Piotr Kropotkin. Anarchistų dora. 2 skyrius
Piotr Kropotkin. ANARCHISTŲ DORA

anarchistu dora        Tęsinys. Skaityti pradžią

 

SKYRIUS II
 

Kuomet musų proseniai norėdavo išaiškinti, kas vertė žmones daryti teip ar kitaip, tai jie darydavo tą labai prastu budu. Iki pačių šių dienų galima matyti tulus katalikiškus paveikslus, suteikiančius šitą išaiškinimą. Žmogus eina savo keliu ir, nei kiek nežinodamas apie tai, nešasi velnią ant savo kairiojo peties ir angelą ant dešiniojo. Ir jeigu angelas, patraukia jį savo pusėn ir žmogus pasilieka doru, tai trys kiti angelai paima jį ir nuneša į dangų. Šiteipos viskas yra išaiškinama kuopuikiausiai.

 

Senos rusų auklės, pilnos šitokios pažinties, patars jums niekuomet neguldyti kudikio, neatsegus apikaklės jo marškinėlių. Šilta vieta po kaklu reikia palikti plika, kur angelas sargas galėtų prisiglausti. Jei ne, tai velnias trikdįs kudikį net jam bemiegant.

 

Šitie besuomoningi supratimai nyksta. Bet, nors seni žodžiai dingsta, dugninė mąstis pasilieka ta pati.

 

Gerai išauginti žmonės netiki į velnią; bet jų nuomonės nėra išmintingesnės už nuomones musų auklių, jie tik paslepia velnią ir angelą pedantiškais žodžiais po vardu filozofijos. Jie nesako dabar „velnias“, tik „kunas“ arba „pageidimai“. „Angelas“ pakeista žodžiais „saužinė“ arba „siela“, „atsispindimu mąsties dieviškojo sutvertojo“, arba anot Laisvų Maliorių, „Didžiojo Architekto“. Bet veiksmas žmogaus vis yra statomas kaipo išeiga kovos terp dviejų priešingų gaivalų. Ir žmogus visuomet skaitosi doru ant tiek, ant kiek vienas iš šitų dviejų gaivalų – siela ar saužinė pergali kitą – kuną ar pageidimus.

 

Lengva yra suprasti nusistebėjimą musų prosenių, kuomet anglų filozofai ir vėliau enciklopėdininkai pradėjo tvirtinti, priešingai šitoms primityviškoms nuomonėms, kad velnias ir angelas neturi nieko bendro su žmogaus pasielgimais, bet kad visi žmogaus darbai, geri ar blogi, naudingi ar kenkianti paeina iš vienos priežasties: mėgimo smagumo.

 

Visa tikėjimiškoji brolija ir visų labiausiai, skaitlingosios sektos farizėjų šaukė „Tai pasileidimas“. Jie apipylė protuolius išniekinimais, jie ekskomunikavo juos. Vėliaus gi, bėgyje šito šimtmečio (19-to) kaip šitos pačios pažvalgos vėl buvo atnaujinta Benthamo, Jono Stuarto Mill‘o, Černiševskio ir daugelio kitų ir kaip šitie protuoliai pradėjo tvirtinti ir prirodinėti, jog Egoizmas, arba mėgimas smagumo yra tikrąja priežasčia visų musų darbų, tai piktžodžiavimai pasidvigubino. Knygos buvo nusmerkta suokalbiu tylėjimo; į rašėjus buvo žiurima kaipo į pusgalvius.

 
Ir bet kas gali teisingesnio buti, jei ne jų tvirtinimas?
 

Štai ve žmogus, kuris išplėšia paskutinį kąsnį duonos vaikui. Kiekvienas sutiks su tuo, kad jis yra baisus egoistas, kad jis žiuri vien savo paties gerovės.

 

O štai ve yra kitas žmogus, kurį kiekvienas sutiks pripažinti doru. Jis dalinasi paskutiniu duonos kąsniu su alkanu ir nusisiaučia savo drabužius, kad apdengti nuogą. Ir dorininkai, prikibę prie savo tikėjimiško žargono, pasiskubina pasakyti, kad šitas žmogus neša meilę artimo iki taškui išsižadėjimo savęs, kad jis klauso visai kitokios užgaidos negu egoistas. O bet, truputį pagalvojus, męs išvysime, kad priežastys jų yra tos pačios, nors veiksmai jų sulyg išeigos žmonijai, yra skirti. Tai yra jieškojimas smagumo. Jei žmogus, kuris atiduoda savo paskutinius marškinius, neturėtų tame smagumo, tai jis to nedarytų. Jei jis rastų smagumą atėmime duonos kudikiui, tai jis darytų tą; bet tas yra jam nemalonu, jis atranda smagumą davime ir jisai duoda. Jei nebutų neparankumo dėlei pasidarančios maišaties vartojant naujoje prasmėje žodžius, kurie turi pripažintą prasmę, tai galima butų pasakyti abiejose dėstyse, kad žmonės veikė po įspudžiu savo egoizmo. Kaikurie yra tikrai teip pasakę, norėdami suteikti išnašumą mąsčiai ir tikrumą nuomonei, paduodami ją pavidale, kuris įsimuša į vaizdą ir tuo patim laiku sunaikina mytą, tvirtinantį, buk šitie du veiksmai turi dvi priežasti. Jie turi tą pačią priežastį jieškojimą smagumo, arba vengimą skausmo, kas pareina ant to paties.

 

Paimkime, pavyzdžiui, aršiausią niekšą, k. v. Thiers'as kuris išnovija 35.000 paryžiečių, arba žmogžudys, kuris išpiauja visą šeimyną, idant galėtų voliotis ištvirkime. Jie daro tą, kadangi ant valandos troškimas garbės ar įgijimo pinigų jų protuose paima viršų ant kito noro, tojo kito troškimo. Jie veikia kuone automatiškai užganėdinimui knietulio savo priegimties. Arba vėl, apleidus stipresnes užgaidas, paimkime palaikį žmogų, kuris apgaudinėja savo draugus, kuris meluoja ant kiekvieno žingsnio, kad iš kurio išgriebti kainą stiklo alaus vien dėl meilės pasigirti ar dėl gudrumo. Paimkime bile vieną niekšą. Jis teipgi klauso tik įspudžio; jis jieško užganėdinimo knietulio, arba stengiasi išvengti to, kas jam duotų nesmagumą.

 

Męs beveik gėdijamėsi prilyginti tokius netikusius niekšus prie to, kuris pašvenčia visą savo gyvastį išliuosavimui prispaustųjų, ir, kaip rusiškasis nihilistas, eina ant kartuvių; toksai didelis skirtumas žmonijai pasekmių šitų dviejų gyvenimų; tiek daug męs jaučiamėsi patraukiamais vieno ir atstumiamais kitų.

 

Ir bet, pašnekėtumėte su tokiu kankiniu, su moterim, besirengiančia eiti prie pakorimo; net besiartindama prie kartuvių ji pasakytų jums, kad ji nemainytų nė savo gyvenimo – laukinio žvėries, medžiojamo caro šunų, nė savo myrio ant gyvasties palaikio niekšio, kuris gyvena grašiais suvogtais nuo darbo žmonių. Savo gyvenime, savo kovoje su baisiąja galybe ji randa sau didžiausią smagumą. Be kovos viskas, visi mažiejie buržuazo džiaugsmai ir menkos jo kliutys yra, jai tarytum, toki niekingi, toki alsinanti, toki apgailėtini! „Tu negyveni, tik rusi“, ji pasakytų; „aš gyvenau“.

 

Męs, žinoma, kalbame apie valios, sužinybės veiksmus žmonių, apleisdami tuo tarpu tą, ką męs turime pasakyti apie begalę besužinių, tiesiog mechaniškų veiksmų, kurie apima tokią didelę dalį musų gyvenimo. Taigi, žmogus savo liuosais, sužiningais veiksmais visuomet jieško to, kas jam duotų smagumą.

 

Vienas žmogus pasigeria ir kasdien eina žemyn į padėjimą gyvulio dėlto, kad jis gėrale jieško sujudinimo nervų, kurio negali gauti nuo savo nervų taisliaus. Kitas nepasigeria; jis negeria svaigalų, nors juose rastų smagumą, nes jis nori laikyti šviežiumą savo minčių ir pilnumą savo jiegų, idant jis galėtų paragauti kitų smagumų, kurie jam geriau patinka, kaip gėralas. Bet kaip jisai elgiasi jei ne kaipo teisėjas gero gyvenimo, kuris dirstelėjęs į surašą puikių pietų, atmeta vieną valgį, kurį jis mėgsta gana gerai, kad prisikimšti kitu, kurį jis mėgsta geriau?

 

Ką žmogus nedarytų, jis vis jieško smagumo, ar vengia skausmo.

 

Jei moteris, atitraukdama nuo savęs paskutinį šmotelį duonos, atiduoda jį pirmutiniam atėjusiam, jei ji nusivelka savo menkus skarmalus, kad apdengti jais kitą moterį, kuri yra sušalusi, kuomet ji pati drebia ant laivo denio, tai ji daro tą dėlto, kad ji kentėtų be galo daugiau, matydama žmogų alkaną, ar žmoną šąlančią, negu kad ji pati dreba ar alksta, ji išvengia skausmo, kurio didumą tik tie tepažysta, kurie jį jautė.

 

Kuomet australietis, privedamas Guyau'jo, nyksta dėlei minties, jog jis dar neatkeršijo mirties savo giminaičio; kuomet jis liesta ir blykšta, darosi auka sužinybės savo bailumo ir nepagryžta prie gyvenimo, kol nenuveikia darbo keršto, tai jis atlieka veiksmą, kartais didvyrišką, idant atsiliuosuoti nuo jausmo, apsėdusio jį, idant atgauti tą vidurinį ramumą, kuris yra didžiausiu smagumu.

 

Kuomet ruja beždžionių pamato vieną savo narių puolant pašautą medėjo ir ateina apgulti jo šėtrą ir reikalauti kuno, nežiurėdamos į grumojantį šautuvą; kuomet ant galo vyriausia rujoje eina tiesiog vidun, pirma grumoja medėjui, paskui meldžia jo ir ant galo, raudomis priverčia atiduoti lavoną, kurį dejuodama ruja nusineša į girią, tai šitos beždžionės klauso jausmo užuojautos labiau, negu visų apsiskaitymų ypatiško atsargumo. Šitas jausmas pas jas pereina visus kitus. Pati gyvastis netenka savo patraukimo joms, kuomet jos nėra tikros, ar jos gali sugrąžinti gyvastį savo draugui ar ne. Šitas jausmas darosi tokiu sunkiu, kad nelaimingi gyvunai daro viską nuraminimui jo.

 

Kuomet skruzdės tukstančiais puolasi į liepsnas degančio skruzdyno, kurį tas netikęs gyvulys, žmogus, uždegė, ir žusta šimtais begelbėdamos savo kiaušinėlius, tai jos vėl klauso knietimo gelbėti savo vaikus. Jos pašvenčia viską, kad išnešti kiaušinius, kuriuos jos auklėjo su didesniu stropumu negu daugumas moterų parodo jį savo vaikams.

 

Ant galo, kuomet infuzorija šalinasi perdaug stipraus spindulio karščio ir eina jieškoti šiltojo spindulio, arba kuomet augalas kreipia savo žiedus linkui saulės, arba užvožia savo lapus nakčiai ateinant, tai jie teip gi klauso reikalo vengti skausmo ar jieškoti smagumo, lygiai teip pat kaip skruzdė, beždžionė, australietis ir kankinys krikščionis ar anarchistas.

 

Jieškoti smagumo, vengti skausmo, yra abelnas ruožas veiksmo (kiti pasakytų, įstatymas) organiškojo svieto.

 

Be jieškojimo smagumo gyvenimas pats butų negalimas. Organizmas išsidėstytų, gyvastis pasiliautų.

 

Tokiu budu koki veiksmai ir pakraipa pasielgimo žmogaus nebutų, visa ką jis daro, daro klausydamas knietimo savo priegimties. Atkariausiejie darbai, nemažiau už tuos, kurie yra abejotais ar patraukiamiausiais, visi lygiai yra pakuždami butinumo ypatos, kuri juos daro. Lai ji sau veikia kaip ji nori, vis ji veikia dėlto, jog randa smagumą tame, ar vengia, ar mano, jog vengia skausmo.

 
Čion męs turime gerai prirodytą buitį.
 

Čion męs turime esmenį teip vadinamos egoistiškosios teorijos.

 

Labai gerai, ar mums nors kiek geriau pasiekus šitą abelną išvedimą?

 

Teip, žinoma geriau. Męs iškovojome teisybę, kuri sunaikino prietarą, esantį ant dugno visų prietarų. Visa materijališkoji filozofija savo atnašoje prie žmogaus yra liečiama šituo išvadu. Bet ar iš to išeina, kad visi veiksmai žmogaus yra abejutais, kaip tuli pasiskubino išvesti? Šitą męs ve turime pamatyti dabar.

 

Anarchistų Dora. Parašė Petras Kropotkinas. Lietuvių kalbon vertė J. Laukis. Chicago, Illinois, Turtu ir Spauda „Lietuvos“, 3252 So. Halsted Street, 1909 m.

 

Skaityti toliau 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti