Piotr Kropotkin. Anarchistų dora. 4 skyrius
Piotr Kropotkin. ANARCHISTŲ DORA

anarchistu dora        Tęsinys. Skaityti pradžią

 

SKYRIUS IV
 

Maižiškiejie, buddistiškiejie, krikščioniškiejie ir mahometoniškiejie teologai kreipėsi prie dieviško įkvėpimo atskyrimui gero nuo blogo. Jie mate, kad žmogus, ar jis laukinis ar civilizuotas, neapšviestas ar mokintas, ištvirkęs ar malonus ir teisingas, visuomet žino, ar jis elgiasi gerai ar blogai, ypatingai visuomet žino, jei jis elgiasi blogai; o kadangi jie nesurado išaiškinimo šitai abelnai buičiai, tai jie priskaitė ją dieviškam įkvėpimui. Metafiziškiejie filozofai, iš jų pusės, pasakodavo mums apie sužiningą, mystiškąjį „liepimą“ ir galų gale neatmainė nieko kito, tik žodžius.

 

Bet nė vieni, nė kiti nežinojo kuomet paskaityti labai prastą, bet itin čiupnią buitį, jog gyvuliai gyvena draugijose ir teipgi gali atskirti gerą nuo blogo teip lygiai, kaip ir žmogus. Priegtam jų supratimai gero ir blogo yra tokio paties budo, kaip ir supratimai žmogaus. Pas geriausiai išsivysčiusius atstovus kiekvienos atskiros kliasos: žuvis, vabzdžius, paukščius, pienžindžius, jie yra net tolygus.

 

Galvotojai XVIII šimtmečio pastebėjo šitą, bet vėl likosi užmiršta ir dabar mums parsieina išvesti į eikštę pilną prasmę buities.

 

Forel'is, tasai nesulyginamas tėmytojas skruzdžių parodė daugybę pastebėjimų ir buičių, kad, kuomet skruzdė su gerai prisotintu medumi gužiu susitinka kitas skruzdes su tuščiais pilvais, tai jos tuojaus paprašo pas ją maisto. Ir pas šituos mažus vabzdžius priederme yra sočiosios skruzdės atryti medų, idant josios alkaniejie draugai galėtų teipgi pasisotinti. Paklausk skruzdžių, ar butų teisinga atsakyti maistą kitoms skruzdėms to paties skruzdyno, turint savo pilną dalį. Jos atsakis pasielgimais neduodančiais apsirikti, kad tai butų baisiai neteisinga. Taigi saumyliška skruzdė aštriau butų paimta nagan negu nevidonai kitų veislių. Jei tokis dalykas atsitiktų laike kovos terp dviejų įvairių veislių, tai skruzdės sustotų bekovoję ir pultųsį ant savo saumyliškojo bendro. Šitas dalykas yra prirodytu tardymais, kurie prašalina visokią abejonę.

 

Arba vėl, paklauskite žvirblių, gyvenančių jusų darže, ar tai butų teisinga neduoti visai draugovėlei, kuomet keliatas trupinių yra išmetama, idant visi galėtų sueiti ir pasidalyti maistu. Paklauskite jų, ar tas patvorinis žvirblis pasielgė teisingai, pasivogdamas iš savo kaimyno lizdo tuos šiaudus, kuriuos ans surinko, šiaudus, kurių vagis tingėjo eiti rinkti pats. Žvirbliai atsakis, kad jis yra labai neteisingas, lėkdami prie vagilio ir pešdami jį.

 

Arba paklauskite kalninių pelių, ar yra teisinga neleisti prie savo požeminio sandelio kitų pelių tos pačios naujokijos. Jos atsakis, kad tai yra labai neteisinga, bardamosi visaip su šykštuole.

 

Galiaus, paklauskite primityviško žmogaus, Čiukči, pavyzdžiui, ar yra teisinga paimti maistą iš šėtros nario padermės jo nebuvime. Jis atsakys kad, jei žmogus gali gauti sau maistą pats, tai yra labai neteisinga. Kitą vertus, jei jis yra silpnas arba trukume, tai jis gali imti maistą ten, kur jis jį randa; bet tokiame atsitikime jis padaris gerai palikdamas savo kepurę ar savo peilį, ar net galiuką sumazgyto šniurelio, idant išėjęs medėjas galėtų žinoti, jog draugas buvo ten, o ne vagis. Šitoksai prasergejimas išgelbės jį nuo rupesties, padaromos galima artimybe plėšikų arti jo šėtros.

 

Tukstančius panašių šitiems atsitikimų galima surinkti; visą knygą galima parašyti, parodymui to, kaip panašus supratimai yra gero ir blogo pas žmones ir kitus gyvulius.

 

Skruzdė, paukštis, kalninė pelė, laukinis Čiukči neskaitė nė Kanto, nė Bažnyčios Tėvų ar net Maižio. O bet visi turi tą patį suoprotį gero ir blogo. Ir jei jųs pagalvosite valandėlę apie tai, kas guli po apačia šito suopročio, tai išvysite tuojaus, kad geru skaitoma yra pas skruzdes, kalnines peles ir krikščioniškus ar ateistiškus dorininkus tas, kas yra naudinga išlaikymui veislės ir kad blogu skaitosi tas, kas kenkia išlaikymui veislės. Ne ypatai, kaip Bentham ir Mill sako, bet teisinga ir gera visai veislei.

 

Tokiu budu suoprotis gero ir blogo neturi nieko bendro su tikėjimu ar mystiškąja sanžine; tai yra prigimtas reikalas gyvunų veislės. Ir kuomet įsteigėjai tikėjimų, filozofai ir dorininkai pasakoja mums apie dieviškąsias butybes, tai jie tik peržiedžia tą, ką kiekviena skruzdė, kiekvienas žvirblis pildo savo mažoje draugijoje.

 

Ar tas naudinga draugijai? Tąsyk yra geras. Ar tas kenkia? Tąsyk blogas.

 

Šitas suoprotis labai galima suglausti pas žemesniuosius gyvunus ir galima išskėsti pas toliau nužengusius gyvunus; bet jo branduolys visuomet pasilieka tas pats.

 

Pas skruzdes jis nepasiekia anapus skruzdyno. Visi draugiški papročiai, visos taisyklės gero pasielgimo taikoma tik prie pavienių to vieno skruzdyno, o ne kitų. Vienas skruzdynas neskaitis kito priklausančiu prie tos pačios šeimynos; jei bent tik tuluose išimtiniuose atsitikimuose, kaip ve bendra nelaime ištikusi abudu. Teipo jau žvirbliai Liuksenburgo Daržuose Paryžiuje, nors jie bendrai gelbės vienas kitą vaizdžiu budu, mirtinai kovos su kitu žvirbliu iš Monge pliaciaus, kuris išdrystų atlėkti į Liuksenburgą. Ir čiukčiai žiurės į čiukči kitos padermės kaipo į ypatą, prie kurios papročiai jų padermės nepriklauso. Yra leista net parduoti jam, o parduoti yra tai visuomet pirkiką maž-daug apiplėšti; pirkikas ar pardavikas, vienas ar antras visuomet buva „parduotas“. Čiukči manytų, kad tai yra prasižengimas parduoti nariams savo padermės; jiems jis duoda be jokio apskaitymo. Ir civilizuotasis žmogus, kaip jis ant galo supras savo prietikius su prasčiausiais papuasais, ankštus prietikius, nors nepermanomus iš pirmos pažiuros, tai jis pratęs savo principus sanlydumo į visą žmonijos veislę ir net į visus gyvulius.

 
Suoprotis didinasi, bet jo pagrindas liekasi tas pats.
 

Antrą vertus, supratimas gero ir blogo skiriasi pagal laipsnį omes ar įgytos pažinties. Nėra nieko nesimainančio tame.

 

Primityviškasis žmogus galėjo manyti esant labai geru, vadinas, naudingu veislei suvalgyti savo pasenusius tėvus, kuomet jie stojasi sunkenybe draugijai – labai didele sunkenybe. Jis teipgi galėjo manyti esant teisingu, vadinas, naudingu anai visuomenei nugalabinti savo naujai gimusius kudikius ir palaikyti tik du ar tris kiekvienoje šeimynoje, idant motina galėtų žindyti juos iki trijų metų amžiaus ir apteikti juos gausiau savo malonėmis.

 

Musų dienose suopročiai atsimainė, bet budai užsilaikymo teipgi nėra tokiais, koki buvo Akmens Gadynėje. Civilizuotasis žmogus nėra padėjime laukinės šeimynos, kuri terp dviejų blogų turi pasirinkti, arba pasenusius tėvus suvalgyti, arba visiems negauti kiek reikia maisto ir neužilgio išvysti save neįstengiančiais maityti nė pasenusių tėvų, nė jaunų vaikų. Męs turime persikelti į anas gadynes, kurias su vargu galime priminti sau, kol męs galėsime suprasti, kad apistovose tuomet esančiose, pusiau laukinis žmogus galėjo protauti gana teisingai. Ištikro, ar męs nematome Oceanijos žmones esant auka šiaurinio skorbuto, kaip misijonieriai atgrasino juos valgyti savo pasenusius šeimyniškius ir savo nevidonus? Miklucho-Maclay yra pasakęs tą, o jo pastebėjimai yra žinomi kaipo užtikimi.

 

Manymo budai gali mainytis. Laikymas to, kas yra naudingu ar kenkiančiu, gali mainytis, bet pagrindas liekasi tas pats. Ir jei męs norėtume sudėti visą filozofiją gyvulių karalijos į vieną sakymą, tai pasirodytų, jog skruzdės, paukščiai, kalninės pelės ir žmonės sutinka ant vieno dalyko.

 

– Krikščionys*) sakė: „Nedaryk to kitiems, ko nenorėtum, kad kiti darytų tau“. Ir dar pridurdavo: „Nes busi nusiųstas į pragarą“.

 

Dorybė, paaiškėjanti iš tėmijimo visos gyvulių karalijos, toli pereina šitą ir gali buti pasakyta žodžiais: „Daryk tą kitiems, ko norėtum, kad kiti darytų tau tolygiose aplinkybėse“.

 

Ir prisiduria: „Minėk, kad tai yra tik patarimas; bet šitas patarimas yra vaisiumi ilgo prityrimo gyvulių draugijoje. Ir terp didelės, minios draugijinių gyvulių, drauge su žmogumi, jis likosi paprotiniu veiksmu sulyg šito principo. Ištikro, be šito, jokia draugija negalėtų užsilaikyti, jokia veislė negalėtų pergalėti gamtiškųjų kliaučių, prieš kurias ji turi statytis.“

 

Ar tai ištikro šitas prastasis principas, kuris paaiškėjo iš tėmijimo draugijinių gyvulių ir žmonių draugijų? Ar jis yra pritaikomas? Ir kaip šitas principas pereina į paprotį ir vienval vystosi? Šitą męs dabar žadame pamatyti.

_________________

*) Pasakydami negatyviškoje formoje pozityvišką prisakymą, savo mokytojo: „Ko nori kad žmonės darytų, tau, daryk tą patį jiems. – Mat. VII. – 12.

 

Anarchistų Dora. Parašė Petras Kropotkinas. Lietuvių kalbon vertė J. Laukis. Chicago, Illinois, Turtu ir Spauda „Lietuvos“, 3252 So. Halsted Street, 1909 m.

 

Skaityti toliau 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti