Eduard Limonov. Tai aš, Edička. The ABSOLUTE BEGINNER, arba Tikra „Tai aš – Edička“ sukūrimo istorija
Eduard Limonov. TAI AŠ, EDIČKA

eduard limonov        Once upon a time...(1) 1976-ųjų vasarą karštame Niujorke, Medisono aveniu, gyveno žmogus, vardu Edička. Buvo labai vienišas, nes „iškrito“ iš visų kolektyvų, kuriems anksčiau priklausė. Iš šeimos (paties mažiausio kolektyvo), iš emigrantų laikraščio (kur dirbo). Senosios Tėvynės (didelė ir abejinga, ji miegojo ant kito gaublio šono) ir Naujosios Tėvynės (didelė ir abejinga, ji matėsi pro langą į Medisoną). Iškritęs iš visų kolektyvų, žmogus išsigando iš užkaukė. Kadangi Edička turėjo tam tikrų literatūrinių įgūdžių ir talento, jo kauksmai susidėjo į literatūros kūrinį.

       Edička užrašinėjo savo kauksmus, sėdėdamas ant lovos Medisono viešbutyje. Rytą pradėjęs skyrių, jis palikdavo viešbutį, gyveno tą skyrių Niujorko gatvėse ir kitą rytą jį prisimindavo. Turėjo ką prisiminti, – netekęs kolektyvų globos, jis tapo drąsus kaip žiurkė, ir neribotai laisvas, – todėl jo nuotykiai atitiko jo norus. Tą vasarą Niujorke dėl tam tikrų aplinkybių ir jo charakterio bruožų šis žmogus išgyveno illumination (2). Jam buvo suteikta rečiausia garbė – pamatyti nuogą, beprasmį ir žiaurų, bet tikrą gyvenimo veidą, be iliuzijų vualio. Ir laimei, šalia Edičkos nebuvo artimų žmonių, kurie būtų galėję nukreipti jį nuo siaubingo reginio. Ir jis įsimylėjo nuostabų ir baisų Medūzos veidą...

       Užrašęs kauksmus, naujagimis autorius ėmė galvoti, ką su jais daryti. Nesitikėdamas supratimo iš buvusių tėvynainių Senojoje Tėvynėje, autorius sutelkė savo pastangas amerikiečio leidėjo paieškoms. Literatūros agentė Sara Freiman (Sarah Freymann), kažkodėl patikėjusi niekam nežinomo ruso talentu, išeikvojo nemažai energijos, mėgindama parduoti knygą. Iš pradžių sėkmė tarsi rengėsi pulti į autoriaus Edičkos glėbį – leidyklos „Macmillan“ įtakinga vyriausioji redaktorė įsigeidė nusipirkti knygą. Tačiau toje leidykloje atsirado nemažai „Edičkos“ priešų. Susibūrę priešai laimėjo... Deja, tai buvo tik pirma jų pergalė iš daugybės kitų pergalių. Iš viso 36 (trisdešimt šešios!) pačios stambiausios amerikiečių leidyklos atsisakė Edičkos nuotykių. Kodėl? Leidyklos „Little, Brown and Company“ vyriausiasis redaktorius rašė, kad „Amerikos portretas man pasirodė erzinantis“. Nežinia ar visiems leidėjams Amerikos portretas pasirodė „erzinantis“ (dievulėliau, koks Amerikos portretas! Autoriaus tikslas buvo tik sukurti Edičkos portretą!), arba juos knygoje erzino kai kas kita, netgi besididžiuojanti savo intelektualiniu autsaideriškumu leidykla „Farrar and Straus“atsisakė „Edičkos“. Du kartus. Vieną kartą normaliu keliu – per Sarą Freiman, antrą – aukščiausiu lygiu, paties Rodžerio Strauso (Roger Straus) asmeny. Libermanų šeimos namuose autorius Limonovas (tuomet jį dar kviesdavo į padorius namus), išsikalbėjęs su pagyvenusiu tipu su tvido švarku ir pypke, suprato, kad priešais jį leidėjas Rodžeris Strausas. Sužinojęs, kad priešais jį – pradedantis rašytojas, pats Strausas (garbės žodis) pasiūlė Limonovui atsiųsti jam rankraštį (jei egzistavo angliškas vertimas, už kurį autorius sumokėjo sunkiai uždirbtais hauskyperio (3) doleriais) namų adresu! („Kokia sėkmė!“ – pasakys skaitytojas. Ir būtent taip pagalvojo jaunasis rašytojas, pakiliai nusiteikęs grįždamas iš Libermanų šeimos party. „Kokia pasakiška sėkmė!“) Praėjus dviem savaitėms autorius vis dėlto gavo trumpą dviejų pastraipų pranešimą „...jūsų rankraštis, deja, ne mūsų listui. Apgailestauju...“ Toliau ėjo visokie kiti pliurpalai su šypsenomis... „Chujesosai!“ – išsikeikė Edička, turėdamas omeny ne tik Rodžerį Strausą. „Sumaučiausias amerikietis, kaip turistas praleidęs savaitę SSRS, laiko savo pareiga parašyti paistalų knygą. Jam atrodo, kad turi teisę reikšti skubotą nuomonę. Ir leidėjo Amerikoje ieškoti jam netenka... Vadinasi, aš, išgyvenęs Amerikoje metų metus, krapštantis jūsų grindis, plaunantis jūsų šūdus (tarp visų kitų žemų užsiėmimų), neturiu teisės pasisakyti (truputį! Per pasakojimą apie Edičką) apie jūsų šalį?“

       1979 metų kovą pas autorių Limonovą (šis dirbo hauskyperiu multimilijonieriaus namuose – gyveno jau kitą savo likimo knygą) atėjo labai panašus į Žaną Žene (Jean Genet) Aleksandras Sumerkinas. Redaktorius Sumerkinas atstovavo tuo metu dar tik pradėjusiam veiklą leidyklos „Rusika“ kolektyvui. Hauskyperiui Limonovui jis pasiūlė išleisti jo knygą rusų kalba. Kad išvengtume emigrantų aplinkos persekiojimo ir neprarastume gyvybiškai būtinos reklamos rusų laikraščiuose „Rusikai“ teko pasislėpti po „Index Press“ kauke.

       Kadangi sėkmės klajoja bandomis, vos po poros mėnesių, garsus prancūzų leidėjas Žanas Žakas Poveras (Jean-Jaques Pauvert) – Žoržo Batajė (Georges Bataille), Andre Bretono, markizo de Sado, juodojo humoro antologijos, „The History of O“ ir kitų leidėjas, Paryžiuje su autoriaus Limonovo atstovu pasirašė kontraktą „Edičkos“ leidybai. Ir tai buvo rašytojo Limonovo pradžia...

       Tų pačių metų spalio pabaigoje rusiškas „Edička“ išvydo pasaulį. O lapkritį Trumenas Kapotė (Truman Capote) autorių savotiškai „pakrikštijo“ rašytoju! Hausekyperis Limonovas staiga sužinojo, kad jo ieško Trumenas Kapotė! Buvęs maskviškis dailininkas Urjevas, dabar dailininkas Ur, dalyvavo tame party, kuriame dalyvavo PATS Kapotė, ir Kapotė... susijaudinęs kalbėjo apie ruso Limonovo rankraštį ir pareiškė norą susirasti autorių. Autorius Limonovas, savo ruožtu (natūralu!), degė troškimu susitikti su Kapote. Gavęs garsaus kolegos telefoną, jis rinko numerį daugybę kartų per dieną, bet, o, nusivylime, atsakydavo tik mechaniniai telefono aparato atodūsiai. Lapkričio 28 užsispyrėlis vis dėlto išgirdo silpną balsą. „Taip, tai jis, Trumenas Kapotė, arba Kepotas, kaip norite... Taip, jis ieškojo Edvardo Limonoff, kadangi manuskriptas, keletas skyrių, kuriuos jam parodė leidykloje (taip ir liko neaišku kokioje...), jį pribloškė ir sujaudino. Jis norėtų pamatyti autorių, taip, „galėtume susitikti po savaitės, jeigu norite“. Kapotę sujaudinusio manuskripto autorius sutrikęs pamelavo, kad rytoj jis išskrenda į... Paryžių. (Iš tikrųjų vizitas į Paryžių jau buvo planuojamas, bet tik pavasarį arba netgi vasarą.) Kapotė atsidusęs mėgino apsiginti, sušnabždėjo, kad jis labai silpnas, jog vargiai spėjo ištraukti iš durų raktą, ką tik įėjo į butą, grįžęs iš ligoninės. „Edičkos“ autorius keletą kartų atsiduso ir tyliai paprašė atleidimo už trukdymą. Apsikeitimas atodūsiais vis dėlto baigėsi tuo, kad senas ir jaunas rašytojai tą pačią dieną susitiko bare Pirmojoje aveniu. Viso labo trisdešimčiai minučių. Išbalęs kaip aspirinas, silpnas, tai Kapotei reikėjo paskatinimo...

       Jeigu skaitytojas įsivaizduoja, kad toliau sekė nuostabiausia kelionė garbės ir pertekliaus bangomis (iš dangaus ant Limonovo ir garsenybių, klajojančių su juo apsikabinus, byra rožių žiedlapiai, taurėje putoja šampanas, skamba saldi muzika...), tai jis žiauriai klysta. Visi tie saldūs dalykėliai atitenka tik egzistuojančios santvarkos dainiams. Antiesteblišmento rašytojų (kokiu esant save pastebėjo „Edičkos“ autorius) kur kas rūstesni likimai. 1980 m. gegužę iš Paryžiaus atėjo žinia, kad leidėjas Žanas Žakas Poveras bankrutavo. Šviesi viltis būti išleistam viena patogių mus supančiam pasauliui kalbų, metus šildžiusi hauskyperį, žlugo.

       Autorius nusprendė, kad reikia skristi į Paryžių ir pamėginti asmeniškai išgelbėti knygą. Paskutinę dieną JAV jis darbavosi. Pirmą dienos jis serviravo bosui ir dviem svečiams verslininkams paties pagamintą avieną ir salotas ir tik po šešių galėjo su lagaminais išvykti į oro uostą. Paryžiuje jis susitiko su Žanu Žaku Poveru, ir, nepaisant abipusio nesusikalbėjimo, jie patiko vienas kitam, arba mažų mažiausiai tiko. (Dėl viso pikto autorius nuėjo pas leidėją su gražia moterimi, viena knygos herojų, – siekdamas suintriguoti leidėją...) Poveras pažadėjo, kad pati pirma leidykla, su kuria jis asocijuosis, išleis „Edičką“. Tų pačių metų rugpjūtį, panašus į pliką katiną Poveras kooperavosi su „Edition Ramsey“, ir buvo pasirašytas naujas, geresnis, kontraktas su autoriumi Limonovu. Autorius energingai kovėsi dėl procentų ir iš leidyklos pusės (Povero ir Žano Pjero Ramzejaus – Jean-Pierre Ramsey) pareikalavo papildomų tūkstančių frankų. „Edvardai! – sušuko Ramzejus, – mes ką tik sumokėjome amerikiečių autoriui už trečią knygą mažiau, nei mokame tau!“ Į tai Edičkos autorius protingai atsakė, kad amerikiečių autorius tikriausiai turi pagrindinį, ne rašytojo, bet profesoriaus arba žurnalisto „džobą“ (4), arba (ir) tėvus (variantas: močiutė, senelis, sesuo, brolis), visada pasirengusius jam pagelbėti sunkią akimirką. „Aš nieko pasaulyje neturiu! Ir netgi teisės į emploimentą (5) Prancūzijoje!“ – „Buvimas dolerio šalyje jums nepraėjo tuščiai, Edvardai...“ – priekaištingai sušuko leidėjai, bet pinigų pridėjo. Tame pat bendrame posėdyje gimė prancūziškasis „Edičkos“ pavadinimas – „Rusų poetas teikia pirmenybę dideliems negrams“. Abu ūsuoti leidėjai tvirtino, kad „C'est moi, – Edvard“ nieko nesako nei prancūzų pirkėjo protui, nei širdžiai. (Būtent pirkėjo, kadangi leidėjui vis vien, ar skaito knygas, jis tik suinteresuotas, kad jas pirktų. Deja, netgi toks intelektualus leidėjas, kaip Poveras.) Keletą valandų laužę galvas prie problemos, jie nieko nenusprendė, kai staiga... Edičkos žvilgsnis įsmigo į vieną leidėjo bibliotekos tomelį. Knyga apie Merilin Monro vadinosi kaip ir žinomas filmas, kuriame vaidina ši aktorė, – „Džentelmenai renkasi blondines“. Siūlau mano knygą pavadinti „Aš renkuosi didelius negrus!“ – sušuko „Edičkos“ autorius (būtent sušuko, kaip ir jie visi, trise, tame posėdyje, ir visuose to meto posėdžiuose). Toliau sekė nešvankūs posėdžiavusiųjų juokeliai, ir pavadinimas buvo džiaugsmingai patvirtintas. Po poros dienų, Žanui Pjerui Ramzejui pasiūlius, „Aš“ buvo nuspręsta pakeisti į „Rusų poetas“, kadangi pirkėjas turi žinoti, kas tas „Aš“. Paskutinis pavadinimo variantas mažiausiai patiko autoriui, bet knyga jau buvo spaustuvėje, o geresnių variantų niekas nesugalvojo. Jeigu pridurtume, kad „Ramsey“ leidykla tais metais buvo rue de Fleurs 27, tai yra name, kuriame kadaise gyveno Gertrūda Štain ir kur beveik kasdien į svečius ateidavo jaunasis Hemingvėjus, o Žano Pjero Ramzejaus kabinetas įsikūrė pačioje mis Štain studijoje, tad galima suprasti, jog tai buvo legendiniai laikai... Vasarą „Edičkos“ gabalai buvo atspausdinti populiariame laikraštyje „Libération“, o 1980 metų lapkričio pabaigoje „Edička“ atsidūrė Paryžiaus knygynuose...

       Ir ėmė jis (išėjo? išvažiavo? išbėgo?) plisti po Europą kaip šarvuotos vokiečių divizijos. Keletas niekšiškų smūgių iš amžinų Edičkos priešų disidentų (apsėdę rusų literatūros konsultantais didžiąsias Europos ir Amerikos leidyklas, kai kurie jų turi didelę galią knygų likimams) sulėtino, bet negalėjo sustabdyti „Edičkos“ atsiradimo vokiečių kalba. Olandija... Danija... Italija...

       Ilgai ir atkakliai priešinosi dolerlendas. 1981 m. rudenį, būdamas Niujorke, rašytojas Limonovas „Village Voice“ išvydo Normano Meilerio fotografiją skandalingo autoriaus Džeko Eboto (Jack Abbot) ir jų abiejų redaktoriaus, jauno juodžio Erolo Makdonaldo (Errol MacDonald) kompanijoje. Energingas dvidešimt aštuonerių metų redaktorius „Random House“ (šventiko iš Kosta Rikos sūnus, mokantis keturias kalbas, skaitantis rusiškai!), buvo atsakingas už tai, kad „Random“ išleido įkalinto Eboto laiškus Normanui Meileriui, Makdonaldas, nusprendė Edičkos autorius, idealus mano knygos redaktorius. Jeigu ne jis, tai niekas! Susitikęs su Sara Freiman prieš išskrendant į Paryžių, Limonovas pasiūlė jai parodyti „Edičką“ Makdonaldui.

       1982 m. vasarį Sara telefonu pranešė autoriui, kad Makdonaldas perka jo knygą! Prasidėjo derybos. Knyga buvo nupirkta, tačiau leidykla reikalavo naujo vertimo...

       1983 metų vasarą amerikietiškasis „Edička“ su autoriaus fizionomija ant superviršelio atsidūrė knygynuose. Deja, toli gražu ne daugelyje. Neturėdami galimybės neleisti publikuoti pasirinktos knygos žymiam Normano Meilerio draugui, ir dar juodaodžiui (labai svarbi Jungtinėse Valstijose aplinkybė!) vyriausiam redaktoriui, „Random House“ didžiavyriai, kaip vėliau paaiškėjo, visiškai nepamėgo „Edičkos“, ir kadangi galėjo negatyviai paveikti jo platinimą JAV, tai ir paveikė. Knyga buvo paleista per mažąjį distribution tinklą, nebuvo pirmai nežinomo autoriaus knygai gyvybiškai svarbaus pakankamo finansinio ir kitokio susidomėjimo, žodžiu, išleidusi „Edičką“, leidykla susidorojo su juo kaip su nemylimu sūnum. Paslėpė jį toliau nuo akių ir iškart atidavė į prieglaudą. (Knygų verslo profesionalai puikiai žino, kad galima išleisti knygą ir padaryti taip, kad niekas jos nepastebės.) Laimei, 1987 m. „Edička“ gavo antrą amerikietišką šansą, – „Grow Press“ išleido jį paper-back (6) su kur kas didesniu pasisekimu.

       Kaip knygų lapai nušlamėjo metai. Knyga „Tai aš – Edička“ įžengė į antrą savo gyvavimo dešimtmetį. Išleista tuzinu kalbų, jis išplito po visą gaublį. Daugiakalbėmis jos recenzijomis buvo galima nuklijuoti gana padoraus dydžio Paryžiaus gatvę. Į knygą atsiliepė, be „normalių“ šalių leidinių, tokie egzotiški leidiniai, kaip „Literaturnaja gazeta“ (Maskva, SSRS), „Daily News of Durban“ (Pietų Afrikos sąjunga), „El-Mojahed“ (Alžyro Respublika)...

       Recenzijos „normalių“ (Vakarų, kaip jas paprastai vadina) šalių spausdintuose organuose ryškiai dalijosi į teigiamas ir piktas. Paryžiaus „Libération“ rašė, kad „...pas rusus pagaliau atsirado Rašytojas. Iki šiol iš SSRS mus pasiekdavo tik geri ketinimai... Limonovas linksmas, greitas, žiaurus...“ Tačiau ir aštrus priešiškas straipsnis „Washington Post“, to nenorėdamas, savaip iškėlė autorių pastaba apie tai, kad „...jis užsipuola jį priglaudusią šalį (JAV) su ... įniršiu, kurio galėtų pavydėti Leninas“. „Wall-street Journal“ atvėrė „Edičkos“ autoriui akis į tai, kad jis „nušlavė Viktorijos voratinklį nuo rusų literatūros“. (Voratinklį ar ne, bet Edičkos autoriui buvo lemta pirmam sugriauti visą komplektą tabu, kurių iki šiol pagarbiai laikėsi aukščiau minėta literatūra voratinklyje. Jis ne tik sukūrė naują herojų, bet ir aprašė jį, pasinaudojęs gyva šnekamąja kalba, o ne bejėgia literatūrine lotynų. Jam pavyko sukurti kultinę knygą, nusišypsojo laimė tapti the absolute beginner, kažkuo panašiu į Elvį, jeigu matuotume šį žygdarbį pop muzikos vertybėmis.)

       Netgi artimi autoriui žmonės apsiputoję kadaise jam įrodinėjo, kad „JIEMS tokia knyga bus neįdomi. JŲ vaikinai dar ir ne taip elgiasi“. Ši nuomonė – amžino rusų nevisavertiškumo komplekso pasekmė (Stalino laikais ją aršiai vadino „lankstymųsi Vakarams“), taip pat kaip ir klaidingo požiūrio į literatūrą, kaip į išradinėjimą, pasekmė, buvo laiko sudaužyta į šipulius. Paaiškėjo, kad „jų vaikinai“ – jauni rašytojai – susižavėję skaito (ir netgi renkasi epigrafus savo knygoms) sovietinio ekstraterrestrial tekstus. O jų skaitytojai, jeigu jam pavyksta prasimušti iki jų per literatūros smėlynus, ryžtingai renkasi Edičkos nuotykius Niujorke, Paryžiuje ir Charkove, o ne riebias ir nykias middle

(7)

klasės tėvynainių knygas. Autorius gavo ir tebegauna įvairių skaitytojų laiškus. Kelių mėnesių rusų liumpenpoeto gyvenimo istorija Niujorke lygiai taip pat patiko bedarbiui ir Grenoblio, prūsų „mėlyno“ kraujo aristokratei iš Berlyno, chuliganui iš Dublino, grafui fašistui iš Paryžiaus, senam prasirūkiusiam „comrade“ (8) komunistui iš Montrojaus, velioniui Jurijui Trifonovui, Kanados poetui ir Alžyro oazės gyventojui. Ar ji buvo įdomi Dolerlendo aborigenams, kurių žemėje įvyko Edičkos istorija? Taip, buvo. Ir netgi, anot jų, aborigenų, prisipažinimo, išreiškė aštuntojo dešimtmečio dvasią Niujorke. „Aš epochos“ – ryškiau nei daugelio amerikiečių knygos. Dagas Ailendas (Doug Ireland) „New York observer“ rašė: „...įdomu tai, kad vienas ryškiausių ir skvarbiausių gyvenimo welfare viešbutyje portretų, šiame visaėdžiame mūsų mieste, atkeliavo pas mus iš sovietinės slaptosios policijos funkcionieriaus sūnaus“. (Dėl kvailos „slaptosios policijos“ kaltas „Random House“, tokiu juodu romantišku būdu iššifravęs VRM kapitoną.)

       Rusų skaitytojai emigrantai dažniausia nesuprasdavo, kad tarp Edičkos šauksmų stipriausias – individo šauksmas prieš kolektyvų viešpatavimą. Iš sovietinio persikėlęs į amerikietišką, prancūzišką arba izraelietišką kolektyvą, emigrantas instinktyviai prisitaikė prie naujo „MES“ avilio ir džiaugsmingai prisijungia prie niokotojų minios kas kartą, kai linčiuojamas „Aš“. Bet būtent todėl, kvaili mano ekstėvynainiai, knygos pavadinime ir išdidžiai užrašyta TAI AŠ, AŠ, AŠ, AŠ..., o paskutine fraze autorius pasirinko AŠ PISAU JUS VISUS... EIKITE JŪS VISI... – taip jis buvo sumanęs paskelbti apie individo prioritetą, apie individo pajungimo kolektyvui pavojų. Visi įmanomi eksrusų „MES“ paskelbė „Edičką“ bloga knyga, blogai parašyta knyga, kenksminga knyga, pavojinga knyga. (Sietle, Vašingtono valstijoje, emigrantai, paėmę porą „Edičkų“ iš vietinės bibliotekos, sudegino jas prieš jos pastatą!)

       Dėsninga, kad atsirado tik nedaug rusų „Aš“, sveikinusių knygos atsiradimą.

       „MES“ pikdžiugiškai nurodė į tai, kad Edičkos monologai parašyti stiliumi, paveldėtame į sovietinių laikraščių (kadangi jokio kito stiliaus po ranka nė nebuvo... Ir sovietinis ne prastesnis už kitus... geresnis, sakyčiau, raiškesnis), ir tokiu pagrindu nurašydavo autoriaus talentą. Biologinė Edičkos neapykanta paskubom suręstai amerikiečių civilizacijai, – žmogaus skrandžio rojui, jo pranašumo kompleksas, – „MES“ interpretavo kaip antiamerikanizmą. Jį apkaltino mėginimu parversti ir spardyti dievaičius (Sacharovą, Solženicyną...), tai yra nepritarimu savo meto prietarams, ir tuo pagrindu knygą vadino „prosovietine“.

       Įdomu, kad ir po keturiolikos metų „prosovietinio kūrinio“ spausdinimas nelaukia eilėje nė vienam sąraše nė vieno sovietinio persitvarkiusio žurnalo. (Beje, SSRS „Edičką“, atrodo, išleido ribotu tiražu, išrinktiesiems, dar Brežnevo laikais. Remiantis dviem, paprastai patikimais šaltiniais, vienas jų, – „Le Monde“ žurnalistas, 9-ojo dešimtmečio vidury „Edičką“ matė su numeriu ant krūtinės, baltu viršeliu, specbibliotekos kameroje). Daugeliui žinomų knygų palanki perestrojka kol kas nesuteikė pagrindo viltis, kad Edičkos nuotykiai bus paskelbti jo istorinėje Tėvynėje. Keletas vėlesnių „Edičkos“ autoriaus apsakymų pasirodė (Va-l-iooooo!) sovietiniuose leidiniuose (su iškirptais „suaugusiais“ žodžiais), „Znamia“ išspausdino apysaką (iškupiūravusi vaikų sekso sceną), bet baisiojo „Edičkos“ perestrojka nepalietė.

       Naujoje kultūrinėje Sovietų sąjungos atmosferoje, be visada madingos aistros voratinkliniams dirbiniams („Viktorijos“ – tik vienas marginių), susiformavo nauji nenormalūs skoniai. Tvirtinama, kad tarp „pažangiosios inteligentijos“ madinga Sašos Sokolovo proza (stilistiškai artima garsiai klastotei – padirbiniui senąja slavų kalba – „Sakmei apie Igorio žygį“), „seniokiška“ Tatjanos Tolstajos, „prabinė“ Andrejaus Bitovo proza. Liaudis juk skaito, aikčiodama ir prakaituojančiais delnais, apie „siaubingus“ ir „kruvinus“ Stalino „nusikaltimus“. Taigi nežinia, kada prasimuš „Edička“ per visa tai (plius monumentalus rusiškas davatkiškumas) pas sovietinius skaitytojus. Ar sovietiniams skaitytojams teks „Edičkos“ laukti trisdešimt metų, kaip kadaise amerikiečiai laukė „Ledi Čaterli meilužio“ ir „Vėžio atogrąžos“, ar pakaks poros dešimtmečių? Aišku tik, jog kartą sovietinei sistemai teks spręsti, ką daryti su knyga „Tai aš, Edička“. Kadangi ši knyga – neginčytinas rusų literatūros laisvės simbolis. Ji yra šiuolaikinė rusų knyga par excellence. Vis sudėtingiau bus rimtai vertinti sovietinės visuomenės pretenzijas į „naujumą“ ir „demokratiškumą“, kai pati revoliucingiausia rusiška knyga, išdrįsusi pažeisti visus pagrindinius rusų tabu, nepublikuota SSRS. (Neteisingas ir kvailas žymeklis „pornografinė“ neilgai baugins skaitytojų mases.) Kol knyga „Tai aš – Edička“ leidžiama Jungtinėse Amerikos Valstijose, Niujorke, Brodvėjuje, būtent šiuo adresu įgyvendinama spaudos laisvė, o ne Maskvoje. Tegu Maskvoje šiandien ir įgyvendinamos politinės laisvės. Pasenusio ir beveik nevykusio tradicinio Pasternako romano išleidimo aktas nėra revoliucinis aktas, demonstruojantis spaudos laisvę, bet tik trisdešimt metų pavėluotas pašalinti senas nesusipratimas.

       Aišku, kad Mama Rusija užsiėmusi, – mazochistiškai kapstosi savo istorijos viduriuose, verkia per pastarąjį pusšimtį metų jos motiniškam glėby pasmaugtų vaikų. Todėl jaunesniems jos palikuonims dar neatėjo eilė ir, atrodo, negreitai ateis... Tuo tarpu paklydėlis, nemylimas Rusijos sūnus Edička antrą dešimtmetį klajoja po amžiną Brodvėjaus upę rožiniais batais...

       Konstatuodamas savo herojaus gyvybingumą, autorius džiaugiasi (pastebėkite) ne taukuota kūrinio, tapusio bestseleriu dėl promotion (9) kompanijos, kainavusios keletą šimtų dolerių, sėkme, bet palyginti kuklesne sėkme, tačiau stabilia, žmogiška, narciziška, anarchiška, knygos antiesteblišmentu. Protesto prieš „MES“ knyga. Vieno prieš visus šauksmas. Šiandien jau nenuginčysi, jog Edičkos, – tipo rožiniais batais 13 centimetrų aukščio kulniukais, baltu kostiumu, kryželiu po gerkle (žiūrėkite, kaip įžūliai išsiblaškiusiu veidu jis skverbiasi per Brodvėjų!..) – iš literatūros jau nebeišmesi. Rusiškos dvasios kūrinys, taip jis joje ir pasiliks. Kartu su mergaite Lolitka ir Dono kazoku Grigorijum Melechovu. Teisingi perestrojkos herojai kolektyviniai MES nepaslėps Edičkos nuo skaitytojo, taip pat, kaip ir nepaslėpė jo teisingi ir sąžiningi kaip basliai disidentiniai MES.

       Nesunaikinamas herojus – didžiausias rašytojo pasididžiavimas. Visa kita – šuns šėkas ir gryni paistalai.

 

       Autorius, Paryžius, 1989

       __________________________
       1 Kartą, labai seniai... (Angl.)
       2 Nušvitimą (angl.).
       3 Angl. housekeeper – namų patarnautojas.
       4 Angl. job – darbas.
       5 Angl. employment – tarnyba.
       6 Minkštais viršeliais (angl.).
       7 Viduriniosios (angl.).
       8 Draugui (angl.).
       9 Reklaminės (angl.).
 

       Eduard Limonov. TAI AŠ, EDIČKA. Romanas. Iš rusų k. vertė D. Pocevičius ir B. Januševičius. K.: KITOS KNYGOS, 2006.