Peter Gelderloos. Nesmurtinis pasipriešinimas yra rasistinis (4)
P. Gelderloos. HOW NONVIOLENCE PROTECTS THE STATE

Peter gelderloos       Tęsinys. Skaityti pradžią.

 

Aukščiausioji valdžia, kurioje dominuoja baltaodžiai, spalvotųjų pasipriešinimo narius baudžia daug griežčiau nei baltaodžius. Net tie baltaodžiai aktyvistai, kurie supranta rasizmo dinamiką, į šią privilegiją žiūri kaip į papildomą socialinę garantiją, nuo kurios sunku atsiriboti. O tie, kurie tiesiogiai ir karingai abejoja baltaodžių viršenybe, mus tiesiog gąsdina.

 

Mumia Abu-Jamalas rašo: „XX a. antrosios pusės juodaodžių kovų pergalės ir apdovanojimai atiteko kovų už pilietines teises veteranams, kuriuos įkūnija nužudytas Martinas Lutheris Kingas. Kingo žodžiai apie krikščioniškąjį pakantumą, baltųjų ir juodųjų elito iškelti į socialinio priimtinumo aukštumas, ir jo propaguojama „Atsuk kitą skruostą“ doktrina raminamai veikė baltųjų sąmonę. Įgimtam amerikiečių polinkiui į komfortą Kingas buvo saugesnis nei visi kiti. Juodųjų panterų partija buvo visiška Kingo priešingybė. Partija nebuvo kovotojų už pilietines teises grupė, nors ir pasitelkdavo žmogaus teises savigynai. Juodųjų panterų partija baltuosius amerikiečius privertė daug ką pajusti, bet tik ne saugumą.“ (16)

 

Baltieji pacifistai (ir net juodieji buržuaziniai pacifistai) bijo, kad bus visiškai panaikintas baltųjų dominavimas ir kartu kapitalistinė sistema. Jie pamokslauja apie nesmurtinį pasipriešinimą rasinės ir ekonominės hierarchijos dugne esantiems žmonėms kaip tik todėl, kad nesmurtinis pasipriešinimas yra neveiksmingas, ir bet kokia „tų žmonių“ pradėta nesmurtinė revoliucija nesugebės visiškai pašalinti baltaodžių ir turčių iš jų privilegijuotų pozicijų.

 

Net tos neprievartinės kovos atšakos, kurios siekia panaikinti valstybę, bando padaryti tai transformuodamos valstybę ir pakeisdamos galią turinčių žmonių pažiūras. Tokiu būdu pacifizmas reikalauja, kad aktyvistai paveiktų galios struktūras, o tai reiškia, kad jie kreipsis į jas, todėl privilegijuoti žmonės, turintys geresnes galimybes pasinaudoti savo galia kaip tarpininkai, leidžiantys masėms „išsakyti tiesą“, išlaikys bet kokio judėjimo kontrolę.

 

2003 metų lapkričio mėnesį Amerikos stebėjimo mokyklos (ASM) aktyvistai per savo kasmetinį piketą šalia Fort Benningo karinės bazės (kurioje buvo surengta militaristinė treniruočių mokykla, tiesiogiai siejama su žmogaus teisių pažeidimais Pietų Amerikoje) organizavo diskusiją. Diskusijos organizatoriams sunkiai sekėsi įtraukti baltaodžius vidurinės klasės atstovus (kurie tarp piketo dalyvių sudarė demografinę daugumą) į diskusiją apie išnaudojimo dinamiką (pvz., rasizmą, klasinį susiskirstymą, seksizmą, transfobiją) tarp aktyvistų, siejamų su antimilitaristinėmis ASM akcijomis.

 

Diskusijoje dalyvaujantys žmonės, ypač senesni baltaodžiai, besiskelbiantys pacifistais, vis grįždavo prie kokios nors išorinės jėgos taikomų priespaudos formų – piketą stebinčios policijos ar karine jėga pavergtų Pietų Amerikos žmonių. Buvo akivaizdu, kad savikritika (ir savikorekcija) jiems buvo svetima, nes jie norėjo koncentruotis į kitų prievartą ir prisiimti aukos vaidmenį (tuo pačiu atiduodami moralinę viršenybę valstybinės galios struktūroms).

 

Galiausiai dalis diskusijoje dalyvavusių spalvotųjų aktyvistų veteranų atkreipė dėmesį į daugybę rasizmo formų ASM aplinkoje, kurios neleido pritraukti daugiau rėmėjų iš neprivilegijuotų visuomenės sluoksnių. Jie sakė, kad susidūrė su rasizmu, kuris prieštaravo organizacijos pacifizmo praktikai. Jie kalbėjo apie privilegijuotus baltaodžius pacifistus, patogiai užsiimančius aktyvizmu, ir pliekė nerūpestingą, pramoginį ir šventišką protestų pobūdį, atimantį galimybę juos pavadinti revoliuciniais protestais ir apskritai kokiais nors protestais.

 

Ypač pasipiktinusi buvo juodaodė moteris, atvykusi į piketo vietą kartu su ASM aktyvistais vienu autobusu. Bekalbėdama su baltuoju aktyvistu ji išsakė mintį, kad nepalaiko nesmurtinio pasipriešinimo praktikos. Aktyvistas atsakė jai, kad ši „įsėdo ne į tą autobusą“ ir kad ji nėra protesto dalyvė. Kai šią istoriją ir kitą spalvotųjų išsakytą kritiką elektroninėje konferencijoje persakiau buvusiems ASM kaliniams (kurie, visiškai savanoriškai atsėdėję kalėjime po šešis mėnesius, patys sau suteikė garbingą „sąžinės kalinių“ titulą), vienas baltaodis taikos aktyvistas atsakė man, kad jį nustebino, jog juodaodė moteris, priešingai nei Martinas Lutheris Kingas ir viso civilinių teisių judėjimo tradicija, ideologiškai prieštarauja nesmurtiniam pasipriešinimui. (17)

 

Atmetus dažną manipuliavimą garsiais, bet paklusniais spalvotaisiais, matyti, kad pacifistai prisilaiko taktinių ir ideologinių nuostatų, kurias kūrė vien baltaodžiai teoretikai. Pacifizmo mokytojai yra beveik vien baltaodžiai (pavyzdžiui, Davidas Dellingeris, Berrigansas, George‘as Lakey, Gene Sharp, Dorothy Day, Aj Muste), todėl revoliucingi aktyvistai susiduria su sunkumais ieškodami medžiagos, ką apie ginkluoto pasipriešinimo metodus yra pasakę baltaodžiai teoretikai. Pakankamai teisingai palaikančiame neprievartinį pasipriešinimą „The nations“ straipsnyje kaip vėliava iškeliamas Gandhi vardas, bet remiamasi vien tik baltaodžiais aktyvistais ir mokslininkais (18). Kitame pacifistinio anti-SOA judėjimo aktyvisto straipsnyje apie neprievartinį pasipriešinimą irgi remiamasi vien tik baltaodžių šaltiniais (19). Tarp JAV pacifistų populiarioje knygoje teigiama, kad „Amerika dažniausiai būdavo nesmurtinio pasipriešinimo idealo mokytoja, o ne mokinė“ (20).

 

Pacifistai taip pat aktyviai reiškiasi aiškindamiesi prievartos spalvas. Kai užsimenama apie riaušes, ką mes dažniausiai įsivaizduojame? Naikinančius nuosavybę ir taip rodančius savo pilietinį nepaklusnumą baltaodžius aktyvistus, kurie paprastai neperžengia „neprievartinio pasipriešinimo“ ribų. Užsiimantys politiškai motyvuotu nuosavybės naikinimu spalvotieji, išskyrus atvejus, kai tai vyksta griežtai prisilaikant baltaodžių aktyvistų organizuotų protestų rėmų, nelaikomi nei aktyvistais, nei apskritai dorais žmonėmis.

 

Pagrindinis mūsų visuomenės prievartinis elementas, taip retai pacifistų iškeliamas į pirmąją vietą, – teisinės sistemos rasizmas, – buvo vienas pagrindinių amerikiečių sąmonės formavimo veiksnių. Prievarta ir nusikaltimas tapo tarpusavyje susijusiomis idėjomis, o pagrindiniu abiejų idėjų tikslu tapo kaltės įdiegimas. Taip, kaip nusikaltėliai nusipelno persekiojimo ir bausmės, taip ir prievartą naudojantys žmonės nusipelno neišvengiamų prievartos pasekmių. Tokia yra pacifistų pozicija. Jie gali neigti savo tikėjimą tuo, kad bet kuris žmogus nusipelno prieš jį naudojamos prievartos, tačiau esminis pacifistų argumentas yra tas, kad revoliucionieriai negali naudoti prievartos, nes tuomet valstybė pasinaudos tuo „pateisindama“ prievartines represijas. Na, o prieš ką gi nukreiptos tos represijos ir kodėl prieštaraujantys prievartai nebando tų represijų sustabdyti? Kodėl nenaudojantys prievartos aktyvistai nori pakeisti visuomenės moralę priespaudos ir karo atžvilgiu, tačiau į represijų moralę žiūri kaip į natūralią ir neliečiamą?

 

Neišvengiamų kovingo pasipriešinimo pasekmių idėja dažnai peržengia veidmainystės ribas ir virsta atviru aukų smerkimu bei represinės prievartos pateisinimu. Kiekvieną dieną policijos engiamiems ir struktūrinę prievartą patiriantiems spalvotiesiems draudžiama atsakyti prievarta, nes tai pateisintų valstybės prievartą prieš juos. Net 7-ąjame ir 8-ąjame dešimtmetyje aukų smerkimas buvo pagrindinė pacifistinio diskurso dalis. Tuomet daugelis baltaodžių aktyvistų padėjo pateisinti valstybės veiksmus ir neutralizuoti tai, kas galėjo tapti antivalstybiniu pasipiktinimu prievartinėmis valstybės represijomis prieš juodųjų ir kitus išsilaisvinimo judėjimus, pavyzdžiui, kai policija nužudė Juodųjų panterų organizatorius Fredą Hamptoną ir Marką Clarką. Vietoje to, kad palaikytų ir gintų panteras, baltiesiems pacifistams pasirodė tinkamiau pareikšti, kad jie patys „išprovokavo prievartą“ ir „užsitraukė ją ant savęs“ (21).

 

Minėtoje anarchistų konferencijoje apkaltinau JAV antikarinį judėjimą ir iškėliau idėją, kad jie turėtų pasidalinti kalte dėl trijų milijonų vietnamiečių mirties, nes suteikė paslaugą valstybinei galiai. Pacifistas, anarchistas ir krikščionis taikdarys į mano kaltinimą sureagavo tvirtinimu, kad dėl to kalti (tikėjausi, kad jis kalbės vien apie JAV kariuomenę, bet ne!) ir Ho Ši Minas bei Vietnamo vadovybė, organizavę ginkluotą pasipriešinimą (22). Taigi šis anarchistas mano, kad Vietnamo žmonės nesugebėjo patys priimti tuo metu populiarų ginkluoto pasipriešinimo sprendimą, arba jis juos kaltina dėl pasipriešinimo okupacijai. Susidaro įspūdis, kad čigonams, žydams ir gėjams panaudojus smurtą kaip pasipriešinimo holokaustui priemonę, pacifistams lygiai taip pat patogu būtų juos apkaltinti pacifistinės opozicijos trūkumu.

 

Skelbdami neprievartinį pasipriešinimą ir palikdami valstybės represijoms jiems nepritariančius, tariamai besirūpinantys rasizmu baltaodžiai aktyvistai kuria paternalistinius santykius ir atlieka naudingą darbą ramindami engiamuosius. Spalvotojų nuraminimas propaguojant neprievartinį pasipriešinimą gerai atitinka baltųjų galios struktūrų norus nuginkluoti engiamuosius. Žinomi kovotojai už žmogaus teises, įskaitant ir Kingą, buvo tik valstybės strategijos „gauk kulką arba balsuok“ įrankiai, jie pasitarnavo izoliuojant ir naikinant karingus juodaodžius aktyvistus bei manipuliuojant likusiais, kad šie remtų provalstybinę darbotvarkę, susitelkusią ties turinčių balsavimo teisę registracija. Tiesą sakant, NAACP ir Pietų krikščionių lyderių taryba (SCLC) už savo paslaugas iš vyriausybės gavo pinigų (23). O Studentų neprievartinio pasipriešinimo koordinavimo komitetas (SNCC) buvo stipriai priklausomas nuo turtingų liberalų paramos, kurios neteko, kai pradėjo taikyti kovingesnes priemones (24).

 

Prieš šimtą metų, po pilietinio karo, viena pagrindinių Kukluksklano (KKK) veiklos krypčių buvo visų pietuose gyvenančių juodaodžių nuginklavimas padedant policijai. Per bruzdėjimus KKK dažnai veikė kaip sukarinta valstybės jėga, ir dabartinė JAV policija, ir KKK savo šaknimis siejasi su vergų patruliais, kurie nuolatos terorizavo juodaodžius (25). Šiandien KKK, saugomas rasinės hierarchijos, pasitraukė į antrąjį planą. Jų ginklus perėmė policija, o laikantys save sąjungininkais pacifistai įtikinėja juodaodžius nesiginkluoti, atstumdami tuos, kurie ginkluojasi.

 

Žlugus pilietinių teisių judėjimui ir atėjus kitai kartai, juodasis pasipriešinimas davė pradžią hiphopui, kurį suprekino ir nusipirko meinstryminės kultūros pajėgos – įrašų pramonė, rūbų gamintojai, pelno siekianti žiniasklaida, kitaip tariant, baltųjų valdomas verslas. Šios kapitalistinės kultūros jėgos, nuginklavusios juoduosius ir praturtėjusios naujųjų vergų dėka, meilinasi pacifistams ir dejuoja dėl dainų tekstuose pasitaikančių žodžių apie šaudymą (ginantis) į policininkus. Hiphopo menininkai, susisaistę su pagrindinėmis įrašų kompanijomis, iš esmės atsisako antivalstybinės prievartos šlovinimo ir pakeičia jį augančia ir madingesne prievarta prieš moterį. Neprievartos prieš policiją atsiradimas juodųjų kultūroje, tiesą sakant, yra prieš juos taikytos prievartos triumfo atspindys.

 

Masinė KKK prievarta sukėlė materialinius poslinkius, kuriuos dabar palaiko sisteminės ir mažiau pastebimos policijos prievarta Tuo pat metu baltųjų elito kultūrinė galia išliko ir sustiprėjo. Ji pasitelkiama siekiant pajungti juodųjų kultūrą, skatinti ir palaikyti tas pačias ideologines konstrukcijas, kurios pateisino žmonių grobimą, vergovę ir, visų pirma, juodųjų linčiavimą. Juodųjų bendruomenėse per kartas susikaupęs pyktis iškraunamas kurstant prievartą tarp pačių juodųjų, o ne nukreipiant ją prieš to seniai nusipelniusią valdžią. Tokioje galios dinamikoje žmonės, iš engiamųjų primygtinai reikalaujantys tik neprievartinio pasipriešinimo, galų gale ima palaikyto baltųjų dominavimo galios struktūras.

 

Robertas Williamsas pasiūlė alternatyvą šiai nusiginklavimo tendencijai. Liūdna, bet jo istorija nerado vietos valstybės patvirtintuose vadovėliuose, nes ji netelpa į pacifistinio judėjimo rėmus ir savo pačių istorijos supratimą. 1957 m. pradžioje Robertas Williamsas, norėdamas atremti KKK ir policijos atakas, apginklavo NAACP skyrių Monroe mieste (Šiaurės Karolina). Williamsas prisidėjo kurdamas ir kitas savigynos grupes, įskaitant ir grupę „Djakonai už gynybą ir teisingumą“, kuri išaugo iki penkiasdešimties skyrių įvairiuose Pietų miestuose ir gynė juodųjų bendruomenes (26). Būtent tokias galios įgavimo istorijas ignoruoja ar šmeižia baltieji pacifistai.

 

Į baltųjų rankas patekęs pacifizmas tapo kolonijinės politikos tęsiniu. Baltųjų elitas instruktuoja vietinius gyventojus, kaip turi veikti jų ekonomika ir ką turi daryti jų vyriausybė, o baltieji disidentai instruktuoja juos, kaip priešintis. 2006 m. balandžio 20 d. vienas iš „Maistas vietoj bombų“ (FNB) organizacijos, kurioje dominuoja baltaodžiai antiautoritarai, įkūrėjų išsiuntinėjo prašymą paremti naujo FNB padalinio Nigerijoje įkūrimą:

 

 „Kovo m. vienas iš FNB įkūrėjų Keithas McHenry kartu su vietiniu Nigerijos savanoriu Yinka Dada aplankė Nigerijos naftos perdirbimo gamyklų šešėlyje kenčiančius žmones. Esant tokioms žiaurioms sąlygoms regione, bombos nėra pats geriausias būdas keisti situaciją. Krizė Nigerijoje prisidėjo prie to, kad naftos kainos šoktelėjo iki 72 USD už barelį. Suprantama, žmonės nusivylę, kad iš jų resursų gaunamas pelnas nusėda turtingose užsienio įmonėse, o jie ir toliau gyvena skurde, užterštoje aplinkoje. „Maistas vietoj bombų“ siūlo neprievartinį sprendimą...“ (27)

 

FNB, prašydama paramos, pasmerkė ginkluotos maištininkų grupės MEND veiksmus, kuriais siekiama Nigerio deltoje gyvenančių žmonių autonomijos ir viską naikinančio naftos verslo sustabdymo (tuo pačiu FNB „sveikina Nigerijos prezidento Oluseguno Obasanjo pranešimą apie naujų darbo vietų kūrimą deltos regione“ iš pajamų, gautų iš naftos verslo). MEND pagrobė kelis užsienio naftos įmonių (JAV ir Europos) darbuotojus, reikalaudami baigti vyriausybines represijas ir korporacinį išnaudojimą (vėliau įkaitai buvo paleisti). Įdomu tai, kad smerkdami žmonių grobimą, FNB net neužsiminė apie bombas, kurias ant kelių kaimų, neva remiančių MEND, numetė prezidento Obasanjo vadovaujami kariškiai. Ir nors nėra jokių įrodymų, kad „neprievartinis sprendimas“ bent kiek padės išlaisvinti Nigerijos gyventojus, FNB sako, kad pritaikius neprievartines priemones bus išvengta Nigerijos vyriausybės „krizės“, numušta naftos kaina, o tai palengvins padėti Šiaurės Amerikoje.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Nieko nuostabaus, kad susidūrę su totaliomis sistemos, kurioje dominuoja baltieji, represijomis, akivaizdžiu politinio proceso nevaisingumu ir begėdiškomis disidentų elito pastangomis kontroliuoti engiamųjų įniršį, daktaro Frantzo Fanono, parašiusio vieną svarbesnių knygų apie kovą prieš kolonializmą, žodžiais tariant, „kolonizuoti žmonės savo laisvę randa naudodami prievartą“ (28). Dauguma baltųjų turi pakankamai daug privilegijų, kurias mes galime klaidingai vertinti kaip ilgas aksomu apmuštas laisvės grandines. Kai kurie mūsų dar labiau klysta manydami, kad visi žmonės susiduria su tomis pačiomis problemomis, ir tikisi, kad spalvotieji naudosis privilegijomis, kurių jie, tiesą sakant, net neturi. Bet argi tie iš mūsų, kurie kasdien nesusiduria su policijos grasinimais, tikrai rimtai vertina galimybę ginantis panaudoti jėgą? Frantzas Fanonas rašo apie kolonializmo psichologiją ir prievartą bandant išsilaisvinti: „Individo lygmenyje prievarta (kaip išsilaisvinimo kovos dalis) yra apvalanti jėga. Ji išlaisvina žmogų nuo jo nepilnavertiškumo komplekso, nevilties ir neveiklumo, ji paverčia jį bebaimiu ir atstato savigarbą“ (29).

 

Tačiau iš privilegijuotų sluoksnių, garantuojančių materialinį ir psichologinį komfortą, kilę pacifizmo skatintojai neturi tokio prievarta įdiegto nepilnavertiškumo komplekso. Arogancija, kurią pacifistai rodo teigdami, kad jie gali aiškinti, kokios pasipriešinimo formos yra moralios ir veiksmingos žmonėms, gyvenantiems visiškai skirtingomis sąlygomis, yra stulbinanti. Baltaodžiai priemiesčių gyventojai, mokantys pasipriešinimo vaikus Jenino pabėgėlių stovykloje ar Kolumbijos laukuose, stulbinančiai panašūs į, tarkime, Pasaulio Banko ekonomistus, mokančius „geros“ agrokultūrinės praktikos Indijos ūkininkus, paveldėjusius šimtametes žemės ūkio tradicijas.

 

Taigi švelnūs privilegijuotų žmonių santykiai su prievartos sistemomis turėtų kelti rimtus klausimus apie privilegijuotų žmonių, šiuo atveju – apie pacifizmą remiančių baltaodžių žmonių nuoširdumą. Vėl Darren Parker citata: „Žymiai lengviau neprievartinės dvasios patrauklumu persiimti tuomet, kai tavęs tiesiogiai neliečia neteisingumas ir galima psichologiškai nuo jo atsiriboti. Galų gale, žymiai lengviau „mylėti savo priešą“, kai jis, tiesą sakant, nėra tavo priešas.“ (30)

 

Taip, spalvotieji, vargšai ir žmonės iš pasaulio Pietų rėmė pacifizmą (nors paprastai tai darė pacifistai iš privilegijuotų bendruomenės sluoksnių), tačiau baltieji aktyvistai gali smerkti engiamus žmones, kurie nesielgia lygiai taip pat, vien dėl išlavinto viršenybės jausmo. Tiesa, kalbant apie privilegijas, turėtume pasitikėti savo pačių analizėmis, tačiau kai jos remiasi abejotinomis aukštos moralės normomis ir patogiai parinktomis interpretacijomis, kas yra smurtas, mūsų savikritikos galimybės sumažėja iki minimumo. Kai suvokiame, kad privilegijuoti žmonės iš išnaudojamųjų gauna materialinės naudos, o tai reiškia, kad mes gauname naudos iš jiems numalšinti naudojamos prievartos, mes negalime nuoširdžiai smerkti jų dėl smurtinio maišto prieš privilegijas mums teikiančią struktūrinę prievartą. Tie, kurie bent kartą smerkė žmonių, gyvenusių prievartinėje aplinkoje, pasipriešinimą, turėtų pagalvoti apie tai, kada valgys savo bananą ar gers kavos puodelį.

 

Tikiuosi, gerai suprantate, kad valstybė prieš besipriešinančius spalvotuosius naudoja griežtesnes represijų formas nei prieš baltuosius. Kai 1970 m. Oglala žmonės ir Amerikos indėnų judėjimas Pine Ridge rezervate sukilo siekdami šiek tiek nepriklausomybės ir priešindamiesi stumiamai „gentinei vyriausybei“, Pentagonas, FBI, JAV policija ir Indėnų reikalų valdyba išleido prieš maištavimą nukreiptą programą, kurios pasekmės buvo kasdienė prievarta ir smurtinės mirtys. Anot Wardo Churchillio ir Jimo Vander Wallo, „ginkluoto pasipriešinimo principas disidentams tapo išgyvenimo būtinybe“. (31)

 

Vieninteliai mano sutikti neprievartinio pasipriešinimo šalininkai, atmetantys net savigynos teisėtumą, buvo baltaodžiai, ir nors jie kalba apie Oscarą Romerosą, tačiau nei jie, nei jų šeimos dėl aktyvizmo nesusidūrė su mirties galimybe (32). Man buvo sunku patikėti, kad jų priešinimasis prievartai daugiau siejasi su principais, nei su privilegijomis ir neišmanymu. Net nekalbant apie paprasčiausią savigyną, individo galimybės kovoti už savo gyvybę ar gyvenimo sąlygų pagerinimą smarkiai priklauso nuo jų odos spalvos ir jų vietos įvairiose nacionalinėse ar pasaulinėse priespaudos hierarchijose. Būtent šį faktą ignoruoja pacifistai, į prievartą žiūrėdami kaip į moralinį ar pasirenkamą reiškinį.

 

Kultūriškai jautri alternatyva pacifizme leidžia privilegijuotiems aktyvistams remti kovingą pasaulio Pietų ir Europos/Amerikos valstybėms priklausančių kolonijų pasipriešinimą, tačiau draudžia taip pat kovingai priešintis metropolijose. Ši formuluotė yra naujasis rasizmas, siūlantis kovoti ir mirti tik spalvotiesiems, gyvenantiems akivaizdžiai engiamose pasaulio Pietų valstybėse, tuo tarpu privilegijuoti imperinių centrų baltaodžiai turėtų pasitenkinti kontekstualiai priimtinesnėmis pasipriešinimo formomis – protestais, maršais ar sėdimaisiais streikais.

 

Kita vertus, antirasistiniai tyrimai turėtų priversti baltuosius suprasti, kad prievarta, nuo kurios ginasi spalvotieji, kilo baltajame „pirmajame pasaulyje“. Todėl tinkamas pasipriešinimas karą prieš viso pasaulio kolonizuotuosius maitinančiam režimui yra to karo perkėlimas režimo namus, kuriant antiautoritarinę, kooperatyvinę, antirasistinę baltaodžių kultūrą, atakuojant imperializmo institucijas ir remiant engiamų žmonių pasipriešinimą.

 

Vis dėlto pacifistai, sutinkantys su nedideliais kultūriniais skirtumais, paprastai neskuba paremti ginkluotos revoliucijos net tada, kai kovos priartėja prie jų namų. Pavyzdžiui, manoma, kad palestiniečiai gali dalyvauti ginkluotoje kovoje, nes jie gyvena prievartiniame režime, tačiau žiauriomis sąlygomis gyvenančio artimiausio miesto geto gyventojams formuoti partizaninius darinius jau būtų „netinkama“ ar „neatsakinga“. Tai yra „tik ne mano kieme“ požiūris, palaikomas nuostatos, kad revoliucija ten būtų jaudinanti, tačiau revoliucija čia iš privilegijuotų aktyvistų atimtų komfortą.

 

Taip pat veikia ir latentinė rasinio maišto baimė, kuri sumažėja tik tuomet, kai paklūstama nesmurtinei etikai. Žygiuojantys juodaodžiai fotogeniški. Juodaodžiai su ginklais rankose jau sukelia prievartinių nusikaltimų vakaro žiniose laviną. Amerikos indėnų surengta spaudos konferencija pagirtina, o pasiruošę, norintys ir galintys atsiimti savo žemes indėnai jau kelia šiokį tokį rūpestį. Todėl baltaodžių parama ir bičiuliški santykiai su spalvotaisiais revoliucionieriais namų fronte apsiriboja tik kankiniais – mirusiais ir įkalintais.

 

Revoliucinio pacifizmo prieštaravimas yra tas, kad revoliucija niekada nebūna saugi, o didžiajai pacifistų daliai pacifizmas yra saugi priebėga, be skausmo, be susidūrimų, be karčių piliulių. Apibrėždamas ryšį tarp pacifizmo ir privilegijuotų aktyvistų savisaugos, Wardas Churchilis cituoja Vietnamo karo laikų pacifizmo organizatorių, kuris smerkia Juodųjų panterų partijos ir „Weather Underground“ revoliucinę taktiką vien dėl to, kad ši taktika yra „tikrai pavojinga mums visiems... ji sukelia realų pavojų, kad tos pačios smurtinės represijos (kurios buvo taikomos policijai nužudant Fredą Hamptoną) bus taikomos mums visiems“ (33). Arba, cituojant Davidą Gilbertą, kuris šiuo metu yra įkalintas iki gyvos galvos už tai, kad būdamas „Weather Underground“ nariu parėmė „Black Liberation Army“: „Baltieji turi ką saugoti. Buvo labai patogu atsidurti moraliai prestižinio judėjimo už pokyčius smaigalyje, kai juodaodžiai toje kovoje guldė galvas“ (34).

 

Pacifistų polinkis į saugumą išlieka ir šiandien. 2003 metais pacifistų aktyvistas Woldtas Sietlo laikraščiui pareiškė: „Aš nesakau, kad mes nepalaikysime pilietinio nepaklusnumo, kurį naudojo tikintieji judėjime už taiką. Tačiau mes nedalyvausime nuosavybės naikinime ir visame tame, kas mums galėtų sukelti neigiamas pasekmes“ (35).

 

O 2004 metais radikalios aplinkosauginės kampanijos forume teisės studentas ir aktyvistas, kviesdamas atvirai diskusijai, pasiūlė net neužsiminti apie prievartinę taktiką ir reikalavo griežtai prisilaikyti pacifizmo, nes nepacifistinės grupės, anot jo, „sunaikinamos“ (36). Kita aktyvistė, tarp kitko, irgi teisininkė, pritarė ir pridūrė: „Manau, kad šiame forume kalbėjimas apie prievartinius metodus yra žaidimas su ugnimi, keliantis pavojų visiems“. Jai taip pat kėlė susirūpinimą, kad „du žmonės iš mūsų tarpo netrukus turės dalyvauti Barų asociacijos etikos komiteto posėdyje žvaigždžių kambaryje“ (37).

 

Žinoma, ginkluotų metodų rėmėjai turi suprasti, kad apie juos kalbėti reikia labai atsargiai, ypač atsargiai reikia naudotis elektroniniu paštu. Matome nuolatos augančią paramą veiksmams, kuriais siekiama mus įbauginti ar uždaryti į kalėjimą, net jei viskas, ką mes darome, apsiriboja diskusijomis. Minėtame pavyzdyje du teisės studentai nenurodė, kad grupė turėtų aptarinėti tik legalią taktiką. Jie sakė, kad grupė turėtų aptarinėti tik neprievartinę taktikąs. Tai buvo pateikta kaip diskusija, padėsianti grupei surasti bendrą ideologinį pagrindą, todėl šiuo atveju buvo manipuliuojama vyriausybinių represijų baime ir siekiama išvengti net užuominų į nepacifistinę filosofiją.

 

Istorija pateikia daugybę baltaodžių pacifistų, pasmerkusių ir atsisakiusių prievartai pasiryžusių revoliucinių grupių išdavysčių pavyzdžių. Vietoje to, kad „stotų prieš skriaudėjus“ ir apsaugotų spalvotojų išsilaisvinimo judėjimo narius (tokia apsauga būtų adekvati jų privilegijoms, nes Vietnamo karo metu vyriausybei būtų nepaprastai brangu nužudyti pasiturintį baltaodį), sąmoningi pacifistai ignoravo represijas prieš Juodųjų panterų partiją, Amerikos indėnų judėjimo aktyvistus ir kitus juodųjų kovotojus. Dar blogiau, jie skatino valstybines represijas skelbdami, kad revoliucionieriai verti represijų, nes įsitraukė į ginkluotą pasipriešinimą.

 

Šiandien jie tvirtina, kad išlaisvinimo judėjimų pralaimėjimas, kurį ir sąlygojo pacifistai, yra jų neveiksmingos taktikos įrodymas. Garbusis pacifistas Davidas Dellingeris sutinka, kad „vienas iš faktorių, paskatinusių rimtus revoliucionierius ir pažemintus getų gyventojus prieiti išvados, kad pacifizmas neįgalus išsivystyti iki jų reikmes atitinkančio metodo, yra pacifistų polinkis konfliktų metu palaikyti status quo“ (38). Davidas Gilbertas apibendrina: „Nesugebėjimas solidarizuotis su JAV spalvotųjų išsilaisvinimo judėjimais (indėnų, meksikiečių, puertorikiečių) yra vienas iš kelių veiksnių, lėmusių judėjimo suirimą septyniasdešimtųjų viduryje“ (39). Mumia Abu-Jamalas klausia, ar baltieji radikalai „iš tikro pasiruošę pradėti revoliuciją, kurioje balta oda nieko nereiškia?“ (40).

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pacifizmas yra aiški moralinė pozicija, beveik neturinti jokio ryšio su rase. Šis požiūris remiasi supaprastinta prielaida, kad prievartą visų pirma renkasi spalvotieji. Tačiau kokie žmonės šiame pasaulyje naudojasi prievartos pasirinkimo privilegija ir kokie žmonės nori nenori gyvena prievartinėmis sąlygomis? Dažniausiai pacifizmas yra privilegijuota praktika, atsirandanti iš baltaodžių patirties. Tačiau pacifizmas ne visada atrodo prasmingas tiems baltaodžiams, kurie nesinaudoja baltųjų privilegijomis ir siekia sunaikinti privilegijų bei engimo sistemą.

 

Daug spalvotojų irgi pasitelkdavo neprievartinį pasipriešinimą, toks pasipriešinimas daugeliu atvejų padėjo apsisaugoti nuo prievartinės diskriminacijos, tačiau įgalino tik ribotas reformas, kurios nepakeitė galios pasiskirstymo visuomenėje. Spalvotojų pacifizmas iš esmės buvo kompromisas su baltųjų galios struktūromis. Suprasdami, kad baltųjų galios struktūros norėtų, jog engiamieji nenaudotų prievartos, kai kurie žmonės pasirinko neprievartines strategiją, kad užbėgtų už akių kraštutinėms represijoms, skerdynėms ar net genocidui.

 

Taikiomis priemonėmis revoliucinių tikslų siekiantys spalvotojų judėjimai buvo linkę į ne tokį absoliutų pacifizmą, daugiau konfrontuojantį ir pavojingesnį už tą, kuris šiandien vyrauja Šiaurės Amerikoje. Net ir tuomet pacifistiniai metodai dažnai buvo finansiškai palaikomi baltųjų jėgos struktūrų (41), baltaodžiai disidentai ar valstybės pareigūnai jais manipuliavo siekdami išsaugoti savo asmeninį komfortą, o vėliau jie paprastai būdavo atmetami horizontalių tinklų, atiduodant pirmenybę kovingesnėms taktikoms. Toks pacifizmas, siekiantis išsaugoti baltųjų privilegijas, vis dar taikomas ir šiandien.

 

Įsigilinus darosi aišku, kad pacifizmas persisunkęs rasės ir galios dinamika. Rasinė priklausomybė yra esminė mūsų engimo patirčiai ir mūsų pasipriešinimui. Ilgai išliekantis rasizmo komponentas sudaro prielaidą, kad europiečiai žino, kas geriausiai tinka žmonėms, laikomiems „mažiau civilizuotais“. Kovojantys prieš rasizmą žmonės turi nedvejodami atmesti šią tradiciją ir suprasti, kad kiekvienai bendruomenei būtina pačiai nusistatyti savas pasipriešinimo formas, o tai paverčia dulkėmis visus pacifizmo prioritetus.

 

Dar daugiau, faktas, kad dauguma prieš spalvotuosius nukreiptos prievartos kyla iš baltiesiems privilegijas suteikiančių galios struktūrų, turėtų padėti baltiesiems suprasti būtinybę plėsti baltųjų bendruomenėms priimtinas kovingumo ribas. Kitaip tariant, mūsų, baltaodžių, pareiga yra kurti savo pačių ginkluoto pasipriešinimo kultūrą ir, priešingai nei istoriškai sau pasiskirtas mokytojo vaidmuo, turime labai daug ko išmokti iš spalvotųjų pasipriešinimo.

 

Baltieji radikalai turi aiškinti kitiems baltiesiems, kodėl prievartinis spalvotųjų pasipriešinimas yra smerkiamas ir kodėl turime solidarizuotis su visais, atmetančiais save kaip elito liokajus ar vergus. Tik taip mes galėsime sunaikinti pasaulines priespaudos ir išnaudojimo sistemas.

____________________________
 

(16) Abu-Lamal, „We want freedom“, 7 p.

(17) Asmeniškas elektroninis laiškas autoriui, 2003 m. gruodis.

(18) David Cortright, „The power of nonviolence“, The nation, 2002 m. vasario 18 d. Šis straipsnis vieno žodžio citatą priskiria Cesariui Chavezui, tačiau neprievartinių strategijų taikymo prasmę aiškina baltaodžiai.

(19) Bob Irwin ir Gordon Faison, „Why nonviolence? Introduction to theory and strategy“, Vernal project, 1978 m.

(20) Staughton Lynd ir Alice Lynd, „Nonviolence in America: a documentary history“, Maryknoll, New York: Orbis books, 1995 m.

(21) Citatos iš Wardo Churchilio laikų baltaodžių organizatorių, „Pacifism as pathology“, 60-62p.

(22) Art Gish, „Violence/nonviolence“, tarybos diskusija Šiaurės Amerikos anarchistų konferencijoje, Atėnai, OH, 2004 m. rugpjūčio 13 d.

(23) Tani ir Sera. „False nationalism“, 101-102 p.

(24) Belinda Robnert, „How long? How long? African-American women in the struggle for civil rights“, Oxford: Oxford University Press, 1977 m., 184-186 p.

(25) Kristian Williams, „Our enemies in blue“, Brooklin: Soft Skull Press, 2004 m., 87 p.

(26) Ibid., 266 p.

(27) Keith McHenry, elektroninis laiškas į tarptautinį „Food Not Bombs“ portalą, 2006 m. Balandžio 20 d.

(28) Frantz Fanon, „The wretched of the Earth“, New York: Grove Press, 1963 m., 86 p.

(29) Ibid., 94 p.

(30) Darren Parker, elektrononis laiškas, 2004 m. birželio 10 d.

(31) Churchill ir Vander Wall, „Agents of repression“, 188 p.

(32) Kai kurie iš daugiausiai pasišventusių JAV pacifistų, solidarizuodamiesi ir veikdami kartu su Pietų Amerikos aktyvistais, patyrė kankinimus ir net buvo nužudyti. Tačiau tai ne visai tas pats, ką patiria JAV spalvotieji aktyvistai, turint galvoje, kad tie baltieji aktyvistai susidūrė su prievarta situacijoje, į kurią jie patys savo noru pateko, o ne su prievarta, kuri nuolat taikoma prieš juos, jų šeimos narius ir jų bendruomenes. Galų gale, žymiai lengviau gyventi su susikurtu kankinio kompleksu nei gyventi kankinių šeimoje (nesakau, kad visi tie aktyvistai buvo motyvuojami tokio komplekso, tačiau tikrai buvau sutikęs kelis, kurie pelnosi iš rizikos tvirtindami, kad patyrė priespaudą, prilygstančią spalvotųjų priespaudai).

(33) Churchill, „Pacifism as pathology“, 60-61 p.

(34) David Gilbert, „No surrender: writingsfrom an anti-imperialist political prisoner“, Montreal: Abraham Guillen Press, 2004 m., 22-23 p.

(35) Alice Woldt, cituota Chris McGann, „Peace movement could find itself fighting over tactics“, Seattle Post-Intelligencer, 2003 m. Vasario 21 d., http://www.seattlepi.nwsource.com/local/109590_peacemovement21.shtml .

(36) Elektroninis laiškas autoriui, 2004 m. spalis. Tas pats aktyvistas perrašė juodųjų išsivadavimo kovų istoriją skelbdamas, kad Juodosios panteros nerėmė prievartos. Tame pačiame el. laiške jis cituoja Sun Tzu „Karo meną“ savo pozicijos sutvirtinimui ir taktikos suvokimo pagerinimui. Ar Sun Tzu būtų sutikęs su jo teorijų taikymu pacifizmui pagrįsti, taip ir lieka neaišku.

(37) Elektroninis laiškas autoriui, 2004 m. spalis.

(28) David Dellinger, „The black rebellions“, iš „Revolutionary nonviolence: essaysby David Dellinger“, New York: Anchor, 1971 m., 207 p. Toje pačioje esė Delingeris sutinka, kad „būna atvejų, kai besielgiantys pacifistiškai nenoromis tampa naudojančių prievartą bendrininkais ar kritiškais rėmėjais“.

(39) Gilbert, „No surrender“, 23 p.

(40) Abu-Jamal, „We want freedom“, 76 p.

(41) Belinda Robnett pastebi, kad tapusios kovingesnėmis ir prisitaikiusios prie „Black Power“ ideologijos, ankstesnės pacifistinės grupės, tokios kaip SNCC, „galiausiai priėjo tokį etapą, kad liberalūs finansiniai rėmėjai (greičiausiai baltaodžiai) nutraukė joms paramą“. Šios meinstryminės paramos praradimas dalinai prisidėjo prie organizacijos žlugimo (Robnett, „How long?“, 184-186 p.). Tačiau Robnett atsisakymą nuo pacifizmo prilygina vyriškojo prado pasireiškimui. Reflektuodama savo akademinį statusą ( ji yra Kalifornijos universiteto sociologijos profesorė), ji ištrina ribą tarp FBI apmokamo agento-provokatoriaus, judėjime diegiančio seksizmą (pavyzdžiui, Ronas Karenga), ir ginkluotą kovą palaikančių aktyvistų, ir taip priešpastato vyriškumą ginkluotai kovai. Ji taip pat mini Angela Devis, kuri skundėsi, kad ją, dėl „vyriškų darbų“ kritikavo juodaodis karingasis nacionalistas (Robnett, „How long?“, 183 p., tačiau ji pamiršta paminėti, kad Davis buvo itin įtakinga tarp ginkluotą pasipriešinimą palaikančių žmonių. Robnett taip pat pamiršo paminėti problemas, susijusias su tuo, kad radikalios grupės su radikaliomis rasinės lygybės darbotvarkėmis neišsilaiko pačios ir priverstos remtis federalinės vyriausybės ir baltaodžių donorų parama.

 
Vertė RB