Piotr Kropotkin. Anarchistų dora. 7 skyrius
Piotr Kropotkin. ANARCHISTŲ DORA

anarchistu dora        Tęsinys. Skaityti pradžią

 

SKYRIUS VII
 

Lygšiol męs kalbėjome apie sužinius, geros valios darbus žmogaus, apie tuos, kurie yra daroma tikslui. Bet greta su sužinum gyvenimu męs turime besužinų gyvenimą, kuris yra daug platesnis ir buvo pirma toli negana žinomas. Bet mums reikia tik pasižiurėti, kaip męs rengiamesi iš ryto, bandydami užsekti tą knypkį, kurį žinome vakar pametę, arba tiesdami ranką paimti ką nors, ką patys paėmėme šalin, idant turėti supratimą apie šitą besužinų gyvenimą ir išvysti tą didelę rolę, kurią jis lošia musų buvyje.

 

Jis padaro tris ketvirtdalius musų atsinešimų į kitus. Musų budas kalbėjimo, nusišypsojimo, pasielgimo, užsidegimo, ar laikymosi šaltai ginčuose, ir tt. yra netyčinis, išeiga papročių, įgytų nuo musų žmoginių ar priešžmoginių protėvių (tik pastebėkite panašumą išsireiškimo pikto žmogaus ir pikto gyvulio), ar kitaip sužiniai ar nesužiniai įgytų.

 

Tokiu budu musų budas elgimosi su kitais virsta linkui pastojimo paprotiniu. Ir žmogus, kuris įgijo doriausius papročius, tikrai bus augštesniu už gerą krikščionį, kuris sakosi, jog jį velnias verčia daryti blogą ir jis gali susilaikyti tik atsiminęs pragaro kančias, ar dangaus linksmybes.

 

Daryti tą kitiems, ko norėtum, kad kiti darytų tau pas žmogų ir visus draugijinius gyvulius yra tik paprotys, teip toli, kad žmogus abelnai net neklausia savęs, kaip jis turi elgtis prie vienokių ar kitokių apystovų. Tai tik kaip apystovos yra išimtinės, tuluose painiuose atsitikimuose ar po stumiu stipraus jausmo jis abejoja ir kova įvyksta terp įvairių dalių jo smegenų, nes smegenys yra labai sudėtinis organas, kurio įvairios dalys veikia iki tulam laipsniui savarankiškai. Kaip šitas atsitinka, žmogus vaizdoje pastato save į vietą priešingojo jam; jis klausia savęs, ar jam patiktų toksai pasielgimas; ir juo geriau jis sutapatino save su ypata, kurios vertybę ar reikalus jis norėjo užgauti, juo doresnis bus jo nusprendimas. Ar gal draugas, priėjęs prie jo tars: „Manyk save jo vietoje; ar tu mylėtum, kad jis pasielgtų teip su tavim, kaip tu pasielgiai su juo?“ Ir to gana.

 

Šiteipos męs atsiliepiame į principą lygybės valandose abejonės ir devyniasdešimts devyniuose atsitikimuose iš šimto veikiame doriškai iš papratimo.

 

Turėjo buti aišku, kad męs visame, ką lygšiol pasakėme, niekur nemėginome ko nors užginti. Męs tik privedėme teip, kaip dalykai atsitinka gyvulių sviete ar pas žmones.

 

Pirmiaus bažnyčia priėmė žmones su pragaru, idant juos padaryti dorais ir vietoje to ji padarė juos nedorais. Teisėjas priėmė su apkaltinimu, plakimu, kartuvėmis vardan tų draugijos principų, kuriuos jis pavogė draugijai, ir jis padarė ją be doros. Ir bet pati mintis, jog teisėjas gali pranykti nuo žemes drauge su kunigu verčia vyriausybininkus visokios varsos šaukti buk tai pavojus draugijai gresia.

 

Bet męs nesibaidome palikti teisėjus ir jų nusprendimus. Męs paliekame, drauge su Guyau'u, net pripažinimus visokios rųšies, net privalumus dorybei. Męs nesibaidome pasakyti: „Daryk, ką nori; elgkis, kaip nori“, nes męs esame persitikrinę, kad didelė dauguma žmonių elgsis ir veiks linkmėj naudingoj draugiai sulyg laipsnio jų apsišvietimo ir pilnybės atsiliuosavimo jų nuo dabartinių pančių, teip lygiai, kaip esame persitikrinę, jog kudikis kartą vaikščios ant savo kojų, o ne rėplios vien dėlto, kad jis gimė iš tėvų, priklausančių prie žmonių veisles.

 

Viskas, ką męs galime padaryti, tai duoti patarimą, ir vėl, beduodami jį, priduriame: „Šitas patarimas bus tau be vertės, jei tavo paties patyrimas ir pastebėjimas nepasakis tau, jog jis yra vertas klausyti“.

 

Kaip męs pamatome sulinkusį jaunikaitį ir tokiu budu sutraukusį krutinę ir plaučius, tai męs patariame jam išsitiesti, laikyti galvą tiesiai ir krutinę ištempus. Męs patariame jam pripildyti savo plaučius ir giliai kvėpuoti, nes tas jam bus geriausiu apsaugojimu nuo džiovos. Bet tuo patim žygių męs mokiname jį fiziologijos, idant jis galėtų suprasti veikimą plaučių ir patsai pasirinktų stovybę, kurią jis žino geriausia.

 

Ir tai yra viskas, ką męs galime padaryti sulyg doros. Męs turime tiesą tik duoti patarimą, prie kurio priduriame: „Klausyk jo, jei matysi jį geru“.

 

Bet palikdami kiekvienam tiesą veikti, kaip jis mano esant geriausiai, užgindami visai tiesą draugijai bausti ką nors kokiu nors budu už kokį nors priešingą draugijai veiksmą, kuris gali buti padarytas, męs neišsižadame musų pačių išgalės mylėti tą, kas mums matosi geru ir neapkęsti tą, kas mums matosi blogu. Mylėk ir neapkęsk, nes tik tie, kurie žino kaip neapkęsti, žino kaip mylėti. Męs laikome šitą išgalę ir kadangi tik šitas vienas padeda užlaikyti ir lankstyti doriškus pajautimus kiekvienoje gyvulių draugijoje, tai tuomi labiaus jo užteks žmonių veislei.

 

Męs tik vieno prašome, butent, prašalinimo visa to, kas kliudo laisvam išsilankstymui šitų dviejų pajautimų šiendieninėje draugijoje, visa to, kas iškreipia musų sprendimą: valstijos, bažnyčios, išnaudojimo; teisėjų, kunigų, valdžių, išnaudotojų.

 

Šiandien, kuomet męs matome Džiakį Ripperį žudant vieną po kitai tulas iš bėdiniausių ir nelaimingiausių moterų, doriškai gal augštesnių už daugumą turtingųjų moterų, tai pirmutiniu musų pajautimu yra neapikanta.

 

Jei męs butume sutikę jį tą dieną, kaip jis nuzurdijo tą moterį, kuri paprašė pas jį užmokėti jai tripenį už jos sulužusį bustą, tai męs butume suvarę kulką jam į galvą, nepagalvoję, ar kulka ne geriau butų buvus ją panaudoti smegenims savininkės to nelemto urvo.

 

Bet kaip męs primename sau visas begėdystes, kurios atvedė jį prie to; kaip męs atsižiurime į tamsą, po kuria jis slampinėja, persekiojamas vaizdų, paimtų iš šlykščių knygų, ar mąsčių paduotų kvailų knygų, tai musų jausmas pasidalina. Ir jei kuomet išgirstume, kad Džiakis yra rankose kokio teisėjo, kuris nužudė su šaltu krauju toli didesnį skaitlių vyrų, moterų ir vaikų, negu visi Džiakiai drauge; jei męs pamatytume jį rankose vieno iš tų apsiskaičiusių pasiutėlių ir tokių žmonių kaip tie, kurie siunčia Borrasą kalėjiman, kad parodyti viduriniams luomams, kaip gerai jie yra apsaugoti, tai visa musų neapikanta ant Džiakio Ripperio išnyksta. Ji pereina, atsimaino į neapikanta niekšiškos ir veidmainingos draugijos bei jos žymesniųjų atstovų. Visos begėdybės Ripperio išnyksta akyvaizdoje tos ilgos virtynės begėdybių pildomų vardan įstatymo. Jas ve męs niekiname.

 

Šiandien musų pajautimai yra vienval šiteipos padalinti. Męs jaučiame, jog visi męs sužiniai ar nesužiniai maž–daug esame kurstytojais šitos draugijos. Męs neišdrystame neapkęsti. Ar męs bent išdrystame mylėti? Draugijoje paremtoje išnaudojimu ir vergiškumu prigimtis žmogaus yra nupuldyta.

 

Bet kaip vergiškumas išnyks, tai męs atgausime savas teises. Męs pajausime savyje stiprybę neapkęsti ir mylėti net tokiuose painiuose atsitikimuose, kaip šitas, kurį męs privedėme.

 

Musų kasdieniniame gyvenime męs jau dabar duodame platesnį lauką musų jausmams užuojautos ar neapikantos; męs darome tą kas valanda. Męs visi mylime dorišką tvirtybę; visi niekiname dorišką silpnybę ir niekšystę. Kiekvieną valandą musų žodžiai, išvaizdos, nusišypsojimai išreiškia musų džiaugsmą, matant darbus naudingus žmonijai, darbus, kuriuos męs laikome gerais. Kiekvieną valandą musų išvaizdos ir žodžiai parodo pasipiktinimą, kurį męs jaučiame bailybei, apgavybei, klastai, stokai doriškos narsos. Męs išduodame savo pasipiktinimą net kuomet po įtekme svietinio, vadinas veidmainingo apšvietimo męs bandome paslėpti musų neapikanta po tąja melaginga išveizda, kuri išnyks lygiaus santikiams įsikunijus terp mus.

 

Šito vieno užtenka laikymui supratimo apie gerą ir blogą ant tam tikros lygmalės ir perdavimo jo vienas kitam; jo dar labiaus užteks, kaip draugijoje nebus teisėjo ar kunigo, kaip doriški principai nužudis savo verstiną pobudį ir skaitysis tik kaipo santikiai terp lygių.

 

Daugiau dar negu tas, prietaikmėje įkunijimo šitų santikių, augštesnis doriškas supratimas kils draugijoje. Šitą tai supratimą męs rengiamėsi apšnekėti.

 

Anarchistų Dora. Parašė Petras Kropotkinas. Lietuvių kalbon vertė J. Laukis. Chicago, Illinois, Turtu ir Spauda „Lietuvos“, 3252 So. Halsted Street, 1909 m.

 

Skaityti toliau