Kurt Vonnegut. Kadaise buvau automobilių prekybos bendrovės savininkas ir vadybininkas
Kurt Vonnegut. ŽMOGUS BE TĖVYNĖS

nonnegut        Kadaise buvau automobilių prekybos bendrovės savininkas ir vadybininkas Vest Barnsteiblyje, Masačiusetso valstijoje. Bendrovė vadinosi Cape Code Saab. Ji ir aš netekome darbo prieš trisdešimt trejus metus. Tada, kaip ir dabar, saabas buvo švediškas automobilis. Dabar tikiu, kodėl nesėkmė, kadaise ištikusi mane kaip automobilių pardavėją, paaiškina tai, kas antraip būtų likę gili paslaptis: kodėl švedai man taip ir neskyrė Nobelio literatūros premijos. Senas norvegų priežodis: „Švedų trumpi pimpiai, bet ilga atmintis.“

Klausykitės: bendrovė Saab tuo metu gamino vienintelį modelį, dvejų durelių sedaną, panašų į VW „vabalą“, tik su varikliu priekyje. Durelės buvo savižudiškos: jos atsidarydavo automobilio sukeltų sūkurių kryptimi. Automobilio variklis, skirtingai negu visų kitų, bet kaip jūsų vejapjovės ir pakabinamojo valties motoro, buvo ne keturtaktis, o dvitaktis. Taigi kaskart įsipildamas į baką benzino, turėjai įlieti ir skardinę tepalo. Kažkodėl tradicinės orientacijos moterys nenorėdavo to daryti.

Pagrindinis pranašumas, kurį pabrėždavome norėdami įsiūlyti pirkėjui saabą, buvo tas, kad jis galėdavo aplenkti folksvageną, kai abu pradėdavo važiuoti užsidegus žaliam šviesoforo signalui. Bet jeigu jūs ar jūsų antroji pusė pamiršdavote įpilti tepalų paskutinį kartą pildamas benziną, jūs su automobiliu tapdavote fejerverkais. Be to, jis buvo varomu priekiu, todėl buvo lengviau vairuoti slidžia danga ir galėjai greičiau įveikti posūkius. Ir dar. Kaip pasakė man vienas potencialus pirkėjas: „Švedai daro geriausius laikrodžius. Tai kodėl jų automobiliai negali būti geriausi?“ Man neliko nieko kita, tik pritarti.

Tais laikais saabas nė iš tolo neprilygo glotniam, galingam keturtakčiui automobiliui, šiandien tapusiam skiriamuoju turtingų, karjerą padariusių jaunuolių ženklu. Jis buvo, galima sakyti, lėktuvų gamyklos inžinierių, niekada anksčiau nekonstravusių automobilių, „šlapias sapnas“. Pasakiau „šlapias sapnas“? Įdėmiai klausykitės: saabo prietaisų skydelyje buvo žiedas, sujungtas su grandine, skriemuliais einančia iki variklio skyriaus. Patraukus žiedą, tolimajame gale jis pakeldavo savotišką užuolaidą ant spyruokle valdomo velenėlio, įmontuoto už priekinių grotelių. Įtaiso paskirtis buvo neleisti varikliui atšalti, kol būdavai kur nors nuėjęs. Taigi jei grįždavai gana greitai, variklis iš karto vėl užsivesdavo.

Bet jeigu grįždavai negreitai, jokia užuolaida nepadėdavo: tepalai atsiskirdavo nuo benzino ir lyg kokia melasa nusėsdavo į automobilio bako dugną. Taigi kai vėl užvesdavai variklį, paleisdavai dūmų uždangą, nė kiek neprastesnę negu eskadrinis minininkas jūrų mūšyje. Kartą aš per patį vidurdienį šitaip užtemdžiau visą Vuds Houlo miestelį, kai gal savaitę buvau palikęs saabą stovėjimo aikštelę. Man pasakojo, kad miestelio senbuviai vis dar balsu spėlioja, iš kur galėjo atsirasti tokia gausybė dūmų. Aš ėmiau nepalankiai atsiliepti apie švedų inžineriją, todėl pakišau sau koją – atėmiau iš savęs Nobelio premiją.

 
 

Velniškai sunku pasiekti, kad humoras juokintų. Pavyzdžiui, „Katės lopšys“ susideda iš labai trumpų skyrių. Kiekvienas atspindi vienos dienos darbą ir kiekvienas yra juokelis. Jei rašyčiau apie tragišką situaciją, nebūtų reikalo skirstyti ją į laiko tarpsnius, kad tikslas būtų pasiektas. Tragiška scena negali nepavykti. Jei sudėliosi visus reikiamus elementus, ji būtinai sujaudins. Bet suskelti juokelį – tas pats, kas iš nieko padaryti pelėkautus. Turi įdėti nemažai pastangų, kad jie užsivožtų reikiamu metu.

Vis dar klausausi komedijų, bet dabar jų retai pasitaiko. Joms beveik prilygsta tik pakartotinai rodomos Graučo Markso televizijos viktorinos „Galvą guldau“. Pažįstu rašytojų humoristų, kurie nustojo buvę humoristai. Jie tapo rimtais žmonėmis ir nebeįstengia juokauti. Kad ir Maiklas Freinas, britų rašytojas, „Alavinių žmonių“ autorius. Jis tapo labai rimtu žmogumi. Kažkas nutiko jo galvoje.

Humoras – tai priemonė apsisaugoti, neleisti gyvenimo baisumui tavęs prislėgti. Galop per daug pavargsti, naujienos pasidaro pernelyg siaubingos, ir juokauti nebepavyksta. Toks Markas Tvenas manė, kad gyvenimas pernelyg baisus, bet neprisileido to baisumo artyn juokeliais ir panašiai. Galiausiai jis nebeįstengė to daryti. Mirė jo žmona, geriausias draugas ir dvi dukros. Jeigu gyveni ganėtinai ilgai, pamatai mirštant daugybę tau artimų žmonių.

Galbūt aš nebeįstengiu juokauti – šis gynybos mechanizmas pasidarė neveiksmingas. Kai kurie žmonės moka juokauti, kiti nemoka. Anksčiau mokėjau, bet gal nebesugebu. Gal patyriau tiek daug sukrėtimų ir nusivylimų, kad gynyba humoru nebeveikia. Gal tapau gana niurzgus, nes patyriau tiek daug mane užgavusių dalykų, kad įveikti jų juoku nebegaliu.

Gal taip jau atsitiko. Dievaži, nenumanau, koks tapsiu toliau. Aš tiesiog iš šalies žiūriu, kas atsitiks tam mano kūnui ir smegenims. Esu apstulbęs, kad tapau rašytoju. Nemanau, kad pajėgiu valdyti savo gyvenimą ar kūrybą. Visi kiti mano pažįstami rašytojai jaučia valdantys save – aš to nejaučiu. Nepajėgiu savęs pažaboti. Aš tampu kažkuo, ir tiek.

Visa, ko nuoširdžiai norėjau, – juokinti žmones, kad jie pajustų palengvėjimą. Mat humoras kaip ir aspirino tabletė gali suteikti palengvėjimą. Jei praėjus šimtui metų žmonės vis dar juoksis, aš tikrai būsiu patenkintas.

 
 
*
 

Atsiprašau visų jūsų, kurie esate mano vaikaičių bendraamžiai. O daugelis skaitančių šią knygą tikriausiai esate to paties amžiaus, kaip mano vaikaičiai. Juos, kaip ir jus, klaikiai skriaudžia ir apgaudinėja sukčių korporacijos ir vyriausybė.

Taip, šioje planetoje – baisus jovalas. Bet jovalas visuomet čia buvo. Niekada nebuvo „gerų senų laikų“ – laikai, ir tiek. Kaip aš sakau savo vaikaičiams: „Nežiūrėkite į mane. Aš atsiradau čia, ir tiek.“

Bus senbizdų, kurie jums sakys, kad netapsi suaugusiuoju, kol neišgyvensi, kaip jie išgyveno, kokios garsios didžiulės nelaimės – Didžiosios depresijos, Antrojo pasaulinio karo, Vietnamo ar dar ko. Šį pragaištingą, o gal net savižudišką mitą paskleidė apsakymų rašytojai. Daugybėje apsakymų po kokios baisios negandos pagrindinis veikėjas pagaliau gali ištarti: „Šiandien aš esu vyras (moteris). Pabaiga.“

Kai grįžau namo po Antrojo pasaulinio karo, mano dėdė Danas patapšnojo man per nugarą ir tarė:

– Dabar tu esi vyras.

Tada aš jį užmušiau. Ne iš tikrųjų, bet ne juokais norėjau užmušti.

Danas – tas mano negeras dėdė – teigė, esą tikru vyru tampi tik paragavęs karo.

Bet aš turėjau ir gerą dėdę, velionį Aleksą. Jis buvo mano tėvo jaunėlis brolis, bevaikis Harvardo universiteto absolventas, sąžiningas gyvybės draudimo agentas iš Indianapolio. Jis buvo apsiskaitęs ir protingas. Kitais žmonėmis jis daugiausia skųsdavosi todėl, kad jie taip retai pastebi esantys laimingi. Tarkime, mes vasarą po obelimi gurkšnojame limonadą ir tingiai apie šį bei tą šnekučiuojamės, vos ne dūzgiame kaip bitutės. Staiga dėdė Aleksas pertraukia šį malonų tauškėjimą sušukdamas: „Jei dabar čia ne miela – aš nežinau, kas yra miela.“

Todėl aš dabar elgiuosi kaip jis, mano vaikai ir vaikaičiai – taip pat. Ir raginu jus: būkite geri, pastebėkite, kai jaučiatės laimingi, ir raskite akimirką sušukti, suniurnėti ar pagalvoti: „Jei dabar čia ne miela – aš nežinau, kas yra miela.“

 
*
 

Su vaizduote mes negimstame. Ją turi išugdyti mokytojai, tėvai. Buvo metas, kai vaizduotė turėjo didžiulės svarbos, nes ji buvo vienas iš pagrindinių pramogos šaltinių. Jeigu 1892 metais tau buvo septyneri, skaitei paprastutę istoriją apie mergaitę, kurios šunelis nugaišo. Ar jums nesinori verkti? Ar jūs nenorite žinoti, kaip jaučiasi ta mergaitė? Skaitei ir kitą istoriją apie turtuolį, paslydusį ant banano žievelės. Ar jūsų neima juokas? Taip jūsų galvoje įmontuojama ta vaizduotės grandinė. O jei eini į meno galeriją, matai ten vien kvadratą su dažų dėmėmis, nepajudėjusiomis iš vietos šimtus metų. Kvadratas neišleidžia nė menkiausio garso.

Ta vaizduotės grandinė išmokoma reaguoti į menkiausią signalą. Angliška knyga – tam tikra tvarka išdėstyti dvidešimt šeši fonetiniai ir kokie aštuoni skyrybos ženklai bei dešimt skaitmenų. Žmonės gali mesti į ją akį ir mintyse išvysti Vezuvijaus ugnikalnio išsiveržimą ar Vaterlo mūšį. Bet mokytojams ir tėvams nebereikia montuoti tų grandinių. Dabar esama profesionalų režisuotų spektaklių su puikiais aktoriais, labai tikroviškomis dekoracijomis, garsu ir muzika. Dabar turime vadinamuosius informacijos greitkelius – internetą ir visa kita. Vaizduotės grandinių mums reikia tiek pat, kiek joti arkliais. Tie iš mūsų, kuriems įmontuotos vaizduotės grandinės, gali žiūrėti kitam į veidą ir pamatyti jame pasakojimų; visiems kitiems veidas tebus veidas.

Štai aš ką tik pavartojau kabliataškį, nors iš pradžių sakiau jums niekada to nedaryti. Šitaip aš noriu pabrėžti savo mintį. O mintis tokia: taisyklės, net geros taisyklės, irgi turi ribas.

 
*
 

Kas buvo protingiausias žmogus, kurį kada nors pažinojau per savo gyvenimą? Jis buvo vyras, bet, aišku, galėjo būti ir moteris. Jis buvo grafikas Solas Steinbergas. Kaip ir visi kiti mano pažįstami, jis jau miręs. Galėdavau klausti jo visko. Praėjus šešioms sekundėms kimiu, vos ne urzgiančiu balsu jis duodavo man idealų atsakymą. Jis buvo gimęs Rumunijoje, name, kur, jo žodžiais tariant, „žąsys kaišiodavo snapus pro langus.“

 Kartą paklausiau:

– Solai, kaip man žiūrėti į Pikasą?

Praėjus šešioms sekundėms jis atsakė:

– Dievas pasiuntė jį į žemę parodyti mums, ką reiškia būti labai turtingam.

Aš paklausiau:

– Solai, aš romanistas, daug mano draugų taip pat romanistai, ir geri, bet kai mes kalbamės, manęs neapleidžia jausmas, kad mes verčiamės visai skirtingu amatu. Kodėl man susidaro toks įspūdis?

Praėjus šešioms sekundėms jis atsakė:

– Viskas labai paprasta. Menininkai būna dviejų rūšių, vieni nė kiek ne pranašesni už kitus. Tiesiog vieni atsiliepia į ligšiolinį savo pačių meną, kiti – į patį gyvenimą.

Aš paklausiau:

– Solai, tu talentingas?

Praėjus šešioms sekundėms jis suurzgė:

– Ne, bet kiekvieno meno kūrinio akivaizdoje tu atsiliepi į menininko pastangas įveikti savo ribotumą.

 

alt

 

Kurt Vonnegut. Žmogus be Tėvynės. Romanas. Iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. – K.: Kitos knygos, 2007.

 

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti