Peter Gelderloos. 2 skyrius. Nesmurtinis pasipriešinimas yra rasistinis (3)
P. Gelderloos. HOW NONVIOLENCE PROTECTS THE STATE

peter gelderloos        Tęsinys. Skaityti pradžią.

 

Nesiruošiu svaidytis įžeidimais, todėl žodį „rasistas” naudoju tik atsargiai įvertines visas aplinkybes. Šiandieniniame kontekste smurto vengimas yra natūraliai privilegijuotas. Tipiškas pacifistas yra vidurinės klasės baltaodis, o pacifizmas yra šios privilegijuotosios klasės ideologija. Jis ignoruoja tai, kad smurtas egzistuoja, kad jis yra neišvengiama struktūriškai vientisos šiandieninės socialinės hierarchijos dalis ir kad spalvotieji tokį smurtą patiria dažniausiai. Pacifizmas daro prielaidą, kad priemiesčiuose augę, viskuo apsirūpinę baltaodžiai gali dalinti patarimus engiamiems žmonėms, kurių dauguma yra spalvotieji, ir siūlyti jiems kantriai kentėti patiriant nepalyginamai didesnį smurtą tol, kol pacifistai pasieks legenda tapusią „kritinę masę” arba Didysis Baltasis Tėvas, veikiamas judėjimo reikalavimų, pakeis reikalų eigą.

 

Vidinėse JAV kolonijose gyvenantys spalvotieji negali apsiginti nuo policijos žiaurumo ar eksproprijuoti darbo priemones, kad išsivaduotų nuo ekonominės vergovės. Jie turi laukti, kol susirinks pakankamai ekonomiškai stiprių spalvotųjų (pagal Malcolmą X – „namų ūkio vergų” (1) ir sąžiningų baltaodžių, kad susirinkę ir susikibę rankomis galėtų dainuoti dainas. Jie tiki, kad tada prasidės ir pokyčiai. Pietų Amerikos žmonės turi kantriai kentėti kaip tikri kankiniai, kol baltaodžiai aktyvistai JAV „surinks liudininkus” ir parašys Kongresui. Irako žmonės neturi gintis. Tik tada, kai jie nesipriešins jėga, jų mirtys bus suskaičiuotos ir apraudotos baltaodžių taikos aktyvistų, kurie vieną dieną suorganizuos pakankamai didelį protestą ir sustabdys karą. Čiabuviams reikia dar šiek tiek palaukti (tarkime, dar 500 metų) genocido šešėlyje, lėtai išmirštant nuošaliose vietovėse, kol... , oi, dabar tai nėra svarbiausia, todėl gal jiems reikia suorganizuoti vieną ar kelias demonstracijas, kad atkreiptų galingųjų dėmesį ir sukeltų simpatiją. Gal jie galėtų paskelbti ir streiką arba panaudoti Gandžio nebendradarbiavimo strategiją. Bet palaukit, dauguma jų yra bedarbiai, jie ir taip nebendradarbiauja, nes yra visiškai pašalinti iš sistemos.

 

nesmurtinis pasipriesinimas 1

 Nesmurtinis pasipriešinimas skelbia, kad Amerikos indėnai galėjo nugalėti Kolumbą, G. Washingtoną ir visus kitus skerdikus sėdimąja demonstracija ir kad Laukinis Arklys, naudodamas smurtinį pasipriešinimą, tapo smurto rato dalimi ir todėl buvo šiknius. Nesmurtinis pasipriešinimas tvirtina, kad afrikiečiai galėjo sustabdyti vergų prekybą bado streikais ir peticijomis, o tie, kurie maištavo radikaliai, buvo tokie pat blogi, kaip ir jų pavergėjai. Kad maištas yra smurto forma, sukelianti dar didesnį smurtą, todėl pasipriešinimo rezultatas visada yra tik dar didesnė vergystė. Nesmurtinio pasipriešinimo teorija nepripažįsta, kad smurtą galima panaudoti prieš privilegijuotus žmones, prieš tuos, kurių statusą saugo smurtas ir kurie patys yra smurtinės hierarchijos kaltininkai, gaunantys iš to naudą.
 

Pacifistai bent jau pasąmonėje žino, kad nesmurtinis pasipriešinimas yra absurdiškai privilegijuota pozicija, todėl jie dažnai naudoja rasės terminą „iškeldami“ spalvotuosius aktyvistus iš jų aplinkos ir pavadindami juos nesmurtinio pasipriešinimo atstovais. Gandhis ir M. L. Kingas buvo paversti visų pasaulio spalvotųjų atstovais. N. Mandela – irgi, kol baltieji pacifistai pastebėjo, kad jis nesmurtinį pasipriešinimą naudoja tik tam tikrais atvejais ir kad jis, tiesą sakant, buvo įsitraukes į tokias išsilaisvinimo kovas kaip sprogdinimai ir pasiruošimai ginkluotam sukilimui (2). Net Gandhis ir Kingas sutiko, kad būtina remti ginkluotus išlaisvinimo judėjimus (pagarbiai kalbėdami apie Palestinos ir Vietnamo pavyzdžius), kai nėra nesmurtinės alternatyvos, ir aiškiai siūlė tokių taktikų tikslus. Bet baltaodžiai šiandienos pacifistai ištrina šią istorijos dalį ir lipdo jų komforto supratimą atitinkantį nesmurtinį pasipriešinimą, nors skelbiasi Gandhi ir M. L. Kingo sekėjais (3). Susidaro įspūdis, kad jei M. L. Kingas būtų užsimaskavęs ir atėjęs į vieną iš tų pacifistinių piketų, jam nebūtų buvę leista kalbėti.

 

M. L. Kingas sakė: “Tarp fanatiškų judėjimo rėmėjų ir priešininkų baltaodžių yra ir dar viena negerovė – tai tie, kurie laiko save „apšviestaisiais”. Ypač tai liečia tuos, kurie pataria: palaukti, ir tuos, kurie sako, kad pritaria mūsų tikslams, bet negali pritarti mūsų tiesioginiams veiksmams. Mane stebina žmogus, kuris jaučiasi turintis kažkokią tėvišką teisę nustatyti kito žmogaus išsilaisvinimo tvarkaraštį. Turiu pasakyti, kad per kelis paskutinius metus aš visiškai nusivyliau tokiais baltaodžiais “tarpininkais”. Aš dažnai linkstu į tai, kad jie yra didesnė kliūtis juodaodžių išsilaisvinimo judėjime nei baltaodžių piliečių tarybos nariai ar Ku Klus Klanas.” (4)

 

nesmurtinis pasipriesinimas 2

 

Reikia pridurti, kad privilegijuoti baltaodžiai vaidino lemiamą vaidmenį į nacionalinių lyderių lygmenį iškeliant tokius aktyvistus kaip Gandhis ir Kingas. Baltaodžių aktyvistų tarpe ir visoje valdančiųjų klasėje, kurioje dominuoja baltaodžiai, pilietinių teisių era visų pirma siejasi su maršu į Vašingtoną ir M. L. Kingo kalba „I have a dream”. Tačiau lygiai taip pat reikšminga juodaodžiams ir beveik nepalikusi pėdsako baltaodžių sąmonėje buvo Malcolmo X kalba. Jis taip kritikavo maršo lyderius: „Gatvėse judėjimas veikė „augančios žolės“ principu. Tai kėlė mirtiną baimę baltaodžiams, kėlė mirtiną baimę baltosios galios struktūroms Vašingtone. Buvau ten. Kai jie sužinojo apie netrukus sostinę užgriūsiančią juodają bangą, jie sukvietė... tuos nacionalinius juodaodžių lyderius ir pasakė: „Atšaukite tai”. Kenedis pasakė: „Klausykit, jūs leidžiate, kad šis reikalas per toil nužengtų”. Senasis Tomas pasakė: „Bose, aš negaliu to sustabdyti, nes ne aš tai pradėjau”. Perpasakoju, ką jis sakė. Jis sakė: „Aš net nepriklausau judėjimui ir nesu jo lyderis”. Jis sakė: „Tie juodukai viską daro savo nuožiūra. Jie bėga pirma mūsų”. Ir tada ta sena gudri lapė Kenedis pasakė: „Jei jūs nepriklausote judėjimui, aš jus į jį priimsiu. Aš pastatysiu jus priekyje. Aš remsiu jus. Aš jus sveikinsiu...”

 

Štai ką jie padarė maršo į Vašingtoną metu. Jie įsiliejo į jį, tapo jo dalimi ir jį perėmė. Ir kai tik jie jį perėmė, jis prarado savo karingumą. Judėjimas tapo nebepiktas, neuždegantis, pradėjo ieškoti kompromisų. Todėl jis net netapo maršu. Jis tapo piknikėliu, cirku... Niekuo kitu, tik cirku su klounais. „Jie jį perpirko. Jis buvo perimtas... Jie kontroliavo jį taip stipriai, kad nurodė, kada juodukai turi įeiti į miestą, kur sustoti, kokius plakatus nešti, kokias kalbas sakyti. Ir įsakė, kad jie turi išnykti iš miesto iki saulei nusileidžiant.” (5)

 

nesmurtinis pasipriesinimas 4

 

Kritiniu metu į visiškai taikų renginį buvo sukišti svarbūs judėjimo resursai. Vieno iš pagrindinių maršo organizatorių B. Rustino žodžiais tariant: „Maršo organizavimas prasidėjo nuo kvailos prielaidos. Buvo nuspręsta, kad visi dalyvausiantys turės 3 metų vaiko mentalitetą” (6). Demonstrantai gavo iš anksto pagamintus plakatus su vyriausybės patvirtintais šūkiais. Keleto protesto lyderių kalbos, įskaitant ir SNCC vadovo J. Lewiso, buvo išcenzūruotos, iš jų pašalinti grasinimai ginkluota kova, išmesta vyriausybės pilietinių teisių įstatymo kritika. O pabaigoje, kaip pastebėjo Malcolmas X, miniai tiesiog buvo liepta kuo greičiau išsiskirstyti.

 

Nors Malcolmas X ir nesusilaukė didesnio meinstryminės istorijos dėmesio, jis buvo ypač įtakingas juodaodžių išsilaisvinimo judėjime, kuris pats jį pasirinko. Vyriausybinės jėgos kaltino jį judėjimo griovimu. Vidiniuose dokumentuose FTB, sako, kad negalima leisti atsirasti juodajam „mesijui”. Pasak FTB, Malcolmas X yra dabartinio judėjimo kankinys ir galėtų tapti tokiu mesiju (7). Tas faktas, kad Malcolmas X FTB buvo išskirtas kaip pagrindinė grėsmė, didina valstybės prisidėjimo prie jo žmogžudystės tikimybę (8). Žinoma, nepacifistiškai nusiteikę juodieji aktyvistai, kuriuos FTB priskyrė organizatoriams, turėjo būti pašalinti iš žaidimo pasitelkiant ir žmogžudystes (9). Tačiau M. L. Kingui buvo leidžiama siekti populiarumo ir įtakos tol, kol jis tapo radikalesnis, pradėjo kalbėti apie antikapitalistinę revoliuciją ir reikšti solidarumą su ginkluotu Vietnamo pasipriešinimu.

 

nesmurtinis pasipriesinimas 5

 

Tam tikra prasme baltieji aktyvistai, ypač tie, kurie buvo suinteresuoti ginkluoto pasipriešinimo vaidmens mažinimu, padėjo valstybei nužudyti Malcolmą X ir kitus revoliucionierius. Jie atliko kitą, švaresnę to paties darbo dalį. Jie sunaikino atmintį apie juos ir ištrynė juos iš istorijos (10). Ir nežiūrint jų absurdiškai neproporcingo pasišventimo šitam reikalui (galų gale, juk buvo ir kiti žmonės, dalyvavę pilietinių teisių judėjime), jie taip pat prisidėjo prie M. L. Kingo žmogžudystės, nors šiuo atveju labiau panašu į orvelišką metodą (žudyk, performuluok ir bendradarbiauk). Juodasis aktyvistas, „grassroots“ grupių konsultantas D. Parkeris, kurio kritika nemažai prisidėjo prie mano nesmurtinio pasipriešinimo supratimo, rašo: „Kingo citatų skaičius yra vienas įspūdingesnių reiškinių daugeliui juodaodžių, nes jie žino, kokia didelė jo gyvenimo dalis buvo skirta pasipriešinimui. Bet kai perskaitai Kingo tekstus, pasidaro keista, kodėl niekada necituojamos tos jų vietos, kurios kritikuoja baltuosius žmones, nors jos sudaro didžiąją tekstų dalį” (11).

 

Taigi nerimą kelianti (baltaodžiams) Kingo rasizmo kritika yra apeinama (12), nuolat kartojami tik jo subanalinti pamokymai pacifistiškai nusiteikusiems aktyvistams, kurie leidžia baltiesiems pacifistams pasinaudoti šiuo autoritetingu šaltiniu, į pirmą vietą iškelti nesmurtinį aktyvizmą, susieti save su vienareikšmišku juodųjų autoritetu ir apsisaugoti nuo jų pozicijai būdingo rasizmo.

 

nesmurtinis pasipriesinimas 7

 

Pacifistinis istorijos perrašymas pašalinant ginkluoto pasipriešinimo prieš baltųjų dominavimą pavyzdžius negali būti atskirtas nuo pacifizmui būdingo rasizmo. Neįmanoma skelbti apie spalvotųjų pasipriešinimo rėmimą ir solidarumą su juo, kai aktyviai ignoruojamos tokios grupės kaip „Juodųjų panterų partija“, „Amerikos indėnų judėjimas“, „Rudosios beretės“ ir „Vietkongas“, atiduodant pirmenybę vienalyčiam antirasistiniam pasipriešinimui, pripažįstančiam tik tuos segmentus, kurie neprieštarauja sąlyginai patogiai daugumos baltųjų radikalų revoliucijos vizijai. Paramos ir solidarumo skelbimas tampa dar melagingesniu, kai baltieji pacifistai pateikia priimtinų veiksmų taisykles ir taiko jas visam judėjimui, neigdami rasės, klasinės kilmės ir kitų kontekstinių faktorių svarbą.

 

Esmė ta, kad baltieji aktyvistai, norėdami būti antirasistais, nebūtinai privalo besąlygiškai remti visame pasaulyje nuolat atsirandančias Azijos, Pietų Amerikos, čiabuvių ar juodaodžių pasipriešinimo grupes. Kai sakome, kad visi mes esame vienalyčio pasipriešinimo dalis, ir baltieji, gyvendami Imperijos širdyje, gali pasiūlyti spalvotiesiems (neo)kolonijų gyventojams geriausius pasipriešinimo būdus, taip pasireiškia eurocentristinis universalizmas. Daugiausiai paveikti priespaudos sistemos žmonės turėtų būti priešakinėse pasipriešinimo šiai konkrečiai priespaudai fronto linijose (13), tačiau pacifizmas vėl ir vėl kuria baltaodžių organizacijas bei judėjimus, apšviečiančius kelią ir vedančius į rudaodžių išlaisvinimą, nes pacifizmo būtinybė užgožia esminę pagarbą ir tikėjimą, kad žmonės gali patys išsilaisvinti. Kai tik baltaodžiai susirūpina spalvotojų problemomis ir kai tik spalvotieji kovotojai neatitinka baltaodžių susikurto nesmurtinio pasipriešinimo modelio, baltieji aktyvistai imasi mokyti ir vadovauti, tuo atkartodami kolonializmo dinamiką. Žinoma, kad tai yra baltaodžių funkcija (socialiai sukonstruotas požiūris į pasaulį įdiegtas tik tiems žmonėms, kuriuos visuomenė apibrėžia kaip baltaodžius). Karingieji baltaodžiai aktyvistai sukelia tas pačias problemas, kai negerbdami savo spalvotojų bendražygių, primeta jiems netinkamus ortodoksinius kovos metodus.

 

nesmurtinis pasipriesinimas 8

 

The Weather Underground“ ir kitos karingos baltųjų grupuotės 1960-1970 metais nuveikė didelį darbą plėsdamos solidarumą su juodaodžių išsilaisvinimo judėjimu, palaikydamos jį žodžiu, bet susilaikydamos nuo bet kokios materialinės pagalbos, iš dalies dėl to, kad į save žiūrėjo kaip į lyderius, o į juodaodžių grupes – kaip į ideologinius konkurentus. Kitos baltaodžių organizacijos, tokios kaip „Liberation Support Movement“, savo paramą išnaudojo antikolonijinių judėjimų kontrolei. Skelbdamos savo solidarumą (14), jos iš esmės veikė kaip vyriausybę remiančios agentūros.

 

Įdomu, kad net karingų baltaodžių aktyvistų tarpe rasizmas skatina pasyvumą. Viena iš „Weather Underground“ problemų buvo ta, kad jie, nors ir skelbėsi kovojantys petys į petį su juodaodžiais bei vietnamiečiais, bet iš tikro tai tebuvo poza. Jie suorganizavo kelis nepavojingus, simbolinius bombų sprogdinimus ir kelias nieko nevertas akcijas stengdamiesi kuo mažiau rizikuoti savo gyvybėmis. Šiandien jų veteranai nėra nei mirę, nei suimti ir patogiai gyvena kaip akademikai ar profesionalai (išskyrus tris ankstyvų ir nevykusių bandymų pasigaminti sprogmenis aukas ir tuos, kurie paliko „Weather Underground“ ir prisijungė prie kovojančių „Black Liberation Army“) (15). Kovingi Šiaurės Amerikos anarchistai šiandien irgi atspindi tą pačią tendenciją. Daugelis šiandien viešai kalbančiųjų menkina radikalias išsilaisvinimo kovas kaip „ne anarchistines”, vietoje to, kad remtų jų antiautoritarinius elementus. Galų gale šie kietieji (ir tuo pačiu – išlepę) anarchistai neberanda tikro (ir pavojingo) pasipriešinimo, kurį jie galėtų remti, ir apsiriboja kovingomis pozomis bei ideologiniu plaukų pešiojimu.

 
_______________________
 

(1) Malcolm X „Twenty million black people in a political, economic, and mental prison”, iš „Malcolm X: the last speeches”, redaktorius Bruce Perry, New York: Pathfinder, 1989 m., 23-24 psl.

(2) Viename pokalbyje Mandela buvo pristatytas kaip spalvotojų kovos pavyzdys ir tučtuojau to atsisakyta, kai užsiminiau apie tai, kad Mandela vertino ir ginkluotą kovą. Apie tai galima paskaityti jo knygoje „Long walk to freedom: the autobiography of Nelson Mandela”, Boston: Little, brown, 1995 m.

(3) 2006 m. vasario 23 d. elektroninis laiškas iš Jacko Gilroy’aus. Šis laiškas buvo pakankamai rimtos diskusijos elektroninėje baltaodžių pacifistų konferencijoje kuliminacija. Diskusijoje buvo kalbama apie pilietinių teisių maršą per pietines juodasias valstijas. Vienas žmogus pasiūlė vadinti tai ne „maršu”, o „eitynėmis”, nes „maršas” yra „smurtinės kalbos dalis”. Gilroy’us patvirtino: „Žinoma, mes esame Kingo pasekėjai!”. Šis laiškas buvo atsakas į juodojo aktyvisto kritiką, kurioje šis tvirtino, kad rengdami tokį maršą (buvo planuojama pradėti Birmingeme ar kitame simboliškai svarbiame mieste) jie naudojasi Kingo palikimu, o tai greičiausiai įžeis bei atstums juoduosius (turint mintyje, kad organizaciją sudaro beveik vien tik baltieji, savo studijose nuvertinę rasę ir susikoncentravę į priepaudą užsienyje, nekreipdami dėmesio į tai, kad pilietinių teisių judėjimas vis dar vyksta ir čia). Baltaodis taikos judėjimo veteranas sureagavo itin arogantiškai ir įžeidžiančiai, išvadino juodaodį aktyvistą „berniuku” ir paaiškino, kad pacifistų judėjimas toks „baltas” yra todėl, kad spalvotieji „nesiklausė ir nemąstė, kai buvo mokomi, ir nesugebėjo prisijungti prie mūsų judėjimo už teisingumą visiems Lotynų Amerikos žmonėms, kurių tarpe yra ir milijonai spalvotojų”. Jis baigė tvirtindamas, kad kova už teisingumą „neturi spalvinės gamos”.

(4) Dr. Martino Lutherio Kingo Jr. interviu su Alexu Haley, „Playboy”, 1965 m. vasaris.

(5) Malcolmas X, cituota iš Abu-Jamalo „We want freedom”, 41 psl. Daugiau Malcolmo X kritinių tyrimų galima rasti George’o Breitmeno redaguotoje „Malcolm X speaks”, New York: Groev press, 1965 m.

(6) Tani ir Sera „False nationalism”, 106 psl.

(7) Abu-Jamal „We want freedom”, 262 psl.

(8) Vyriausybės įsitraukimo į Malcolmo X žmogžudystę patvirtinimai itikinamai pateikti G. Breitmano, H. Porterio ir B. Smitho knygoje „The assasination of Malcolm X”, New York: Pathfinder press, 1976 m.

(9) Ward Churchill, Vander Wall „The cointelpro papers: documents from FBI's secret wars againstdissent in United States”, Cambridge: South press, 1990 m.

(10) Žinau tai asmeniškai, nes nežiūrint mano domėjimosi istorija ir daugelio istorinių kursų vienose geriausių JAV mokymo įstaigų, aukštąją mokyklą baigiau beveik nieko nežinodamas apie Malcolmą X. Žinojau tik tai, kad jis buvo „ekstremistas”, juodaodis musulmonas. Tačiau jau pradinėje mokykloje gerai žinojau apie M. L. Kingą. Tiesą sakant, Malcolmas X yra ne mažiau, o gal ir daugiau, svarbesnis pilietinių teisių ir juodaodžių išlaisvinimo judėjimams nei M. L. Kingas. Vėliau mano politinis lavinimasis progresyviuose baltaodžių ratuose neužpildė spragų, liečiančių Malcolmą X ar klaidingą Kingo sureikšminimą. Tai pavyko tik skaitant juodųjų aktyvistų rašinius apie Malcolmą X.

(11) Darren Parker, e-mail, 2004 m. birželis.

(12) Pavyzdžiui, populiarioji citata: „Baltieji nesupranta, kad keliantys riaušes negrai ant Amerikos padėjo skersą. Kai nieko nedaroma jų būklės palengvinimui, tai tik patvirtina negrų įsitikinimą, kad Amerika yra dekadentiška visuomenė”, M. L. King „A testament of hope”, iš Jameso Melvino Washingtono redaguoto „A testament of hope: the essential writings of Martin Luther King”, San Francisco: Harper & Row, 1986 m., 324 psl.

(13) Rogeris White’as savo knygoje „Post colonial anarchism” (Oakland: Jailbreak press, 2004 m.) rašo, kad baltaodžiai anarchistai linkę vengti nacionalinių išsilaisvinimo judėjimų vien dėl to, kad jie neatitinka anarchistinės ideologijos. Šis požiūris sutampa su mano aprašomų pacifistų požiūriu. Abiem atvejais atspindima daugiau baltaodžių, o ne kokia nors kita ideologija. Pacifizmas yra viena iš kliūčių, leidžiančių baltiesiems radikalams kontroliuoti ar sabotuoti išsilaisvinimo judėjimus, bet, žinoma, tai nėra vienintelė kliūtis. White’o knygą verta paskaityti kaip tik dėl to, kad karingi baltieji anarchistai susiduria su daugybe tų pačių problemų, kaip ir baltieji pacifistai.

(14) Tani ir Sera „False nationalism”, 134-137 psl.

(15) Ibid., 137-161 psl.

 

Skaityti toliau

 

Vertė RB

Visa knyga anglų kalba: www.mediafire.com

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti