Antonio Negri & Michael Hardt. Imperija. Pratarmė
Antonio Negri & Michael Hardt. IMPERIJA

negri and hardt        Prieš mūsų akis materializuojasi Imperija. Per kelis paskutinius dešimtmečius, kai buvo sugriauti kolonijiniai režimai ir po to staiga galutinai sugriuvo Sovietų Sąjungos barjerai kapitalistinei pasaulinei rinkai, mes išgyvenome nesustabdomą ir negrįžtamą ekonominių ir kultūrinių mainų globalizaciją. Kartu su pasauline rinka ir globaliniais gamybos tinklais iškilo globalinė tvarka, nauja valdymo logika ir struktūra – trumpai tariant, nauja valdžios forma. Imperija yra politinis subjektas, efektyviai reguliuojantis minėtuosius globalinius mainus, suvereni galia, valdanti pasaulį.

 

Daug kas tvirtina, kad kapitalistinės gamybos ir mainų globalizacija reiškia tai, jog ekonominiai santykiai tapo labiau autonomiški nuo politinės kontrolės, taigi, išnyko politinis suverenumas. Kai kas džiaugiasi šia naująja era, kai kapitalistinė ekonomika išsilaisvino iš suvaržymų ir deformacijų, kurias jai primetė politinė galia; kiti sielojasi, kad užsidarinėja instituciniai kanalai, per kuriuos dirbantieji ir piliečiai gali įtakoti ar užginčyti šaltą kapitalistinio pelno logiką. Savaime aišku, kad vykstant globalizacijos procesams tautinių valstybių suverenumas vis labiau silpnėja. Pirminiai gamybos ir mainų veiksniai – pinigai, technologijos, žmonės ir prekės – vis lengviau peržengia nacionalines sienas; taigi, tautinė valstybė turi vis mažiau galios reguliuoti šiuos srautus ir primesti savo valdžią ekonomikai.

 

Netgi pačių galingiausių tautinių valstybių nebereikėtų laikyti aukščiausiomis bei suvereniomis galybėmis tiek anapus, tiek šiapus jų sienų. Tačiau tautinių valstybių galios silpnėjimas nereiškia, kad silpnėja pati galia. Vykstant šiuolaikinėms transformacijoms politinė kontrolė, valstybių funkcijos ir reguliavimo mechanizmai ir toliau viešpatauja ekonominės ir socialinės gamybos bei mainų srityse. Mūsų pagrindinė hipotezė tokia: valdymas įgavo naują formą, sudarytą eilės nacionalinių ir viršnacionalinių organų, kurias vienija vieninga valdymo logika. Šią naują valdymo formą mes vadiname Imperija.

 

Silpnėjantis tautinių valstybių suverenumas ir vis didesnis jų nesugebėjimas reguliuoti ekonominius ir kultūrinius mainus iš esmės yra vienas iš pirminių Imperijos atsiradimo simptomų. Tautinės valstybės suverenumas buvo kertinis Europos valstybių moderniojoje epochoje sukurto imperializmo akmuo. Tačiau „Imperijos“ sąvoka mums reiškia kai ką visiškai skirtingo, nei „imperializmas“. Europos kolonializmas ir ekonominė ekspansija vadovavosi moderniosios tautinių valstybių sistemos apibrėžtų sienų principais: teritorinės valstybės ribos kanalų ir barjerų sistema, tai lengvinančia, tai kliudančia gamybos bei apyvartos srautui, atribodavo galios centrą, primetantį valdžią išorinėms užsienio teritorijoms. Imperializmas išties reiškė Europos tautinių valstybių galios plėtimą anapus jų sienų.

 

Ilgainiui atsirado galimybė pasidalinti beveik viso pasaulio teritorijas, ir visas pasaulio žemėlapis galėjo būti koduojamas europietiškomis spalvomis: raudona – Didžiosios Britanijos teritorijos, mėlyna – Prancūzijos, žalia – Portugalijos, ir taip toliau. Ten, kur įsišaknijo modernioji valdžia, ji virto Leviatanu, kuris užvaldė socialinę sferą ir primetė hierarchijoms teritorines ribas, siekdamas prižiūrėti savo paties tapatybės grynumą ir pašalinti visus kitokius. Imperija iškilo moderniojo suverenumo saulėlydyje. Priešingai imperializmui, Imperija nekuria teritorinio galios centro, nepriklauso nuo pastovių sienų ar barjerų. Tai – centro neturintis ir deteritorizuojantis galios aparatas, savo atviromis, besiplečiančiomis ribomis aprėpiantis visą gaublį. Imperija, reguliuodama valdymo tinklus, kuria hibridines tapatybes, lanksčias hierarchijas ir daugianacionalinius mainus. Skirtingos imperialistinio pasaulio žemėlapio tautinės spalvos susiliejo ir susimaišė pasaulinėje imperijos vaivorykštėje.

 

Moderniojo pasaulio imperialistinės geografijos transformacija ir pasaulinės rinkos išsilaisvinimas žymi kapitalistinio gamybos būdo permainas. Reikšmingiausia yra tai, kad erdvinis trijų pasaulių (pirmojo, antrojo ir trečiojo) yra taip sujauktas, kad mes nuolat atrandame pirmąjį pasaulį trečiajame, trečiąjį pirmajame, o antrojo išvis niekur nėra. Atrodo, kapitalui prieš akis iškilo ramus pasaulis – arba, iš tiesų sakant, pasaulis, kuriame akivaizdūs nauji komplikuoti atskirtį ir homogeniškumą skatinantys, deteritorizuojantys ir reteritorizuojantys režimai. Šių naujų globalių srautų teritorijų ir ribų kūrimą lydėjo pačių dominuojančių gamybos procesų transformacija, kuri baigėsi tuo, jog sumažėjo pramonės įmonių darbo jėgos vaidmuo, ir pirmenybė suteikta komunikaciniam, kooperatyviniam, emociniam darbui. Vykstant pasaulinės ekonomikos postmodernizacijai kapitalo kūrimas vis labiau siejamas su tuo, ką mes vadiname biopolitine produkcija, paties socialinio gyvenimo gamyba, kurioje vis labiau persipina ir viena kitą apgaubia ekonominė, politinė ir kultūrinę sfera.

 

Daug kas didžiausia galia, vadovaujančia globalizacijos procesams ir naujajai pasaulio tvarkai laiko Jungtines Valstijas. Šalininkai šlovina Jungtines Valstijas kaip pasaulinį lyderį ir vienintelę supergalybę, niekintojai jas smerkia kaip imperialistinį engėją. Abu šie požiūriai paremti prielaida, jog Jungtinės Valstijos tiesiog apsivilko pasaulinės galios mantiją, kurios neteko Europos valstybės. Jei devynioliktas amžius buvo Didžiosios Britanijos amžius, tai dvidešimtas amžius buvo Amerikos amžius – arba, iš tiesų sakant, jei modernybė buvo europietiška, tai postmodernybė yra amerikietiška. Aršiausiai Jungtines Valstijas kritikai gali pulti dėl to, kad jos kartoja senųjų Europos imperialistų praktiką, o šalininkai džiūgauja, kad Jungtinės Valstijos yra veiksmingesnis ir labiau geranoriškas pasaulio lyderis, darantis teisingus sprendimus ten, kur europiečiai klydo. Tačiau mūsų pagrindinė hipotezė, kad iškilo nauja imperinė valdžios forma, prieštarauja abiems šiems požiūriams. Jungtinės Valstijos šiandien nėra imperialistinio projekto centras, jokia tautinė valstybė negali būti tokiu centru. Imperializmui atėjo galas. Jokia valstybė nebebus tokiu pasaulio lyderiu, kokiu buvo modernios Europos valstybės.

 

Jungtinės Valstijos išties užima privilegijuotą poziciją Imperijoje, bet šios privilegijos kyla ne iš jų ir senųjų Europos imperialistinių galybių panašumų, bet iš jų skirtumų. Šie skirtumai aiškiausiai matosi pažvelgus į išties imperinius (ne imperialistinius) Jungtinių Valstijų konstitucijos pagrindus, kai sąvoka „konstitucija“ reiškia tiek formalią konstituciją, rašytinį dokumentą su visais jo straipsniais ir teisiniais aparatais, ir materialiąją konstituciją, tai yra, nuolatinį socialinių jėgų kompozicijos formavimą ir reformavimą. Thomas Jeffersonas, „Federalisto“ autoriai ir kiti Jungtinių Valstijų ideologijos kūrėjai buvo įkvėpti senovinio imperinio modelio; jie tikėjosi kitoje Atlanto pusėje sukursiantys naują Imperiją, turinčią atviras, besiplečiančias sienas, kur galia bus efektyviai paskirstyta tinkluose. Imperinė idėja išliko ir brendo per visą Jungtinių Valstijų konstitucijos istoriją ir dabar iškilo globaliniu mastu, tapo iki galo realizuota.

 

Turime pabrėžti, kad sąvoką „Imperija“ vartojame ne kaip metaforą – tai reikalautų pademonstruoti panašumus tarp šiandieninės pasaulio tvarkos bei Romos, Kinijos, senųjų Amerikos Imperijų ir t.t., - bet labiau kaip idėją, kuriai pirmiausiai reikia teorinės prieigos. Imperijos idėją charakterizuoja pirmiausiai sienų nebuvimas: Imperijos galia neturi ribų. Svarbiausia yra tai, kad Imperijos idėja postuluoja režimą, iš esmės apimantį erdvės visumą, arba iš tiesų sakant – valdo visą „civilizuotą“ pasaulį. Jos viešpatijos neriboja jokios sienos. Antra, Imperija idėjiškai pristato save ne kaip istorinį režimą, prasidedantį užkariavimu, bet greičiau kaip tvarka, iš esmės sustabdanti istoriją ir taip užtikrinanti amžinybę egzistuojančiai padėčiai. Žiūrint iš Imperijos perspektyvos, padėtis visada klostysis taip kaip dabar, taip buvo visada. Kitais žodžiais tariant, Imperija vaizduoja savo galią ne kaip pereinamąjį laikotarpį istorijos tėkmėje, bet kaip režimą, nepripažįstantį laiko ribų, taigi, esantį anapus istorijos arba istorijos pabaigoje. Trečia, Imperijos valdymas veikia visas socialinės tvarkos funkcijas, sklisdamas iki socialinio pasaulio gelmių. Imperija valdo ne tik teritoriją ir gyventojus, bet taip pat siekia tiesiogiai valdyti žmogiškąją prigimtį. Jo valdžios objektas yra visas socialinis gyvenimas, taigi Imperija pristato paradigminę biogalios idėją. Galų gale, nors murkdymasis kraujuose yra nuolatinė Imperijos praktika, Imperija idėjiškai visuomet yra pasiaukojusi taikai – amžinajai arba visuotinei taikai anapus istorijos.

 

Imperija, su kuria mes susidūrėme, turi milžinišką galią engti ir naikinti, bet šis faktas bet kuriuo atžvilgiu neturėtų mus priversti jausti nostalgijos senosioms dominavimo formoms. Perėjimas į Imperiją ir jos globalizacijos procesus atveria naujas galimybes išsilaisvinimo jėgoms.

 

Globalizacija, žinoma, nėra vienalytė, daugialypiai procesai, kuriuos atpažįstame kaip globalizaciją, nėra vieningi ar vienareikšmiai. Mūsų nuomone, mūsų užduotis yra ne vien tik pasipriešinti šiems procesams, bet juos perorganizuoti ir pakreipti link naujų tikslų. Kūrybinės jėgos, kurios palaiko Imperiją, taip pat gali autonomiškai kurti kontrimperiją, alternatyvinę politinę globalinių srovių ir mainų organizaciją. Taigi, kovos, kuriomis bus siekiama pasipriešinti Imperijai ir ją sugriauti bei sukurti realią alternatyvą, vyks pačioje Imperijos teritorijoje – išties tos kovos jau pradėjo kilti. Šiose ir kitose kovose dauguma turės atrasti naujas demokratijos formas ir naujų bendrų jėgų, vieną dieną išvesiančių mus į anapus Imperijos.

 

Mes savojoje perėjimo iš imperializmo į Imperiją analizėje tiriame pirmiausiai europietišką, o vėliau euroamerikietišką genealogiją – ne tikėdami šiais regionais kaip išskirtiniu ar privilegijuotu naujų idėjų ir istorinių inovacijų šaltiniu, bet tiesiog dėl to, kad tai yra dominuojanti koncepcijų ir praktikų, šiandien įkvepiančių gyvybę Imperijai, trajektorija – o taip pat, kaip manome, kapitalistiniam gamybos modeliui. Jei Imperijos genealogija šia prasme yra eurocentrinė, tai jos dabartinė galia neapsiriboja jokiu regionu. Galios logika, tam tikra prasme kilusi iš Europos ir Jungtinių Valstijų, dabar įgauna praktinį pavidalą visame pasaulyje. Dar svarbiau – jėgos, besipriešinančios imperijai ir iš esmės leidžiančios numanyti alternatyvios globalios visuomenės atsiradimą, pačios neapsiriboja kuriuo nors geografiniu regionu. Šių alternatyvinių jėgų geografija, naujasis žemėlapis, vis dar laukia, kol bus nubraižytas – o iš tikrųjų jis braižomas šiandien daugumos pasipriešinime, kovose ir troškimuose.

 

Rašydami šią knygą mes iš visų jėgų stengėmės taikyti plačią tarpdisciplininę prieigą. Siekiame pateikti filosofinius ir istorinius, kultūrinius ir ekonominius, politinius ir antropologinius argumentus. Iš dalies tokio plataus tarpdiscipliniškumo reikalauja mūsų studijos objektas, nes Imperijos sienos, anksčiau galėjusios pateisinti siauras disciplinines prieigas, vis labiau griūva. Pavyzdžiui, imperiniame pasaulyje ekonomistui reikia kultūrinės gamybos pagrindų, kad suprastų ekonomiką, taip pat ir kultūros kritikui reikia ekonominių procesų pagrindų, kad suprastų kultūrą. Tai yra mūsų projekto keliama sąlyga. Šia knyga tikimės prisidėję prie bendros teorinės struktūros ir sukūrę koncepcinių instrumentų dėžutę, leidžiančią teoriškai mąstyti bei veikti Imperijos viduje ir prieš ją.

 

Šią knygą, kaip daugumą didelių knygų, galima skaityti labai įvairiai: nuo pradžios iki pabaigos, nuo pabaigos iki pradžios, gabaliukais, pagal žaidimo „klasės“ modelį arba ieškant atitinkančių temų. 1 dalies pradžioje pristatoma bendra Imperijos problematika. Knygos viduryje, 2 ir 3 dalyse pasakojame perėjimo iš modernybės į postmodernybę, arba, tiksliau sakant, iš imperializmo į Imperiją istoriją. 2 dalyje apie perėjimą kalbama žvelgiant iš idėjų bei kultūros istorijos – nuo ankstyvojo modernybės periodo iki dabar – taško. Raudona gija, besidriekianti visoje šioje dalyje – suvereniteto koncepcijos genealogija. 3 dalyje šis perėjimas aptariamas iš produkcijos taško, tuo tarpu produkcija suvokiama labai plačiai – nuo ekonominės produkcijos iki subjektyvumo produkcijos. Šis naratyvas apima mažesnį periodą, jam pirmiausiai rūpi kapitalistinės produkcijos transformacijos nuo devyniolikto amžiaus pabaigos iki dabar. Taigi, 2 ir 3 dalių vidinė struktūra siejasi taip: pirmuose šių dalių skyriuose aptariamas modernus, imperialistinis tarpsnis, viduriniame skyriuje nagrinėjami perėjimo mechanizmai, o galutiniai skyriai analizuoja mūsų postmodernų, imperinį pasaulį. Taip knygą struktūravome tam, kad išryškintume idėjų sferos atskyrimo nuo produkcijos sferos svarbą. Intermezzo tarp 2 ir 3 dalies yra tartum ašis, kurioje artikuliuojamas judesys nuo vieno pradinio taško prie kito. Mes sumanėme šį judesį nuo vieno prie kito taško, kad jis veiktų kaip akimirka „Kapitale“, kai Marxas pasiūlo mums palikti triukšmingą mainų sferą ir nusileisti į pasislėpusias gamybines buveines. Produkcijos sferoje aiškiai atsiskleidžia socialinė nelygybė, dar daugiau, iš ten kyla veiksmingiausias pasipriešinimas ir alternatyvos Imperijos galiai. Taigi, 4 dalyje mes pamėginsime identifikuoti tas alternatyvas, šiandien praminančias kelius į anapus Imperijos.

 

Ši knyga buvo pradėta praėjus gerokai laiko po Persų įlankos karo ir užbaigta gerokai prieš prasidedant karui Kosove. Taigi, skaitytojas turi įvertinti tai, kad čia išdėstyti argumentai buvo aptarti laikotarpyje tarp dviejų esminių Imperijos kūrimuisi įvykių.