Andrius Bielskis. Įvadas (arba kodėl demokratija neįmanoma be stipraus darbo judėjimo)
Demokratija be darbo judėjimo?

demokratija be darbo judejimo       Ši nedidelė knyga – tai beveik dviejų metų Naujosios kairės 95 „diskursyvinio aktyvizmo“ rezultatas.(1) Lietuvoje nuo pat praeito dešimtmečio pradžios dominavo neoliberalios politinės ir ekonominės reformos, kurios, kaip buvo manoma, padės pasiekti didįjį mūsų visuomenės strateginį tikslą – narystę Europos Sąjungoje ir NATO. Dabar, kai šis tikslas pasiektas, tapo aišku, kad Lietuva yra bene labiausiai pažengusi kazino tipo kapitalizmo link visoje Europos Sąjungoje. Šiandien gyvename didelių socialinių, ekonominių bei politinių skirtumų akivaizdoje – skirtumai tarp skurdžiausiai gyvenančių bei turtingiausiųjų yra kaip niekada dideli, viešasis sektorius nereformuotas, paprasti dirbantieji yra beteisiai, per biudžetą perskirstoma mažiausia BVP dalis Europos Sąjungoje, o savižudybių skaičiumi tūkstančiui gyventojų vis dar pirmaujame pasaulyje.

       Kodėl pirmieji Nepriklausomybės dešimtmečiai, buvę tokie sėkmingi Lietuvos politinio suverenumo ir procedūrinės demokratijos įtvirtinimo, o tuo pačiu ir tarptautinio pripažinimo prasme, tapo tokie nesėkmingi socialinio teisingumo, ilgalaikio ir tolygaus ekonominio vystymosi bei socialinės politikos požiūriu? Atsakymų į šį klausimą yra daug ir įvairių.

       Vienas jų – tai  nuoroda į „objektyvią“ socialinę, politinę ir ekonominę situaciją nūdienos pasaulyje. Nuo pat praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio neoliberalizmas palaipsniui įsitvirtino ne tik viešajame diskurse, bet tapo vyraujančia ekonominės politikos doktrina angliškai kalbančiame pasaulyje bei kontinentinėje Vakarų Europoje. Čikagos mokyklos berniukai, kaip juos ironiškai pavadino Davidas Harvey, iš pradžių pakankamai marginalūs aštuntojo dešimtmečio pradžioje, ilgainiui prasiskverbė ne tik į įtakingiausių pasaulio universitetų ekonomikos, tarptautinių santykių ir politikos mokslų katedras bei tyrimų institutus, bet ėmė dominuoti politikų bei tokių tarptautinių institucijų kaip Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas tarpe.

       Drąsiai galima sakyti, kad Sovietų Sąjungai subyrėjus praeito dešimtmečio pradžioje neoliberalizmas jau buvo vyraujanti ekonominės politikos doktrina, tad atsispirti šoko terapijos „meistrams“ buvo beveik neįmanoma. Šoko terapeutai šventai tikėjo primityvia neoliberalizmo doktrina, teigiančia, kad visiška rinkos dereguliacija, staigus kainų „paleidimas“ bei valstybės asignavimų mažinimas neišvengiamai žengs koja kojon su demokratizacijos procesu (tai ypatingai buvo akivaizdu Ketvirtosios, t.y. Aleksandro Abišalos, Vyriausybės metu, kai buvo ne tik aktyviai deramasi su Tarptautiniu valiutos fondu, bet ir akcentuojama būtinybė išlaisvinti rinką nuo bet kokių planinės ekonomikos liekanų). Atsispirti šiai utopijai (o gal greičiau distopijai) Lietuvoje buvo beveik neįmanoma ne tik dėl alternatyvios, bet sykiu pragmatinės ekonominės politikos nebuvimo, bet ir dėl vyraujančio dešiniojo diskurso, kuris sąmoningai ar nesąmoningai buvo tapatinimas su „kapitalistiniais Vakarais“. Lietuvos reformatorių logika buvo labai paprasta: jei Lietuva buvo „socialistinė“, tai Sovietų Sąjungai subyrėjus ėjimas į „Vakarus“ reiškė beatodairišką socializmo griovimą bei „vakarietiško“ kapitalizmo kūrimą. Ši primityvi neigimo logika buvo ypač ryški Gedimino Vagnoriaus vyriausybėms, kurių metu, ypač Trečiosios Vyriausybės laikais, Lietuvos pramonės produktyvumas nusmuko į 1960-1965 metų lygį (Kašauskienė 2007). Lietuvoje bet koks valstybės vaidmuo ekonomikoje buvo suvokiamas kaip sovietinė atgyvena. „Pozityvios“ politinės reformos reiškė sovietinių socialinių ir ekonominių struktūrų griovimą: privatizaciją, kainų „paleidimą“, rinkų išlaisvinimą, investicijų į inovacijas ir tyrimus bei sveikatos ir švietimo sistemą nebuvimą bei mažinimą. Apie tai išsamiai antrame šios knygos skyriuje kalba Reiner Kattel.

       Žinoma, yra ir kita, vidinė, priežastis – stiprios kairiosios politikos nebuvimas Lietuvoje. LDDP, o vėliau Lietuvos Socialdemokratų Partija (LSDP), kuri bendrai paėmus nuo Šeštosios Adolfo Šleževičiaus iki Keturioliktosios Gedimino Kirkilo vyriausybių valdė Lietuvą daugiau kaip vienuolika metų, iš esmės niekuomet nebuvo europietiška kairiąja partija (beje, tai byloja ir iškalbingas faktas, kad Švedijos socialistai blokavo LDDP stojimą į Socialistų internacionalą). Savo realia ekonomine ir socialine politika LSDP nebandė sistemingai angažuotis socialiniam teisingumui, lygybės ar paprastų darbo žmonių atstovavimui. LSDP niekada neįvedė progresinių mokesčių, sėkmingai privatizavo strateginius valstybės objektus, visada uoliai sekdama laisvarinkininkų ideologija ir patarimais. Be to, LDDP, ypač praeitą dešimtmetį, veikė kaip nomenklatūrinio kapitalizmo partija, kuri vykdė itin neskaidrią didžiųjų valstybinių įmonių privatizaciją. Bene iškalbingiausias šio pavyzdys – tai Bronislovo Lubio Šleževičiaus Vyriausybės laikais privatizuota Jonavos „Azoto“ įmonė.

       Naujosios kairės 95 „diskursyvinis aktyvizmas“ šiame kontekste iškyla visu savo reikšmingumu. Nuo pat pradžių NK95 suvokė savo veiklą kaip alternatyvaus diskurso kūrimą. Ko itin trūko Lietuvoje visą šį dešimtmetį – tai politinei kairei angažuotų viešųjų intelektualų. Jei Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje būti viešuoju intelektualu reiškė ir tebereiškia buvimą kairiuoju (2), tai Lietuvoje iki pat šio dešimtmečio vidurio viešieji  intelektualai buvo tiesiog liberalai ar dešinieji (Bielskis 2003). Kad ir kaip tai būtų suprantama, slinktis dominuojančiame intelektualiniame diskurse buvo būtina jau vien dėl to, kad stiprios pilietinės visuomenės, patriotizmo, lygiavimosi į Vakarų liberalios demokratijos standartus ar sovietizmo kritika – tai tik kelios praeito dešimtmečio dominuojančio diskurso temos – negalėjo ir negali visapusiškai ir kritiškai reflektuoti jaunos lietuviško kapitalizmo socialinės realybės. Tai tapo itin akivaizdu šio dešimtmečio viduryje. Būtinybė kritiškai pažvelgti į Lietuvos socialinę realybę šiandien reikalauja kalbėti apie Lietuvos problemas ne tik mūsų atsilikimo nuo kapitalistinės „Vakarų“ liberalios demokratijos prasme. Toks diskursas šiandien tapo ne tik banalus, bet ir negalintis  atspindėti socialinės tikrovės. Štai kodėl kritiškai pažvelgti į tai, kas vyksta Lietuvoje yra galima „vakarietiško“ kapitalizmo kritikos dėka. Mūsų įsitikinimu, privalo atsirasti alternatyvus kairysis politinis diskursas, kuris pagaliau išdrįs suabejoti kapitalizme tarpstančia liberalia demokratija (kuri, tiesa, yra vis dar silpna Lietuvoje), o sykiu ir mūsų realia galimybe įgyvendinti demokratiją lietuviško oligarchinio kapitalizmo sąlygomis.

       Šioje knygoje, o taip pat ir kituose NK95 tekstuose, vyrauja nuostata, kad lengvabūdiško lietuvių Tautos (iš didžiosios T) bei jos „doros“ akcentavimo neleidžia išsilavinimas ir socialinis jautrumas. Lietuvių „Tautos“ besąlygiškas sureikšminimas yra ne tik nesuderinamas su bet kokio plauko kairumu, bet ir prieštarauja elementarioms lenkų, rusų, baltarusių, žydų žmogaus teisėmis, kurios yra esminės Lietuvos demokratinei visuomenei. NK95 vienaip ar kitaip skatino ir skatina mūsų visuomenės natūralų daugiakultūriškumo pripažinimą, ypač rusiškai, lenkiškai ar baltarusiškai kalbančių mūsų visuomenės narių. Teisingumu, socialine lygybe bei pozityvia laisve grįsta demokratiška bendruomenė yra neįmanoma tokioje visuomenėje, kur viena etninė grupė (lietuvių Tauta) yra išaukštinama kitų etninių grupių sąskaita. Jokie konservatyviai ir reakcionieriškai nusitikę politikai ar visuomeniniai veikėjai niekada neturės monopolio visų Lietuvos piliečių atžvilgiu. Lietuvių kalba yra įtvirtinta LR konstitucijoje, tad jokio pagrindo abejoti mūsų visuomenės išlikimu lietuvių etnoso pagrindu seniai nebėra. Tuo tarpu ginti kitų etninių grupių, neįgaliųjų, moterų ir/ar seksualinių mažumų teises yra ypač svarbu ne tik dėl dažnai pasitaikančių atvirai rasistinių ir/ar ksenofobiškų nuostatų, bet ir dėl to, jog to reikalauja elementarūs demokratijos principai.

       Liberali demokratija, net jei ji šiandien yra dominuojanti politinė santvarka, nėra vienintelė. Tai, kad ji yra laikoma geriausia iš blogiausių santvarkų, nereiškia, jog samprotavimai apie alternatyvas yra nereikšmingi. Vienas iš šios nedidelės knygos tikslų – kritiškai pažvelgti į šiandien vyraujančią demokratijos sampratą, pabrėžiant, jog demokratija yra neįmanoma be ekonominių santykių demokratizacijos (ši tema ypač aktuali penktame skyriuje Asbjørn Wahl dėstomiems samprotavimams). Banalia tapusi neoliberalizmo dogma, jog politika ir ekonomika turi būti griežtai atsietos ir tai, jog politika neturi kištis į ekonomiką XXI amžiuje ne tik negali atlaikyti kritikos, bet ir prieštarauja bet kokiam pilietiškai angažuotam sveikam protui. Palikta likimo valiai ekonomika (t.y. didžiųjų transnacionalinių korporacijų veikla) ne tik yra linkusi uzurpuoti bet kokias demokratinės visuomenės viešąsias erdves, bet ir naikina esminius demokratinės visuomenės savivaldos principus.(3) Ir žinoma, kad neoliberali ekonomika nėra neutrali politikos atžvilgiu. Kaip tik dėl to, politiniai-demokratiniai principai yra tokie reikšmingi ekonomikai.

       Viena iš svarbiausių šios knygos tezių (kuri skirtingais pavidalais yra aptariama A. Bielskio ir J. Paleckio, M. Marsdal, A. Wahl, J. Bals, D. Donauskaitės, R. Baločkaitės ir S. A. Lie tekstuose) – tai nuostata, jog demokratija yra neįmanoma be stiprių profesinių sąjungų bei darbo judėjimo apskritai. Kaip tik todėl profesinės sąjungos ir jų veikla turi būti suprantama kur kas plačiau nei tik darbo žmonių teisių ginimas. Be profesinių sąjungų ir politinių darbo organizacijų demokratija yra neįmanoma. Tą mes šiandien matome Lietuvoje, kur procedūrinė demokratija jokiais būdais negarantuoja nei eilinių darbo žmonių teisių apsaugos, nei įgalina juos įtakoti ekonominių ir politinių sprendimų priėmimą ar juolab perskirstyti visuomenės kuriamą gerovę. Štai kodėl verta abejoti Lietuvos socialinių mokslų korifėjaus Zenono Norkaus svarstymais, jog aukšta demokratijos kokybė yra vienodai galima tiek liberalioje (arba neoliberalioje), tiek ir socialdemokratinėje demokratijoje (Norkus 2008). Tikra demokratija yra neįmanoma be demokratinių bei savivaldos principų skverbimosi į gamybos (ekonomikos) sritį. Kaip tik dėl to profesinės sąjungos yra tokios reikšmingos politiškai.

       Ši knyga būtų buvusi neįmanoma be bičiulių norvegų paramos. Esu ypatingai dėkingas Magnus Marsdal ir norvegų fondui „Manifest“, o taip pat Jonui Bals ir Oslo Statybininkų profsąjungai ir Svennui Arne Lie, kurie taip noriai parėmė šios knygos leidybą. 2008 metų gegužės 24-25 dienomis Vilniuje vyko NK95 ir „Manifest“ organizuota konferencija „Naujosios kairės atgimimas: demokratija, ekonomikos plėtra ir darbo judėjimas“. Bent pusė šios knygos skyrių (R. Kattel, M. Marsdal, A. Wahl, J. Bals, A. Davidavičius, G. Mažeikis) buvo parašyti konferencijos pranešimų pagrindu. Šios konferencijos metu ne tik daug sužinojome apie darbo judėjimą Norvegijoje, bet ir supratome, kad mūsų socialinės ir ekonominės problemos nėra vien lietuviškos, jos yra ir visos Europos problemos. Taip pat esu dėkingas ir Europos parlamentarui Justui Vincui Paleckiui už jo geranorišką finansinę paramą, be kurios šios knygos išleidimas būtų buvęs žymiai sudėtingesnis. Didelis ačiū tenka ir Andriui Smalinskui už jo, kaip puikaus dizainerio, ilgametę paramą kuriant ne tik šios knygos, bet ir www.nk95.org internetinio puslapio dizainą. Esu taip pat dėkingas ir Sergejui Glovackui už pataisymus ir pastabas apie mano ir Justo Paleckio studiją. Pagaliau ačiū DEMOS Kritinės minties institutui už finansinę ir intelektualinę paramą, ypač instituto strategams Linui Eriksonui ir Tadui Leončikui. Na ir žinoma, didžiausias ačiū Jolantai Bielskienei, kurios organizacinio talento dėka gyvuoja didžioji dalis DEMOS projektų ir renginių, o taip pat už jos kruopštų tekstų vertimą iš anglų kalbos.    

       2008 metų kelionės po JAV metu man teko garbė sutikti menininką Aidą Bareikį, kurio kelių grafikos darbų reprodukcijos puošia šią knygą. Aido patirtis Niujorke, neoliberalaus kapitalizmo Mekoje, privertė susimąstyti ne tik apie beprotišką amerikietiško kapitalizmo generuojamą socialinę ir ekonominę nelygybę, bet ir apie tai, ką apskritai žmonijos istorijos kontekste reiškia nevaržomas kapitalizmas. Brooklyno ir Manhatteno baruose išgertas alus bei pokalbiai apie neoliberalizmo žavesį ir skurdą atvėrė labai svarbią pamoką: net pats, atrodytų, geriausiai suprastas socialinis reiškinys negali būti vienareikšmis. Neoliberalizmo kulminacija XX a. dešimtojo dešimtmečio vidury Billo Clintono prezidentavimo pradžioje Niujorke reiškė neįtikėtinos laisvės pojūtį, kuris suteikė jame gyvenantiems įvairiausių tautybių ir tikėjimų žmonėms nesuvokiamą laisvės pojūtį – laisvę kurti, laisvę svajoti, laisvę mylėtis, laisvę linksmintis, laisvę leisti sunkiai uždirbtus pinigus... Tačiau šis laisvės pojūtis buvo pakankamai trumpalaikis – greit atėjo sunkios neoliberalizmo pagirios. Aido Bareikio grafikos darbai byloja apie šią laisvės ir pagirių dialektiką, fantasmagorišką neoliberalizmo triumfą, kuris atsiveria visu savo beprotišku nihilizmu.

       __________________

       (1) Naujoji kairė 95 – tai intelektualinis ir visuomeninis judėjimas, įkurtas 2007 metų gegužės 1 dieną, viešai paskelbus NK95 Manifestą. Pagrindinis judėjimo tikslas – tai noras reabilituoti kairiąsias vertybes ir idėjas Lietuvoje. Tiesiogiai nedalyvaudama didžiojoje politikoje NK95 tiki, jog angažavimasis socialdemokratinėms ar apskritai kairiosioms vertybėms parlamentinėje politikoje yra galimas tik tuomet, kai visuomenėje atsiras kritinė masė piliečių, kurie aiškiai suvoks savo priklausymą politinei kairei. NK95 kritikuoja neoliberalų kapitalizmą, pasisako už didesnę socialinę lygybę ir teisingumą, kovoja už žmogaus teises. Plačiau apie NK95 žr. www.nk95.org.
       (2) Iškalbinga yra tai, kad šią taisyklę Prancūzijoje XX a. 8 dešimtmety bandė laužyti taip vadinami nouveaux philosophes (naujieji filosofai), kurie ne tik atsiribojo nuo marxizmo, bet ir bandė griauti dominuojančią nuomonę, kad visi viešieji intelektualai yra kairieji. Kaip bebūtų, jų nuomonė niekada netapo dominuojančia.
       (3) Apie tai plačiau žr. 2005 m. M. Archbar, J. Abbot, J. Bakan dokumentinį filmą „The Corporation“

       Demokratija be darbo judėjimo? Straipsnių rinkinys. Sudarė Andrius Bielskis. K.: Kitos knygos, 2009.
 
       Skaityti toliau