Panieka kitokiam žmogui – „lietuviškumo“ įrodymas (antidiskriminacinio apvalaus stalo diskusija) (2)
JUODRAŠTIS NR.2 (2009 balandis)

apvalus stalas        Tęsinys. Skaityti pradžią.

 

        Darius: Griaunamąją veiklą aukštojoje politikoje toliau vykdo populistiniai patriotai, tęsiantys Sąjūdžio nacionalistinio sparno idėjas ir retoriką (pvz., fašistuojantis laikraštis „XXI amžius“, R. Ozolas, ginantis neonacių eitynes). Vadinamieji „patriotai“ gerai organizuoti ir sutelkti, tuo tarpu jiems besipriešinančios jėgos nesugebėjo net suorganizuoti protesto prieš nacių maršą. Kaip vienytis antidiskriminaciniams Lietuvos judėjimams?

 

Algirdas: Gerai jau vien faktas, kad pradedame kalbėti, jog būtina vienytis antidiskriminaciniams judėjimams. Tiesiog nuo žodžių reikia pereiti prie darbų. Būtina sukviesti šių judėjimų atstovus „susėsti prie stalo“ ir aptarti bendrą veiksmų planą. Reikia tik iniciatorių, kad visus sukviestų. Gal anarchija.lt portalas, iškėlęs šį klausimą, ir galėtų tapti tokiu iniciatoriumi?

 

Artūras: Europoje vis daugiau kalbama apie daugialypę diskriminaciją, jos analizei ir kovai prieš ją metamos vis didesnės žmogiškos ir materialinės pajėgos. Manyčiau, kad mūsų šalyje būtų svarbu vienytis skirtingoms visuomenės grupėms į vieną ar keletą antidiskriminacinių judėjimų.

 

Vakaruose jau senokai populiarūs vadinami „aljansai“ arba „sąjungos“. Pvz.: Amerikoje prie kovos prieš diskriminaciją lyties bei seksualumo pagrindu labai prisidėjo „Straight and Gay Alliances“ („Heteroseksualų ir homoseksualų sąjungos”). Jose heteroseksualūs asmenys dirbo kartu su homoseksualiais ir biseksualiais asmenimis mažindami homoseksualių asmenų ir homoseksualų organizacijų stigmatizavimą. Galbūt ir Lietuvai būtų laikas kurti tokias sąjungas (pvz., neįgaliųjų moterų lesbiečių ir pan.). Kiekvienas iš mūsų esame diskriminuojami skirtingai, tačiau kovojant prieš diskriminaciją ir priespaudą, svarbu surasti ir bendrų sąlyčio taškų, kurti platesnį diskriminacijos ir priespaudos archyvą.

 

Audronė: Labai gaila, kad kartu su nacionalinės valstybės atkūrimu atgimė ir visos diskriminacinės jėgos – nacionalizmas eina kartu su rasizmu, antisemitizmu, mizoginija, seksizmu, ksenofobija. Apie tai nepagalvojome stovėdami Sąjūdžio mitinguose. Vakarų valstybėse pagarba kitokiam – bent jau deklaruojama – turi šiokias tokias tradicijas. Lietuvoje šis demokratinis imperatyvas užklupo sovietiniais principais ugdytą visuomenę, kur kito niekinimas ir skundimas, nepagarba ir nepripažinimas, asmeninės atsakomybės stoka buvo giliai įsišakniję. Nemanau, kad kas nors pasikeistų netolimoje ateityje. Nebent kai grįš studentai, kurie dabar studijuoja Vakaruose ir pradės užiminėti įtakingas pozicijas. Bet greičiausiai jie negrįš.

 

Elena: Vėlgi manau, kad nereikia tiek daug koncentruotis į nacių judėjimą. Jie to neverti. Suprantu, kad jie daug kam rakštis subinėj, bet dar kartą pasikartosiu, kad neapsimoka eikvoti savo laiko jiems. Negaliu atsakyti į klausimą, kaip vienytis antidiskriminaciniams judėjimams, nes nežinau. Kaip rodo patirtis, tai sunkiai įmanoma. Manau, įmanoma bendraminčius sutelkti kokiai nors akcijai, bet ne ilgalaikiam bendradarbiavimui.

 

Margarita: Jiems nesunku būti vieningiems, nes turi vieningą retoriką, o visa hegemoninė ideologija tarnauja jų labui. Opozicija susiskaldžiusi, nes specializuojasi į atskiras grupes, nemato visumos ir sąsajų. Šiuo metu primtas (papildytas) Lygių galimybių įstatymas suteikia teisinę bazę tokiam konsolidavimui-si – tikslas būtų išvien ginti įstatymą (nediskriminavi-mo principą), o ne pavienius jo aspektus (pagrindus). Atskirties grupių gyvenimas/diskriminavimas turi daug specifikos, kurios žmonės iš pašalies neišmano, o neturėdami nuomonės, nedrįsta palaikyti. Tačiau nediskriminavimo principo paisymas yra būtent ta jungiamoji grandis, kuri aktuali kiekvienai įstatyme apibrėžtai atskirties grupei. Jo gynimas ir galėtų tapti antidiskriminacinio judėjimo pagrindu.

 

Nida: Čia apskritai kairiųjų judėjimų problema: kuo žmogus laisvesnis, kritiškesnis, skeptiškesnis, daugiau mąstantis, individualesnis, tuo sunkiau mobilizuojasi bendrai veiklai. Patriotams fundamentalistams viskas daug paprasčiau: tereikia suorganizuoti autobusą, ir pusė parapijos po pamokslo jau važiuoja į Vilnių reikšti paramos Valstybinei šeimos koncepcijai ar prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Pamato kokią sadūnaitę, kundrotą ar domeiką – ir žino, kad jų vieta šalia vado. Šia prasme, mes niekada jiems neprilygsim – nei „galvų gausumu”, nei „lankomumu”, nei „koviniu įkarščiu”. Mūsų „koziris” – argumentai. Todėl turėtume mėginti išjudinti mąstančią publiką, kurios nepritarimas fundamentalizmui kol kas neperžengia privataus pokalbio ribų, taip be kovos atiduodamas viešą erdvę.

 

Simona: Kiek pamenu, „patriotams besipriešinančios jėgos“ tiesiog nutarė, jog protesto eisena prieš nacius toje situacijoje būtų atrodžiusi visiškai populistinė. Dar blogiau – kadangi kalbame apie laikotarpį po Berneen sumušimo bylos – būtų buvę labai nesunku tapti kieno nors interesų įkaitais. Niekas nenorėjome daryti PR’o kažkokiai dainininkei. Nežinau, ar būtinai reikia vienytis ir kurti kažkokį metajudėjimą. Labiau tikiu grassroots iniciatyvomis – bendruomenių būrimu, lokaliomis iniciatyvomis, žmonių požiūrio keitimu tiesiogiai bendraujant, o ne barant juos ir „iš viršaus“ nuleidžiant lozungus. Taip pat –nepaliaujamais reikalavimais valdžiai ir nesitaikstymu su bet kokiais diskriminaciniais jos veiksmais.

 

Valdemaras: Pirmiausia reikia sukurti judėjimą, į kurį įsitrauktų organizacijos, taip būtų išsaugotas tęstinumas. Reikia vienytis bendrame rate, tuo viskas pasakyta.

 

Vilma: Organizuotumas – išskirtinis Lietuvos dešiniųjų bruožas. Dar – veidmainystė ir klasta. Po taurumo kauke dažnai stūkso puvėsių krūva. Mūsų tikslas – demaskuoti jų užmačias, dezorganizuoti jų veiklas, nes kartais tereikia visuomenei atskleisti tikrąjį „tauraus patrioto“ paveikslą...

 

Antidiskriminacinės jėgos Lietuvoje labai silpnos, net ir susivienijusios, jos būtų per silpnos išsilaikyti savo pozicijose. O gerai organizuotos ir gerai finansuojamos „patriotinės“ jėgos agresyviai veikia per bažnyčias, per katalikišką spaudą, per skaitlingas dešiniąsias partijas, pajungdamos beveik visą pensinio amžiaus elektoratą, kuris labai aktyvus tiek balsuojant, tiek dalyvaujant visuomenės gyvenime. Jei antidiskriminacinėms jėgoms kažkaip pavyktų pritraukti jaunimą, kuris Lietuvoje gana liberalus, tai pokyčiai taptų įmanomi.

 
***
 

Darius (Valdemarui): Ragini „vienytis bendrame rate“, tačiau kaip šis vienijimasis galėtų atrodyti praktikoje? Paimkime kad ir dvi gėjų interneto svetaines: gay.lt ir gayline.lt. Jose nėra nei vieno straipsnio, kuriame būtų paliesta kitokios, ne lytinės ar seksualinės orientacijos diskriminacijos, problema. Kurgi veda toks ribotas požiūris?

 

Valdemaras: Kartais talpiname prieš klerikalus nukreiptus straipsnius, informavome apie skustagalvių eitynes. Mūsų požiūris yra platesnis, negu galima įsivaizduoti. Gay.lt čia neturiu omenyje. Esu Tolerantiško jaunimo asociacijos narys ir žinau, kad mes jau turime pagrindą tam, ką minėjai. Mūsų organizacijoje yra visokių žmonių, nuo homoseksualų iki heteroseksualų, įvairaus socialinio statuso atstovų. Aktyviai kovojame už žmogaus teises ir nesiruošiame pasiduoti.

 

Artūras: Taip, tolerantiško jaunimo asociacija yra puikus pavyzdys šiuo požiūriu. Galbūt galėtų atsirasti dar keletas organizacijų, veikiančių panašiu principu.

 

Paper Buck 3

 
***
 

Darius (Vilmai): Gražiai susiejai „kitokių žmonių“ diskriminaciją su kapitalistine rinkos unifikacija. Kokias matai silpnąsias šios unifikacijos vietas, į kurias reiktų smogti pirmiausia?

 

Vilma: Unifikacijos procesas stipresnis ten, kur nėra šiuolaikinės europietiškos kultūros židinių ir reiškinių. Šiuolaikinė postmodernioji kultūra skatina kritinį ir savarankišką mąstymą. Žmonių skirstymas į „normalius“ ir „nenormalius“– primityvios visuomenės požymis. Juk šiuolaikinės kultūros paveiktas individas yra tolerantiškas daugeliui dalykų vien dėl to, kad tai DISKUSIJAsuvokia kaip kultūrinės įvairovės pagrindą, o įvairus pasaulis – įdomus pasaulis, kuriame gera gyventi.Todėl reikia siekti, kad šiuolaikinė europietiška kultūra Lietuvoje (ar bent Vilniuje) būtų avangardinėse pozicijose.

 

Štai kad ir „Sirenų“ festivalis. Mažai kas jį sieja su tolerancijos skatinimu. Tačiau mano galva, tokie renginiai daug naudingesni tolerancijos ugdymui, nei, pavyzdžiui, tas konjunktūrinis projektas „Gyvoji biblioteka“ arba „Tolerancijos vilkikas“. Gerai neišmanau viešųjų ryšių technologijų, bet tokio pobūdžio projektai man kelia šiurpą, nes labai brutaliai skirsto žmones į „normalius“ ir „nenormalius“. Štai „nenormalieji“ romai, neįgalieji, lesbietės ir anarchistai šoka, dainuoja, stovi stende (ar kitaip pasirodo), o „normalieji“ eina į juos pažiūrėti...

 

Manau, daug efektyviau būtų griauti „normalumo“ sąvoką ir teigti, kad „normalumo“ suvokimas yra subjektyvus ir asmeninis dalykas. Įvairiomis priemonėmis kviesti žmones išsilaisvinti nuo stereotipų, kviesti įvairovėn – meninėmis, pedagoginėmis priemonėm, publikacijomis ir visuomeniniais renginiais.

 

Vilma (Algirdui ir Valdemarui): Pastebėjau TJA palankumą Lietuvos politikams, kurie įvardija save liberalais. Ką manote apie Lietuvos liberalus, kurie savo gretose toleruoja partiečius, homoseksualumą prilyginančius „ligai, kurią reikia gydyti” (pvz., liberalas Paulius Uleckas)?

 

Algirdas: Kai kurie TJA nariai palankiau žiūri į liberalus, kiti – į socialdemokratus, o treti – į konservatorius. Tai nereiškia, kad mes palaikome tą ar kitą partiją. Tiesiog vyrauja nuomonių įvairovė. Pasisakome už tuos politikus, kurie savo veikla skatina pagarbą visuomenėje kitaip mąstantiems žmonėms bei diskriminuojamų asmenų grupėms, kovoja už žmogaus teises.Nesu socialdemokratų partijos gerbėjas, juo labiau neskatina jais žavėtis „kirkilizmas“. Maniau, kad bent jau kandidatų į Seimą sąrašo priekyje nebeišvysime „nepakeičiamųjų, neklystančiųjų”, bet...Visgi tokios socialdemokratų partijos asmenybės, kaip: M. A. Pavilionienė, A. Sysas, B. Vėsaitė, R. Žakaitienė, G. Purvaneckienė, viešai pasisakančios už homoseksualų teises, aktyviai palaikančios mus, nusveria mano pasirinkimą. Balsuosiu už socialdemokratų partiją, pasinaudosiu teise reitinguoti ir šias asmenybes įrašyti sąrašo viršuje. Kaip parodė diskusija, dauguma TJA narių pritaria tokiai nuomonei.

 

Valdemaras: Remiam politikus, kurie pasisako už žmogaus teises ir prieš diskriminaciją. Politiniai įsitikinimai – ne mūsų reikalas. Šiuo metu žmogaus teisių srityje aktyviausiai dirba M. A. Pavilionienė (LSDP).

 

Vilma: Už žmogaus teises pasisako ir liberalai: E. Masiulis, G. Steponavičius, A. Ambrazas, K. Bilius, A. Lydeka... Bet tai tik pavieniai asmenys. Kaip, beje, ir socialdemokratų partijoje. Mano klausimas buvo greičiau apie idėjų eroziją partinėse struktūrose ir jūsų požiūrį į šį procesą.

 

Asmeniškai aš manau, kad žmonių vienijimasis į partijas vyksta (ar bent turi vykti) vertybiniu ir idėjiniu principu, todėl keistoka liberalų gretose matyti homofobus.

 

Taigi norėčiau paklausti: ar jūsų asociacija nesirengia kaip nors įtakoti politikų, kad jie išdrįstų į savo politines programas įrašyti aiškiai apibrėžtas nuostatas, remiančias, pvz., homoseksualių žmonių teises, kad tai būtų ne pavienių partinių individualus požiūris, o partijos programos dalis?

 

Valdemaras: Mūsų asociacija siekia, kad žmogaus teises remtų politinės partijos, nes būtent jos valdo valstybę. Tai yra labai svarbu. Ne vieną kartą kritikavome kai kurių politikų ir partijų viduramžišką elgesį su homoseksualais, vienišomis motinomis ir moterimis apskritai. Tolerancija, lygybė ir pakantumas kitokiam yra mūsų principai.

 
***
 

Darius (Artūrui): Norėčiau, kad išsamiau supažindintum su „outing“ strategija. Kokios tokio skandalo darymo technologijos? Jei gali, nurodyk potencialius taikinius Lietuvoje.

 

Fiokla (Artūrui): Paminėjote „outing“ strategiją, kurią prieš keletą dešimtmečių naudojo JAV gėjų ir lesbiečių aktyvistai. Kaip manote, ar ši strategija tiktų Lietuvai? Ar mūsų šalis ne per maža? Juk demaskuoti „doro“ kataliko tikrus polinkius, išardyti šeimą ar net sugriauti politinę karjerą gali būti pavojinga pavieniams aktyvistams. Ar turite idėjų, kaip tokia ar panaši strategija galėtų veikti Lietuvoje?

 

Artūras: „Outing“, kuris apibrėžiamas kaip viešo asmens (pvz., politiko, sportininko, pramogų industrijos atstovo) seksualinės orientacijos atskleidimas viešumoje, ypač išpopuliarėjo po 1969 m. Stonewallo riaušių, kurios vyko gėjų ir lesbiečių išsilaisvinimo judėjimo metu Jungtinėse Amerikos Valstijose. Aštuntame dešimtmetyje gėjų aktyvistai ėmė vadovautis šūkiu „Iš pogrindžio – į gatves!” („Out of the closets, into the streets!“). Jie ėmė reikalauti, kad homoseksualūs asmenys atvertų savo orientaciją, o neatsivėrusių atvėrimas tapo visos homoseksualų bendruomenės atsakomybė. Nepaisant šių pastangų, nemažai žinomų gėjų ir lesbiečių atsisakė išeiti iš pogrindžio motyvuodami savo pasirinkimą aukštu homofobijos lygiu ir diskriminacijos baime.

 

Garsiausi „outingo“ atvejai susiję su Amerikos kongreso ir senato nariais. Gėjų aktyvistai yra bandę išviešinti tuos, kurie akivaizdžiai rėmė diskriminacinius įstatymus ir priemones. Kai kuriais atvejais tai nepavykdavo, nes išviešinimo neparemdavo meinstrymo žiniasklaida, kitais atvejais išviešinti konservatyvūs kongreso nariai (pvz., Edwardas Schrockas) daugiau nebekėlė savo kandidatūros į politinius postus. Kai kada politikai patys išsiviešindavo: geras pavyzdys – senatorius Larry’is Craigas, 2007 m. suimtas oro uosto tualete už seksualinį priekabiavimą prie vyrų. Po šio skandalo jis atsistatydino. Itin daug „outingui“ yra nuveikęs žinomas JAV žurnalistas Michelangelo Signorile, kurio knyga „Queer in America“ (1993) pabrėžia gėjų ir lesbiečių pogrindžio ir slapstymosi žalą visuomenei.

 

Tikrai negaliu pasakyti, ar ši strategija veiktų Lietuvoje. Kad sužinotume, galbūt reikia išbandyti? Man rodos, prievartinio išviešinimo strategija buvo mėginta panaudoti Lietuvoje porą kartų. Pirmą kartą tai buvo daryta prieš gerą dešimtmetį „Vakaro žiniose“; o prieš keletą metų žurnalistas Vaidotas Žukas radijo laidoje mėgino paviešinti eurokomisarę Dalią Grybauskaitę. Abu atvejai nepavyko, kadangi buvo viešinami žmonės, niekad nereiškę homofobinių pažiūrų ir nepasižymėję kaip aršūs marginalinių visuomenės grupių engėjai. Galbūt „outingo“ strategija veiktų prieš itin homofobinius ir fanatiškai konservatyvius politikus bei visuomenės veikėjus, tokius kaip Petras Gražulis, Kazys Starkevičius ar Ramunė Visockytė.

 

Margarita: Labai pritarčiau Nidos nuomonei, jog kovojant su homoseksualių žmonių diskriminacija reikia aktyviau pasitelkti teisines ir politines priemones (rinkimuose palaikyti tuos, kurie remia žmogaus teises). Aš nelabai tikiu, kad Lietuvos sąlygomis būtų įmanomi skandalingi išviešinimai ar kitokios „diversijos“ (na, nebent tų, kurie viešumoje reiškiasi kaip aršūs homofobai – įskaitant kunigėlius), o iš tiesų palaiko intensyvius homoseksualius santykius.

 

Nemanau, kad galėtume nuspręsti už konkrečius žmones, kaip jie turi elgtis. Antra vertus, teisiniai metodai (skundai dėl nesantaikos kurstymo ir pan.) taip pat reikalauja pastangų, atima daug laiko, todėl visad kyla klausimas: ar turime pakankamą masę žmonių, kad šis darbas galėtų būti atliekamas sistemingai. Švietimas, pasitelkus pačias įtaigiausias priemones – kiną, meną, akcijas ir t. t. – taip pat labai svarbus.

 
***
 

Darius (Margaritai): Kadaise įdėmiai studijavau Rimos Pociūtės knygą „Modernizmas lietaus šaly“, kurioje ji lietuviškam feminizmui priskiria ir despoto V. Bložės užguitą N. Miliauskaitę. Ar Lietuvoje apskritai kada nors egzistavo feminizmas? Ar galėtum paminėti keletą radikalių lietuviško feminizmo apraiškų?

 

Margarita: Na, visų pirma, aš manau, kad ne visai tikslu būtų JAV susiformavusią klasifikaciją taikyti Lietuvos situacijai, nes, kaip žinoma, yra toks posakis: „Kiek moterų, tiek įvairių feminizmo apraiškų.“ Tai sakau ne ironizuodama, o norėdama pabrėžti, kad bendram tikslui – patriarchalinės sistemos panaikinimui – gali būti taikomos skirtingos strategijos ir taktikos, priklausomai nuo konkrečios kultūrinės situacijos, politinio konteksto. Nemanau, kad Lietuvoje gali būti kažkas analogiško radikaliajam aštunto dešimtmečio feminizmui JAV (nepamirškime, kad tuomet visa Amerika bangavo nuo pačių įvairiausių judėjimų, ir viskas buvo gana radikalu). Jeigu feministinis meinstrymas savo ruožtu buvo kritikuojamas dėl to, kad atstovauja tik viduriniosios klasės baltąsias moteris, palikdamas už borto juodaodes ir lesbietes, tai tas pat gali būti pasakyta ir apie Vakarų feminizmo įžvalgų primetimą postsovietinėms ar centrinės Europos šalims. Mes turime kitų patirčių, kitokia politinė situacija, tad turime surasti SAVITŲ būdų, kaip tas problemas spręsti (kaip keisti visuomenės mentalitetą, kaip įveikti stagnatorių pasipriešinimą, kaip suburti didesnes palaikančiųjų gretas).

 

Taigi Lietuvoje mes turime tokį feminizmą, kokį turime: savotišką mišrainę + vietinę specifiką. Manau, kad šis judėjimas dar tik formuojasi, nes tai, ką įprasta vadinti „moterų NVO”, nėra tapatu feministiniam judėjimui. Tą aiškiai parodė reakcijos į šeimos politiką. Butent šis apgailėtinas dokumentas ir tapo tuo reagentu, kuris, man regis, paspartins feministinio judėjimo augimą, nes moterų organizacijos bus priverstos apsispręsti, ar jos siekia toliau pataikauti politikai, kuri jas engia, ar išdrįsta jai priešintis. Į moterų judėjimą ateina nauja moterų karta (mane tas labai džiugina). Jos yra laisvesnės, turi mažiau „geros mergaitės“ kompleksų ir greičiausiai nepabijos būti reiklesnės (kažkas gal pasakys – radikalesnės) nei mano kartos moterys.

 

Geroji žinia – feminizmas į Lietuvą ateina. Ko gero, kovos metodai aštrės (radikalės) dėl to, kad labai radikalėja dešiniosios jėgos. Panašu, kad šioje situacijoje kovos stilių diktuoja būtent jie, nes antraip ES narei Lietuvai galėtų pakakti ir švelnesnių švietėjiškų, nuoseklaus kasdienio darbo formų.

 
***
 

Darius (Elenai ir Valdemarui): Siūlote nekreipti dėmesio į skinhedus ir teigiate, kad didžiausia problema yra valdžioje. O dar didesnė problema, jūsų manymu, yra bažnyčia, kuri tą valdžią kontroliuoja. Bet štai neseniai fašistuojančių skinų svetainė lithuania.bloodandhonour.net paviešino „antitolerastišką“ kunigo A. Svarinsko straipsnį „Klaidų pasekmės“. Negi bažnyčia kontroliuoja ir skinus? Negi tokia milžiniška bažnyčios įtaka įmanoma „sekmadieninių katalikų“ šalyje?

 

Elena: Mano atsakymas paprastas: jei nori rimtai kovoti su „nazi“ skinais, tada reikia visiems į kokį nors „moi thai“ užsirašyti ar ginklų įsigyti. Ir kovoti su jais gatvėje. Bet ar mes tai galim? Ir ar norim? Manau, ne.

 

Bažnyčia skinų nekontroliuoja, bet jų judėjimas yra tarsi visos valstybės/visuomenės situacijos išdava. Skurdas, kvailos reformos, homofobai ir rasistai politikai, davatkiška bažnyčia – viskas įtakoja tokių agresyvių judėjimų atsiradimą. P. S. Visgi manau, kad bažnyčios įtaka didelė bent jau seimūnams, tą dabar puikiai žinom iš jų susitikimo Kaune.

 

Valdemaras: Bažnyčia, skaitlingos religinės lobistų grupės, krikščioniška žiniasklaida. Tokie žmonės valdo Lietuvą, nes realios alternatyvos religijai mūsų šalyje nėra. Pvz., Norvegijoje žmonės gali pasirinkti humanistinę bendruomenę ir atsisakyti religinių prietarų. Norvegijos humanistų asociacija siūlo vardo suteikimo, vestuvių ceremonijų ir laidotuvių paslaugas. Mūsų šalyje vyrauja klaidinga nuomonė, kad bažnyčia (RKB ir mažesnės sektos) yra vos ne visiškai labdaringa organizacija, kurioje dirba atsidavę vienuoliai. Iš tiesų Lietuvoje RKB užsiima verslu, nuomoja patalpas komercinei veiklai ir dar gauna mokestines valstybės privilegijas bei lengvatas (tik tradicinėms religijoms). Jiems negalioja lygių galimybių įstatymas ir t. t. Ką jau besakyti apie teismų praktiką kunigų atveju :)

 

Šita valstybės privilegijuota ir daugumos visuomenės aklai ignoruojama arba liaupsinama grupė daro milžinišką įtaką visai politikai. Bažnyčia pasakė – ir turime: pasunkėjusias sąlygas dirbtiniam apvaisinimui, kontracepcijos įsigijimui, nepilnamečių apsaugos įstatymo pakeitimo projektą, kuris uždraus teigiamą informaciją apie homoseksualumą, šeimos koncepciją ir t. t.

 

Valdžia yra įtakojama būtent krikščioniškų grupių. Kad ir kaip būtų keista, tačiau viskas eina iš apačios, iš neokonservatoriškų intelektualų – klerikalų ir eilinių „delfio“ stiliaus kliedėtojų. Tokie žmonės turi aiškiai juos atstovaujančius kandidatus.

 

O mes? Pavilionienę... Bene vienintelę radikaliai besipriešinančią klerikalams. Skinai, kunigų brolijos ir panašūs veikėjai yra labai susiję ir persipynę savo organizacijose bei judėjimuose. Jie turi kandidatus į Seimą iš skirtingų partijų, jie turi nemažai organizacijų, šimtus skustagalvių, svetaines, laikraščius, politikus valdžioje. Taigi reikia dar stebėtis, kad situacija nėra tokia bloga, kokia galėtų būti.

 
***
 

Darius (Audronei): Neįgaliųjų padėtį įvardinai tragiška. Tragiška ir gėjų padėtis, ir visų kitų diskriminuojamų grupių. tačiau gerai prisimenu, ką kalbėjo Lietuvos žmonių su negalia prezidentė Rasa Kavaliauskaitė tolerancijos vilkiko uždraudimo proga: „Mano nuomone, homoseksualai nori prisidengti kitų diskriminacijos skraiste. Aš neįžvelgiu, kur diskriminuojami gėjai. Nesigilinu į jų problemas, bet esu įsitikinusi, kad iš visų tolerancijos vilkiko įvardytų grupių labiausiai diskriminuojami neįgalieji.“ Kaip tokį mąstymo būdą galima pagrįsti filosofiniu ar psichologiniu požiūriu?

 

Audronė: Na, manau, akivaizdu, kad skirtingos atskirties grupės yra ir diskriminuojamos skirtingai. Galiu suprasti minimos ponios frustraciją, nes gėjai kovoja dėl viešojo pripažinimo, kitaip tariant, reprezentacijos, o neįgalūs žmonės Lietuvoje negali patenkinti net minimalių fizinių poreikių, jų iš viso tarsi nėra viešojoje erdvėje. Kartais ir aš pagalvoju, kodėl egzistuoja specialios programos gėjams, o ne, pavyzdžiui, vienišoms motinoms?

 

Darius: Lietuvos politikai ir žiniasklaida bando šonu apeiti vieną svarbiausių diskriminacijos formų – socialinę diskriminaciją. Socialinė diskriminacija šalinama iš įstatymų ir potvarkių, nes socialiniai skirtumai neva yra „natūralūs“. Ar kapitalizmo sąlygomis įmanoma kovoti prieš socialinę diskriminaciją, kitaip tariant, prieš žmonių išnaudojimą?

 

Audronė: Kiek suprantu, kapitalizmo sistema neįmanoma be socialinių skirtumų. Taigi kaip galima tikėtis, kad kapitalizmo sistema siektų pakirsti savo pagrindus? (Klausimas retorinis).

 

Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“ Nr. 2, 2009 m. balandis

 

Skaityti kitus „Juodraščio“ Nr. 2 straipsnius

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti