Piotr Kropotkin. Anarchistų dora. 3 skyrius
Piotr Kropotkin. ANARCHISTŲ DORA

anarchistu dora        Tęsinys. Skaityti pradžią

SKYRIUS III
 

Męs matėme, kad žmonių pasielgimai (jų liuosos valios ir sužiningi pasielgimai, kadangi vėliaus kalbėsime apie besužiningus papročius) visi turi tą pačią pradžią. Tie, ką yra vadinami dorais ir tie ką skaitosi piktais, dideli pasišventimai ir biaurios niekšystės, darbai, kurie patraukia ir darbai, kurie atstumia, visi paeina iš to paties šaltinio. Visi jie yra pildomi pakakinimui kokio nors reikalo ypatiškos priegimties. Visų jų yra tikslu jieškojimas smagumo ir noras išvengti skausmo.

 

Męs matėme šitą pereitame skyriuje, kuris yra tik labai suglausta sutrauka daugybes buičių, kurias galima butų privesti patvirtintinimui šitos pažvalgos.

 

Yra lengva suprasti, kaip šitas išaiškinimas verčia sušukti tuos, kurie vis laikosi tikėjimiškų principų. Jis nepalieka vietos viršgamtiškam; jis sunaikina suoprotį nemarybės sielos. Jei žmogus veikia tik dėlei klausymo reikalų savo prigimties, jei jis, teip sakant, yra tik „sužiningu automatu“, tai kas dedasi su nemaria siela? Kas su nemarybe, tąja paskutine prieglauda tų, kurie pažino permažai smagumų ir perdaug kančių ir kurie sapnavo surasti kokį nors atlyginimą aname sviete?

 

Yra lengva suprasti, kaip žmonės, išaugę prietaruose ir tik su menku užtikėjimu mokslui, kuris teip tankiai apgavo juos, žmonės, kurie yra vedami greičiau pajautimų, kaip mąsties, atmeta išaiškinimą, atimantį jiems paskutinę viltį.

 

Bet ką męs turime pasakyti apie tuos revoliucijonierius, kurie nuo pereito (18-to) šimtmečio iki musų dienų, kiekvieną kartą kaip išgirsta pirmą sykį gamtišką aiškinimą žmogaus pasielgimų (egoistišką teoriją, kitaip sakant), paskubina padaryti tą patį išvedimą, ką ir jaunas nihilistas, apie kurį minėjome ir karštai sušukti: „Šalin su dora!“

 

Ką męs turime pasakyti apie tuos, kurie pertikrinti, jog žmogus veikia vienaip ar kitaip tik atsiliepdamas reikalams savo prigimties, pasiskubina išvesti, jog visi jo pasielgimai yra be skirtumo; jog nėra terp jų ne gero, ne blogo, jog išgelbėti skęstantį žmogų, išstatant ant pavojaus savo paties gyvastį ir paskandyti žmogų dėlei jo laikrodėlio yra du darbai lygaus gerumo; jog kankinys mirštantis ant kartuvių po darbų už laisvę žmonijos ir palaikis niekšas, vogęs nuo savo sėbrų yra lygus vertumo, kadangi abu jieškojo smagumo sau.

 

Jei jie pridėtų dar, kad nėra nė gerų ne blogų kvapų; nė rožių kvapsties nė dyveldrekio smarvės, nes abi yra tik judėjimu molekulų; kad negali buti gero ar blogo skonio, nes chininos kartis ir gujavos saldis yra teipgi ne kuo kitu, kaip molekuliškais judėjimais; kad nėra nė kuno grožybės nė kuno biaurybės, nė išminties, nė kvailybės, kadangi gražybė ir biaurybė, išmintis ir kvailybė yra vėl tik išeiga chemiško ir fiziško judėjimo, veikiančio celėse organizmo; jei jie pridėtų šitą, tai męs galėtume pasakyti, kad jie iš proto eina, bet turi bent patrakėlio logiką.

 
Bet kadangi jie šito nesako, tai ką męs turime išvesti?
 

Musų atsakymas prastas. Mandeville, kuris samprotavo šiteipos 1724 m. savo veikale „Pasakos apie Bites“, rusiškiejie nihilistai 1860–70 m. ir tuli Paryžiaus anarchistai musų dienų samprotauja šiteip, nes visi besužiningai tvirtai laikosi prietarų purvyno, prietarų jų krikščioniško auklėjimo. Nors bedieviškiausiais, nors materiališkiausiais, nors anarchistiškiausiais jie save laikytų, jie samprotauja lygai teip pat, kaip samprotavo Tėvai Bažnyčios, ar įsteigėjai buddizmo.

 

Šitas lygiai yra tuo patim, ką anie vertiejie tėvai sakydavo: „Veiksmas bus geras, jei jis atstovės sielos pergalę kuno; jis bus blogas jei kunas pergalės sielą; jei nė vienas, ne kitas, tai bus abejutas. Tiktai iš šito galime spręsti, ar veiksmas yra geras, ar blogas.“ Ir musų jauniejie draugai pagal krikščioniškuosius ir buddistiškuosius tėvus sako: „Tiktai iš šito galima spręsti, ar veiksmas yra geras, ar blogas“.

 

Bažnyčios Tėvai sakydavo: „Žiurėk į gyvulius; jie neturi nemirštamos sielos; jų veiksmai yra pildomi vien užganėdinimui reikalų jų prigimties; dėlto ve negali buti nė gerų, ne blogų veiksmų pas gyvulius; visi jie yra be skirtumo; ir dėlto ve gyvuliams nėra nė dangaus, ne pragaro, nė atlyginimo, nė bausmės.“ Ir musų jauniejie draugai pagauna žodžius šv. Augustino ir Kakiamunio ir sako: „Žmogus yra tik gyvulys, jo veiksmai yra pildoma tik atsiliepiant reikalams jo prigimties; dėl šito ve negali buti nė gerų, nė blogų veiksmų pas žmones. Visi veiksmai yra be skirtumo.“

 

Tai vis šitas užkeiktas suoprotis baudos ir bausmių, kuris stojasi skersas protui; tai vis šitie besuomoniški palaikai tikėjimiško mokymo, mokinančio, kad veiksmas yra geras, jei jis paeina nuo viršgamtiško įkvėpimo ir nėjokis, jei viršgamtiškos paeigos truksta. Tai yra vis ta pati sena suoprotis net pas tuos, kurie juokiasi iš jos garsiausiai; angelas po dešinei, o velnias po kairei. „Nuvaryk šalin angelą ir velnią ir aš negalėsiu pasakyti, ar toks ir toks veiksmas yra geras ar blogas, nes aš nežinau jokio kito budo sprendimo“.

 

Žmogus amžinai yra su savo velniu ir su savo angelu ir viso materialistiškojo laisto neužtenka, kad juos paslėpti. Ir kas aršiausia, valdininkas amžinai yra su juo teipgi, su savo plakimu vienam ir civiliškais atlyginimais kitam, ir net principų anarchizmo neužtenka, kad išrauti suoprotį baudos ir atlyginimo.

 

Taigi, męs nenorime nė kunigo, ne valdininko. Ir męs stačiai sakome: Ar dyveldrekis smirda? Ar gyvatė mane kanda? Ar melagis mane apgauna? Ir augalas, ir šliaužys ir žmogus klauso reikalavimų savo prigimties? Teip! Gerai, aš, iš savo puses, teipgi klausau reikalo mano prigimties neapkęsdamas augalą, kuris smirda, šliaužį, kuris užmuša savo nuodais, ir žmogų, kuris dar nuodingesnis yra ir už aną šliaužį. Ir aš elgsiuosi, nesiklausdamaspatarimo ne velnio, kurio aš neturėjau laimės pažinti, ne valdininko, kurio aš nekenčiu labiau už gyvatę. Aš ir visi tie, kurie sutinka su mano priešingais jausmais, teipgi klausome reikalų musų prigimties. Ir mums reikia pamatyti, kuris iš dviejų turi priežastį ir todėl galybę savo pusėje.

 

Šitą męs žadame pamatyti ir šituo patim tyrinėjimu surasti, kad, jei šventas Augustinas neturėjo kito budo atskirti gerą nuo blogo, tai gyvunų svietas turi kitą, kuris yra dar patogesnis. Gyvunų svietas abelnai, nuo vabalų iki žmogaus, žino labai gerai, kas yra geras ir kas yra blogas, nesiklausdamas biblijos ar filozofijos. Ir jei tas yra teip, tai priežastis yra reikaluose jų prigimties; išlaikyme veislės ir todėl kuodidžiausioje apštyje laimės kiekvienai ypatai.

 

Anarchistų Dora. Parašė Petras Kropotkinas. Lietuvių kalbon vertė J. Laukis. Chicago, Illinois, Turtu ir Spauda „Lietuvos“, 3252 So. Halsted Street, 1909 m.

 

Skaityti toliau