Arvydas Sabonis. Apie knygą ir valkatas (George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone)
George Orwell. DIENOS PARYŽIUJE IR LONDONE

down and out        Retas rašytojas, pasišovęs „iš vidaus“ pažinti ir aprašyti vargingiausių visuomenės sluoksnių gyvenimą, ryžtasi nerti į dugną neturėdamas saugaus užnugario. Kai dvidešimt penkerių Eric Arthur Blair, būsimasis „Gyvulių ūkio“ ir „1984-ųjų“ autorius, 1928 metų pavasarį atvyko į Paryžių realizuoti vaikystės svajonės tapti rašytoju, jis tokį užnugarį lyg ir turėjo, bet buvo pernelyg išdidus, kad sunkią valandą juo pasinaudotų. Anglijoje gyvenantys tėvai negalėjo suprasti, kodėl vienintelis jų sūnus – Etono auklėtinis, šeimos viltis – metė valstybinę tarnybą Birmoje, Britų imperijos policijoje, ir pasirinko tokį nenuspėjamą, duonos kąsnio negarantuojantį kelią. Paryžiuje tuo metu gyveno Blairo teta, mėgstamiausia iš giminaičių (matyt, dėl panašios bohemiškos prigimties), bet likęs be skatiko kišenėje ir jos pagalbos jis neieškojo.

 

Paryžiuje Blair mėgino verstis straipsniais mažatiražiams žurnalams ir anglų kalbos pamokomis, parašė du romanus ir keletą apsakymų, bet juos sunaikino, nes niekas nenorėjo jų spausdinti. 1929 metų rudenį jis neteko visos savo mantos ir santaupų, tik jas, kaip Blair vėliau prisipažino, pavogė ne italas, aprašytas šios pusiau autobiografinės knygos trečiajame skyriuje, o „žavi kekšytė“, kurią jis sutiko vienoje Paryžiaus kavinėje ir kurią buvo įsimylėjęs. Tada ir prasidėjo tikrasis gyvenimas skurdžiomis. Indų plovėjo patirtis dideliame viešbutyje davė Blairui mintį aprašyti „šiuolaikinio pasaulio vergų“ dalią.

 

Pirmąjį knygos variantą, Blairo baigtą 1930 metų pabaigoje, jau grįžus į Angliją, ir pavadintą „Indų plovėjo dienoraštis“, leidykla „Jonathan Cape“ atmetė kaip nevientisą ir pernelyg trumpą (tuo metu jis buvo kone perpus trumpesnis). Papildęs rankraštį (turbūt tada ir atsirado ilgi, stilistiškai kitokie intarpai, kaip antai Charlie pasakojimas apie raudonąjį miegamąjį ir apie pudrą bei kokainą), Blair išmėgino laimę dar kartą, bet vėl nesėkmingai.

 

Tada jis nusprendė pridurti prie knygos savo valkatavimo patirtis. Mat prieš išvykdamas į Paryžių Blair, Jacko Londono pavyzdžio įkvėptas, rengėsi rašyti knygą apie Anglijos valkatas ir, norėdamas įsijausti į jų „kailį“, bastėsi su jais, po kelias dienas ar net savaites nakvojo nakvynės namuose ir prieglaudose. Grįžęs į Angliją, jis atnaujino šiuos eksperimentus: pas draugus Londone persirengdavo prastais drabužiais ir išeidavo „į kelią“ (sykį jam netgi pavyko pusdieniui patekti į kalėjimą). Viena iš tokių draugių, Mabel Fierz, pas kurią Blair per savo klajones retkarčiais užsukdavo nusiprausti, parašyti laiškų ir t. t., suvaidino lemiamą vaidmenį pirmosios jo knygos išleidimo istorijoje.

 

1931 metų pabaigoje, papildęs rankraštį Londono nuotykiais ir pavadinęs „Dienos Paryžiuje ir Londone“, Blair pasiuntė jį leidyklai „Faber and Faber“, bet vėlgi gavo neigiamą atsakymą, pasirašytą T. S. Elioto: knyga įdomi, bet per trumpa ir netvirtai suręsta – Paryžiaus ir Londono epizodai nelimpą vienas prie kito. Nusivylęs ir jau įnikęs rašyti kitą knygą, „Dienas Birmoje“, Blair paprašė Mabel Fierz rankraštį sunaikinti, palikti tik sąvaržėles. Užuot įvykdžiusi prašymą, draugė nunešė rankraštį geram literatūros agentui ir neatstojo tol, kol šis nepažadėjo perskaityti.

 

Netrukus knyga atsidūrė drąsaus, vos prieš kelerius metus pradėjusio veiklą leidėjo Victoro Gollanzo rankose; pasitaręs su teisininku, šis iškėlė vienintelę sąlygą – pakeisti kai kurias pavardes ir vietoj keiksmažodžių sudėti daugtaškius.

 

Blair nesipriešindamas dar kartą pataisė rankraštį. „Jei niekam kitam nesvarbu, norėčiau, kad knyga būtų išleista pseudonimiškai. Reputacijos, kurią šitai darydamas prarasčiau, neturiu, o jeigu knyga sulauks nors kiek pasisekimo, visada galėsiu vėl panaudoti tą patį pseudonimą“,(1) – rašė jis leidėjui, tikriausiai norėdamas apsaugoti tėvus tuo atveju, jei recenzentai apšauktų knygą skandalinga. Iš kelių sugalvotų priedangos variantų ir autoriui, ir leidėjui labiausiai patiko George’o Orwello slapyvardis.

 

1933 metų pradžioje knyga buvo išleista kitu, leidėjo sugalvotu pavadinimu ir sulaukė palankių atsiliepimų. Pirmomis savaitėmis ji netgi pateko į geriausiai parduodamų knygų sąrašus, bet, pardavus porą tūkstančių egzempliorių, procesas įstrigo. Tas pat atsitiko amerikiniam „Harper & Brothers“ leidimui, vėliau – ir prancūziškajam bei čekiškajam vertimams (1935 m.). Taigi nemėgstamo mokytojo darbo Orwell tuo metu dar negalėjo mesti. Didžioji sėkmė atėjo tik 1940 metais, kai „Penguin“ 55 000 egzempliorių tiražu išleido pigų leidimą, tiek viršelyje, tiek savo kataloguose priskyrusi knygą grožinės literatūros sričiai (įdomu, kad vėlesni jos leidimai jau nebuvo šitaip klasifikuojami).

 

Pats Orwell prancūziško vertimo pratarmėje rašė: „Dėl teisybės mano pasakojime galiu pasakyti, kad nieko neperdėjau, nebent tiek, kiek visi rašytojai perdeda atrinkdami [medžiagą]. Nesijaučiau privaląs aprašinėti įvykius tiksliai tokia tvarka, kokia jie vyko, tačiau viskas, ką aprašiau, iš tikrųjų atsitiko vienu ar kitu metu.“

 

Norint geriau suprasti istorinį kontekstą, reikėtų pridurti žiupsnelį faktų apie Orwello aprašytus workhouses, darbo namus (2), ir spikes, laikinųjų palatas (dar vadinamas valkatų palatomis). Kol „Dienos Paryžiuje ir Londone“ keliavo iki skaitytojo, beveik šimtmetį Anglijoje egzistavusi darbo namų sistema buvo panaikinta. Pirmieji darbo namai atsirado XVII amžiuje, stengiantis sumažinti parapijų išlaidas šalpai. Įgalūs vargšai juose turėjo atidirbti už maistą, pastogę, drabužius.

 

1834 metais buvo priimta Vargšų įstatymo pataisa, uždraudusi teikti pašalpas pinigais ar maistu; norėdami gauti paramą, visi galintys dirbti vargšai turėjo apsigyventi parapijos darbo namuose. Sąlygos ten tyčia buvo sudaromos blogos, kad jomis susigundytų kuo mažiau žmonių. Valkatauti ir elgetauti buvo draudžiama, bet su kai kuriomis išimtimis: kareiviai, jūrininkai, paleisti kaliniai, škotai ir airiai turėjo teisę parkeliauti namo prašydami išmaldos; tokiais „keliautojais“ dėjosi visi valkatos. Darbo namai privalėjo suteikti jiems laikiną vienos nakties prieglobstį. Iš pradžių „laikinieji“ buvo apnakvindinami infekcinėse palatose, vėliau tam reikalui pradėti statyti atskiri statiniai. XIX amžiaus pabaigoje buvo leista nakvoti dvi naktis iš eilės, kad valkatos galėtų atidirbti vieną visą darbo dieną. Dažniausiai jie turėdavo išpinti pakuloms senas virves arba skaldyti akmenis. Ilgainiui darbo prievolė tapo formalumu.

 

XX amžiaus pradžioje laikinųjų palatų pradėjo mažėti: antai 1910 metais Londone jų buvo dvidešimt aštuonios, o 1929 metų pradžioje – tik devynios. 1929 metais panaikinus darbo namų sistemą, vargšų šalpa ėmė rūpintis grafysčių tarybos ir jų sudaryti komitetai. Dalis darbo namų buvo parduota, dalis paversta visuomeninės globos institucijomis, o vėliau, 1948 metais pertvarkius visą Anglijos socialinės apsaugos sistemą, tapo pensionatais. Dauguma laikinųjų palatų buvo uždaryta, kitos pertvarkytos į Keliautojų nakvynės centrus; valkatos jais naudojosi iki XX amžiaus septintojo dešimtmečio pradžios.

 

______________

(1) Bernard Crick, George Orwell: A Life. Penguin Books, 1992, ch. VII.

(2) Knygoje verčiama „vargšų prieglaudos“, nes Orwello laikais darbas tuose namuose jau nebuvo privalomas.

 
Vertėjas
 
 
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. K.: Kitos knygos, 2007. Versta iš: George Orwell. Down and Out in Paris and London. Penguin Twentieth-Century Classics, 1989. 
 

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti