Viduryje stovėjo kepamosios krosnys, dvylika virėjų lakstė aplink jas prakaitu žliaugiančiais veidais – nepadėjo nė baltos jų kepurės. Krosnis supo stalai, prie kurių plėšydama gerkles stumdėsi padavėjų ir plongeurų minia su padėklais rankose. Iki juosmens nuogi virėjų parankiniai kurstė ugnį ir smėliu šveitė milžiniškus varinius prikaistuvius. Visi atrodė skubantys ir įniršę. Vyriausiasis virėjas – stotingas, skaisčiai raudono veido ūsorius – stovėjo viduryje ir be paliovos bliūvavo: „Ça marche, deux æufs brouillés! Ça marche, un Chateaubriand pommes sautées! (3)“, darydamas pertraukas tik tada, kai reikėdavo iškeikti kurį nors plongeurą. Patiekalai buvo dedami ant trijų ilgų stalų, ir, pirmą kartą atsidūręs virtuvėje, aš su savo padėklu priėjau prie ne to stalo. Vyriausiasis atžingsniavo prie manęs, pirštais sukiodamas ūsą, ir nužvelgė nuo galvos iki kojų. Tada pamojo pusryčių virėjui ir parodė jam mane.

 

– Matai šitą? Tokius plongeurus mums dabar siunčia. Iš kur esi, idiote? Tikriausiai iš Charentono? (Charentone yra dideli pamišėlių namai.)

 

– Iš Anglijos, – atsakiau.

 

– Būčiau atspėjęs. Taigi, mon cher monsieur l'Anglais (4), ar galėčiau jums pranešti, kad esate kekšės vaikas? O dabar fous-moi le camp (5)prie kito stalo, kur priklauso.

 

Panašiai mane virtuvėje sutikdavo kiekvieną sykį, nes nuolat padarydavau kokią klaidą; visi laikė, kad turiu išmanyti darbą, todėl nepaliaudami keikė. Smalsumo dėlei suskaičiavau, kiek kartų per dieną buvau išvadintas maquereau (6)– trisdešimt devynis.

 

Pusę penktos italas man pasakė, kad aš galįs padaryti pertrauką, bet kur nors eiti nesą prasmės, nes penktą vėl pradedam. Nuėjau į tualetą parūkyti; rūkyti buvo griežtai draudžiama, ir Boris buvo perspėjęs mane, kad tualetas – vienintelė saugi vieta. Po to dirbau iki ketvirčio po devintos, kol padavėjas, įkišęs pro duris galvą, liepė man likusius indus palikti rytdienai. Labai nustebau, kad, visą dieną vadinęs mane kiaule, mulkiu ir panašiai, jis staiga pasidarė gana draugiškas. Supratau, kad visi tie keiksmai tebuvo mano išbandymas.

 

– Pakaks, mon p'tit (7), – pasakė jis. – Tu n'es pas débrouillard (8), bet dirbi neblogai. Lipam į viršų pavalgyti. Viešbutis skiria kiekvienam po du litrus vyno, o aš dar vieną butelį turiu pasivogęs. Praplausim dantis.

 

Mes puikiai pavakarieniavome tuo, kas liko nuo viršesniųjų darbuotojų. Užkaitus ragams, padavėjas papasakojo man ir savo meilės istorijas, ir kaip Italijoje subadė du tipus, ir kaip išvengė karo tarnybos. Arčiau susipažinus, jis pasirodė visai neblogas vaikinas, kažkuo primenantis Benvenuto Cellini. Buvau pavargęs ir permirkęs prakaitu, bet, visą dieną sočiai valgęs, jaučiausi nauju žmogumi. Darbas neatrodė sunkus, tad galvojau, kad jis man tiktų. Tik nežinojau, ar jį gausiu, nes buvau pasamdytas „laikinai“, vienai dienai, už dvidešimt penkis frankus. Rūgščiaveidis durininkas atskaičiavo man pinigus be penkiasdešimties santimų – esą, tai už draudimą (vėliau sužinojau, kad jis melavo). Tada išėjo iš savo kontorėlės, liepė nusivilkti švarką ir kruopščiai mane apčiupinėjo ieškodamas pavogto maisto. Po šios procedūros pasirodė chef du personnel. Įsitikinęs, kad aš dirbu su noru, jis, kaip ir padavėjas, dabar elgėsi kur kas maloniau.

