Ernesto Che Guevara
Ernesto Che Guevara. BOLIVIJOS DIENORAŠTIS

che Guevara        Viena iš „Times“ žurnalo paskelbtų „amžiaus simbolių“ Ernestas Gevara de la Serna gimė 1928 m. birželio 14 d. Rosarijuje, Argentinoje. Studijuodamas Buenos Airių medicinos mokykloje ir išsyk po studijų jis ne kartą leidosi į keliones po Lotynų Ameriką, tuomet įvyko ir garsioji 1952 m. kelione su Albertu Granado nepatikimu „Norton“ motociklu, aprašyta „Motociklininko dienoraščiuose“.

       Kai 1954 m. CŽV organizuotos karinės operacijos metu buvo nuversta teisėtai išrinkta Chakobo Arbenso vyriausybė, Če Gevara gyveno Gvatemaloje ir jau buvo įsitraukęs į politinę veiklą. Ernestas pabėgo į Meksiką, o jo pažiūros smarkiai pakrypo radikalumo link.

       Remdamasis informacija, gauta per vieną susitikimą Gvatemaloje, Gevara Meksike susirado ištremtų Kubos revoliucionierių grupę. 1955 m. liepą jis susitiko su Fideliu Kastro ir nedelsdamas pritarė partizanų ketinimams nuversti Kubos diktatorių Fulgencijų Batistą. Kubiečiai praminė Gevarą „Če“ – Argentinoje taip buvo įprasta kreiptis į bičiulius.

       1956 m. lapkričio 25 d. Gevara kaip gydytojas jachta „Granma“ išplaukė į Kubą pas partizanų grupę, kuri buvo pradėjusi ginkluotą revoliucinę kovą šalies Siera Maestros kalnuose. Po kelių mėnesių Fidelis Kastro jį paskyrė pirmuoju Sukilėlių armijos vadu, nors Gevara ir toliau teikė medicininę pagalbą sužeistiems partizanams ir į nelaisvę paimtiems Batistos armijos kareiviams.

       1958 m. rugsėjį triuškinant Batistą, Gevara, drauge su Kamilo Sjenfuega išvesdamas paskiras partizanų kolonas iš Siera Maestro kalnų į vakarus, suvaidino lemiamą vaidmenį (vėliau Gevara tai aprašė savo knygoje „Prisiminimai apie Kubos revoliucinį karą“).

       1959 m. sausio 1 d. Batistai pabėgus, Gevara tapo naujosios revoliucinės vyriausybės lyderiu, iš pradžių vadovavo Nacionalinio agrarinių reformų instituto Industrijos skyriui, paskui tapo Nacionalinio banko prezidentu. 1961 m. vasarį jis buvo paskirtas Pramonės ministru. Taip pat Gevara buvo svarbiausias asmuo organizacijoje, iš kurios 1965 m. susiformavo Kubos komunistų partija.

       Be šių pareigų, Gevara dažnai atstovaudavo Kubos revoliucinei vyriausybei visame pasaulyje, vadovaudavo gausioms delegacijoms, sakydavo kalbas Jungtinių Tautų ir kituose tarptautiniuose forumuose Azijoje, Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir socialistinio bloko šalyse. Tarp Trečiojo pasaulio žmonių jis įgijo aistringo, sklandžiai reiškiančio mintis delegato reputaciją – labiausiai išgarsėjo 1961 m. Punta del Estės konferencijoje Urugvajuje, pasmerkęs JAV prezidento Kenedžio Progreso aljansą.

       Kaip buvo ketinęs nuo pat savo veiklos Kubos revoliucinio judėjime pradžios, Gevara 1965 m. balandį išvyko iš Kubos – pirmiausia organizuoti Kubos partizanų misiją ir paremti revoliucinę kovą Konge. 1965 m. gruodį jis slapta grįžo į Kubą ir sutelkė naujas kubiečių pajėgas kovai Bolivijoje. Į šią šalį Gevara atvyko 1966 m. lapkritį, jis planavo mesti iššūkį karinei Bolivijos diktatūrai ir pamažu sukurstyti revoliucinį judėjimą, kuris išplistų po visą Lotynų Amerikos žemyną. 1967 m. spalio 8 d. Gevarą sužeidė ir paėmė į nelaisvę JAV apmokyti ir vadovaujami sukilimo malšintojų būriai. Kitą dieną jis buvo nužudytas, o jo kūnas – paslėptas. Bolivijos periodu rašytas dienoraštis skelbiamas šioje knygoje.

       Če Gevaros palaikai pagaliau buvo aptikti tik 1997 m. ir pargabenti į Kubą. Centrinėje šalies dalyje, Santa Klaroje, – ten, kur jis laimėjo svarbiausią revoliucinio karo mūšį, jam buvo pastatytas paminklas.

 

       Ernesto Che Guevara. Bolivijos dienoraštis. Iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė, pagalbinius tekstus iš anglų k. vertė Saulius Repečka. – K.: Kitos knygos, 2007.

 

       Skaityti toliau

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti