Kasparas Pocius. Šūviai į fašizmą: nutylėta atentato istorija
JUODRAŠTIS NR.2 (2009 balandis)

kasparas pocius        Kasparas Pocius – aktyvistas, istorikas, vertėjas, „anarchija.lt“ redakcinės kolegijos narys, iškeitęs oficialias švietimo struktūras į Laisvąjį universitetą.

 

        Tarpukario „smetoninę“ Lietuvos valstybę ir jos valdžią, kurią kasdieninėje kalboje dažniausiai įkūnija pučo keliu į valdžią atėjusio autoritarinio tautininkų diktatoriaus Antano Smetonos figūra. Ją posąjūdinėje Lietuvoje teigiamai vertina ne tik senoliai patriotai, bet ir jaunosios jų atžalos. Nors kai kurie istorikai (1) dažnai pareiškia, kad profašistinis tarpukario Lietuvos režimas neleido formuotis pilietinei visuomenei ir demokratijai, publika mano kitaip. Žurnalas „Veidas“ 2007-aisiais atliko tyrimą, kurio duomenimis 65 proc. apklaustųjų mano, kad A. Smetona šalies istorijoje suvaidino teigiamą vaidmenį. Dar vienas simptominis reiškinys – daugiausia teigiamai vertinančiųjų A. Smetoną yra tarp jaunų ir vidutinio amžiaus apklausos dalyvių. (2)

 

Ką galėtų reikšti tokie vertinimai? Pirmiausiai tai, kad posovietinė Lietuvos visuomenė liko ištikima užkonservuotiems tarpukario Lietuvos idealams – nacionalistinei, kai kada šovinistinei „kietos rankos“ politikai, ksenofobijai, kitaminčių šalies viduje ir užsienio valstybių agresijos baimei. Prie šių „vertybių“, kurias drąsiai galime vadinti dešiniosiomis, sąrašo naujieji tautininkai, konservatoriai ir patriotai pridėjo naujas – homofobiją, rasinę ir lytinę diskriminaciją, Edipo kompleksu dvelkiančią šeimos politiką. Tai – akis badanti paranojiška konservatyvi reakcija į globalinius pokyčius, kurią dar labiau skatina kapitalistinės sistemos krizė.

 

Praėjusį rudenį į valdžią atėję dešinieji jau spėjo gudriai pasinaudoti Vakarų politinių mąstytojų aprašomu „išimties būviu“ (būkle, kai tikro ar tariamo pavojaus akivaizdoje valdžia leidžia sau varžyti vis daugiau piliečių teisių). Susidūrusi su kritine ekonomine padėtimi, ji pradėjo dirbti „nepaprastomis aplinkybėmis“ – nakties metu priiminėti prieš visuomenę nukreiptus įstatymus. Visuomenei pasipriešinus, ji panaudojo prieš juos policinę galią, pradėjo riboti susirinkimų laisvę. Policiniai prievartos metodai, kurių panaudojimo būdus smetoninėje Lietuvoje savo knygoje prieš porą metų vaizdžiai aprašė jaunas istorikas Modestas Kuodys (3), klesti ir dabar – pakanka prisiminti draudimus vykti visuomenės įvairovę išreiškiančių jėgų renginiams, prašymus, kad saugumas „prižiūrėtų antivalstybinius interneto tinklalapius“, gumines saugumo pajėgų kulkas į sausio 16-osios protestuotojų kojas.

 

Tuo tarpu visuomenėje vis aiškesnės fašizmo apraiškos. (4) Tautiškai nusiteikusių Kauno universiteto studentų isteriją dėl bolševizmo plitimo, kuri paskatino 1926-ųjų gruodžio pučą, primena kovo 11-osios neonacių eitynės, kurias sankcionuodami Vilniaus savivaldybės konservatoriai savaip interpretuoja demokratinės Lietuvos Respublikos atkūrimo įvykį.

 

Visus šiuos faktus dera paminėti tam, kad būtų pagrįsta mano straipsnio hipotezė – Lietuvos visuomenėje pastaruoju metu pradeda vyrauti profašistinės nuostatos, artimos 1926-ųjų gruodžio 17-osios perversmo rengėjų strategijai. Todėl būtinas istorinis ekskursas į tarpukario Lietuvą ir žvilgsnis į tą laikmetį iš radikaliai kitokios perspektyvos. Tokią perspektyvą su tam tikromis išlygomis siūlo tarpukario Lietuvos aušrininko, socialisto revoliucionieriaus, Andriaus Bulotos (advokato, Rusijos Dūmos nario, žymaus tarpukario Lietuvos veikėjo Andriaus Bulotos sūnėno) dokumentinė apysaka „Limuzinas Nr. 4“.

 

                                            andrius bulota

                                                        Andrius Bulota (1907-1974)

 

Kaip išlygas reikėtų vertinti šios knygos pasirodymą jau po autoriaus mirties, 1977-aisiais, sovietinėje Lietuvoje, į kurią po klajonių ir abejonių grįžęs autorius privalėjo paklusti ideologinėms klišėms. Tos klišės gerai matosi perskaičius komunistų partijos istorijos funkcionieriaus Romo Šarmaičio straipsnį, įdėtą knygos pabaigoje. Tai, kad buvęs eseras Andrius Bulota dar 1934-aisiais parašė laišką LKP atstovybei prie Kominterno ir pasiprašė politinio prieglobsčio Sovietų Sąjungoje, jam, aišku, garbės nesuteikia. Be to, kovodamas Ispanijos pilietiniame kare, jis rinkosi stalinines Internacionalines brigadas. Jo mokslo draugas ir ilgametis idėjinis bičiulis Martynas Gudelis, su kuriuo Andrius inicijavo įvykius, apie kuriuos kalbėsime šiame straipsnyje, tuomet darbavosi anarchosindikalistų gretose Barselonoje ir 1936-aisiais vyko į Maskvą ne su politinio prieglobsčio prašymu, o su Ispanijos anarchosindikalistų delegacija.

 

Nepaisant šių išlygų, „Limuzinas Nr. 4“ yra nepaprastai vertingas socialinių judėjimų Lietuvoje istorijos šaltinis. Įvykiai, apie kuriuos pasakojama šiame tekste – irgi nepaprasti. Vis dar stengiamasi nuvertinti, o kartais net užmiršti 1929 m. gegužės 6-osios pasikėsinimą į tuometinio Lietuvos ministro pirmininko Augustino Voldemaro gyvybę – vadinamąjį atentatą. Galbūt dėl to, kad jis susijęs su socialistinės aušrininkų organizacijos ir ypač Lietuvoje veikusių socialistų revoliucionierių maksimalistų – Rusijos eserų pavyzdžiu susikūrusių ir dažnai jų pavyzdžiu sekusių anarchistų – veikla. 

 

 

Kas jie, lietuviai anarchistai?

 

Kaip netyčia tapusioje viena iš išsamiausių lietuviškojo anarchizmo studijų – knygoje apie aušrininko, radikalaus socialisto, rašytojo Kazio Borutos kūrybą – rašo Vytautas Kubilius, „Rusijos revoliucijos pastūmėjo aušrininkus į kairę nuo palšo liberalizmo – starto linijos 1910 m.“ (5) Visas liberalias sroves jungęs žurnalas pasuka į kairę: „Reikia eiti kartu su revoliucija, veržtis į ateitį (o ne dairytis į žilą senovę), matuoti istoriją visos žmonijos (o ne vienos tautos) interesais, kovoti dėl visų prispaustųjų laisvės“ – tokie nauji „Aušrinės“ šūkiai. „Aušrininkai pripažino socializmą „galingiausiu šių dienų veiksniu“, pajungdami jį laisvos asmenybės idėjai, paveldėtai iš liberalizmo filosofijos. Aušrininkų sąjūdis, garsindamas atskiros asmenybės galią ir reikšmę, nepripažino klasių kovos kaip pagrindinio istorijos variklio, o proletariato būriuose neišvydo revoliucinės kovos hegemono. Tai buvo neapibrėžtų simpatijų socializmui, pažangos troškimų, utopinių lygybės ir laisvės projektų, pasipriešinimo emocijų išraiška.“

 

Tiek Romas Šarmaitis, tiek Vytautas Kubilius savo studijose pabrėžia vien Rusijos judėjimų – narodnikų ir revoliucionierių socialistų – įtaką lietuviams eserams. Žinoma, narodnikų ir anarchokomunistų idėjos Lietuvoje buvo žinomos dar nuo 1905 metų, jos plito pirmiausia ne iš Rusijos, o iš Lenkijos, kurios mieste Baltstogėje revoliucijos metu brendo ne tik anarchistinis judėjimai, bet ir atskiros asmenybės, tokios kaip keleto knygų autorius Edvardas Abramowskis. (6) Taip pat nepamirškime ir Vokietijos. Marijampolės gimnazijoje iš rankų į rankas plito „Aktion“ – nedogmatinis Vokietijoje leidžiamas kairysis žurnalas, jauniems menininkams ekspresionistams teikęs ne tik peno, bet ir žinių apie Bavarijos tarybų respubliką – vieną radikaliausių kairiųjų projektų XX amžiuje. Dar neaišku, ar Lietuvos radikalų neįkvėpė Lietuvoje gimusių ir visame pasaulyje išgarsėjusių anarchistų – Emmos Goldman ir Alexandro Berkmano – idėjos.

 

Nenuostabu, kad individualūs maištininkai, neįsivaizduojantys solidarumo be laisvės, o vietoj patriotiško žvalgymosi į praeitį rinkęsi ateitį, tapo nesuprasti nei reakcingoje tarpukario, nei totalitarinėje sovietmečio visuomenėje. Užtenka pasakyti, kad vienas didžiausių „nenuoramų“, rašytojas Kazys Boruta, kalėjime sėdėjo tiek Smetonos laikais, tiek Lietuvą okupavus naciams, tiek sovietams. Kita vertus, laisvų, Lenino idėjomis nesižavinčių socialistų negalėjo mėgti ir Sovietų Sąjungos Lietuvoje įkurta pogrindinė Lietuvos komunistų partija, savo spaudoje nuolat šmeižusi aušrininkus ir eserus, prisiviliojusi ne vieną anarchistinių idėjų skleidėją.

 

Socialistų revoliucionierių partija, 1926 m. pasivadinusi socialistų revoliucionierių maksimalistų sąjunga, buvo sudaryta iš studentų, kartais darbininkų ir net kareivių kuopelių, kurios, pasak Vytauto Kubiliaus (7), gyveno sukilimo viltimis, bet nevarė jokio agitacinio darbo, skelbė labiau stichišką nepasitenkinimą, o ne realių pertvarkymų programą. Šis sambūris, nors veikė nelegaliai, vadovavo aušrininkų sąjūdžiui, į savo gretas verbuodamas pačius veikliausius. Vienas iš sambūrio ideologų Vladas Karosa 1925 m. lapkričio 5 d. didžiojoje Kauno universiteto salėje skaitė viešą paskaitą temą „Studentų teisės ir atstovavimas“. Studentai dėl to buvo užpulti ateitininkų ir tautininkų, apsiginklavusių lazdomis, kardais ir pistoletais (tarp studentų buvo nemažai karininkų). Paskelbus mirties nuosprendį kareiviui komunistui N. Jubileriui, socialistai revoliucionieriai V. Karosa ir J. Lukoševičius Lietuvos prezidentui nusiuntė studentų aušrininkų telegramą: „Prezidente, nedrįskite leisti žudyti nekaltų žmonių!“ Dar vienas eserų ideologas, jau minėtas Martynas Gudelis pateko į policijos akiratį, kai 1926-ųjų rugsėjo 5 d. kartu su draugais „viešame mitinge kurstė susirinkusius atsisakyti nuo kareiviavimo, organizuotis į revoliucines darbininkų jaunimo eiles, ištikus karui Lenkijos su Lietuva, nukreipti visiems ginklus prieš savo vyriausybę, kelti pasaulinę revoliuciją ir pan.“

 

Jei tokios taktikos lietuviškieji eserai laikėsi dar iki profašistinio Smetonos ir jo karininkų pučo, tai po jo Kazys Boruta iš savanoriškai tremčiai pasirinktos Latvijos atvirai rašė savo draugui: „Lietuvoj reikalai gana liūdni. Nėra jokios realios jėgos fašizmui versti. Mano galva, reikia arba suprovokuoti Lietuvos žlugimas arba pradėti partizanų kovas.” Lietuvos eserai, neturėdami tokio politinio užnugario, kaip komunistai, kuriuos „šefavusi“ Sovietų Sąjunga, kaip rodo dokumentai, netgi finansavo smetoninį režimą, buvo pasmerkti arba išnykti, arba išsaugoti save jungdamiesi prie įvairių kairiųjų jėgų. Iš tokių jėgų minėtini socialdemokratinių pažiūrų plečkaitininkai, kuriems po nepavykusio 1927-ųjų Tauragės pučo teko trauktis į tuometinę Lenkiją, Vilnių. Čia tuometiniai jauni ir radikalūs socialdemokratai leido savo laikraščius, aprašydami kitokią smetoninės Lietuvos tikrovę, nei matė ir tebemato Lietuvos patriotai – kalėjimų Lietuvą, žudynių Lietuvą. Nors vėliau, jau po atentato Andriui Bulotai ir Martynui Gudeliui teks susidurti su plečkaitininkais, jų ryšiai liko trumpalaikiai.

 

                                 ausrine 1933 Nr. 1

                               Anarchistinės pakraipos žurnalas „Aušrinė“, 1933 m. Nr. 1

 

Šalia maištingų raginimų būta ir ramaus darbo. Lietuvos anarchistai redagavo laikraščius „Draugas“, „Daugas jauniems“, Revoliucionierius“ (8), 1931–1933 m. aktyviai bendradarbiavo žurnale „Aušrinė“, kuriame, prisidengę įvairiais slapyvardžiais, plėtojo laisvą socialistinę mintį, pristatydavo naujas idėjas ir tendencijas, sklindančias ne tik iš lietuvių studentų centru tapusio Berlyno, bet ir iš Ispanijos, kur tuo metu jau darbavosi Martynas Gudelis.

 

 

Atentatas

 

1929 m. gegužės 6 d. vakare Kauno Valstybės teatro sodelyje 7–9 šūviais iš revolverių buvo sutiktas Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Augustinas Voldemaras. Vienas iš palydos karininkų buvo nušautas, pora žmonių sužeista, o pats A. Voldemaras liko sveikas. Pasikėsintojai nepastebimai pasišalino iš Valstybės teatro sodelio ir dingo. (9)

 

Ieškodama pasikėsintojų, policija iš pradžių įtarė ir suėmė 15 ateitininkų organizacijos narių. Tačiau 1929 m. gegužės 9 d. Kaišiadorių miško urėdijos Būdos girininkijos miške į policijos rankas pateko studentas technikas Aleksandras Vosylius, kuris sunkiai susižeidė, netyčia sprogus jo paties pasigamintai granatai, ir buvo užėjęs pas eigulį pagalbos. Susiviliojęs policijos pažadėtu 50 tūkstančių litų atlyginimu, vyr. eigulys Kazys Rėklys apie nepažįstamą atvykėlį pranešė savo vyresnybei ir policijai. (10) Netrukus iš Kaišiadorių atvyko apskrities policijos vadas su palyda ir A. Vosylių suėmė. Tą pačią dieną A. Vosylius buvo pristatytas į Kauną.

 

Netrukus policija, apklaususi A. Vosyliaus buto šeimininkus, liudininkus ir surinkusi savo agentų pranešimus, nustatė, kad pasikėsinimą prieš A. Voldemarą suorganizavo ir įvykdė negausi studentų aušrininkų grupė: Aleksandras Vosylius, Andrius Bulota ir Martynas Gudelis. Visi jie buvo valstiečių vaikai, baigę Marijampolės realinę gimnaziją ir 1929 m. studijavo universitete, Kaune. (11)

 

Buvo manoma, kad prie sąmokslo yra prisidėjęs ir jaunas poetas Vytautas Montvila, beje, į lietuvių kalbą išvertęs „Internacionalą“, vėliau nužudytas nacių. Suimtą A. Vosylių gegužės 9 ir 10 d. tardė kriminalinės (kartu ir politinės) policijos valdybos direktorius Jonas Statkus, bet nieko neišgavo. A. Vosylius pareiškė, kad parodymus duosiąs vėliau.

 

Apklaususi liudininkus, žvalgyba bent apytikriai nustatė pasikėsinimo dalyvių pavardes. Vidaus reikalų ministras Ignas Musteikis 1929 m. gegužės 11 d. raštu ministrui pirmininkui, užsienio reikalų ministrui ir einančiam krašto apsaugos ministro pareigas A. Voldemarui oficialiai pranešė, kad pasikėsinimą ,,atliko Lietuvos universiteto studentai Vosylius Aleksandras, Bulota Andrius, Gudelis Martynas ir Mėšlius Vincas“.

 
Perskaitęs raštą A. Voldemaras uždėjo rezoliuciją:
 
„P. Štabo v-kui

Kaltinamuosius, kurie suimti ir kurie bus suimti, atiduoti karo lauko teismui, kurio žinion atiduoti suimtuosius ir visą bylą. A. Voldemaras, e. Krašto aps. min. p. 11.V.29“. (12)

 

Po kelių dienų žvalgyba duomenis apie atentatą patikslino: „Nustatyta, kad dalyvavę kartu su Vosylium atentate yra studentai Andrius Bulota ir Martynas Gudelis“. (13) Mat suėmus V. Mėšlių paaiškėjo, kad jis gegužės 6 d. viešėjo pas pažįstamą draugą Prienų rajone ir atentate nedalyvavo.

 

Fašistinės valstybės teisėsaugininkams rūpėjo kuo greičiau susidoroti su „teroristais“. „Teismo posėdį padaryti galimai greičiau“, pabrėžė įsakyme P. Kubiliūnas. (14) Mat gydytojas Juozas Žemgulys, suėmimo dieną operavęs karo ligoninėje A. Vosylių, savo išvadoje nurodė, kad jo paciento žaizdos yra „sunkių sužalojimų rūšies“ ir ligonis gali mirti nuo kraujo užsikrėtimo. (15) Vyriausybiniame laikraštyje „Lietuvos aidas“ skelbiama: „Vosylius po perrišimo karo ligoninėje tą pačią gegužės mėn. 9 d. buvo nugabentas į Kauno kalėjimo ligoninę, kur jis tebegydomas iki šiai dienai. Jo sveikata gerėja, ir laukiama, kad jis tuojau visai pasveiks. Tada jis bus ištardytas ir smulkiai apie visą atentato organizavimą apklaustas. Jis yra perduotas kariškos valdžios žinion“. (16)

 

Šis pranešimas buvo paskelbtas jau po to, A. Vosylius buvo atiduotas karo lauko teismui už tai, kad „priklausė slaptai plečkaitininkų organizacijai“, kad jis politiniais sumetimais, „norėdamas nužudyti p. Respublikos prezidentą, padėjo miesto sode dvi granatas ant kelio, kuriuo turėjo vykti automobiliu p. Respublikos prezidentas, bet dėl nepareinančių nuo jo aplinkybių sumanymo neįvykdė, nes granatos buvo rastos“, kad jis kelis kartus iššovė iš revolverio „tikslu nužudyti p. Ministerį pirmininką, užsienių reikalų ministerį ir e. krašto apsaugos ministerio pareigas profesorių Voldemarą“ ir kitus. (17)

 

Karo lauko teismo posėdis įvyko 1929 m. gegužės 22 d. Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. A. Vosylius, matyt, jau buvo įsitikinęs, kad jo bendražygiai perėjo Lietuvos–Lenkijos administracijos liniją ir žvalgyba jų nebepasieks. Todėl jo parodymai teisme buvo atviresni. Jie užrašyti teismo sekretoriaus posėdžio metu.

 

Tardomas teismo pirmininko Braziulevičiaus, A. Vosylius pasisakė esąs Lietuvos universiteto technikos fakulteto mechanikos skyriaus studentas. Kai buvo perskaitytas krašto apsaugos ministro 1929 m. gegužės 15 d. įsakymas-kaltinamasis aktas ir teisiamasis paklaustas, ar prisipažįsta kaltas, A. Vosylius pareiškė, kad ,,prie plečkaitininkų neprigulėjo ir nemanė priklausyti“, kad valstybės prezidento nužudyti nenorėjo, jo, Vosyliaus, išmestos granatos sprogti negalėjo, nes buvo neužtaisytos. Toliau jis parodė, jog norėjęs, „kad Lietuvoje būtų seimas; kadangi Ministeris pirmininkas kliudė tam, tai jis norėjo jį nužudyti“. Tačiau į A. Voldemarą jis nešaudė ir granatos į jį nemetė, kaip buvo pasikėsintojų susitarta, „nes nenorėjo nekaltų aukų, kadangi buvo pašalinių žmonių“. Jis turėjo tris granatas, iš kurių dvi ,,išmetė šiapus teatro, skaitant nuo Laisvės alėjos“, išbėgo pro dešinę teatro pusę į Kęstučio gatvę, pasuko į Laisvės alėją, o po to Aušros taku užlipo į kalną, į Ąžuolyną, ir naktį atsidūrė laukuose. (18)

 

Į klausimą, kaip susižeidė, A. Vosylius atsakė, kad „turėjo dar granatą ir du revolverius – brauningą ir parabelių. Brauningą užtaisė ir padėjo žemėn, kad užtaisius vėliau granatą, paimtų revolverį ir nusišautų, o kad tikriau būtų – granata turėjo dabaigti. Granata kažkodėl tuojau sprogo, bet ne visai ir tik sužeidė“. Tai įvyko naktį iš gegužės 8 į 9 d. miške. (19) Alpdamas, netekdamas sąmonės, jis rytą pasiekė eigulio namą, kur policija jį netrukus suėmė. Dalyvavusių atentate „draugų pavardės: Gudelis Martas ir Bulota Andrius...“ (20) Paklaustas, kur kiti bėgo, atsakė nežinąs, nematęs, nes bėgęs vienas. (21)

 

Kaltintojams rūpėjo primesti A. Vosyliui ryšius su komunistų partija, todėl žvalgybininkai pakišo jam komunistinį atsišaukimą. Paklaustas, iš kur buvo pas jį namie rastos komunistinės proklamacijos, atsakė nežinąs ir nematęs. Tardomas A. Vosylius pareiškė, kad „pas save jokios komunistinės literatūros neturėjo“, o „į komunizmą žiūri kaip į neigiamą apsireiškimą“. (22)

 

Paskutiniame žodyje A. Vosylius patvirtino, kad „Respublikos prezidento nužudyti nenorėjo“. Į teismo pirmininko pastabą, kad teisiamasis ne viską pasakė, ką žinojo, A. Vosylius pareiškė, jog „pasakė visą teisybę, nes puikiai supranta, kas jam gresia, ir nėra reikalo ką nors slėpti. Norėjo nusižudyti – nepasisekė, bet vis vien vieną kartą mirti reikia“. (23)

 

Teisme tardymas truko su trumpomis pertraukomis – kai teisiamasis ligonis nualpdavo, jį reikėdavo atgaivinti.

 

Voldemaras su zmona Vokietijoje

Voldemaras su žmona Vokietijoje, 1928 m.

 

Karo lauko teismas savo 1929 m. gegužės 22 d. „Nusprendime“ pripažino, kad A. Vosylius 1928–1929 m. „priklausė slaptai socialistų revoliucionierių maksimalistų ir plečkaitininkų organizacijoms“, kad:

 

1) norėdamas nužudyti p. Respublikos prezidentą, turėjo vieną granatą paruošęs sprogdinimui ir dvi granatas atsargoje, laukdamas miesto sode atvykstant iš Kęstučio gatvės automobiliu p. Respublikos prezidento, bet dėl nepareinančių nuo jo aplinkybių sumanymo neįvykdė, nes p. Respublikos prezidentas neatvyko, ir

 

2) tikslu nužudyti p. Ministerį pirmininką [...] profesorių Voldemarą ir jį lydėjusius du karininkus padarė iš revolverio keletą šūvių, kuriais nukautas vyr. leit. Gudynas, sunkiai sužeistas kapitonas Virbickas ir profesoriaus Voldemaro sūnėnas ir peršauti ponios Voldemarienės rūbai. (24)

 

A. Vosylius buvo nuteistas mirties bausme – sušaudyti. Tuojau po teismo nuosprendžio A. Vosylius drebančia ranka pasirašė malonės prašymą prezidentui, kuriame pasakyta:

 

„Šiame nusikalstamame darbe mano tik tiek tėra kaltės, kad prigulėjau prie teroristų organizacijos su tikslu nuversti esamą dabartinę vyriausybę ir buvau pasiryžęs tik vien prieš Ministerio Pirmininko gyvybę, bet jokiu būdu ne prieš Jūsų Ekscelenciją, p. Prezidente, ir neprigulėjau prie maksimalistų bei plečkaitininkų grupių, kaip šiandieną Teismas savo sprendimu pripažino, bet tik prigulėjau ir tą įvykdyti buvau pasiryžęs vien dėl to, kad iki šiol nebuvo manoma sušaukti seimą. Įvykio momente į Ministerį pirmininką aš nebuvau paleidęs nė vieno šūvio, kadangi jis buvo apsuptas pašalinių asmenų, kurių kraujo pralieti nenorėjau, o tie šūviai buvo kaip tik tų dviejų dingusių mano draugų“. (25)

 

Nuteistasis prašė mirties bausmę pakeisti kalėjimu. Ant prašymo uždėta rezoliucija: „Atmesti. A. Smetona. 23–V–29“.

 

Tame pačiame lape įrašyta, kad „malonės prašymas atmestas, yra man paskelbta 1929 m. gegužės 24 d. 1 val. 42 min.“ Pasirašė A. Vosylius. Mirties bausmė įvykdyta 1929 m. gegužės 24 d. 2 val. 24 min. Kauno VI forto rajone.

 

Pasinaudoję atentatu, fašistai dar labiau sustiprino represijas prieš pažangiuosius gyventojus. 26 aušrininkai, nieko bendro su pasikėsinimu neturėję studentai, gimnazistai ir tarnautojai, 1929 m. karo lauko teismo buvo nuteisti ilgus metus kalėti vien dėl to, kad buvo atentato dalyvių pažįstami ar su jais draugavo. Žvalgyba sudarė naujus įtariamųjų sąrašus ir rengėsi juos represuoti. 1929 m. rudenį nušalinus A. Voldemarą iš valdžios, dauguma nuteistųjų aušrininkų, padavę malonės prašymus A. Smetonai, iki 1931 m. išėjo į laisvę. (26)

 

 

Post Scriptum

 

Nesulaukę savo veiksmams paramos, apie tris savaites prasislapstę Kaišiadorių urėdijos miškuose, A. Bulota ir M. Gudelis perėjo Lietuvos–Lenkijos administracijos liniją ir atsidūrė okupuotame Vilnijos krašte. Slapstydamiesi nuo Lenkijos policijos, apie tris savaites gyveno nelegaliai pas vieną atbėgusį iš Lietuvos Tauragės sukilimo dalyvį. Po to jie išvyko į Čekoslovakiją, paskui į Austriją ir legaliai joje apsigyveno.

 

A. Bulota mokėsi Vienos aukštojoje ekonomijos ir komercijos mokslų mokykloje. Nuslopinus 1934 m. vasario mėn. Vienos darbininkų sukilimą, Austrijos policija ėmė reikalauti, kad A. Bulota išvyktų iš šalies, grasino jį išsiųsti į hitlerinę Vokietiją, kuri galėjo jį perduoti į Lietuvos policijos rankas. 1934 m. lapkričio 6 d. A. Bulota padarė lemtingą kompromisą savo gyvenime – iš Vienos pasiuntė laišką į Maskvą LKP atstovybei prie Kominterno Vykdomojo komiteto. „Vienintelis kraštas, kur aš tikiuosi rasti prieglaudą, tėra Sovietų Rusija“ (27) rašė jis laiške.

 

Gavęs A. Bulotos laišką, Z. Angarietis 1934 m. gruodžio 28 d. paprašė jį smulkiau parašyti apie pasikėsinimo iniciatorius ir tikslus, nurodyti, kaip atentato dalyviams pavyko pasislėpti. Iš Angariečio laiško matosi, kokių absurdiškų prietarų buvo pilnos Kremliuje prisiglaudusių komunistų galvos. A. Bulota 1935 m. sausio 5 d. laiške gana išsamiai atsakė į tuos klausimus. Jis rašė: „Pasikėsinimą dariusi grupė nebuvo partinė grupė. Tai buvo revoliucinė studentų ir darbininkų grupė, kurios tikslas buvo vieningom jėgom nuversti fašizmas, suduodant jam mirtinus smūgius iš viršaus ir kartu pereinant prie ginkluoto darbininkų, valstiečių ir kareivių sukilimo [...] Gal buvo suklysta kovos priemonių ir būdų pasirinkime, tačiau tuomet buvo įsitikinimas, kad bus susilaukta iš visų revoliucinių elementų realios paramos kovoje“. (28)

 

Toliau A. Bulota paaiškino, kad nei Lenkijos, nei Lietuvos žvalgyba apie pasikėsinimo rengimą nieko nežinojo. Pasikėsinimą sumanė patys jo vykdytojai. „Apie pasikėsinimo ruošimą, – rašė jis, – be pačių dalyvių, žinojo dar pora asmenų, padėjusių ginklus gabenti. Tiksliai – dieną ir valandą dalyviai niekam nepranešė. Bombą parūpino Al[eksandras] V[osylius] (sušaudytas), kuriam buvo prieinamos laboratorijos. Didesnė ginklų dalis buvo gauta iš tuometinių Rytprūsių [...] Maksimalistai su pasikėsinimo grupe palaikė per vieną žmogų ryšius, bet aktyviai jie nieko neveikė. Savo išleistose brošiūrose jie vėliau skelbė, kad tai jų organizacijos darbas ir kad dalyviai – jų org[anizacijos] nariai. Tai netiesa. Sušaudytasis Al. V. taip pat nebuvo jų narys“. (29)

 

A. Bulota prašė, kad jam būtų leista Tarybų Sąjungoje tęsti mokslą, tačiau leidimo atvykti į Tarybų šalį A. Bulota negavo. Austrijos komunistų padedamas jis išvyko į Ispaniją. 1937–1939 m., kaip minėjome, dalyvavo respublikonų kovose (ten susitiko ir su Martynu Gudeliu, dirbusiu anarchistų štabe Barselonoje, bet, matyt, nelabai turėjo ką vienas kitam pasakyti – Gudelis kovėsi už Ispanijos laisvę, o Stalino organizuotos Internacionalinės brigados, kurioms priklausė Bulota, silpnino tos kovos dvasią ir taip rengė dirvą frankizmui). (30)

 

Martyno Gudelio žygius Ispanijoje ir jo ryškią asmenybę tikimės išsamiau jums pristatyti kituose „Juodraščio“ numeriuose.

 

Atėjus sovietmečiui A. Bulota, pabėgęs iš internuotųjų respublikonų stovyklos Prancūzijoje, grįžo į Lietuvą. Po karo, 1946 m. baigęs Vilniaus Valstybinį universitetą, dirbo Lietuvos TSR Mokslų akademijoje, Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, nuo 1954 m. buvo Vilniaus valstybinio universiteto teisės fakulteto dėstytojas ir docentas. 1958 m. buvo priimtas į komunistų partiją. Nuo 1963 m. jis – teisės mokslų kandidatas; parašė knygą „Nuo baltojo žirgo iki svastikos“ (1962), atsiminimus „Ten, už kalnų, Ispanija“ (1974). Taigi buvęs eseras netikėtai padarė karjerą valstybėje, kurioje eserai buvo sodinami į kalėjimus – kalėjime po karo sėdėjo ir Kazys Boruta. Tai rodo, kad Andriaus Bulotos gyvenime dar yra nežinomųjų.

 

Nors sovietinis istorikas Romas Šarmaitis ir Vytautas Kubilius atentatą vertino kaip nepavykusį bandymą sukelti ant kojų mases, įžiebti visuotinį sukilimą, o šiuolaikinis istorikas Arvydas Anušauskas (31) juos atvirai vadina teroristais, šiuos įvykius galima vertinti kaip klasikinio anarchistinio terorizmo – veiksmo propagandos arba tiesioginio veiksmo – akciją. Pasikėsinimas į Augustiną Voldemarą, kuris dėl savo profašistinių pažiūrų ir veiklos fašistinėje organizacijoje „Geležinis vilkas“ buvo nemėgstamas ne tik plačiosios visuomenės, bet net kai kurių tautininkų, buvo kartaus nusivylimo Lietuvos valstybe, jos policine tvarka ir demokratijos stygiumi išraiška. Sunaikinti dėl santvarkos kaltą asmenį ir taip įžiebti permainas – tokia buvo anarchistų teroristų taktika, kuri maždaug iki Antrojo pasaulinio karo buvo naudojama visame pasaulyje. Nors dėl terorizmo dažnai tarpusavyje ginčijosi patys anarchistai, beveik visi jie sutarė, kad organizuotas valstybinis terorizmas, kartais netgi įteisinamas įstatymais (elgesys karų metu ar su belaisviais, kitaminčių persekiojimas ar policinė stebėjimo kontrolė) yra žymiai pavojingesnis nei pavieniai kovotojų veiksmai ar netgi partizaninis karas.

 

Taigi atentato vykdytojus galima vertinti ne vien kaip „nelaimėlius“, savo veiksmais nesugebėjusius pasiekti reikiamo tikslo, bet kaip individualius kovotojus, tarpukario Lietuvos anarchistus, kurie, skirtingai nei pogrindininkai komunistai, gerai žinojo, kad drąsiam, nors brutaliam veiksmui nereikalingi nei marksistinės dialektikos dėsniai, nei pasikliovimas svetima valdžia bei prievarta. Kol komunistai pogrindyje laukė Raudonosios armijos dalinių, kad jų dėka paimtų valdžią okupuotame krašte, anarchistai kovojo be jokio užnugario, buvo sodinami į kalėjimus ir šaudomi, privalėjo emigruoti. Tačiau jie kėlė baimę ne tik smetoniniams patriotams, jų, kaip socialistinę laisvę skelbiančių eretikų, bijota ir sovietmečiu.

 

Apie juos išlieka tendencija nekalbėti ir dabartinėje Lietuvoje. Štai jauno istoriko Bernardo Gailiaus studijoje „Nusikaltimai „prie Smetonos“ (32) narpliojamos sacharino ar pašto ženklų bylos, o apie atentatą – nė žodžio. Smetoninę Lietuvą garbinantiems intelektualams baisu nusileisti į jos požemius, pajusti ne kosmetinę Laisvės alėjos, o kitokią – Varnių, Dimitravo, Pabradės lagerių dvasią. Reikia tikėtis, kad nauji tyrimai padės ne tik atskleisti mūsų šalyje kilusių socialinių judėjimų istoriją, bet ir padės atrasti naują požiūrį į tą anaiptol ne idealią visuomenę.

 

__________________

 

(1) Žr.: Liudas Truska. A. Smetona ir jo laikai. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1996. Arba: Zenonas Butkus. Jei opozicija gauna paramą iš svetur... Kultūros barai, 1995, Nr. 8 / 9, p. 82, 83.

(2) Miestiečiai idealizuoja tarpukario Lietuvą: Balsas.lt, 2007 m. kovo 8 d.

(3) Modestas Kuodys. Varniai, Dimitravas, Pabradė: koncentracijos ir priverčiamojo darbo stovyklos Lietuvoje 1927–1940 m. V.: Versus aureus, 2007

(4) Apie tai satyriškai rašo kultūros kritikai Castor&Pollux. Žr: Castor&Pollux. Sąjūdžio Lietuva – nevykęs smetonmečio atkūrimo projektas: Balsas.lt, 2008 m. lapkričio 14 d.

(5) Žr.: Vytautas Kubilius. Jis troško eiti su bundančiu maištu prieš neteisybę. Iš: Kazio Borutos kūryba. Vilnius: Vaga, 1980.

(6) Plačiau apie anarchizmą Lenkijoje žr.: 1903-1981: Anarchism in Poland. Libcom.org, 2006 m. rugsėjo 13 d.

(7) Žr.: Vytautas Kubilius. Jis troško eiti...

(8) Šiuose žurnaluose ypač pasižymėjo Kazys Boruta ir jo gyvenimo draugė revoliucionierė Ona Kazanskaitė-Borutienė, žr. Vytautas Kubilius. Jis troško eiti...

(9) Lietuvos aidas, I929.V.7

(10) Lietuvos aidas, 1929.V.11

(11) Lietuvos aidas, 1929.V.16

(12) Lietuvos Ypatingasis Archyvas (toliau – LYA), Dokumentų rinkinys, Nr. 630, 1

(13) Lietuvos aidas, 1929.V.16

(14) LYA, Dokumentų rinkinys, Nr. 630, 1. 9

(15) Ten pat

(16) Lietuvos aidas, 1929.V.16

(17) LYA, Dokumentų rinkinys, Nr. 630, 1. 9

(18) Ten pat, 1. 10, 11, 12

(19) Ten pat, 1. 19
(20) Ten pat, 1. 13
(21) Ten pat, 1. 14

(22) Ten pat, 1. 15, 16, 17, 19

(23) Ten pat, 1. 20

(24) Ten pat, l. 21–22

(25) Ten pat, l. 21–22

(26) Romas Šarmaitis. Pasikėsinimas // Andrius Bulota, Limuzinas Nr. 4: dokumentinė apysaka. Vilnius: Vaga, 1977

(27) LYA, f. 77, ap. 28, b.1495, psl. 4

(28) LYA, f. 77, ap. 28, b.1495, psl. 8

(29) Ten pat

(30) Apie tai žr: Andrius Bulota. Ten už kalnų, Ispanija: prisiminimai. Vilnius: Vaga, 1974

(31) Arvydas Anušauskas. Lietuvos slaptosios tarnybos, 1918-1940. Vilnius: Mintis, 1998

(32) Bernardas Gailius. Nusikaltimai „prie Smetonos“. Vilnius: Aidai, 2008

 

Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“ Nr. 2, 2009 m. balandis

 

Skaityti kitus „Juodraščio“ Nr. 2 straipsnius 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti