Kurt Vonnegut. Vaikystėje buvau jauniausias
Kurt Vonnegut. ŽMOGUS BE TĖVYNĖS

vonnegut        Vaikystėje buvau jauniausias šeimos narys, o kiekvienoje šeimoje mažiausias vaikas visuomet yra juokdarys, nes įsiterpti į suaugusiųjų pokalbį jis tegali suskeldamas kokį juokelį. Mano sesuo buvo penkeriais metais vyresnė už mane, brolis – devyneriais, o abu tėvai mėgo paplepėti. Taigi kai buvau visai mažas, prie vakarienės stalo visiems buvau labai nuobodus. Jie nenorėdavo klausytis kvailų vaikiškų naujienų iš mano bendraamžių gyvenimo. Jie norėdavo kalbėtis apie labai svarbius dalykus, nutikusius mokykloje, o gal koledže ar darbe. Taigi įsiterpti į pašnekesį aš tegalėjau pasakydamas ką juokinga. Manau, iš pradžių padariau tai atsitiktinai – tiesiog netyčia man pavyko kažkoks žodžių žaismas ar kas panašaus, ir pašnekesys nutrūko. Taip aš ir sužinojau, kad juokelis – tai būdas įsiterpti į suaugusiųjų pokalbį.

 

Aš augau laikais, kai komedija mūsų šalyje buvo labai aukšto lygio, – per Didžiąją depresiją. Per radiją kalbėdavo daugybė puikiausių komikų, ir aš nejučiomis iš jų mokiausi. Visą jaunystę klausydavausi komedijų kas vakarą mažiausiai po valandą ir labai susidomėjau, kas yra juokeliai ir kodėl žmonės pralinksmėja juos išgirdę.

 

Juokaudamas aš stengiuosi nieko neįžeisti. Nemanau, kad dauguma mano poelgių buvo baisiai neskoningi. Nemanau, kad priverčiau nepatogiai pasijusti ar sielvartauti daug žmonių. Aš šokiruoju tik retkarčiais pavartodamas kokį nešvankų žodį. Kai kurie dalykai nėra juokingi. Aš negaliu įsivaizduoti humoristinės knygos ar parodijos apie, pavyzdžiui, Aušvicą. Ir negalėčiau juokauti apie Džono F. Kenedžio ar Martino Liuterio Kingo mirtį. Šiaip negaliu sugalvoti jokios temos, kurios vengčiau ar iš kurios negalėčiau išpešti nieko juokinga. Didžiosios katastrofos yra baisiai juokingos, kaip įrodė Volteras. Žemės drebėjimas Lisabonoje 1755 metais, žinia, kelia juoką.

 

Mačiau Drezdeno sugriovimą. Mačiau miestą iki jo, o paskui po jo, kai išėjau iš slėptuvės. Aišku, reakcija buvo viena – juokas. Dievas mato: taip siela ieško paguodos.

 

Juoktis galima iš bet ko. Manau, Aušvico belaisviai taip pat labai šiurpiai juokaudavo.

 

Humoras yra beveik fiziologinis atsakas į baimę. Froidas teigė, kad humoras yra vienas iš kelių atsakų į frustraciją. Pasak jo, negalėdamas išeiti pro vartus šuo ima juos draskyti, bando pasikasti, daro beprasmiškus judesius, galbūt urzgia ar panašiai, nes jį apėmusi frustracija, nuostaba ar baimė.

 

Baimė labai dažnai sukelia juoką. Prieš daug metų dalyvavau kuriant humoristinį televizijos serialą. Mes stengėmės vadovautis vienu esminiu principu: kiekvienoje serijoje turėjo būti paminėta mirtis. Šis elementas turėjo padaryti juoką turiningesnį, bet tuo pat metu žiūrovai turėjo nesuprasti, kaip mes verčiamės juos kvatoti.

 

Juokas būna ir lėkštas. Pavyzdžiui, Bobas Houpas iš tikrųjų nebuvo humoristas. Jis buvo komikas, pasakodavęs labai prastus juokelius. Jis niekuomet neužsimindavo apie dalykus, galinčius sukelti nerimą. O iš Lorelo ir Hardžio aš kvatodavau susiėmęs už pilvo. Bet tai kažkuo siaubingai tragiška. Šie vyrukai pernelyg mieli, kad galėtų išgyventi šiame pasaulyje, jiems nuolatos gresia baisus pavojus. Juos taip lengvai galėtų nudėti.

 
*
 

Net paprasčiausi juokeliai pagrįsti baimės kruopele. Paimkime kad ir tokį klausimą: „Kas yra baltas daiktas paukščio kakutėse?“ Žmogus, kurio klausiama, lyg iškviestas atsakinėti per pamoką bemat išsigąsta, kad atsakys ką nors kvaila. Išgirdęs atsakymą – „Tai irgi paukščio kakutės“ – jis ar ji nusijuokia ir taip atsikrato tos baimės. Vadinasi, tai nebuvo jo ar jos protinių galimybių išbandymas.

 

Kiti tokie klausimai: „Kodėl ugniagesiai nešioja raudonas petnešas?“, „Kodėl Džordžas Vašingtonas buvo palaidotas kalno šlaite“ ir taip toliau.

 

Tiesą sakant, būna ir nejuokingų juokelių – Froidas vadino juos juoduoju humoru. Gyvenime būna tokių beviltiškų situacijų, kad jokios paguodos negali nė įsivaizduoti.

 

Kai mus bombardavo Drezdene ir mes sėdėjome slėptuvės rūsyje užsidėję rankas ant viršugalvio – jei kartais užgriūtų lubos – vienas kareivis pasakė lyg kokia hercogienė savo rūmuose šaltą, lietingą naktį: „Įdomu, ką šiąnakt veikia skurdžiai?“ Niekas nenusijuokė, bet mes vis tiek džiaugėmės, kad jis ištarė tuos žodžius. Mes bent jau gyvi! Jis tai įrodė.

 

                    vonnegut rojus

Kurt Vonnegut. Žmogus be Tėvynės. Romanas. Iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. – K.: Kitos knygos, 2007.