George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 6 skyrius
George Orwell. DIENOS PARYŽIUJE IR LONDONE

orwell        Kitą dieną darbo irgi neradome. Sėkmė šyptelėjo tik po trijų savaičių. Gavęs tuos du šimtus frankų, atsikračiau galvos skausmo dėl kambario nuomos, tačiau visa kita klojosi kuo blogiausiai. Diena po dienos mudu su Borisu slankiojome po Paryžių, trijų kilometrų per valandą greičiu dreifuodami minioje – mirštantys iš bado ir nuobodulio, nieko nerandantys. Prisimenu, vieną dieną Seną mes perėjome vienuolika kartų. Valandų valandas stoviniavome prie tarnybinių durų, o išėjus valdytojui meilikaujamai puldavome artyn, sugniaužę rankose kepures. Bet visuomet išgirsdavome tą patį atsakymą: jiems nereikalingas nei šlubis, nei žmogus be patirties. Kartą mūsų vos nepasamdė. Kalbėdamas su valdytoju Boris stovėjo tiesiai, nesiremdamas lazdele, ir valdytojas nepastebėjo šlubumo. „Taip, – atsakė jis, – mums reikia dviejų vyrų rūsyje. Gal tiksit. Užeikit.“ Tada Boris žengė žingsnį, ir viskas žlugo. „Aha, tu šlubuoji. Malheureusement... (1)“

 

Mes registravomės agentūrose, atsiliepinėjome į skelbimus, bet keliaudami pėsčiomis ilgai užtrukdavome ir, regis, visur ateidavome pusvalandžiu per vėlai. Sykį vos negavome darbo plauti traukinio vagonus, bet paskutinę akimirką vietoje mūsų pasirinko prancūzus. Kitą sykį radome skelbimą, kad cirkas ieško darbininkų. Būtų reikėję stumdyti suolus, šluoti šiukšles, o vaidinimo metu stovėti ant dviejų statinių, kad tarp kojų galėtų prabėgti liūtas. Kai valanda anksčiau nei nurodyta atėjome į vietą, pamatėme jau laukiančią penkiasdešimties vyrų eilę. Matyt, liūtai kažkuo masina žmones.

 

Kartą agentūra, į kurią aš buvau kreipęsis prieš daugelį mėnesių, atsiuntė man petit bleu (2), kad italų džentelmenas norėtų mokytis anglų kalbos. Telegramoje buvo parašyta „Atvykite nedelsdami“ ir pažadėta dvidešimt frankų už valandą. Mudu su Borisu apėmė neviltis. Tokia puiki proga, o aš negaliu ja pasinaudoti, nes kaipgi eisi į agentūrą vilkėdamas švarką kiaurai prasitrynusia rankove? Tada mums šovė mintis, kad galėčiau vilktis Boriso švarką – jis netiko prie mano kelnių, bet jos buvo pilkos, taigi iš toliau galėjo pasirodyti flanelinės. Švarkas man buvo gerokai per didelis, todėl nusprendžiau jo nesisagstyti ir vieną ranką laikyti kišenėje. Išskubėjau į agentūrą, o kad būtų greičiau, paaukojau septyniasdešimt penkis santimus autobuso bilietui. Agentūroje sužinojau, kad italas apsigalvojo ir jau išvyko iš Paryžiaus.

 

Kartą Boris pasiūlė man pabandyti gauti kroviko darbą Les Halles. Atėjau pusę penkių ryto, kai ten prasideda pats įkarštis. Pamatęs žemą storulį su katiliuku, duodantį nurodymus keliems krovikams, priėjau ir paprašiau darbo. Prieš atsakydamas jis pastvėrė mano dešinę ir pačiupinėjo delną.

 

– Ar tu stiprus? – paklausė.

 

– Labai stiprus, – sumelavau.

 

Bien (3). Pabandyk pakelti va šitą.

 

Tai buvo didžiulė pintinė, su kaupu prikrauta bulvių. Įsitvėriau į ją ir supratau, kad negalėsiu jos nė pajudinti iš vietos, ką jau kalbėti apie pakėlimą. Storulis su katiliuku stebėjo mane, paskui gūžtelėjo pečiais ir nusigręžė. Sprukau iš ten. Kiek nuėjęs žvilgterėjau per petį ir pamačiau, kad tą pintinę į vežimą kelia keturi vyrai. Ji turbūt svėrė bent tris centnerius. Matydamas, ko aš vertas, storulis pasirinko šitokį būdą manęs atsikratyti.

 

Kartais, vilčių antplūdžio akimirkomis, Boris išleisdavo penkiasdešimt santimų pašto ženklui ir parašydavo kuriai nors iš savo buvusių meilužių prašydamas pinigų. Atsiliepė tik viena. Toji moteris ne tik buvo jo meilužė, bet ir liko skolinga jam du šimtus frankų. Pamatęs voką ir pažinęs rašyseną Boris puolė džiūgauti. Mudu čiupome laišką ir, tarsi saldainių pasivogę vaikai, nulėkėme į Boriso kambarį skaityti. Permetęs akimis laišką Boris tylomis padavė jį man. Tekstas buvo toks:

 

Mano neužmirštamas vilkiuk,

 

Kaip džiaugsmingai aš atplėšiau tavo žavų laišką, priminusį man tobulos mūsų meilės dienas ir mieluosius tavųjų lūpų man padovanotus bučinius. Tokie prisiminimai amžiams išlieka širdyje nelyginant nuvytusios gėlės aromatas.

Kai dėl tavosios užuominos apie du šimtus frankų – deja, tai neįmanoma. Kad tu žinotum, mano brangusis, kokia nelaiminga aš pasijutau išgirdusi apie tave užgriuvusius sunkumus. Bet ko gi tu tikėjaisi? Šiame liūdname gyvenime bėdos neaplenkia nė vieno iš mūsų. Aš irgi gavau patirti savąją dalį. Sirgo mano mažoji sesutė (ak, vargšelė, kaip ji kentėjo!), ir mums teko sumokėti gydytojams net nežinau kiek. Likome visai be pinigų ir dabar gyvename, prisiekiu tau, labai sunkias dienas.

Tvirtybės, mano vilkiuk, nepasiduok! Žinok, kad juodos dienos anksčiau ar vėliau turi baigtis, o bėdos, dabar atrodančios tokios baisios, ilgainiui išsisklaidys.

Gali būti tikras, mano brangusis, kad aš visuomet tave prisiminsiu. Priimk kuo nuoširdžiausią bučinį iš tos, kuri niekada nesiliovė tave mylėjusi.

 
Tavoji Yvonne
 

Laiškas taip nuvylė Borisą, kad jis iškart atsigulė į lovą ir darbo tą dieną daugiau nė nemanė ieškoti. Mano šešiasdešimties frankų užteko maždaug dviem savaitėms. Seniai lioviausi apsimetinėjęs, kad vaikštau pietauti į restoranus, tad mudu valgydavome mano kambaryje – vienas sėdėdavo ant lovos, kitas ant kėdės. Prie mano trijų arba keturių frankų Boris pridėdavo dar porą, ir mes pirkdavome duonos, bulvių, pieno, sūrio, ant spiritinės lempelės virdavomės sriubą. Turėjome prikaistuvį, kavos puodelį ir vieną šaukštą; kiekvieną dieną kildavo mandagus ginčas dėl to, kas valgys iš prikaistuvio, o kas iš puodelio (prikaistuvyje tilpdavo daugiau); kiekvieną dieną širdyje piktindavausi, kad Boris nusileisdavo pirmas ir gaudavo prikaistuvį. Kartais vakarais dar pakramtydavome duonos, kartais – ne. Mūsų baltiniai vis labiau juodo, vonioje nebuvau prausęsis tris savaites; Boris, pasak jo paties, nebuvo matęs vonios ištisus mėnesius. Taikstytis su tokiu gyvenimu padėjo tabakas. Jo mes turėjome pakankamai, mat Boris ne per seniausiai buvo nusipirkęs iš vieno kareivio (kareiviai cigarečių gauna nemokamai) dvidešimt ar trisdešimt pakelių po penkiasdešimt santimų.

 

Borisui buvo kur kas sunkiau negu man. Nuo ilgo vaikščiojimo ir miegojimo ant grindų jam nuolatos skaudėjo koją ir nugarą, be to, su savo nepasotinamu rusišku apetitu jis vos galėjo pakęsti alkį, tiesa, ir liesėti, regis, neliesėjo. Apskritai jis buvo stebėtinai linksmas, jo vilties atsargos atrodė nesenkančios. Boris rimtai girdavosi turįs jį globojantį šventąjį ir, kai ateidavo juodos dienos, ieškodavo nutekamuosiuose latakuose pinigų – esą šventasis dažnai jam numetąs ten dvifrankę monetą. Sykį mudu stovėjome Royale gatvėje ketindami teirautis darbo netoliese esančiame rusų restorane. Staiga Boris nusprendė užsukti į Madeleine‘os bažnyčią ir už penkiasdešimt santimų uždegti žvakę savo šventajam. O išėjęs pasakė, kad atsarga gėdos nedaro, ir iškilmingai sudegino penkiasdešimties santimų vertės pašto ženklą – kaip auką nemirtingiesiems dievams. Matyt, dievai ir šventieji tarpusavyje nesugyveno; šiaip ar taip, darbo mes tada negavome.

 

Kartais rytais Boris nugrimzdavo į visišką neviltį. Gulėdavo lovoje bemaž verkdamas, keikdamas žydą, pas kurį gyveno. Pastaruoju metu žydas ne itin noriai duodavo jam kasdienius du frankus, o blogiausia – pradėjo nepakenčiamai globėjiškai elgtis. Boris skundėsi, kad aš, būdamas anglas, negalįs suprasti, kokia kankynė kilmingam rusui yra atsidurti žydo malonėje.

 

– Žydo, mon ami, gryniausio žydo! O jam net neužtenka padorumo to gėdytis. Tik pamanyk, aš, Rusijos armijos kapitonas... ar esu tau sakęs, mon ami, kad buvau Antrojo Sibiro šaulių pulko kapitonas? Taip, kapitonas, o mano tėvas buvo pulkininkas. Ir štai dabar valgau žydo duoną. Žydo...

 

Papasakosiu tau, kokie tie žydai. Sykį, pirmaisiais karo mėnesiais, žygyje sustojom pernakvoti viename kaime. Baisus senas žydas, barzda raudona kaip Judo Iskarijoto, vogčiomis atslinko prie namo, kuriame rengiausi miegoti. Paklausiau, ko jam reikia. „Jūsų kilnybe, – tarė jis, – atvedžiau jums merginą, gražią jauną merginą, vos septyniolikos metų. Ir tik už penkiasdešimt frankų.“ „Ačiū, – atsakiau jam, – gali vestis ją atgal. Nenoriu susigauti kokios ligos.“ „Ligos! – sušuko žydas. – Mais, monsieur le capitaine (4), jums nėra ko bijoti. Tai mano paties duktė!“ Štai tau ir žydų būdas.

 

Ar esu tau sakęs, mon ami, kad net spjauti į žydą senojoje Rusijos armijoje buvo laikoma blogu tonu? Taip, mums atrodė, kad žydai neverti rusų karininko seilių... – Ir taip toliau, taip toliau.

 

Tokiomis dienomis Boris paprastai sakydavo, kad blogai jaučiasi, todėl negali eiti darbo ieškoti. Jis iki vakaro gulėdavo papilkėjusiame, parazitais knibždančiame patale rūkydamas ir skaitydamas senus laikraščius. Kartais mes žaisdavome šachmatais. Kol neturėjome lentos, rašėme ėjimus ant popiergalio, o vėliau pasidarėme ją iš siuntinių dėžės šono; figūras mums atstojo sagos, belgiškos monetos ir pan. Kaip ir daugelis rusų, Boris aistringai mėgo šachmatus. Jis dažnai kartodavo savo posakį, kad šachmatų žaidimo taisyklės yra tokios pat, kaip meilės ir karo meno, ir kad jeigu gali laimėti vienur, laimėsi ir kitur. Bet jis sakydavo ir kitką: šachmatų lenta padeda užmiršti alkį, tik mano atveju tai buvo akivaizdi netiesa.

 

______________

(1) Deja... (pranc.).

(2) Pneumatinio pašto telegrama (joms buvo naudojamas mėlynas popierius). (Vert. past.)

(3) Gerai (pranc.).

(4) Bet, pone kapitone (pranc.).

 

 

George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. K.: Kitos knygos, 2007. Versta iš: George Orwell. Down and Out in Paris and London. Penguin Twentieth-Century Classics, 1989. 

 

Skaityti toliau

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti