George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 3 skyrius
George Orwell. DIENOS PARYŽIUJE IR LONDONE

orwell        Gyvenau Coq d'Or kvartale gal pusantrų metų. Vieną vasaros dieną susizgribau, kad teturiu keturis šimtus penkiasdešimt frankų ir daugiau nieko, išskyrus savaitinius trisdešimt šešis frankus, kuriuos gaunu duodamas anglų kalbos pamokas. Iki tol nesusimąstydavau apie ateitį, bet dabar supratau, kad privalau nedelsdamas ko nors imtis. Nusprendžiau pradėti ieškoti darbo ir iš anksto – kaip vėliau paaiškėjo, labai apdairiai – sumokėjau du šimtus frankų už kambario nuomos mėnesį. Su likusiais dviem šimtais penkiasdešimt frankų, pridėjus anglų pamokas, galėjau tą mėnesį pragyventi, o per tiek laiko tikėjausi rasiąs darbą. Galvojau tapti kokios nors turistinės kompanijos gidu ar galbūt vertėju. Deja, nusigręžusi laimė sugriovė mano planus.

 

Sykį viešbutyje pasirodė jaunas italas, vadinantis save raidžių rinkėju. Žmogėnas jis buvo gana neaiškus, nes augino žandenas, o tai rodė jį priklausant arba apašų, arba intelektualų sluoksniui, – tik niekas nebuvo tikras, kuriam iš jų. Madam F. jo išvaizda nepatiko, todėl ji pareikalavo iš anksto sumokėti už savaitę. Italas sumokėjo ir nakvojo viešbutyje šešias naktis. Per tą laiką jis pasidarė raktų dublikatus ir paskutinę naktį apvogė bent dešimtį kambarių, tarp jų ir maniškį. Laimė, jis nerado pinigų, buvusių drabužių kišenėse, tad nelikau visai nuogas. Dabar turėjau vos keturiasdešimt septynis frankus, tai yra septynis šilingus ir dešimt pensų.

 

Mano planai ieškoti darbo žlugo. Reikėjo pragyventi už maždaug šešis frankus per dieną, o iš pradžių tai buvo pernelyg sunku, kad liktų laiko pagalvoti apie ką nors kita. Štai kada prasidėjo mano skurdo patirtys – šeši frankai dienai jei ir nėra tikrasis skurdas, tai bent jo pakraštys. Šeši frankai – tai šilingas, o už šilingą Paryžiuje dieną galima pragyventi, jei žinai kaip. Tačiau tai nėra paprasta.

 

Tas pirmasis sąlytis su skurdu kartu ir įdomus. Juk tiek apie skurdą galvota – visą gyvenimą jo labiausiai bijojai, žinodamas, kad anksčiau ar vėliau teks jo paragauti; o jis, pasirodo, visiškai kitoks, negu laukei, kur kas proziškesnis. Manei, kad jis bus gana paprastas; o jis nepaprastai komplikuotas. Manei, kad jis bus siaubingas; o jis tik bjaurus ir nuobodus. Tą specifinį skurdo niekingumą ir atrandi pirmiausia: gudrybes, kurių tenka griebtis, gėdingus poelgius, kailio mainymą.

 

Atrandi, pavyzdžiui, kad skurdas verčia slapukauti. Likimo smūgis numenkina tave iki šešių frankų per dieną. Bet, žinoma, tu nedrįsti to pripažinti – turi apsimesti, kad gyveni kaip gyvenęs. Nuo pirmos dienos įsipainioji į melų tinklą, bet net ir meluojant tau ne ką lengviau. Tu liaujiesi siuntęs drabužius į skalbyklą, bet štai skalbėja pasigauna tave gatvėje ir klausia kodėl; kažką jai sumurmi, o ji, manydama, kad atiduodi skalbti kitur, tampa priešu visam gyvenimui. Tabako pardavėjas teiraujasi, kodėl pradėjai mažiau rūkyti. Reikia atsakyti į laiškus, bet negali, nes pašto ženklai pernelyg brangūs. Ką jau kalbėti apie valgymą – tai pats kebliausias dalykas. Kiekvieną dieną pietų metu išeini tariamai į restoraną ir valandą slankioji po Liuksemburgo sodą, stebėdamas balandžius. Po to kišenėse atsineši į kambarį maisto. Valgai duoną su margarinu arba duoną su vynu, bet net ir maisto pasirinkimą nulemia melas. Vietoj rupios „plytinės“ duonos tenka pirkti ruginę; ji brangesnė, bet jos kepalai apvalūs, todėl ją lengviau paslėpti kišenėje. Duonai išleidi franką per dieną. Kartais dėl akių nusiperki išgerti už šešiasdešimt santimų, tad atitinkamai mažiau lieka maistui. Tavo baltiniai vis labiau juosta, baigiasi muilas ir skutimosi peiliukai. Verkiant reikia kirpti plaukus, tad bandai kirptis pats, bet rezultatas būna toks baisus, kad galiausiai vis tiek tenka eiti pas kirpėją ir išleisti dienos maistui skirtus pinigus. Meluoji nuo ryto iki vakaro, ir tai brangiai kainuoja.

 

Įsitikini, kaip nepatikima turėti dienai tik šešis frankus. Ištinka kokia apmaudi nelaimė, ir lieki nevalgęs. Už paskutinius aštuoniasdešimt santimų nusiperki pusę litro pieno, virini jį ant spiritinės lempelės. Virindamas pamatai ranka ropojančią blakę; sprigtu numuši ją – pliupt! – tiesiai į pieną. Nieko nepadarysi, pili pieną lauk ir vaikštai alkanas.

 

Ateini pirkti svaro duonos ir lauki, kol pardavėja atpjaus svarą kitam pirkėjui. Ji sugrubnagė – atpjauna daugiau negu svarą. „Pardon, monsieur, – atsiprašo, – ar neprieštarausit, jei bus dviem sū daugiau?“ Svaras duonos kainuoja franką, ir tu turi lygiai tiek. Pagalvojęs, kad ir tavęs prašys primokėti du sū ir kad teks prisipažinti, jog negali, paniškai mauni pro duris. Praeina ne viena valanda, kol išdrįsti užeiti į kitą duoninę.

 

Eini į daržovių krautuvę už franką pirkti kilogramo bulvių. Tačiau viena moneta tarp kitų pasirodo esanti belgiška, ir pardavėjas atsisako ją imti. Sliūkini lauk ir daugiau niekada ten nekeli kojos.

 

Užklysti į respektabilų kvartalą ir pamatai ateinant pasiturintį draugą. Vengdamas jo metiesi į artimiausią kavinę. Kavinėje norom nenorom turi ką nors užsisakyti, tad savo paskutinius penkiasdešimt santimų iškeiti į stiklinę juodos kavos su plūduriuojančia negyva muse. Panašios nelaimės ištinka šimtais. Jos – neišvengiamos skurdo palydovės.

 

Supranti, ką reiškia būti alkanam. Gyvas vien duona ir margarinu slankioji gatvėmis ir žiūrinėji krautuvių vitrinas. Visur, kur bepažvelgsi, tave žeidžia didžiulės perniek einančio maisto kaugės: kepti paršiukai, pintinės su karštais kepalais, milžiniški geltono sviesto luitai, dešrų ringės, bulvių kalnai, šveicariško sūrio girnapusės. Matydamas tiek maisto kone apsižliumbi iš gailesčio pačiam sau. Norisi stverti kepalą ir bėgti, kramtyti iki pagaus; susivaldai tik grynai iš bailumo.

 

Atrandi nuobodulį, irgi neatsiejamą nuo skurdo; laiką, kai neturi ką veikti, bet, gurgiant pilvui, nepajėgi niekuo savęs sudominti. Pusę dienos prasivolioji lovoje jausdamasis lyg Baudelaire‘o jeune squelette (1). Tik maistas galėtų tave išjudinti. Atrandi, kad žmogus, bent savaitę sotinęsis duona ir margarinu, jau nebėra žmogus, vien skrandis su keletu papildomų organų.

 

Toks – galima aprašinėti toliau, bet viskas bus labai panašu – yra gyvenimas už šešis frankus per dieną. Paryžiuje taip gyvena tūkstančiai žmonių – vargstantys menininkai ir studentai, prostitutės, kai sėkmė būna nuo jų nusisukusi, praradusieji darbą. Tai, galima sakyti, skurdo apylinkės.

 

Šitaip gyvenau maždaug tris savaites. Keturiasdešimt septyni frankai netrukus ištirpo, ir man teko kliautis trisdešimt šešiais, kas savaitę gaunamais už anglų kalbos pamokas. Iš nepatyrimo blogai tvarkiausi su pinigais, tad ne kasdien turėdavau už ką pavalgyti. Kai taip atsitikdavo, parduodavau ką nors iš savo drabužių – nedideliais ryšulėliais paslapčiomis nešdavau iš viešbučio į dėvėtų drabužių krautuvę, esančią Montagne St Geneviève gatvėje. Supirkėjas buvo raudonplaukis žydas, itin nemalonus tipas; pamačius klientą, jį ištikdavo įniršio priepuoliai. Iš jo elgesio galėjai manyti, kad ateidami mes pridarome jam kažkokių nuostolių. „Merde! (2) – šaukdavo jis. – Jūs ir vėl čia? Kas, jūsų nuomone, čia yra? Vargšų valgykla?“ Mokėdavo jis neįtikėtinai mažai. Bemaž nedėvėtą skrybėlę, už kurią kadaise paklojau dvidešimt penkis šilingus, jis priėmė už penkis frankus; penkis frankus gavau už gerus batus, po vieną franką už marškinius. Jis visuomet mieliau keisdavo, negu pirkdavo, ir tam naudojo vieną gudrybę: įbrukdavo kokį bevertį niekalą tau į rankas ir dėdavosi, kad tu sutikęs su tokiais mainais. Sykį mačiau, kaip iš senos moteriškės jis priėmė gerą paltą, įdavė jai du baltus biliardo rutulius ir mikliai išstūmė pro duris, anai nespėjus nė prasižioti. Mielai būčiau suknežinęs tam žydui nosį, jei tik būčiau valiojęs.

 

Tos trys savaitės buvo žeminančios, nemalonios, o ateitis nežadėjo nieko geresnio, nes artėjo laikas mokėti už kambarį. Vis dėlto reikalai nebuvo tiek blogi, kiek nuogąstavau. Mat grimzdamas į skurdą padarai vieną atradimą, kuris nusveria daugelį kitų. Atrandi nuobodulį, poelgių gėdingumą, alkio jausmą, bet atrandi ir išganingąją skurdo ypatybę – jo galią naikinti ateitį. Su tam tikromis išlygomis galima teigti, kad juo mažiau turi pinigų, juo mažiau jaudiniesi. Turėdamas šimtą frankų būni linkęs pulti į paniką. Turėdamas tris frankus daraisi abejingas; trys frankai išmaitins tave iki rytojaus, o kas bus toliau, jau nesvarbu. Tau nuobodu, bet ne baugu. Vangiai pagalvoji: „Po poros dienų teks badauti – argi tai ne siaubinga?“ Bet mintys tuoj nuklysta kitur. Duonos ir margarino dieta kartais veikia geriau už raminamuosius.

 

Ir dar vienas dalykas puikiai paguodžia skurstant. Manau, kiekvienas nusigyvenėlis yra jį patyręs. Tai palengvėjimo, bemaž malonumo jausmas suvokus, kad pagaliau atsidūrei dugne. Juk tiek dažnai buvai kartojęs, kad eisi šunims šėko pjauti, – ir štai, šunys jau čia, tu atėjai, bet, pasirodo, galima tverti. Tai gerokai palengvina širdį.

 

______________

(1) Jaunas skeletas (pranc.).

(2) Čia: po velnių! (pranc.)
 
 
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. K.: Kitos knygos, 2007. Versta iš: George Orwell. Down and Out in Paris and London. Penguin Twentieth-Century Classics, 1989.