 

– Mes imam jus nuolatiniam darbui, jei tik pageidaujat, – tarė jis. – Maître d'hôtel sako, kad jam patiktų keikti anglą. Ar pasirašysit mėnesiui?

 

Štai pagaliau atsirado darbas, ir aš buvau mielai besutinkąs. Bet prisiminiau rusų restoraną, atsidarysiantį po dviejų savaičių. Neatrodė sąžininga pažadėti dirbti visą mėnesį, o paskui imti ir išeiti viduryje sutarto laiko. Pasakiau, kad manęs laukia kitas darbas – ar negalėčiau parsisamdyti dviem savaitėms? Tai išgirdęs chef du personnel gūžtelėjo pečiais ir pareiškė, kad viešbutis samdo žmones ne mažiau kaip mėnesiui. Buvo aišku, kad savo šansą aš praradau.

 

Kaip buvome susitarę, Boris manęs laukė arkadoje Rivoli gatvėje. Kai pasakiau jam, kas atsitiko, jis įtūžo. Pirmą kartą per mūsų pažinties laiką jis pamiršo geras manieras ir išvadino mane kvailiu.

 

– Idiotas! Idiotas, kokių reta! Kurių galų ieškojau tau darbo, jei tu išsyk viską sugadinai? Kodėl kaip kvailys paminėjai kitą restoraną? Reikėjo tik pažadėti, kad dirbsi ten mėnesį.

 

– Man atrodė, kad taip bus sąžiningiau, – teisinausi aš.

 

– Sąžiningiau! Sąžiningiau! Sąžiningų plongeurų nebūna. Mon ami, – staiga jis sugriebė man už atlapo, jo balsas pasidarė itin rimtas, – mon ami, tu dirbai ten visą dieną. Matei, koks tai darbas. Ar manai, kad plongeur gali sau leisti būti sąžiningas?

 
– Ne, turbūt ne.
 

– Tuomet greit eik atgal ir pasakyk chef du personnel, kad galėsi dirbti mėnesį. Pasakyk, kad atsisakysi to kito darbo. O kai atsidarys mūsų restoranas, paprasčiausiai išeisi.

 

– O kaip mano alga, jei sulaužysiu sutartį?

Neapsikęsdamas dėl tokio kvailumo Boris ėmė daužyti lazda grindinį ir šaukti:

 

– Prašyk, kad mokėtų už dieną, tuomet neprarasi nė sū. Nejaugi manai, kad jie paduos į teismą plongeurą? Su tokia menkyste kaip plongeur niekas nesiteisia.

 

Nuskubėjau atgal, susiradau chef du personnel, pasakiau dirbsiąs mėnesį, ir jis mane priėmė. Tai buvo mano pirmoji plongeurų moralės pamoka. Vėliau supratau, kaip buvo kvaila turėti skrupulų, nes didieji viešbučiai negailestingai elgiasi su savo darbuotojais. Jie samdo ir atleidžia žmones pagal savo poreikius; sezonui pasibaigus, dešimt ir daugiau procentų viešbučių darbuotojų išvaromi į gatvę. Jiems visiškai nesunku pakeisti žmogų, kuris išeina iš anksto neįspėjęs, nes Paryžius knibždėte knibžda ieškančiųjų darbo viešbučiuose.

 

________________ 

(1) Personalo vadovas (pranc.).

(2) Iš kelio, idiote! (pranc.)

(3) Dvi plaktos kiaušinienės, eina! Nugarinė, keptos bulvės, eina! (pranc.)

(4) Mano brangusis pone angle (pranc.).

(5) Varyk iš čia (pranc.).
(6) Mulkiu (pranc.).
(7) Drauguži (pranc.).

(8) Tu ne itin apsukrus (pranc.).

 

 

George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. K.: Kitos knygos, 2007. Versta iš: George Orwell. Down and Out in Paris and London. Penguin Twentieth-Century Classics, 1989. 

 

Skaityti toliau