John Holloway. Dvylika tezių kaip pakeisti pasaulį neužimant valdžios
JUODRAŠTIS NR.2 (2009 balandis)

john holloway        Johnas Holloway’us (g. 1947) – airių kilmės marksistas sociologas, filosofas, teisininkas. Nuo 1991-ųjų gyvena Meksikoje ir domisi zapatistų judėjimu. Dėsto Autonominiame Puebla universitete, Humanitarinių ir socialinių mokslų institute, dalyvauja antikapitalistiniame judėjime. Jo 2002-aisiais pasirodžiusi knyga „Pakeisti pasaulį neužimant valdžios“ sukėlė karštus debatus tarp marksistų, anarchistų ir antikapitalistų. Jis teigia, kad revoliucija įvyksta ne tada, kai užgrobiamas valstybės aparatas, o kai kasdien atsisakoma dalyvauti kapitalistinėje visuomenėje.

 
1. Viskas prasideda nuo negatyvumo
 

Mes pradedame nuo klyksmo, o ne nuo žodžio. Regėdami, kaip kapitalizmas luošina žmonių gyvenimą, mes klykiame iš liūdesio, siaubo, pykčio, klykiame nesutikdami: NE.

 

Mintis, kaip ir klyksmas, turibūti negatyvi. Mes nenorime suprasti pasaulio, mes norime jį neigti. Teorijos tikslas yra apibrėžti pasaulį negatyviai, neatskiriant to nuo praktikos, o suvokiant jį kaip dalį praktikos, dalį kovos siekiant pakeisti pasaulį, padaryti jį tinkamą gyventi žmonėms.

 

Bet kaip viskas turi vykti, ar mes galime bent jau pradėti galvoti apie pasaulio pakeitimą?

 
2. Pasaulyje, kuris būtų vertas žmonių, negali būti kuriamos valstybės
 

Didžiąją praeito amžiaus dalį pastangos sukurti pasaulį, vertą žmonijos, buvo sutelktos ties valstybe ir valstybės valdžios užėmimu. Pagrindinė nesutarimų tarp „reformų šalininkų“ ir „revoliucionierių“ tema buvo klausimas, kaip užimti valstybės valdžią – parlamentinėmis ar neparlamentinėmis priemonėmis. Dvidešimtojo amžiaus istorija verčia manyti, kad klausimas, kaip užimti valstybės valdžią, nebuvo labai svarbus. Visais atvejais užėmus valstybės valdžią nepavykdavo įvykdyti tokių pakeitimų, kurių tikėjosi kovotojai. Nei reformistinėms, nei revoliucinėms vyriausybėms nepavyko radikaliai pakeisti pasaulio.

 

Lengva kaltinti visų šitų judėjimų lyderius dėl to, kad jie „išdavė“ judėjimus, kuriems vadovavo. Tačiau tiek daug išdavysčių perša mintį, kad radikalių, socialistinių ir komunistinių valdžios struktūrų nesėkmė glūdi daug giliau. Priežastis, dėl kurios valstybė negali būti panaudojama siekiant įvykdyti radikalius pakeitimus visuomenėje, yra pati valstybė, kuri yra socialinių santykių forma, įkūnijanti kapitalistinių socialinių santykių visumą. Pats valstybės, kaip nuo visuomenės atskirtos institucijos, egzistavimas reiškia, kad, koks bebūtų tos valstybės politikos turinys, ji aktyviai dalyvauja žmonių atskyrimo nuo jų pačių kontroliuojamo gyvenimo procese. Tai tiesiog yra kapitalizmo esmė: atskirti žmones nuo jų veiksmo (doing). Politika, orientuota į valstybę, savyje reprodukuoja tokį patį atskyrimo procesą: atskiria lyderius nuo tų, kuriems jie vadovauja, rimtą politinę veiklą nuo paviršutiniškos asmeninės veiklos. Politika, orientuota į valstybę, toli gražu neatneša radikalių pokyčių visuomenei, ji netgi dar stipriau pajungia oponuojančius kapitalizmo logikai.

 

Dabar matome, kad idėja, jog pasaulis gali būti pakeistas valstybės dėka, buvo iliuzija. Mes esame pakankamai laimingi dėl to, kad išgyvename tos iliuzijos pabaigą.

 

3. Vienintelis būdas įvykdyti radikalius pokyčius šiandien yra ne valdžios užėmimas, o valdžios panaikinimas

 

Revoliucija reikalingesnė nei bet kada anksčiau. Kapitalistinio visuomenės organizavimo košmarai verčia vis labiau ir labiau šiurpti. Jei revoliucija perimant valstybės valdžią įrodė esanti iliuzija, tai nereiškia, kad mes atsisakome svarstyti revoliucijos klausimą. Bet turime galvoti apie ją kitaip: ne kaip apie valdžios užėmimą, o kaip apie jos panaikinimą.

 

4. Kova dėl valdžios panaikinimo yra kova už galios veikti (potentia) išlaisvinimą nuo galios valdyti (potestas)

 

Net galvodami apie visuomenės pokyčius nenaudojant valdžios, turime atskirti galią veikti (potentia) nuo galios valdyti (potestas).

 

Bet koks bandymas pakeisti visuomenę paremtas veikla (doing, activity). „Veikla“ reiškia, kad mes turime galimybę veikti, galią veikti. Dažnai šioje vietoje žodį „galia“ naudojame kaip teigiamą sąvoką, nes vieningi veiksmai (demonstracijos arba net geri seminarai) mums leidžia jaustis „galingais“. Galia šiuo atveju yra įsišaknijusi veiksme: tai galia veikti.

 

Galia veikti visuomet yra sociali, ji visada yra socialinio veiksmo srauto dalis. Mūsų galimybė veikti yra produkuojama kitų asmenų veiksmų, savo ruožtu ji sukuria sąlygas kitiems veikti ateityje. Neįmanoma įsivaizduoti veiksmo, kuris nebūtų kaip nors įtrauktas į kitų asmenų vakarykščius, šiandienius ar rytojaus veiksmus.

 

5. Galia veikti transformuojama į galią valdyti, kai paralyžiuojamas veiksmas

 

Galios veikti transformacija į galią valdyti sukelia socialinio veiksmo srauto paralyžių. Tie, kurie turi galią valdyti, atskiria tai, kas nuveikta, nuo kitų asmenų veiksmų ir pareiškia, kad visa tai nuveikė jie patys. Veiklos nusavinimas tuo pat metu yra ir veiklos priemonių nusavinimas, o tai leidžia galingiesiems kontroliuoti veikiančiųjų veiksmus. Tokiu būdu veikiantieji (aktyvūs žmonės) atskiriami nuo to, ką patys nuveikė, nuo veiksmo priemonių ir nuo paties veiksmo. Šis atskyrimas, tampantis bet kurios visuomenės, kurioje vieni turi galią prieš kitus, pagrindu, pasiekia apogėjų kapitalizme.

 

Socialinis veiksmo srautas paralyžiuojamas. Galia veikti transformuojama į galią valdyti. Tie, kurie kontroliuoja kitų veiksmus, dabar pasirodo esą visuomenės Veikėjai, o tie, kurių veiksmai kontroliuojami kitų, tampa nematomais, beveidžiais, bebalsiais. Galia veikti nebėra socialinio srauto dalis, ji egzistuoja individualios galios pavidalu. Daugumai žmonių galia veikti virsta jos priešybe, bejėgiškumu, arba (o taip būna dažniausiai) galia daryti tai, ką pasako kiti. Galingiesiems galia veikti tampa galia valdyti, galia įsakinėti kitiems, ką daryti, o kartu ir priklausomybe nuo to, ką daro kiti.

 

Dabartinėje visuomenėje galia veikti reiškiasi negatyvia savo forma – kaip galia valdyti. Galia veikti yra nuneigiama. Tai nereiškia, kad ji nustoja egzistavusi. Ji egzistuoja, bet egzistuoja paneigta, antagonistinėje įtampoje su kita savo forma – galia valdyti.

 

6. Veiklos paralyžius visais atžvilgiais yra visuomenės, mūsų pačių paralyžius

 

To, kas nuveikta, atskyrimas nuo veiklos ir nuo veikiančiųjų reiškia tai, kad žmonės priklauso vienas kitam nebe kaip veikiantieji, bet kaip to, kas nuveikta, savininkai (arba ne savininkai). Santykiai tarp žmonių yra tokie, kaip santykiai tarp daiktų, ir žmonės egzistuoja nebe kaip veikiantieji, o kaip pasyvūs daiktų turėtojai.

 

Šis veikiančiųjų atskyrimas nuo veiklos, o taip pat ir nuo jų pačių, literatūroje aptariamas kaip susvetimėjimas (jaunasis Marxas), fetišizmas (vėlesnysis Marxas), materializacija (Lukacsas), disciplina (Foucault) arba identifikacija (Adorno). Visos šios sąvokos paaiškina, kad galios valdyti negalima suvokti kaip to, kas yra mūsų išorėje – tai visais atžvilgiais paliečia mūsų egzistenciją. Visos šios sąvokos išreiškia gyvenimo griežtinimą, socialinio veiksmo srauto užtvenkimą, galimybių netekimą.

 

Veiksmas paverčiamas buvimu (being): tai galios valdyti esmė. Jei veiksmas reiškia, kad mes esame ir nesame, veiklos paralyžius reiškia, kad išplėšiamas „ir nesame“. Mums paliekama tik „mes esame“ identifikacija. „Mes nesame“ yra arba pamirštamas, arba traktuojamas kaip svajonė. Nuo mūsų atplėšiama galimybė. Laikas homogenizuojamas. Ateitis tampa dabarties tęsiniu, praeitis – pasiruošimu dabarčiai. Visa veikla, visas judėjimas tampa to, kas yra dabar, išvestine. Gražu svajoti apie žmonijos vertą pasaulį: bet viskas atrodo būtent šitaip. Galia valdyti valdo „viską, kas atrodo būtent šitaip“, ji valdo tapatybę.

 

john holloway change        7. Mes dalyvaujame savo veiksmo paralyžiavime, mūsų subordinacijos konstravime

 

Kaip veikiantieji, atskirti nuo savo veiksmo, mes (per)kuriame savo pavaldumą. Kaip gamintojai, mes gaminame kapitalą, kuris mus pajungia. Kaip universiteto dėstytojai, mes aktyviai dalyvaujame visuomenės identifikacijos procese, veiksmo pavertime buvimu. Kai mes apibrėžiame, klasifikuojame arba skaičiuojame, arba kai manome, jog mokslo tikslas yra suprasti visuomenę tokią, kokia ji yra, arba kai pretenduojame studijuoti visuomenę objektyviai, lyg ji būtų atskiras nuo mūsų objektas, mes aktyviai dalyvaujame veiksmo nuneigime, subjekto ir objekto atskyrime, veikiančiojo ir to, kas nuveikta, atskyrime.

 

8. Tarp galios veikti ir galios valdyti simetrijos nėra

 

Galia valdyti žlugdo ir neigia veiksmą. Tai aktyvus ir besikartojantis socialinio veiksmo srauto neigimas, mūsų, kurie socialiniu veiksmu įsteigiame patys save, neigimas. Manyti, kad užvaldžius galiai valdyti, gali būti sudarytos sąlygos to, ką ji neigia, emancipacijai, yra absurdas.

 

Galia veikti yra sociali. Tai „mūsų“ tarpusavyje atpažįstamo orumo steigtis.

 

Galios veikti judėjimas prieš galią valdyti neturi būti suvokiamas kaip judėjimas prieš valdžią (counter-power), nes tai verstų galvoti apie valdžios ir tų, kurie yra prieš ją, simetriją. Tai greičiau judėjimas prieš patį valdžios principą (anti-power), ši sąvoka man reiškia visišką asimetriją tarp valdžios ir mūsų kovos.

 

9. Atrodo, jog galia valdyti į mus įsiskverbė taip giliai, kad vienintelis įmanomas sprendimas galėtų būti išorės jėgų intervencija. Bet tai joks sprendimas

 

Nesunku padaryti labai pesimistines išvadas apie dabartinę visuomenę. Į mus žvelgia neteisybė, prievarta ir eksploatacija, bet, regis, nėra tinkamos išeities. Galia valdyti, regis, taip įsiskverbė į kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką, kad dabar sunku ir įsivaizduoti „revoliucingas mases“, apie kurias tiek svajota anksčiau. Praeityje dominuojančio kapitalizmo veržlumas daug kam piršo mintį, kad visus išgelbės vadovaujanti avangardo partija, bet tai nebuvo joks sprendimas, nes viena galios valdžiai forma tiesiog buvo pakeista kita.

