Kurt Vonnegut. Kūrybinio rašymo pamoka
Kurt Vonnegut. ŽMOGUS BE TĖVYNĖS

vinnegut        Kūrybinio rašymo pamoka.

 

Pirma taisyklė: nevartokite kabliataškių. Tai transvestitai-hermafroditai, nereiškiantys visiškai nieko. Jie tik rodo, kad studijavai universitete.

 

Suprantu, kai kurie jūsų nelabai numano, juokauju aš ar ne. Taigi nuo šiol įspėsiu jus, kada juokauju.

 

Pavyzdžiui: stok į Nacionalinę gvardiją arba karinių jūrų pėstininkų korpusą ir mokyk demokratijos. Juokauju.

 

Netrukus mus puls Al Kaedos teroristai. Mojuokit vėliavomis, jeigu jų turite, – atrodo, tai visados juos nubaido. Juokauju.

 

Jeigu nori rimtai įskaudinti tėvus ir neužtenka drąsos tapti gėjumi, gali bent jau tapti menininku. Nejuokauju. Menai – ne būdas užsidirbti pragyvenimui. Tai labai žmogiškas būdas padaryti gyvenimą labiau pakenčiamą. Rupūs miltai: jeigu esi koks nors menininkas, nesvarbu, geras ar prastas, tavo siela auga. Dainuok duše. Dainuok įsijungęs radiją. Pasakok istorijas. Parašyk eilėraštį, nors ir netikusį, draugui. Daryk viską kiek įmanydamas gerai. Tau bus be galo dosniai atlyginta. Tu būsi kažką sukūręs.

 
*
 

Noriu pasidalyti su jumis tuo, ko išmokau. Piešiu viską ant lentos sau už nugaros, kad jums būtų lengviau sekti mano mintį [brėžia lentoje vertikalią liniją]. Tai ašis S–N – Sėkmė–Nesėkmė. Apačioje – mirtis, baisus skurdas ir liga, viršuje – dideli turtai ir puiki sveikata. Vidutiniška jūsų būklė čia, per vidurį [rodo į linijos apačią, viršų, vidurį].

 

O čia – ašis Pr–Pb. Pr reiškia pradžią, Pb – pabaigą. Bet ne kiekviena istorija turi tokią labai paprastą, labai gražią formą, kurią net kompiuteris galėtų suprasti [brėžia horizontalią liniją nuo ašies S–N vidurio].

 

Dabar duosiu jums patarimą, naudingą rinkodaros požiūriu. Žmonės, išgalintys pirkti knygas, žurnalus ir eiti į kiną, nemėgsta klausytis apie vargšus ir ligonius, todėl savo pasakojimą pradėkite čia [rodo ašies S–N viršų].Šią istoriją išvysite begalę kartų. Žmonėms ji nepaprastai patinka ir ji nesaugoma autorinių teisių. Istorija vadinasi „Žmogus skylėje“, bet ji nebūtinai turi būti apie žmogų ar skylę. Ji tokia: kažkas patenka į bėdą, bet iš jos išsikapsto [brėžia kreivę]. Neatsitiktinai linija baigiasi aukščiau, negu prasidėjo, – tai skaitytojams įkvepia viltį.

 

         vonnegut 3-1

 

Kita istorija vadinasi „Vaikinas susipažįsta su mergina“, bet ji nebūtinai turi būti apie tai, kaip vaikinas susipažįsta su mergina [pradeda brėžti kreivę]. Ji tokia: kažkas, paprastas žmogelis, dieną, niekuo neišsiskiriančią iš kitų, susipažįsta su neapsakomai nuostabiu žmogumi: „Vaje, kaip man šiandien pasisekė!“ [brėžia kreivę žemyn]. Paskui: „Velnias!“ [brėžia kreivę aukštyn]. Ir vėl džiaugiasi gyvenimu.

 

Tai štai: nenoriu jūsų gąsdinti, bet iš pradžių Kornelyje studijavau chemiją, o karui pasibaigus įstojau į Čikagos universitetą. Ten studijavau antropologiją ir galop gavau šios srities magistro laipsnį. Tame pačiame fakultete mokėsi Solas Belou, ir nei jis, nei aš nė karto nedalyvavome ekspedicijoje. Nors tikrai jas įsivaizduodavome. Pradėjau lankytis bibliotekoje, ieškojau pranešimų apie etnografus, misionierius ir tyrėjus – tuos imperialistus – norėdamas sužinoti, kokių pasakojimų jie pririnko iš primityvių tautų. Beje, padariau didelę klaidą, kad įgijau antropologijos mokslinį laipsnį, nes negaliu pakęsti primityvių žmonių – jie tokie kvaili. Šiaip ar taip, vieną po kito skaičiau tuos pasakojimus, surinktus iš primityvių tautų visame pasaulyje. Jie buvo mirtinai nuobodūs – kaip ši ašis Pr–Pb. Ką gi. Primityvūs žmonės nusipelno pralaimėti su savo sumautomis istorijomis. Jie išties atsilikę. Pažiūrėkit, kaip nuostabiai kyla ir leidžiasi mūsų istorijos. Viena iš populiariausių kada nors papasakotų istorijų prasideda čia [ima brėžti vertikalią ašį žemyn nuo Pr–Pb]. Kas šis taip baisiai nusiminęs žmogus? Tai penkiolikos ar šešiolikos metų mergaitė. Jos motina mirė, tad argi jai gali būti linksma? O jos tėvas beveik tuoj pat vedė baisią žiežulą, turinčią dvi bjaurias dukras. Girdėjote šį pasakojimą?

 

         vonnegut 3-2

 

Rūmuose keliama puota. Mergaitė turi padėti dviem savo įseserėms ir savo šlykščiai pamotei išsiruošti, bet pati turi likti namie. Tai gal jai dabar dar liūdniau? Ne, tai mergaitei jau ir taip plyšo širdis – jai gana, kad mirė motina. Blogiau nė būti negali. Na, gerai, pamotė su dukromis išvažiuoja į puotą. Pasirodo mergaitės krikštamotė geroji fėja [brėžia vertikalią liniją aukštyn], duoda jai pėdkelnes, blakstienų tušo ir transporto priemonę nusigauti į puotą.

 

Kai mergaitė pasirodo rūmuose, ji tampa puotos gražuole [brėžia liniją į viršų]. Ji taip išsidažiusi, kad jos giminaičiai jos net neatpažįsta. Tada laikrodis išmuša dvyliktą valandą ir, kaip buvo žadėta, iš jos vėl viską atima [brėžia liniją žemyn]. Neilgai trunka, kol laikrodis išmuša dvylika kartų, taigi jos padėtis vėl blogėja. Ar pablogėja iki buvusio lygio? Ne, velniai rautų. Kad ir kas vėliau atsitiktų, ji prisimins, kaip buvo puotos gražuolė ir kaip ją pamilo princas. Taigi ji parstriksi namo, tik jau kur kas linksmesnė, paskui paaiškėja, kad kurpaitė jai tinka, ir ji tampa neapsakomai laiminga [brėžia liniją į viršų, paskui nupiešia begalybės ženklą].

 

Yra dar Franco Kafkos istorija [ima brėžti vertikalią liniją nuo apatinės ašies Pr–Pb dalies]. Jaunuolis – ganėtinai nemalonaus būdo ir ne itin išvaizdus. Jis turi vaidingų giminaičių ir išbandė daugybę darbų, bet nė viename neturėjo galimybių būti paaukštintas. Jis uždirba tiek mažai, kad negali nusivesti merginos į šokius ar aludėje išlenkti bokalo alaus su draugu. Vieną rytą jis pabunda, metas vėl eiti į darbą, bet jis pavirtęs tarakonu [brėžia liniją žemyn paskui nupiešia begalybės ženklą]. Ši istorija pesimistiška.

 

         vonnegut 3-3

 

Klausimas toks: ar ši mano sukurta sistema padeda mums įvertinti literatūros kūrinį? Gal tikro šedevro neįmanoma nukryžiuoti ant šitokios konstrukcijos kryžiaus? Kaip yra su „Hamletu“? Sakyčiau, tai ganėtinai geras kūrinys. Ar kas nors bandys tai užginčyti? Naujos linijos man nereikia braižyti, nes Hamleto padėtis tokia pat kaip Pelenės, tik lytys čia priešingos.

 

Jo tėvas ką tik mirė. Jis labai nusiminęs. O jo motina nieko nelaukusi ėmė ir ištekėjo už jo dėdės, tikrų tikriausio šunsnukio. Taigi Hamletas stumia dienas būdamas toks pat nusiminęs kaip Pelenė, bet tada prie jo prieina draugas Horacijus ir sako:

 

– Klausyk, Hamletai, ant pilies kuorų pasirodo tokia būtybė, man rodos, tau vertėtų su ja pasikalbėti. Tai tavo tėvas.

 

Taigi Hamletas užlipa ant kuorų ir kalbasi su ta, žinote, gana materialia šmėkla. O toji sako:

 

Aš tavo tėvas, mane nužudė, turi už mane atkeršyti. Tas niekdarys – tavo dėdė.

 

Ir papasakoja, kaip buvo nužudytas.

 

Na, gera tai buvo naujiena ar bloga? Po šiai dienai mes nežinome, ar toji šmėkla iš tikro buvo Hamleto tėvas. Jei esate kvailioję su spiritistais, žinote, kad aplink sklando piktosios dvasios, linkusios prišnekėti jums velniaižin ko, ir kad nereikia jomis tikėti. Ponia Blavackaja, žinojusi apie dvasių pasaulį daugiau negu kas nors kitas, sakė, kad esi kvailys, jei rimtai žiūri į vaiduoklius, nes dažnas jų yra piktanoriškas. Daugelis jų – nužudyto žmogaus, savižudžio ar vienaip ar kitaip siaubingai apgauto nelaimėlio sielos, ir jos visos trokšta keršto.

 

         vonnegut 3-4

 

Taigi mes nežinome, ar ta būtybė iš tikro buvo Hamleto tėvas, ir ar gera tai buvo naujiena, ar bloga. Hamletas irgi to nežino. Bet jis sako, girdi, ką gi, aš žinau, kaip viską galima patikrinti. Aš nusisamdysiu aktorius suvaidinti, kaip dėdė nužudė tėvą pagal šmėklos pasakojimą, surengsiu tokį spektaklį ir pažiūrėsiu, kaip dėdė reaguos. Taigi jis surengia vaidinimą. Deja, rezultatas nekoks. Dėdė neišsikrausto iš proto, neima miknoti: „Aš... aš... jūs mane demaskavote... aš kaltas, aš jį nužudžiau...“ Žodžiu, šnipštas. Naujiena nei gera, nei bloga. Po šios nesėkmės Hamletas kalbasi su motina. Tuomet sujuda portjeros. Hamletas pamano, kad čia slapukauja dėdė, tad taria: „Gerai, man įgriso būti tokiam velniškai neryžtingam“ ir rapyra perveria portjeras. Ir kas iš už jų iškrenta? Ogi tas pliurpa Polonijus, tas niektauza. Šekspyras žiūri į jį kaip į kvailį, kurio nė kiek negaila atsikratyti.

 

Buki tėvai mano, kad tėvai visuomet turi kartoti savo atžaloms Polonijaus patarimus, duotus vaikams, kai šie buvo beišeiną iš namų, nors tai kvailiausi kokie tik gali būti patarimai, o pačiam Šekspyrui jie atrodė juokingi.

 

 „Nesiskolink pinigų ir neskolink kitiems.“ Bet kas gi yra gyvenimas, jei ne nuolatinis skolinimas ir skolinimasis, aš tau – tu man?

 

„O svarbiausia – būki ištikimas sau.“ Vadinasi, būk egotistas.

 

Naujiena nei gera, nei bloga. Hamleto nesuėmė. Jis juk princas. Jis gali nužudyti ką tik nori. Taigi jis toliau sau gyvuoja, kol galiausiai įsivelia į dvikovą ir žūva. Kur jis pateko – į dangų ar pragarą? Skirtumas nemenkas. Pelenė ar Kafkos tarakonas? Nemanau, kad Šekspyras labiau už mane tikėjo dangų ir pragarą. Taigi mes nežinome, gera tai naujiena ar bloga.

 

Aš ką tik jums įrodžiau, kad Šekspyras buvo toks pat prastas pasakotojas kaip bet kuris arapahų genties indėnas.

 

         vonnegut 3-5

 

Bet dėl vienos priežasties mes pripažįstame, kad „Hamletas“ yra šedevras: Šekspyras papasakojo mums tiesą, o žmonės taip retai sako mums tiesą šiuose pakilimuose ir nuolydžiuose [rodo į lentą]. Iš tikrųjų mes taip mažai žinome apie gyvenimą, kad nelabai suprantame, kokia naujiena gera, o kokia bloga.

 

Ir jeigu aš mirsiu – neduok Dieve – norėčiau patekti į dangų ir paklausti ko nors iš tenykščių šulų:

 

– Ei, kokios buvo geros naujienos, o kokios blogos?

 

       vonnegut 3-6

 

Kurt Vonnegut. Žmogus be Tėvynės. Romanas. Iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. – K.: Kitos knygos, 2007.

 

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti