Kurt Vonnegut. Kai kas vadino mane luditu
Kurt Vonnegut. ŽMOGUS BE TĖVYNĖS

vonnegut        Kai kas vadino mane luditu. Man tai patinka.

 

Ar žinote, kas yra luditas? Žmogus, nekenčiantis naujoviškų įtaisų. Nedas Ludas buvo Anglijos tekstilės fabriko darbininkas. Maždaug devyniolikto amžiaus pradžioje jis sudaužė daugybę naujoviškų įtaisų – mechaninių audimo staklių, per kurias jis praras darbą, per kurias, nors turėjo tam tikrų gebėjimų, nepajėgs išmaitinti, aprengti ir aprūpinti pastoge šeimos. 1813 metais Britanijos valdžia pakorė septyniolika vyrų už „mašinų laužymą“ – taip buvo vadinamas šis mirties bausme baudžiamas nusikaltimas.

 

Šiandien mes turime tokių mechanizmų kaip branduoliniai povandeniniai laivai, ginkluoti raketomis „Poseidon“ su vandenilinėmis bombomis kovinėse galvutėse. Be to, turime tokių įtaisų kaip kompiuteriai, kurie jus apgaudinėja, kad netobulėtumėte. Bilas Geitsas sako: „Palaukit – dar pamatysit, kuo gali tapti jūsų kompiuteris.“ Bet kažkuo tapti turite jūs, o ne tas prakeiktas kvailas kompiuteris. Kuo galite tapti – tai stebuklas, kuriuo būti gimėte dirbdamas tai, ką dirbate.

 

Pažanga išlupo iš manęs šaudyklę. Ji atėmė iš manęs tai, kas prieš du šimtus metų Nedui Ludui tikriausiai buvo rankinės audimo staklės. Turiu galvoje rašomąją mašinėlę. Tokio dalyko nebėra. Beje, „Heklberio Fino nuotykiai“ buvo pirmas istorijoje mašinėle parašytas romanas.

 

Nelabai senais laikais aš spausdindavau mašinėle. Parašęs kokius dvidešimt puslapių, pataisydavau pieštuku. Tada skambindavau Karolei Atkins, mašininkei. Galit įsivaizduoti? Ji gyveno Vudstoke, Niujorko valstijoje. Žinote, kad to miestelio vardu pavadintas seksu ir narkotikais pagarsėjęs praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio renginys (iš tikrųjų jis įvyko gretimame Betelio miestelyje, tad tie, kurie sako jį prisimenantys, jame nedalyvavo). Taigi skambindavau Karolei ir sakydavau:

 

– Sveika, Karole. Kaip laikaisi? Kaip tavo nugara? Ar atskrenda mėlynieji strazdai?

 

Mudu paplepėdavome – labai mėgstu šnekėtis su žmonėmis.

 

Juodu su vyru vis stengėsi prisivilioti mėlynuosius strazdus. Jeigu jūs irgi tai bandėte, žinote, kad inkilas jiems keliamas mažiau nei per metrą nuo žemės ir paprastai tvirtinamas prie jūsų teritoriją juosiančios tvoros. Neįsivaizduoju, kaip dar galėjo likti šių paukščių. Na, bet Karolei ir jos vyrui nesisekė, man savo vasarnamyje taip pat. Šiaip ar taip, mes plepame, o galop aš sakau:

 

– Žinai, aš parašiau keletą puslapių. Tu vis dar spausdini mašinėle?

 

Ji, aišku, vis dar spausdina. Ir aš žinau, kad rankraštis atrodys labai tvarkingai, lyg spausdintas kompiuteriu. Tada aš sakau:

 

– Tikiuosi, tekstas nepasimes pašte.

 

O ji atsako:
 

– Pašte niekas niekada nepasimeta.

 

Tiesą sakant, pats tuo įsitikinau. Niekados nesu nieko praradęs. Taigi Karolė dabar yra Nedas Ludas. Jos rašymas mašinėle nieko nevertas.

 

Šiaip ar taip, aš imu savo lapus ir susegu tuo daikčiuku, pagamintu iš plieno, vadinamu sąvaržėle. Prieš tai, žinoma, lapus rūpestingai sunumeruoju. Lipu į apačią norėdamas išeiti iš namų. Praeinu pro žmoną Džilę Kremenc – tada ji buvo velniškai pasinešusi prie visokių technikos naujovių, o dabar pasinešusi net labiau.

 

– Kur išeini? – sušunka ji.

 

Vaikystėje ji labiausiai mėgdavo skaityti pasakojimus apie mergaitę detektyvę Nensę Dru. Taigi ji negali nepaklausti: „Kur išeini?“

 

O aš atsakau:
 

– Einu nusipirkti voko.

 

Tada ji sako:
 

– Nesi vargšas. Kodėl tau nenusipirkus tūkstančio vokų? Tau atveš juos į namus, galėsi pasidėti į spintą.

