Andrius Bulota. Ten už kalnų, Ispanija (1)
Andrius Bulota. TEN UŽ KALNŲ, ISPANIJA

andrius bulota        Andrius Bulota (1907-1974) – vienas žymiausių Lietuvos anarchistų ir antifašistų, dalyvavęs pasikėsinime į ministrą pirmininką A. Voldemarą, kovojęs prieš fašistus Ispanijos pilietiniame kare, vėliau suartėjęs su komunistų valdžia Lietuvoje. 1925 m. įstojo į Lietuvos universitetą, priklausė studentų aušrininkų organizacijai, kuri vienijo jaunus socialistus revoliucionierius (eserus). 1929 m. gegužės 6 d. vakare studentų aušrininkų grupė – Aleksandras Vosylius, Andrius Bulota ir Martynas Gudelis – surengė pasikėsinimą prieš A. Voldemarą: Kauno Valstybės teatro sodelyje į A. Voldemarą ir jo palydą buvo paleisti 7–9 šūviai iš revolverių. Vienas iš palydos karininkų buvo nušautas, pora žmonių sužeista, o pats ministras pirmininkas liko sveikas. A. Vosylius buvo suimtas ir sušaudytas, o A. Bulota ir M. Gudelis perėjo Lietuvos-Lenkijos sieną ir slapstėsi netoli Vilniaus. Po to jie išvyko į Čekoslovakiją, o per ją – į Austriją.

 

        A. Bulota mokėsi Vienos aukštojoje ekonomikos ir komercijos mokykloje, dalyvavo anarchistiniame judėjime. Nuslopinus 1934 m. vasario mėn. Vienos darbininkų sukilimą, Austrijos policija ėmė reikalauti, kad A. Bulota išvyktų iš šalies, grasino jį išsiųsti į hitlerinę Vokietiją, kuri galėjo jį perduoti į Lietuvos policijos rankas. Persekiojamasis paspruko į Ispaniją. 1937–1939 m. A. Bulota dalyvavo ispanų liaudies kovose prieš generolo Franko vadovaujamus vietinius fašistus. 1940 m. A. Bulota, pabėgęs iš internuotųjų stovyklos Prancūzijoje, grįžo į Lietuvą. 1943-1944 m. buvo aktyvus pogrindinės antifašistinės organizacijos „Lietuvos išlaisvinimo sąjunga“ narys. Po karo, 1946 m. baigęs Vilniaus universitetą, dirbo Mokslų akademijoje, Vilniaus pedagoginiame institute. Nuo 1954 m. buvo Vilniaus universiteto teisės fakulteto dėstytojas ir docentas, aktyviai dalyvavo visuomeninėje ir mokslinėje veikloje. Išleido tris knygas. 1962 m. antifašistinę brošiūrą „Nuo baltojo žirgo iki svastikos“, 1974 m. „Ten, už kalnų, Ispanija“, į kurią sudėjo savo atsiminimus apie anarchistų kovas Ispanijoje, o 1977 m. autobiografinę apysaką „Limuzinas Nr.4“ apie pasikėsinimą į A. Voldemarą.

 

 

ANDRIUS BULOTA. TEN UŽ KALNŲ, ISPANIJA

 
II. ARAGONO FRONTO APKASUOSE
 

Barseloną pasiekiame vėlai naktį. Važiuojame į miesto centrą požeminiu metro, kuris, palyginus su Paryžiaus, atrodo erdvus, tačiau dar kukliau įrengtas. Išlipus Katalonijos aikštėje, kažkoks inteligentiškas, solidžios išvaizdos bendrakeleivis paslaugiai padeda mums, susirasti Hotel Colon – Kolumbo viešbutį. Dar spėjam sužinoti, kad tasai barselonietis yra advokatas, studijavęs Šveicarijoje, ten išmokęs vokiečių ir prancūzų kalbas ir kad jam labai malonu pagelbėti internacionalistams, atvykstantiems padėti ispanų liaudžiai kovoti prieš interventus fašistus.

Nepaisant vėlyvo laiko, – jau po pusiaunakčio, – Katalonijos aikštėje dar gana judru. Prie viešbučio durų vaikšto su šautuvu ant peties sargybinis, kurio apranga daugiau panaši į sportišką, o ne į karišką.

Salud camaradas! – pakelia jis prie smilkinio sugniaužtą kumštį.

Paskui nubėga į vidų pakviesti budinčiojo. Virš durų kabo didžiulė raudona vėliava su kūjo ir pjautuvo emblema. Ant fasado pakabintoje juostoje – šūkis: ,,Tegyvuoja Vieningoji Katalonijos Socialistų partija – PSUC! (1)“

Erdviame vestibiulyje į akis krinta dešiniame kampe iš smėlio maišų sukrautas lizdas, iš kurio kyšo į duris nukreiptas kulkosvaidžio vamzdis.

Prie kulkosvaidžio snūduriuojąs jaunas milisianas pašoka ir kažką kataloniškai ima aiškinti, rodydamas į stiklinę pertvarą. Už jos sėdi senyvas, inteligentiškos išvaizdos akiniuotas vyriškis su pistoletu prie diržo.

Sprechen sie deutsch? (2) – paklausia jis vokiškai ir sveikindamasis paduoda ranką. Paskui patikrina mūsų vadovo paduotą sąrašą, paklausia, ar visiems reikalinga nakvynė, paima lapelį popieriaus ir parašo siuntimą į artimiausią viešbutį.

Rytą išėję matome, kaip ryškioje saulėje plaikstosi raudonos ir juodosraudonos vėliavos. Šios anarchosindikalistų spalvos Barselonoje vyrauja. Anarchosindikalistų prafsąjunga gausingiausia Katalonijos liaudies fronto organizacija. Plakatuose, šūkiuose nuolat kartojasi raidės CNT–FAI (3).

Viršum miesto dangus giedras giedras, toks neįprastas šitokiu metu. Pati žiema, sausio mėnesio pirmosios dienos, tačiau Barselonos gatvėse žmonės vaikšto lengvai apsirengę. Gyvenimas judrus, virte verda, lyg karo visai nebūtų. Sutinkame daug jaunų vyrų, apsivilkusių kariškai, o dar daugiau – pusiau kariškai. Ant kaklo daugumas užsirišę raudonas ir juodas–raudonas skareles, su pistoletais prie diržų.

Katalonijos aikštėje namų sienos apdraskytos kulkų ir granatų skeveldrų, prie langų išmuštos kulkų duobutės. Tai neseniai vykusių kovų žymės. Kolumbo viešbutyje buvo įsitvirtinę maištininkai fašistai, ir liepos 19–ąją jį šturmu paėmė respublikos smogiamosios gvardijos ir ginkluotų darbininkų būriai.

Iš miesto centro – Katalonijos aikštės eina keletas plačių alėjų ir bulvarų, apsodintų platanais, palmėmis. Su vienu mūsų grupės vokiečiu vaikščiojame po miestą, nedideliame bare išgeriame kavos su kondensuotu pienu. Ant dėžutės tarybinė etiketė – tikriausiai iš to laivo, apie kurį neseniai rašė laikraščiai, kad jis atplaukė su produktų kroviniu iš Tarybų Sąjungos.

Pagal Paryžiuje gautą adresą nueinu pas Martyną Gudelį (4), dirbantį CNT rūmuose, esančiuose gatvėje Avenida de Duruti Nr. 32–34. Tai buvusios Katalonijos pramonininkų sąjungos naujas pastatas su nedidele radijo stotimi. Pirmomis karo dienomis jį užėmė anarchosindikalistai.

Mano pokalbis su Gudeliu neilgas. Į klausimą, ką aš ketinu veikti Ispanijoje, gal noriu dirbti, atsakau, kad atvykau kariauti prieš fašizmą ir pirma proga noriu išeiti į frontą.

Tą pačią dieną nuvykstu į Pedralbės kareivines, netoli Barselonas zoologijos sodo. Parodau Paryžiaus Ispanijos respublikai remti komiteto siuntimą ir nedelsiant užregistruojamas į kuopą, kuri formuojama vykti į Aragono frontą. Taip lengvai čia tampama kareiviu... Tą savaitę, kada vyks apmokymas, turėsiu laiko susipažinti su miestu. Čia pat iš sandėlio gaunu visą rnilisiano aprangą. Tik šautuvo neišduoda: šautuvų trūksta, jie fronte perduodami vieno kovotojo kitam. Gyventi galiu pasilikti viešbutyje, valgyti – kareivinėse, kur kas rytas privalau atvykti į patikrinimą ir rikiuotės pratybas.

Barselona po Madrido yra antras savo didumu Ispanijos miestas. Jau iš seno ji garsėjo kaip didelis prekybos centras, vienas stambiausių ir turtingiausių Viduržemio jūros pakraščio miestų. Barselonoje gausu plieno, automobilių, mašinų gamybos, elektrotechnikos, tekstilės fabrikų, laivų statybos įmonių. Centre plačios, puošnios alėjos, gražūs namai, tačiau, išvažiavus į priemiesčius, vaizdas keičiasi: riogso neseniai suręstų barikadų likučiai, nedidukai pilki pajuodavusių čerpių stogais nameliai, kur gyvena darbininkų šeimos. Tiktai virš miesto iškilusių aukštų Tibidabo ir Montžuicho kalvų papėdėse nemaža puošnių vilų, kurios anksčiau priklausė aristokratams, (kapitalistams, o dabar, savininkams pabėgus pas frankistus, rekvizuotos. Dar toliau, pajūryje, kur pasibaigia miestas, yra varguomenės rajonas. Čia iš lentgalių senos skardos gabalų sukaltose lūšnose – čabolose vis dar gyvena nemaža tų bedalių šeimų, kurios monarchijos viešpatavimo metais buvo atsidūrusios „už borto“, be pastovaus nuolatinio uždarbio, kentė vargą ir skurdą.

Judru, gyva centrinėje miesto dalyje. Plerpia signalizuodami taksi, kurių viršus nudažytas juodai, apačia raudonai, o aplink kėbulą nupiešta šachmatinė juostelė. Iki karo taksi apačia buvo geltona – monarchijos spalva. Taksi iš tolo skiriasi nuo kitų automobilių. Mieste daug kavinių, barų, visokių krautuvių ir krautuvėlių, kinų ir kabaretų. Žmonės gyvi, šneka linksmai, vieni kitiems negailėdami komplimentų.

Savo darbštumu, prekybiniu apsukrumu Barselonos gyventojai žinomi jau iš seno. Daugumas jų – katalonai, savita Pirėnų pusiasalio etninė grupė, turinti savo skirtingą kalbą, literatūrą. Jie veiklūs, praktiški, paprasti, punktualūs. Ispanai sako, kad kol kastilas susapnuoja savo merginą, tai katalonas jau įteikia jai dovaną. Katalonas be reikalo nekeliauja ir nesibasto. Jis vyksta tik ten, kur labai reikia, gerai žinodamas, ką turės veikti. Tačiau visa, kas Barselonoje yra gero ir vertingo, tur būt, padaryta šimtų tūkstančių žmonių, atsikėlusių į miestą iš įvairiausių Ispanijos provincijų ir kaimelių. Juos atvijo čionai badas, skurdas ir neišbrendamas vargas. Tai jie sukūrė šio miesto blizgesį, kuris matyti ir dabar, karo metu. Štai bulvare Paseo de Grasija tiesiog spindi puikiai išpuoštos vitrinos su puikiais baldais, batais, odiniais lagaminais. Tačiau už Rambios patenki į purviną kinų kvartalą, o išėjęs į Paralelo gatvę, kas žingsnis sutinki būrelius apdriskusių vaikų, kurie siūlo pirkti degtukų, prašo padovanoti cigaretę, siūlosi už kelis santimus nuvalyti batus. Šaligatviuose, tarpuvartėse stoviniuoja išsidažiusios moterys ir kalbina kiekvieną praeivį vyriškį.

Gražiai atrodo Barselona nuo Tibidabo kalno, kur įrengtas pramogų parkas, kiek panašus į Vienos Praterį. Žiūrint žemyn iš Tibidabo viršūnės, kaip ant delno matyti didžiulis lengvučio melsvo rūko aptrauktas miestas, jo plačios tiesios alėjos, architektų išplanuotos tiktai XX šimtmečio pradžioje. Dešinėje, prie uosto, raizgosi siauros senamiesčio gatvelės. Arčiau šių kvartalų stūkso Montžuicho kalnas su tvirtovės mūrais viršūnėje. Nuo jos į vieną pusę atsiveria miesto panorama, į kitą – Prat de Liobregato lyguma, kuri tęsiasi pajūriu Taragonos link. O ten, toli toli, prie jūros mėlynų bangų, boluoja didžiausi Barselonos pajūrio pliažai. Dalį Montžuicho užima 1929 metais įvykusios Barselonoje pasaulinės parodos metu pastatytas Ispanijos etnografinis muziejus Pueblo Espanjol, kuriame gali pamatyti tipiškus įvairių Ispanijos provincijų architektūros pavyzdžius. Gretimais stovi bene kasmet vykstančios tarptautinės mugės pastatai. Dabar, karo ir žiemos metu, čionai nyku ir tuščia.

Niūriai stūkso Montžuicho tvirtovės mūrų siluetai. Kažkada ši tvirtovė turėjo lemiamą reikšmę miesto gynybai. Ir dabar ten yra keletas sunkiosios artilerijos baterijų. Monarchijos viešpatavimo metais, ypač praėjusio šimtmečio gale, tvirtovė buvo paversta didžiuliu kalėjimu, mirties nuosprendžių vykdymo vieta. Jos kazematuose Ispanijos reakcija nukankino ne vieną darbininkų judėjimo veikėją, sušaudė ne vieną revoliucionierių.

 

           Ispanijos sukileliai

 
 
***
 

Išsirikiavusi trimis eilėmis, mūsų kuopa anksti rytą išžygiuoja į Barselonos šiaurinę stotį, iš kur vyksime į Aragono frontą. Gatvėse matome skubančius į fabrikus darbininkus, aukštus valstiečių dviračius vežimus su daržovėmis, moteris, nešinas indais su pienu.

Salud! – sveikinasi jie su mumis, pakeldami sugniaužtus kumščius.
No pasarán! – atsakome.

Dainuojame varšuvietę ir kitas dainas. Mūsų internacionalinėje kuopoje, kuri iš įpratimo vadinama centurija – šimtine, yra ispanų, italų, prancūzų, šveicarų, vokiečių, keletas olandų, vienas kitas mažesnių tautų atstovas, tarp kurių ir aš, lietuvis. Todėl dainuojame iš pradžių nelabai darniai, juo labiau kad nemažas būrys ispanų traukia saviškai – ispaniškai.

Mūsų palydėti į stotį atvyksta kariuomenės dūdų orkestras, kuris pakaitomis groja tai Internacionalą, tai anarchistų himną „Liaudies sūnūs“ (,,Ijos del pueblo“), tai linksmus maršus.

Sėdame į antrosios klasės vagonus; milisianus į frontą ir atgal, jeigu tik galima, vežioja antra klase. Traukiniui pajudėjus, suskamba paskutinis „Salud companeros!“ (,,Sudie, draugai!“) Vienai kitai moteriškei, pasiliekančiai perone, rieda per skruostus ašaros. Verkia ir nuošaliai stovįs senukas, apsivilkęs aptrinta tramvajų konduktoriaus uniforma. Nusibraukdamas ašaras jis mojuoja mums skarele. Nuaidi paskutiniai orkestro garsai. Traukinys pro geležinių bėgių tinklą neskubėdamas vingiuoja užmiestin, į Katalonijos kalvas ir slėnius.

Su tuo pat nuoširdumu ir entuziazmu, kaip ir Barselonoje, sveikina mus kiekvienoje stotyje, kiekviename pageležinkelės kaime ar miestelyje. Valstiečiai, išgirdę dundant traukinį, atsitraukia nuo darbo, kurs čia laukuose ir daržuose nenutrūksta ir žiemą. Mūsiškiai šaukia: „Salud!“, o žmonės kelia įviršų sugniaužtus kumščius – toks liaudies fronto pasisveikinimas.

Traukinys neria pro tunelius, kopia į aukštokas, retom pušelėm apaugusias kalvas. Apie vidudienį bent pusvalandžiui pasislepia ilgesniame tunelyje. Mat, pasirodo fašistų lėktuvai, ir turime palaukti, kol praeis oro pavojus.

Dešinėje, kalnuose, stūkso garsus Montserato vienuolynas, minimas mite apie riterį Parsivalį. Pro langus bėga vynuogynai, gerai įdirbti Katalonijos laukai, nameliai raudonais čerpių stogais. Toliau gamtovaizdis keičiasi, retėja medžių ir krūmų. Rudai pilkšvi prieplokščių plikų kalvų susigūžę kaimeliai daro monotonišką įspūdį. Ir tai ne karo padarinys: prieš daugelį šimtų metų, iškirtus miškus, šias kalvas nusiaubė erozija, ir jos dabar apleistos ir skurdžios.

Pasiekiame Segrės upę, už kurios prasideda Aragonas. Artėjant prie Leridos miesto, vaizdas vėl keičiasi. Įvažiuojame į lygumą, kuri yra ištisas tvarkingomis eilėmis susodintų alyvmedžių sodas. Dabar, sausio mėnesio pradžioje, Aragone alyvos kaip tik baigia nokti. Laukai po alyvų medžiais apsėjami daugiausia kviečiais, todėl prie kaimų ir miestelių stūkso didžiuliai šiaudų kūgiai. Aragono, kaip ir kitų respublikonų rankose esančių provincijų, laukai yra tas aruodas, iš kurio Katalonija ir visa respublika aprūpinama duona.

Pervažiuojame Segrės upės metalinių konstrukcijų tiltą, nukentėjusi nuo fašistų lėktuvų bombų. Traukinys sulėtina greitį, eina atsargiai. Segrės aukštupyje yra užtvanka, kur pastatyta didelė elektrinė, tiekianti srovę Katalonijos fabrikams. Iš tos užtvankos drėkinami nemaži plotai Aragono provincijos žemių.

Pavakare pasiekiame Lendą. Čia ilgiau neapsistosime, nes miestą ir geležinkelio stotį dažnai bombarduoja fašistų lėktuvai. Vagone užkandame šviežios kvietinės duonos, su saldžia paprika pagamintos ispaniškos dešros, užsigeriame vynu. Kelionėje dažnai šitaip valgo visi ispanai. Kur nors toliau vykdami, jie, užsikabinę per petį, nešasi ir odinį vyno kapšį – bota de vino. Geria dažniausiai ne iš stiklinės, kaip pas mus, o laikydami tą savo kapšį iškėlę. Viena ranka nutaikomas siauras jo kaklelis į burną, antra sugniaužiamas pats kapšys, ir vynas trykšta plona srovele, nepaliesdamas lūpų. Man iš pradžių nesisekė, tačiau greitai ir aš išmokau taip gerti. Kapšys yra pasiūtas iš ožkos kailiuko vilnomis į vidų. Jame vynas ilgai būna vėsus, nerūgsta.

Išvažiavus iš Leridos, pradeda temti. Visos šviesos traukinyje užgesinamos: artėjame prie fronto zonos. Išlipame nedidelėje Granieno stotyje ir patamsyje nutapnojame į medinius dviaukščius grūdų sandėlius. Pirmąją naktį pafrontėje miegu ant kviečių aruodo. Prašvitus sukylame ir, išgėrę karštos kavos, sėdame įsunkvežimius, kurie mus nuveža į Almudevaro kaimą, visiškai arti fronto. Čia yra dalinio štabas, kurio sektoriui esame priskirti. Tos pat dienos vakare einame į apkasus, esančius už keleto kilometrų nuo fašistų užimto Ueskos miesto.

Silpnai apšviestose nedidelio Kasa Blankos „kastilijo“ – taip ispanai vadina pilaites – artilerijos sviedinių apgriautose patalpose įsikūręs italų bataliono štabas. Jau žilstelėjęs, garbanotplaukis bataliono vadas italas Biforkis mus sutinka linksmai, gerai nusiteikęs. Sužinome, kad iš jo dalinio daugiau kaip šimtas kareivių turi greitai išvykti į Albasetę, kur formuojama itališkoji internacionalinė Garibaldžio brigada. Mes italus kaip tik ir turime pakeisti.

Pagal sąrašą visi iš eilės gauname šautuvus iš kampe esančios nedidelės ginklų krūvos. Apsijuosiame odiniais diržais su trimis odinėmis šovininėmis, kurias prilaiko per pečius sukryžiuoti diržai. Šimtas šovinių kartoninėse dėžutėse ir po vieną ispanišką skardinę Lafito rankinę granatą – tai ir visa mūsų gauta amunicija. Mane ir dar trejetą vyrų paskiria į trečią kulkosvaidžių sekciją. Čia mus ima globoti nebe jaunas, juodbruvas, nedidukas linksmo būdo ispanas Chuanas.

Tamsoje slidinėjame šlapiu vos įžiūrimu takeliu. Mūsų vadovas, maišydamas prancūziškus ir itališkus žodžius, tyliai įspėja, kur sukti kairėn, kur dešinėn. Pagaliau įšokame į negilų susisiekimo griovį, kuris nuveda į pirmąją apkasų liniją. Tamsoje pasigirdus klausimui ,,Quien va?“ („Kas eina?“), vadovas porą kartų atsako tos nakties slaptažodžiu. Paskui apkaso pakraštyje pakelia kabančią antklodę ir parodo man lipti žemyn. Nusileidžiu pora laiptelių į žeminę, kurioje spingso žvakigalis. Viduje dveji gultai, ant vienų sėdi vidutinio amžiaus vyriškis.

Saludl – atsako jis į mano pasveikinimą. – Gal iki vokiškai?

Sužinojęs, kad galėsime susikalbėti, labai nudžiunga. Aš kaip naujokas, pirmą naktį esu laisvas nuo budėjimo, o Hermanas – taip vadinasi mano draugas – savo valandas sargyboje jau atbuvęs. Patenkintas, kad galėsime iki valios pasikalbėti, ima pasakoti. Papasakoja apie Aragono frontą, kuriame dabar palyginti ramu: nei mūsiškiai fašistų, nei fašistai mūsiškių nepuola. Tik kartais įvyksta koks staigus įsiveržimas į priešo apkasus, golpe de mano – rankos smūgis, kaip vadina ispanai, o šiaip rimtesnių kovų dar nėra. Tarp kitko Hermanas paaiškina, kad čia, Aragone, pirmą kartą pamatysiu, kaip valstybės ir karo reikalus tvarko anarchistai, kurie šiaurinėje Ispanijos dalyje vis dar yra lemiama politinė jėga.

Hermanas yra vienas iš tų pirmųjų internacionalistų, kurie 1936 metų rugpiūčio mėnesį Pedralbės kareivinėse organizavo pirmąją internacionalistų šimtinę – Telmano vardo centuriją. Į ją stojo ne vien vokiečiai, bet ir danai, norvegai, lenkai, švedai, vėliau prisidėjo šveicarai, italai. Pirmieji įstojo tie, kurie 1936 metų vasarą, dar prieš fašistų sukeltą maištą, buvo atvykę į Barseloną dalyvauti tarptautinėje darbininkų olimpiadoje. Liepos 19 gatvių kovose jau dalyvavo ir kai kurie užsienio šalių antifašistai, daugiausia vokiečiai emigrantai, atvykę iš Prancūzijos. Netrukus iš užsienio ėmė važiuoti vis didesnės ir didesnės internacionalistų grupės. Tarp jų buvo ir turinčių karinius laipsnius, pirmojo pasaulinio karo veteranų, bet buvo ir visai jaunų, dar nelaikiusių rankoje ginklo. Per keletą savaičių į Telmano centuriją įstojo beveik šimtas vyrų. Jie turėjo keliolika šautuvų, kulkosvaidį, vieną minosvaidį. Centuriją įjungė į Barijo vadovaujamą Liepos 19-osios milicijos koloną.

Toji kolona rugpiūčio pabaigoje atvyko į Aragono frontą. Nors ir silpnai apginkluota, su ja kartu žygiavo Telmano centurija. Tūkstančiai Barselonos gyventojų palydėdami sukėlė ovacijas tvarkingai žygiuojantiems, mėlynais kombinezonais apsirengusiems, plačias brezentines skrybėles užsidėjusiems Telmano centurijos kariams. Ispanai tada pirmą kartą pamatė, kad vokiečiai ne vien nacistai, kad yra ir vokiečių antifašistų, kurie ateina į pagalbą ispanų liaudžiai.

Telmano centurija, atvykusi į Tardientą užėmė fronto sektorių netoli Ueskos, prie Almudevaro miestelio, esančio nedideliame klonyje tarp Alkubieros ir Monte Kiterijos kalnagūbrių.

Tuo metu į Barseloną atvyko buvęs Vokietijos Reichstago deputatas nuo komunistų partijos, neseniai pabėgęs iš Dachau koncentracijos stovyklos Hansas Beimleris (5). Prie jo greitai prisijungė Liudvigas Renas – žinomas vokiečių rašytojas antifašistas, buvęs kaizerio armijos štabo karininkas, o paskui dar visa eilė buvusių vokiečių kariškių antifašistų: Hansas Kalė, Bodas Uzė ir kiti, kurie vėliau padėjo organizuoti Albasetėje pirmąją (XI) internacionalinę brigadą.

Spalio mėnesio pradžioje Ueskos fronte apsilankė Hansas Beimleris, kuris atlydėjo naują grupę savanorių. Iš jo buvo sužinota, kad greitai ateis iš Tarybų Sąjungos ginklų transportai, kad bus plačiai organizuojamos internacionalinės brigados.

Spalio 23 dieną fašistai pradėjo Tardientos puolimą. Miestelio ginti stojo skubiai permesta Telmano centurija. Tada pirmąjį kovos krikštą gavo ir Hermanas. Centurijai vadovavo vokiečių komunistas Albertas Šreineris, o paskui Hermanas Geisė. Kovose prie Tardientos krito pirmieji antifašistai internacionalistai, daugelis buvo sužeisti, taip pat ir vadas Geisė. Todėl spalio mėnesio pabaigoje centurija išvyko į Barseloną. Už parodytą kovose prie Ueskos narsumą Katalonijos autonominė vyriausybė jai įteikė vėliavą. Karolio Markso kareivinėse tuo metu jau buvo susirinkęs didesnis būrys atvykusių iš užsienio savanorių antifašistų. Daugumas jų išvyko įAlbasetę, kur tuo metu formavo XI internacionalinę brigadą. Antrasis tos brigados batalionas buvo pavadintas Emsto Telmano vardu. Pirmajam batalionui jau anksčiau buvo duotas Edgaro Andrės, neseniai nacistų nužudyto Hamburgo komunistų veikėjo, vardas. Hermanas ir kai kurie kiti centurijos vyrai, pasveikę po sužeidimų, grįžo atgal prie Ueskos, į tarptautinį batalioną, kuriame tuo metu jau kovojo daug italų antifašistų.

Respublikos vyriausybei priėmus nutarimą organizuoti reguliarią liaudies armiją, Aragone vyraujantieji anarchistai formaliai tam pritarė, tačiau FAI komitetai, iki šiol vadovavę čionykštėms milicijų kolonoms, neskubėjo vykdyti nutarimo. Jie stengėsi nepaleisti iš savo rankų vadovavimo naujai kuriamoms divizijoms, taip pat ir mūsiškei – 25–ajai. Batalionų ir kuopų vadai anarchistai net vengė užsidėti skiriamuosius karinius ženklus, nešioti uniformines kepures. Kelis kartus šį reikalą tvarkė net pats Aragono fronto vadas generolas Pozas. Tiesa, tarp anarchistų vadų pasitaikydavo ir tokių, kaip mūsų divizijos vadas Vivankas, kuris suprato, kad reikia griežtos karinės drausmės, kad be jos negalima sukurti armijos, galinčios kovoti su gerai organizuotu ir stipriu priešu.

– Užuot veikus, čia, Aragome vis dar labai daug diskutuojama, mitinguojama, – sako Hermanas ir, kurį laiką patylėjęs, priduria: – Pamatysi pats.

Paskui jis man smulkiai išdėsto, kad ryškiausias anarchistų „tvarkos“, tikriau sakant, netvarkos, įsikūnijimas yra Aragono užfrontėje veikianti anarchistinė Aragono gynybos taryba (Consejo de Defensa de Aragon), įkurta dar spalio mėnesio pradžioje ir, kad ir keista, gruodžio mėnesį Largo Kabaljero vyriausybės išleistu dekretu pripažinta. Įsikūrė ji Kaspės mieste ir veikia, būdama faktiškai nepavaldi respublikos vyriausybei. Nors ten yra ir kitų liaudies fronto organizacijų atstovų, tačiau faktiškai šeimininkauja anarchistai, kurie prievarta vykdo žemės ūkio kolektyvizaciją, nusavina valstiečių turtą ir kuria ,,laisvąjį komunizmą“. Aragono miestuose ir miesteliuose šeimininkauja FAI įkurti vidaus reikalų ministerijai nepavaldūs komitetai. Tiesa, fronte plačiai kalbama, kad tiems absurdiškiems eksperimentams greitai bus padarytas galas, kad protingesnieji CNT vadovai patys to atvirai reikalauja. Tačiau kada tai bus – niekas negali pasakyti.

Užbaigęs pasakoti, Hermanas susimąsto. Netrukus abu užmiegame. Tačiau kiekvieną kartą, kai pokšteli netoliese stovinčio poste jauno ispaniuko šūvis, aš tuojau nubundu. O sargybinis šaudo, kada reikia ir kada nereikia, kada tik jam ateina į galvą.

 
 
***
 

Miglotas ir drėgnas mano pirmosios dienos Aragono apkasuose rytas. Išeinu su Hermanu apsižvalgyti. Jaunučiai linksmi ispanai milisianai draugiškai sveikinasi.

Negilūs apkasai, iš smėlio maišų sukrautas parapetas, angos šautuvų vamzdžiams iškišti, pirmyn išsišovęs negilus kulkosvaidžio bunkeris, kurio viršus taip pat sutvirtintas smėlio maišais. Žvilgteliu į fašistų pusę – priešais mus gana gili dauba. Už jos iškilusioje kiek aukštesnėje už mūsiškę kalvoje vingiuoja fašistų apkalimas, vaikščioti reikia pasilenkus, nes, pastebėję mūsų pusėje judėjimą, fašistai ima šaudyti.

– Žiūrėkit, žiūrėkit, ten fašistas, – sako prie apkasų posūkio budintis ispanas ir prisitaikęs iššauna. Priešų apkasuose irgi nuaidi šūviai. Kulkos susmenga į smėlio maišus.

Mūsų apkasų linija šiame Kasa Blankos sektoriuje yra mažiau kaip šimtas metrų nuo fašistų, todėl bet kokį mūsų judėjimą jie labai greitai pajunta. Tyliomis naktimis visame bare aplink Ueską vyksta agitaciniai pokalbai, aštrios diskusijos, kurios beveik visada baigiasi šautuvų ir kulkosvaidžių šūviais.

Kai fronte ramu, fašistų pusėje esantis kažkoks Marianas keletą vakarų šnekasi su vienu mūsiškių apie savo gimines, pasilikusius vieno Barselonoje, o antro – Saragosoje. Ta pačia proga netikėtais klausimais stengiasi išgauti ir žinių apie priešo jėgas, apsiginklavimą. Aišku, teisybės nesako nei vienas, nei kitas, abu meluoja kaip išmanydami.

Mūsiškiai dažnai kviečia fašistų mobilizuotus naujokus pasikalbėti, artimiau susipažinti. Ir iš tiesų, kartais naktimis į mūsų pusę perbėga po du, po tris vyrus. Tiktai ne čia, mūsų sektoriuje, kur apkasai labai arti vieni prie kitų, o fašistų pusėje išraizgytos spygliuotų vielų užtvaros. Pagaliau perbėgti kliudo ir nuolatinis šaudymas. Tačiau ten, kur apkasai per keletą šimtų metrų, perbėgimų pasitaiko dažniau. Prie Ueskos miesto kapinių, kuriose įsitvirtinę mūsiškiai, neseniai atbėgo vienas puskarininkis. Sekanti vakarą jis kalbėjo per garsiakalbį, vardais kreipdamasis į anoje pusėje likusius draugus. Į tai atsakė piktas kulkosvaidžių tratėjimas.

Mums ėmus garsiau kalbėtis ar juoktis, fašistai pradeda šaudyti sprogstamosiomis kulkomis. Girdėti dvigubas garsas: pirmiau pokšteli pati kulka, atsimušusi į apkasą, o tik paskui atlekia šūvio aidas. Tokios kulkos labai pavojingos, netgi kai lengvai kliudo. Sužeidimas į galvą dažniausiai yra mirtinas. Tačiau jeigu nepataiko, ji nepadaro jokios žalos. Atsimušusi į žemę ar koki daiktą, tokia kulka sprogsta ir čia pat nukrenta netoliese. Ją radę, mes dažniausiai įsidedame kišenėn kaip trofėjų atminimui.

Per porą savaičių susipažįstu su visu mūsų bataliono fronto baru. Vaizdas visur tas pats – trūksta pilno profilio apkasų, ir todėl vaikščioti reikia pasilenkus, vos ne dvilinkai susirietus. Kovotojai slepiasi žeminėse, sukrautose iš smėlio maišų, akmenų, kurių tarpai užpildyti žemėmis. Nuo šautuvų ir kulkosvaidžių ugnies tokie apkasai dar šiaip taip saugo, bet nuo aviacijos ir artilerijos, o tuo labiau nuo tankų juose menkai tepasislėpsi.

Klausiu Hermaną ir kitus savanorius, kaip paaiškinti tokį nerūpestingumą, netgi apsileidimą. Jie tik juokiasi ir sako jau anksčiau kreipęsi į bataliono, į brigados vadovybę, siūlydami iškasti gilius, gerai įrengtus apkasus. Brigados vadas, anarchistas, atsakęs, kad apkasų ispanai niekad nekasa, nes ruošiasi ne gynybai, o puolimui. Jiems užtenka šautuvo, per petį permestos suvyniotos antklodės, pusantro šimto šovinių ir poros rankinių granatų – tai viskas, ko reikia respublikos armijos kovotojui. Matėme, kad vadai nieko neišmano apie pozicinį karą, kuriuo virto fašistų sukeltas maištas.

Ir vis dėlto, po trejeto savaičių kartu su naujai paskirtu kulkosvaidžių kuopos komisaru nuėję pas bataliono vadą, gauname keliolika kastuvų, pusę tuzino kapoklių ir imame pamainomis dirbti nuo ryto iki vėlaus vakaro. Pastebėjęs, kad mes dirbame, priešas šaudo iš minosvaidžių, bet vis tiek po trejeto savaičių Kasa Blankos sektoriuje jau galima vaikščioti nelinkčiojant fašistams galvų. Mūsų pavyzdžiu paseka ir kitos kuopos.

Laisvalaikiu mokausi ispanų kalbos. Reguliariai skaitau gana tvarkingai į apkasus pristatomą spaudą: anarchistų „Solidarid obrera“, komunistų „Mundo obrero“, „Frente Rocho“ ir kitus laikraščius. Gyvosios kalbos praktikos irgi nestinga, nes ispanai labai draugiški ir kalbūs žmonės.

 
 
***
 

Vieną vasario pradžios popietį fašistai suruošia tikrą „fejerverką“: šaudo į mūsų apkasus iš kulkosvaidžių ir minosvaidžių, laido į orą raketas. Tik kitą dieną, gavę iš Barselonos spaudą, sužinome, ko jie buvo taip įsismaginę: vasario 8 dieną italų interventų daliniai užėmė Malagos miestą ir uostą. Fašistai buvo pradėję puolimą ir prie Charamos upės, siekdami uždaryti Madrido apsupimo žiedą, bet čia jiems nepavyko, nors puolimas tęsėsi bent porą savaičių. Tokie faktai kelia mums nerimą: Aragono fronte perdaug jau ramu, mes nieko nedarome, nesiekiame padėti kitur sunkiai kovojantiems respublikos gynėjams.

Jau keletas mėnesių, kai Ueskos miestas apsuptas, Fašistai į jį gali patekti tik Saragosos plentu, bet ir jį pasiekia mūsų kulkosvaidžių ugnis.

Norint paimti Ueską, mums reikia atkirsti tą vienintelį kelią. Tai tikimės padaryti, kai tik turėsime daugiau ir geresnių ginklų. O dabar esame ginkluoti jau gerokai pasenusiais, net 1899 metų laidos, ispaniškais Mauzerio sistemos šautuvais, kurie, aišku, nėra pakankamai gera priemonė fašistams išvaryti. Tiesa, daugelis milisianų galvoja kitaip, bet... nėra įsakymo atakuoti.

Mūsų šoviniai daugiausia gauti iš Meksikos. Jie geresni, negu greitomis pagaminti Katalonijos fabrikuose. Kulkosvaidžiai, rankinės granatos – ispaniški.

Užmuštų ir sužeistų, kol nėra atakos, retai pasitaiko. Vieną sekmadienio rytą mūsų apkasuose nukauna milisianą prancūzą, kuris dirbo su kastuvu prie savo žeminės. Mūsiškiai po to nenurimsta keletą dienų, kol pašauna keletą fašistų.

Šitokiame kare, – „šteliungskryg“, kaip sako mūsų vokiečiai, – sužeidžiama dažniausiai dėl neatsargumo, dėl karinio patyrimo stokos. Vienam milisianui peršovė sėdynę, kai jis išropojo iš apkaso ir nuėjo į netoliese ant kalniuko esantį daržą ieškoti pietums salotų (salotos Aragone auga ir žiemos metu).

Tarp kalvų, kur yra mūsų apkasai, ir Ueskos miesto slėnyje fašistai neturi vieningos apkasų linijos, tik kulkosvaidžių lizdus, į kuriuos vaikšto atviru lauku. Tuomet mūsiškiai pradeda „medžioklę“. Fašistai sprunka kiek įkabindami ir slepiasi apkasuose.

Kartais prasideda artilerijos ,,pasikalbėjimas“. Fašistai šaudo iš kažkokių nepaprastai griausmingų pabūklų į beveik visai sugriautą ir evakuotą už mūsų esantį kaimą. Kartais stengiasi pasiekti ir šveicarų lauko ligoninę, įsikūrusią netolimame dvare. Tuomet pradeda atsakinėti mūsų baterija, apšaudydama Saragosos–Ueskos plentą ir Ueskos priemiesčius. Už mūsų apkastų stovi viena lauko patranka. Ji nukreipta į Ueskos centrą, į katedrą. Kai fašistai šaudo į mūsų bataliono štabą, esantį Kasa Blankos pilaitėje, mūsiškiai pliekia į katedros bokštą, kuriame sėdi fašistai su kulkosvaidžiais ir žiūronais. Gal dėl to mūsų štabas ir neapšaudo, bent pastaruoju metu. Kai kas sako, kad Ueskoje esąs šios pilaitės savininkas, kažkoks viršininkas, kuris ir draudžiąs ją apšaudyti.

 
_____________

(1) PSUC – sutr. iš kataloniško pavadinimo Partit Socialista Unificat de Catalunya. Ši partija buvo įkurta 1936 metų liepos 22 dieną, susijungus keturioms marksistinėms Katalonijos partijoms. Ji paskelbė, kad jos ideologinis pagrindas yra marksizmas–leninizmas ir kad ji įstoja į Komunistų Internacionalą.

(2) Ar jūs mokate vokiškai? (Vok.)

(3)  CNT – sutr. iš Confederación Nacional del Trabajo – Nacionalinė darbo konfederacija (anarchosindikalistų profsąjunga); FAI – Federación Anaiquista lberica – Iberijos anarchistų sąjunga.

(4) M. Gudelis – atentato prieš Voldemarą (1929.V.6) dalyvis. Po antrojo pasaulinio karo – Čikagos „Naujienų“ redaktorius.

(5) Hansas Beimleris 1936 m. lapkričio mėn. žuvo kovose prie Madrido.

 

Bulota, Andrius. Ten už kalnų, Ispanija: prisiminimai. – Vilnius: Vaga,1974.

 

Skaityti toliau