George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. 1 skyrius
George Orwell. DIENOS PARYŽIUJE IR LONDONE

orwell        O apgailėtina būtis, kai skursti lemta!

CHAUCER
 
1 skyrius
 

Coq d'Or gatvė Paryžiuje, septinta valanda ryto. Už lango girdžiu kimius tūžmingus riksmus. Tai madam Monce [Mons], nedidelio viešbutėlio anapus gatvės savininkė, išėjo ant grindinio tarti poros žodžių ketvirtojo aukšto gyventojai. Ji basomis įsispyrusi į klumpes, žili jos plaukai palaidi.

 

MADAM MONCE: Sacrée salope! (1) Kiek sykių sakiau netraiškyti blakių į sieną? Gal manai, kad viešbutis priklauso tau, a? Kodėl negali išmesti jų pro langą kaip visi? Espèce de traînée! (2)

 

MOTERIS IŠ KETVIRTOJO AUKŠTO: Va donc, eh! vieille vache! (3)

 

Tuomet pratrūksta margas riksmų choras, mat abipus gatvės atsilapoja langai ir pusė jos gyventojų įsitraukia į barnį. Po kokių dešimties minučių triukšmas staiga nuščiūva, nes gatve atjoja raitelių eskadronas, ir visiems rūpi į juos pavėpsoti.

 

Piešiu šį vaizdelį tam, kad perteikčiau šiek tiek Coq d'Or gatvės dvasios. Nesakau, kad ten nuolat virdavę kivirčai, bet vis dėlto retas rytas praeidavo be panašių protrūkių – bent vieno. Barniai, gailūs gatvės prekeivių šūksniai, vaikų, grindiniu gainiojančių apelsino lupeną, žviegsmas, gerklingas dainavimas naktimis ir gaižus atliekų dėžių dvokas – visa tai sudarė tos gatvės atmosferą.

 

Gatvė buvo labai siaura – tarpeklis tarp aukštų raupsuotų namų, keistai pasvirusių vienas į kitą, tarsi sustingusių griuvimo akimirką. Visi tie namai buvo viešbučiai, kimšte prikimšti nuomininkų, daugiausiai lenkų, arabų ir italų. Pirmuosiuose jų aukštuose buvo įsikūrę nedidukai bistro, kur nusilakti galėjai už maždaug vieną šilingą. Šeštadienio vakarais pasigerdavo apie trečdalis kvartalo vyrų. Tada jie vaidydavosi dėl moterų, o juodadarbiai arabai, gyvenantys pačiuose pigiausiuose viešbučiuose, savo paslaptingus santykius aiškindavosi su kėdėmis, retkarčiais ir revolveriais rankose. Vakarais policininkai po vieną gatvėje nesirodydavo. Tai buvo ne itin rami vieta. Bet ir tame triukšme bei purve gyveno garbūs prancūzų krautuvininkai, kepėjai, skalbėjos ir panašių profesijų žmonės, įsitraukę į savo kiautus ir po kruopelę kraunantys nedidelius turtus. Žodžiu, tipiškas Paryžiaus skurdo kvartalas.

 

Viešbutis, kuriame gyvenau, vadinosi „Hôtel des Trois Moineaux“ (4). Tai buvo niūri, sukežusi šešių aukštų „triušidė“, medinėmis pertvaromis sutvarstyta į keturiasdešimt kambarėlių – mažų, nenugrandomai purvinų, nes kambarinių čia niekada nebuvo, o madam F., jo patronne (5), neturėjo laiko šlavinėti. Pertvaros buvo degtuko plonumo, plyšiams pridengti išklijuotos daugybe sluoksnių rožinio popieriaus, kurio atvėpose glaudėsi blakių ordos. Dieną ilgos jų virtinės ropodavo palubiais, o naktį išbadėjusios nusileisdavo žemyn, tad tekdavo kas pora valandų keltis ir rengti masines jų žudynes. Kartkartėmis, kai blakės įsiėsdavo iki gyvo kaulo, padeginęs sieros išrūkydavai jas į kitą kambarį, tačiau kaimynas atsakydavo tuo pačiu, ir jos netrukus sugrįždavo. Nors ir nešvaroje, bet jaučiausi čia kaip namie, nes madam F. ir jos vyras buvo mieli žmonės. Kambariai kainavo nuo trisdešimties iki penkiasdešimties frankų per savaitę.

 

Nuomininkai, daugiausia svetimšaliai, dažnai keitėsi – būdavo, ateina be jokio bagažo, pagyvena savaitę ir vėl išnyksta. Jie buvo kuo įvairiausių užsiėmimų – batsiuviai, mūrininkai, akmentašiai, grioviakasiai, studentai, prostitutės, skudurininkai; tarp jų pasitaikydavo neįtikėtinų skurdžių. Viename iš pastogės kambarių gyveno studentas bulgaras, siuvantis prašmatnius batus amerikiečiams. Nuo šeštos iki dvyliktos jis, sėdėdamas ant lovos, pagamindavo tuziną porų ir šitaip uždirbdavo trisdešimt penkis frankus; likusią dienos dalį praleisdavo Sorbonne‘oje, paskaitose. Jis rengėsi tapti dvasininku, tad jo kambario grindys buvo nuklotos ne tik odos atraižomis, bet ir atverstomis teologijos knygomis. Kitame kambaryje gyveno rusė su sūnumi, vadinančiu save menininku. Motina šešiolika valandų per dieną adė kojines, gaudama dvidešimt penkis santimus už porą, o jos sūnus išsipustęs šlaistėsi po Montparnasse‘o kavines. Dar kitą kambarį nuomojo dviese – vienas eidavo į darbą naktį, kitas – dieną. O viename našlys dalijosi lovą su savo dviem suaugusiomis dukterimis, abiem džiovininkėmis.

 

Viešbutyje netrūko ekscentriškų asmenybių. Paryžiaus skurdo kvartalai sutraukia ekscentrikus – žmones, kurie pakliuvo į savitas, kiek beprotiškas gyvenimo vėžes ir liovėsi mėginę būti normalūs ar padorūs. Skurdas išlaisvina juos nuo įprastų elgesio normų, kaip kad pinigai išlaisvina nuo būtinybės dirbti. Kai kurių mūsų viešbučio nuomininkų gyvenimas buvo neapsakomai keistas.

 

Antai Rougiers [Ružjė], senyvų žemaūgių skarmalių porelė, vertėsi neįprastu verslu: pardavinėjo atvirukus St. Michel bulvare. Įdomiausia, kad tuos atvirukus jie pardavinėjo užklijuotuose vokuose kaip pornografinius, bet iš tikrųjų tai buvo pilių Luaros pakrantėse atvaizdai; pirkėjai susigriebdavo per vėlai ir, žinoma, niekada nesiskųsdavo. Rougiers uždirbdavo apie šimtą frankų per savaitę ir, taupiai gyvendami, sugebėdavo visada būti pusiau pavalgę ir pusiau girti. Iš jų kambario sklido toks dvokas, kad jį galėjai užuosti net žemesniame aukšte. Pasak madam F., per ketverius metus Rougiers nė karto nebuvo nusivilkę dėvimų drabužių.

 

Arba Henri [Anri], dirbęs kanalizacijoje, – aukštas melancholiškas garbanius, gana romantiškai atrodantis su ilgaauliais vandentiekininko batais. Henri keistumas pasireiškė tuo, kad jis ištisomis dienomis nepratardavo nė žodžio, nebent kokiu darbo reikalu. Vos prieš metus jis turėjo gerai apmokamą vairuotojo tarnybą, taupėsi pinigus. Vieną dieną Henri pamilo merginą, bet buvo atstumtas, tad nesusivaldęs jai spyrė. Įspirta mergina iki ausų įsimylėjo Henri, ir jiedu dvi savaites gyveno drauge, per tą laiką išleidę tūkstantį jo sutaupytų frankų. Po to mergina įtaisė jam ragus; už tai Henri smeigė jai į petį peiliu ir šešiems mėnesiams pateko į kalėjimą. Išsyk po dūrio mergina dar karščiau pamilo Henri; porelė susitaikė ir susitarė, kad grįžęs iš kalėjimo Henri pirks taksi, jiedu susituoks ir pradės rimtą gyvenimą. Dar po dviejų savaičių mergina vėl sulaužė ištikimybę, bet šįsyk Henri, išėjęs iš kalėjimo ir radęs ją besilaukiančią, peilio nesigriebė. Jis išsiėmė visas santaupas ir gėrė tol, kol vėl atsidūrė už grotų, šį kartą mėnesiui; po to nuėjo dirbti į kanalizaciją. Niekas negalėjo priversti Henri prabilti. Jei paklausdavai, kodėl pasirinko tokį darbą, Henri nieko neatsakydavo, tik sudėdavo kryžmai riešus, vaizduodamas antrankius, ir kryptelėdavo galva į pietus, kalėjimo link. Nusisukusi laimė, regis, per vieną dieną pavertė jį puspročiu.

 

Dar buvo anglas R., šešis mėnesius per metus gyvenantis Londone pas tėvus, kitus šešis – Prancūzijoje. Prancūziškuoju laikotarpiu jis kasdien išgerdavo po keturis litrus vyno, o šeštadieniais – po šešis. Sykį jis beldėsi net į Azorų salas, nes vynas ten pigesnis negu bet kur kitur Europoje. R. buvo romi naminė būtybė, niekada nekelianti triukšmo ir nesivelianti į ginčus, bet ir niekada neišsiblaivanti. Jis miegodavo iki vidurdienio, o paskui iki vidurnakčio sėdėdavo bistro, ramiai ir metodiškai maukdamas. Maukdamas jis rafinuotu moterišku balsu kalbėdavo apie senovinius baldus. Išskyrus mane, R. buvo vienintelis anglas visame kvartale.

 

Ne mažiau ekscentriškai gyveno ir daugybė kitų žmonių: rumunas mesjė Jules [Žiulis], nieku gyvu nepripažįstantis, kad viena jo akis stiklinė, mūrininkas Fureux [Fiurė] iš Limousino provincijos, šykštuolis Roucolle [Rukolis] – tiesa, jis mirė prieš man čia pasirodant, – senasis skudurininkas Laurent [Loranas], savo parašą kopijuodavęs iš popierėlio, kurį visada nešiojosi kišenėje. Turint laiko, būtų smagu parašyti kai kurių iš jų biografijas. Kvartalo gyventojus aš aprašinėju ne šiaip dėl įdomumo, o todėl, kad jie visi yra susiję su knygos tema. Juk rašau apie skurdą, o mano pirmasis sąlytis su juo įvyko šiame kvartale. Kvartalas, jo purvas, jo keistuoliai gyventojai man davė pirmą vaizdžią skurdo pamoką, o paskui tapo ir mano paties patirčių fonu. Dėl šios priežasties aš ir stengiuosi bent šiek tiek parodyti, kaip ten buvo gyvenama.

 

____________ 

(1) Prakeikta kekšė! (pranc.)
(2) Na ir šliundra! (pranc.)

(3) Atstok, sena karve! (pranc.)

(4) „Trijų žvirblių viešbutis“ (pranc.).

(5) Savininkė, šeimininkė (pranc.).
 
 
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. K.: Kitos knygos, 2007. Versta iš: George Orwell. Down and Out in Paris and London. Penguin Twentieth-Century Classics, 1989.