 

Lengviausias atsakymas būtų pesimistinis iliuzijų atsisakymas. Niekas nedraudžia visa gerkle rėkti apie kapitalizmo siaubą, bet mes išmokstame su juo sugyventi. Mes netampame kapitalizmo rėmėjais, bet suvokiame, kad nieko negalime padaryti. Iliuzijų atsisakymas virsta susitapatinimu, suvokimas, kad viskas yra taip, kaip yra, – aktyviu dalyvavimu, o po to atskiriama veikla ir tai, kas nuveikta.

 

10. Vienintelis būdas išeiti iš, atrodytų, uždaro galios rato yra praregėjimas, kad galios veikti transformacija į galią valdyti yra procesas, kuriam būtina ir jo priešybė: fetišizavimas reikalauja fetišizavimo neigimo

 

Daugelyje diskusijų apie susvetimėjimą (fetišizmą, materializaciją, discipliną, identifikaciją ir t. t.) visos šios sąvokos laikomos įvykusiais faktais. Manoma, kad kapitalistinių socialinių santykių formos atsirado kapitalizmo aušroje ir egzistuos tol, kol kapitalizmą pakeis kitas socialinės organizacijos modelis. Kitaip tariant, egzistencija atskiriama nuo steigties: kapitalizmas buvo įsteigtas istorinėje praeityje, manoma, kad jo dabartinė egzistencija stabili. Toks požiūris gali nuvesti tik į gilų pesimizmą.

 

Tačiau jei mes matome veiksmo ir to, kas nuveikta, atskyrimą ne kaip įvykusį faktą, o kaip procesą, pasaulis pradeda keistis. Pats faktas, kad kalbame apie susvetimėjimą, reiškia, kad susvetimėjimas negali būti užbaigtas. Jei atskyrimas, susvetimėjimas (ir t. t.) suvokiamas kaip procesas, tai reiškia, kad jo tėkmė nėra nulemta, kad galios veikti transformacija į galią valdyti yra visada atvira, probleminė. Šis procesas išreiškia tapsmo judėjimą, išreiškia tai, koks yra (arba nėra) tas, kas atsiduria procese (susvetimėjime). Susvetimėjimas yra judėjimas prieš savo nuneigimą, prieš nesusvetimėjimą. Egzistuojanti galia valdyti reiškia, kad egzistuoja ir pasipriešinimas galiai valdyti, arba, kitais žodžiais, esama galios veikti emancipacijos judėjimo.

 

Tas, kuris egzistuoja paneigdamas pats save, tas, kuris egzistuoja atmestas, išties egzistuoja paneigdamas atmetimo procesą, nepaisant jo atmetimo. Kapitalizmas yra pagrįstas galios veikti, humaniškumo, kūrybingumo, orumo neigimu; bet tai nereiškia, kad šie dalykai liaujasi egzistavę. Kaip mums parodė zapatistai, orumas egzistuoja nepaisydamas jo neigimo. Jis neegzistuoja savaime, bet yra toks, koks gali egzistuoti šioje visuomenėje – jis kovoja prieš savo neigimą. Galia veikti irgi egzistuoja – ne kaip salelė galios valdžiai jūroje, bet vieninteliu pavidalu, kuriuo gali egzistuoti – kovoje prieš savo paties neigimą. Laisvė taip pat egzistuoja ne taip, kaip ją vaizduoja liberalai, kaip kažkas nepriklausomo nuo socialinių antagonizmų, ji pasireiškia vieninteliu visuomenėje, nusakomoje pagal hierarchinius santykius, įmanomu būdu – kaip kova prieš dominavimą.

 

Reali, materiali to, kas neigiama, egzistencija, yra vilties pagrindas.

 

11. Galimybė pakeisti pasaulį radikaliai priklauso nuo materialinių galių, kurias turi atmestieji

 
Atmestųjų materialinę galią galima matyti įvairiai.
 

Pirmiausiai ją galima matyti begalybėje mūsų kovos būdų, kuriais nesiekiama iškovoti galios valdyti, siekiama tik parodyti savąją galią veikti, savąjį pasipriešinimą kitų dominavimui. Esama įvairių kovos formų, nuo atviro sukilimo iki kovų, kuriomis siekiama imtis kontroliuoti arba išsaugoti darbo, sveikatos ar švietimo proceso kontrolę, fragmentiškai, dažnai patyliukais ginti (vaikų ar moterų) orumą namie. Kova dėl orumo, dėl to, kas yra atmesta egzistuojančios visuomenės, gali būti taip pat matoma įvairiai, ne vien tik atvirame politiniame lygmenyje, bet ir literatūroje, muzikoje, pasakose. Kova prieš nežmoniškumą vyksta visur, nes ji yra įsišaknijusi pačioje mūsų žmogiškoje egzistencijoje.

 

Antra, atmestųjų galia gali būti matoma galios valdyti priklausomybėje nuo tų, kuriuos ji atmeta. Tie, kurių galia valdyti glūdi jų kompetencijoje nurodinėti, ką daryti kitiems, yra visados egzistenciškai priklausomi nuo tų kitų veiksmų. Visa viešpatavimo istorija gali būti matoma kaip galingųjų išsilaisvinimo nuo bejėgių kova. Šioje šviesoje gali būti matomas perėjimas iš feodalizmo į kapitalizmą – ne tik kaip baudžiauninkų kova siekiant išsilaisvinti nuo ponų, bet ir kaip ponų kova, siekiant išsilaisvinti nuo savo baudžiauninkų, paverčiant savo galią pinigais, taigi, kapitalu. Tokia pat darbininkų laisvės paieška gali būti matoma įrengimų diegime arba masiniame gamybos kapitalo virtime piniginiu kapitalu, kuris vaidina tokį svarbų vaidmenį šiuolaikiniame kapitalizme. Kas bebūtų, galingųjų bandymas atsiriboti nuo veikiančiųjų yra bergždžias. Galia valdyti jokiais būdais negali tapti kuo nors kitu nei galios veikti metamorfoze. Galingieji jokiais būdais negali išvengti savosios priklausomybės nuo bejėgių.

 

Šita priklausomybė akivaizdžiai pasireiškia galingųjų nestabilumu, kapitalizmo tendencija patirti krizes. Kapitalo bandymui atsiriboti nuo darbo keičiant darbo jėgą mašinomis, o jį patį – pinigais, priešinasi jo maksimali priklausomybė nuo darbo (tai yra, nuo jo sugebėjimo paversti žmogaus veiksmus abstrakčiu vertę gaminančiu darbu) – taip krenta pelnas. Krizėje pasireiškia ne kas kitas, o kapitalo atmesta jėga, būtent – nepajungta galia veikti.

 

12. Revoliucija yra būtina, bet ji turi būti neapibrėžta – kaip klausimas, o ne kaip atsakymas

 

Ortodoksinės marksistinės teorijos bandė suteikti revoliucijai aiškumo, tvirtindamos, kad istorinė evoliucija neišvengiamai lemia komunistinės visuomenės sukūrimą. Taip manyti neteisinga iš esmės, nes nepriklausomos visuomenės kūrimas nereiškia jokio apibrėžtumo. Apibrėžtumas gali palaikyti tik dominuojančiuosius. Apibrėžtumo reikia ieškoti laiko suvienodinime, veiksmo sustingime į buvimą. Nepriklausomybė iš prigimties yra neapibrėžta. Senųjų apibrėžimų mirtis sveikintina kaip išsilaisvinimas.

 

Būtent dėl šių priežasčių revoliucija negali būti suvokiama kaip atsakymas, ji gali būti suvokiama tik kaip klausimas, kaip orumo atsiradimo tyrinėjimas. Klausdami žengiame tolyn.

 

Iš anglų k. vertė Kasparas Pocius

 

Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“ Nr. 2, 2009 m. balandis

 

Skaityti kitus „Juodraščio“ Nr. 2 straipsnius 

 

 

                                     open only