 

O aš sakau:
 
– Tylėk!
 

Nulipu laiptais – gyvenu Niujorko 48-ojoje gatvėje, tarp Antrojo ir Trečiojo prospekto – ir einu į krautuvėlę kitapus gatvės, prekiaujančią žurnalais, loterijos bilietais ir rašymo popieriumi. Puikiai žinau jų prekių asortimentą, tad visada perku ten storą gelsvą voką. Susidaro įspūdis, kad tas, kas gamino voką, žinojo, kokio dydžio popierių aš naudoju. Stojuosi į eilę, nes žmonės nori nusipirkti loterijos bilietų, ledinukų ir panašiai. Šnekučiuojuosi su jais. Sakau: „Ar pažįstate žmogų, kuris kada nors būtų laimėjęs loterijoje?“ ir „Kas atsitiko jūsų kojai?“

 

Galop atsiduriu pirmas eilėje. Krautuvėlės savininkai – indai. Moters už prekystalio tarpuakyje spindi brangakmenis. Argi vien dėl to nevertėjo čia ateiti?

 

– Ar pastaruoju metu kas nors laimėjo stambią sumą loterijoje? – klausiu jos. Paskui sumoku už voką. Imu savo rankraštį ir dedu jį į vidų. Vokas su dviem metalinėmis šakutėmis perkišti per skylutę voko atlanke. Nemačiusiems tokio voko pasakysiu, kad vokas uždaromas dviem būdais. Aš naudoju abu. Pirma palaižau augalinius klijus – tai savotiškai seksualu. Tada prakišu pro skylutę tą mažą, ploną metalinį šiktuką – taip ir nesužinojau, kaip jis vadinamas. Tada užklijuoju atlanką.

 

Tuomet einu į paštą. Jis už vieno kvartalo, ties 47-osios gatvės ir Antrojo prospekto sankryža. Visai netoli Jungtinių Tautų būstinė, tad visuomet čia pamatau tų juokingos išvaizdos žmonių iš viso pasaulio. Įeinu į paštą ir vėl stoju į eilę. Aš slapta įsimylėjęs moterį už prekystalio. Ji to nežino. Mano žmona žino. Bet aš nesiimsiu jokių žygių. Moteris labai miela. Nesu jos matęs žemiau juosmens, nes ji visuomet sėdi už prekystalio. Bet ji kasdien padaro ką nors su savo išvaizda nuo juosmens, kad pataisytų mums nuotaiką. Kartais ji smulkiai sugarbanoja plaukus. Kitąsyk ji visiškai juos ištiesina. Vieną dieną ji buvo išsidažiusi lūpas juodai. Visa tai be galo jaudina. Ji tokia dosni: šitaip daro vien tam, kad pataisytų nuotaiką mums, žmonėms iš viso pasaulio.

 

Taigi laukdamas eilėje netyliu:

 

– Ei, kokia kalba jūs šnekėjotės? Urdu?

 

Pasiplepu maloniai. Kartais ne. Būna, sakau:

 

– Jeigu jums čia nepatinka, kodėl nesinešdinat atgal į savo pasipūtusią diktatoriaus valdomą šalelę, iš kurios atsidanginot?

 

Vieną kartą stovint eilėje man iškraustė kišenę, tad teko susitikti su faru ir papasakoti, kas nutiko. Šiaip ar taip, galiausiai priėjau eilės pradžią. Neišsiduodu tai moteriai, kad ją myliu, – nutaisau kuo abejingiausią veidą. Jis toks šaltas, kad jai gali pasirodyti, jog žiūri į melioną, bet mano širdis daužosi kaip pašėlusi. Duodu jai voką, jinai jį pasveria, nes noriu priklijuoti reikiamą pašto ženklų skaičių, kad ji paskui patvirtintų spaudais. Jeigu ji sako, kad ženklų tiek, kiek reikia, ir juos antspauduoja, viskas gerai. Laiško man nebegrąžins. Taigi ant voko su reikiamais ženklais užrašau Karolės adresą Vudstoke.

 

Tada einu į lauką, ten yra pašto dėželė. Sušeriu lapus milžiniškai mėlynai varlei kvarkuolei. Ji man sako: „Kvar.“

 

Ir einu namo. Laiką praleidau velniškai smagiai.

 

Elektroninės bendruomenės nesukuria nieko. Galų gale lieki tuščiomis rankomis. Mes esame šokantys gyvūnai. Kaip gražu atsikelti, išeiti iš namų ir ką nors padaryti. Esame čia, žemėje, tam, kad bimbinėtume. Netikėkite, jei kas tvirtins jums kitką.

 

                  vonnegut arabai

 

Kurt Vonnegut. Žmogus be Tėvynės. Romanas. Iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. – K.: Kitos knygos, 2007.