Lietuvos laisvamanių manifestas
JUODRAŠTIS NR.2 (2009 balandis)

lietuvos laisvamaniai        2008 m. pabaigoje Lietuvoje ėmė burtis laisvamaniai, pasisakantys už sekuliarų Lietuvos žmonių gyvenimo būdą. 2008 m. spalio pradžioje jie paskelbė „Lietuvos laisvamanių laišką rinkėjams“, kuriame ragino kurti laisvą nuo melo, mitų ir prietarų Lietuvą, o prieš Kalėdas pasveikino visus tuos, kurie atsisako vykdyti kasmetinę krikščionišką pareigą ir vietoj kelionės į bažnyčią pasirenka turiningą laisvadienį. Susipažinkite su Lietuvos laisvamanių manifestu. „Juodraščiui“ buvo suteikta garbė pirmajam paviešinti šį programinį dokumentą.

 

 

1. Kas yra laisvamaniai?

 

Laisvamaniai – tai tie žmonės, kurie „laisvai mano“, t.y. laisvai galvoja ir mąsto. Tai žmonės, kurių mąstymas nesuvaržytas jokių dogmų ir mąstymo štampų – nei filosofinių, nei politinių, nei religinių, nei kultūrinių. Laisvamaniai neapsiriboja kokia nors viena filosofine mokykla, politine doktrina, etiniu ar religiniu mokymu, jie pasikliauja prigimtiniu žmogaus, kaip laisvos asmenybės, gebėjimu mąstyti laisvai ir nepriklausomai. Trumpai tariant, laisvamaniai mano, kad yra laisvi, todėl mąsto visiškai laisvai ir skelbia minties laisvę kitiems.

 

Laisvamanybė, kaip savitas mąstymo būdas, prasideda nuo asmeninės abejonės kitų žmonių tiesomis, kurias jie bando primesti. Vieni šiomis „tiesomis“ tiki, o kiti – abejoja, klausinėja ir jomis nepasitiki. Pastarieji paprastai vadinami skeptikais, laisvamaniais arba tikėjimo kritikais. Jie paprasčiausiai nesutinka tikėti tuo, ką jiems nori įteigti, ir dažniausiai atsako, jog siūlomos „tiesos“ atrodo neįtikinamos, nelogiškos, neargumentuotos ir net kvailos.

 

Nėra ir negali būti vieno griežto laisvamanybės apibrėžimo, nes tai prieštarautų pačiam laisvo mąstymo principui. Siaurąja prasme laisvamanis suprantamas kaip žmogus, kritiškai arba neigiamai vertinantis religiją ir iškeliantis proto laisvę. Šiek tiek platesnis laisvamanybės įvardijimas būtų toks: „Laisvamanybė – tai filosofija, teigianti, kad įsitikinimai turi būti suformuoti mokslo ir logikos, o ne emocijų, autoritetų, tradicijų, ar dogmų“. Na, o pats bendriausias skambėtų šitaip: „Laisvamanybė – tai pasaulėžiūrinės nuostatos, kuriomis atsisakoma saistyti save su kokiu nors autoritetu“.

 

Taigi laisvamanis moksliniu požiūriu yra žmogus, kuris dekartiškąjį principą „Mąstau, vadinasi, egzistuoju“ keičia savuoju „Abejoju, vadinasi, egzistuoju“. Na, o kalbant liaudies kalba, laisvamaniai yra tokie žmonės, kurie ant pečių nešioja nuosavą galvą ir kuriems dievas nedavė pakankamai lankstaus nugarkaulio, kad lenktųsi po viešpaties tarnų našta. Tad jei sutikote žmogų, kuris tarpusavio pokalbį arba viešą diskusiją pradeda žodžiais „Abejoju, kad“ arba „O aš manau, kad...“, – manykite, kad jis greičiausiai laisvamanis.

 

 

2. Laisvamanybės istorija

 

Laisvamanių, t.y. laisvai ir kritiškai mąstančių asmenybių, buvo visais žmonijos laikais. Diogenas Sinopietis mintijo savo laisvamaniškas mintis statinėje, o pasirodžius imperatoriui, nuvijo jį šalin liepdamas neužstoti saulės. Laisvamanis buvo fizikas ir astronomas G. Galilėjus, inkvizicijos teisme ištaręs: „O vis dėlto ji sukasi“. Laisvamanybe pasižymėjo rašytojas ir filosofas Voltaire’as, atvirai pašiepęs: „Dievas yra komediantas, vaidinantis publikai, kuri bijo juoktis“. Savotiškas laisvamanis buvo netgi Jėzus, kartojęs „Jūsų tėvams buvo pasakyta, o aš jums sakau...“, ir, be abejo, Pontijus Pilotas, paklausęs „O kas yra tiesa?“

 

Laisvamanybė sunkiai skynėsi kelią į pačių įvairiausių dogmų bei tabu sukaustytą pasaulį. Tūkstančiai bevardžių laisvamanių už savo laisvus žodžius buvo sudeginti inkvizicijos laužuose ir supūdyti pasaulietinės valdžios kalėjimuose. Laisva žmonijos mintis buvo beveik visiškai sunaikinta per 1227-1492 m. katalikų bažnyčios vykdytus persekiojimus, ji sugebėjo atsigauti tik vėlyvojo Renesanso laikotarpiu (XVII-XVIII a.), kai suklestėjo humanizmo principai, religinės pažiūros buvo nustumtos į antrą planą ir iškilo mąstantis bei abejojantis žmogus – laisvamanis.

 

Būtent Atgimimas padovanojo pasauliui šimtus mokslo, kultūros ir meno genijų, tuo laikmečiu buvo sukurti geriausi laisvos žmonijos minties ir fantazijos kūriniai. Už visa tai mes turime dėkoti laisvamanybei, kuri išlaisvina kūrybinį žmogaus potencialą ir suteikia galimybę kurti – laisvai, savitai, nevaržomai.

 

Laisvamanybės („free-thinking“) terminą pirmą kartą pavartojo 1697 m. airių filosofas Williamas Molyneux’as savo laiške anglų filosofui Johnui Locke’ui, tačiau jį įteisino ir plačiai paskleidė anglų deistas Anthony Collinsas savo knyga „Samprotavimai apie laisvamanybę” (1713). Šio laikotarpio laisvamanybės įsikūnijimu galima laikyti prancūzų švietėjo Jeano-Jacqueso Rousseau asmenį, prieš kurio savitas idėjas sukilo visi to meto dogmatikai – katalikai ir ateistai, protestantai ir deistai, gnostikai ir agnostikai.

 

Žinoma, tamsiosios konservatyvizmo ir klerikalizmo jėgos bandė nuslopinti bet kokias laisvos žmonių valios apraiškas, tačiau laisvamaniškas Atgimimo sąjūdis sėkmingai tęsiasi ir šiandien. Renesansinė genijų epocha baigėsi, tad laisvamanybės idėjas šiuo metu puoselėja masiniai visuomeniniai judėjimai, įgiję institucinius pačių įvairiausių organizacijų pavidalus. Už laisvą minties ir žodžio raišką šiandien kovoja tarptautinės humanistų asociacijos, įvairių šalių skeptikų klubai, agnostikų susivienijimai, ateistų, deistų ir antiteistų būreliai, laisvamaniški sąjūdžiai, vienijantys žmones, pasisakančius už racionalaus proto pradą („racionalistai“) ir realų bažnyčios atskyrimą nuo valstybės („sekuliaristai“). Laisvamanių judėjimas ilgainiui tapo organizuota tarptautine jėga. 1880 m. Briuselyje įsisteigė Pasaulinė laisvamanių sąjunga, 1925 m. – Laisvamanių internacionalas, 1952 m. Amsterdame įkurta Tarptautinė humanistinė ir etinė sąjunga, kuri vienija apie 20 Vakarų Europos ir JAV laisvamanių organizacijų.

 

 

3. Laisvamanybė prieškario Lietuvoje

 

Lietuvoje laisvamanybės idėjos pradėjo plisti XIX a. pabaigoje. Tuo metu mūsų šalyje atsirado pirmoji laisvamaniška spauda lietuvių kalba, ėmė burtis bendraminčių būreliai. Pirmosios lietuvių laisvamanių organizacijos susikūrė tarp mūsų tautiečių, emigravusiųjų į JAV. Laisvamanybės idėjas Amerikoje ėmė skleidė dr. J. Šliūpas, kuris kartu su bendraminčiais įsteigė keletą laisvamaniškų organizacijų: „Spindulį” (1895), Lietuvių laisvamanių susivienijimą Amerikoje (1900), Lietuvių laisvamanių sąjungą (1910), Lietuvių laisvamanių federaciją (1918), Laisvamanių etinės kultūros draugiją (1935). Šios draugijos vykdė švietėjišką darbą, lietuvių bendruomenėse rengė paskaitas ateizmo ir mokslinės materialistinės minties tematika, leido periodinius leidinius bei knygas, kurias platino ir Lietuvoje.

 

Laisvamanybė skleidėsi ir pačioje Lietuvoje. 1924 m. Šiauliuose dr. Jono Šliūpo, Jono Ilgūno, Jono Kairiūkščio, Karolio Valašino ir Alfonso Žukausko iniciatyva buvo įkurta Lietuvos laisvamanių etinės kultūros draugija, kuri veikė iki 1941 m. Ją sudarė gydytojai, agronomai, mokytojai bei kiti inteligentai, leidę laikraščius „Laisvamanis” (1933) ir „Laisvoji mintis” (1933-1941). Laisvamanių etinės kultūros draugijos įtaka visuomenėje sparčiai didėjo: iš pradžių turėjusi tik 20 skyrių su keliomis dešimtimis narių, 1938 m. ji išplito iki 123 skyrių su 2143 nariais; „Laisvoji mintis“, pradžioje leista 1000 egzempliorių tiražu, 1939 m. pasiekė jau 5000 egzempliorių tiražą.

 

Lietuvos laisvamaniai leido originalias ir verstines knygas, rengė paskaitas, susirinkimus ir pažintinius vakarus. Populiarumo susilaukė gydytojo J. Kairiūkščio knygos „Gamtos mokslų filosofija“ (1926) ir „Laisvosios minties ABC“ (1937). Agronomas A. Žukauskas parašė populiarų bendresnio pobūdžio darbą „Laisvamanybės pagrindai“ (1939). M. Untulis, pasirašinėjęs J. Laisvūno slapyvardžiu, leido populiarias knygutes ateizmo tematika – „Lietuva kryžių šešėliuose” (1936 m.) ir „Kristaus nebuvo“ (1937 m.). Į lietuvių kalbą buvo verčiama laisvamaniška užsienio literatūra: paskelbta M. Cabe „Religijos kilmė“ (1937 m.), R. G. Ingersollo „Šmėklos” ir „Dievų sutemos” (1937 m.).

 

Taigi laisvamaniai prieškario Lietuvoje aktyviai švietė tautą, tačiau švietėjiškos veiklos ribų neperžengė. Vadovaujantis Vakarų Europos laisvamanių mintimis, daugiausia dėmesio buvo skiriama kovai su prietarais ir religiniu fanatizmu, gamtos ir visuomenės mokslo žinių populiarinimui, pasaulietinės moralės bei humanizmo principų aiškinimui moksleiviams ir jaunimui.

 

Po sovietų okupacijos 1940 m. vasarą laisvamanių draugijos veikla nebuvo uždrausta, kaip tai atsitiko su kitomis lietuviškomis organizacijomis, tačiau į savo rankas ją perėmė karingojo sovietinio ateizmo apologetai.

 

                          klerikalai

 

 

4. Ko siekia naujieji Lietuvos laisvamaniai

 

Lietuvos žmonės Sąjūdžio metais išsilaisvino iš sovietinės propagandos ir cenzūros, varžiusios bet kokios laisvos minties proveržį. Valstybė tapo laisva, tačiau, deja, savo piliečių mąstymo neišlaisvino. Per 20 atkurtosios nepriklausomybės metų Lietuvoje gyvenančio žmogaus protas pateko į naujosios „minčių inžinerijos“ sukurtą siaurą ir uždarą mąstymo matricą „valstybė-bažnyčia-darbas-šeima“. Susiformavo monolitinė vartotojiško-religinio mentaliteto visuomenė, gyvenanti pagal principą „dirbk ir pirk, o laisvadieniu melskis“. Tokioje visuomenėje iš žmogaus atimtos visos kūrybinės galios, nes jis gali rinktis tik vieną iš dviejų blogybių: mąstymą ribojantį vartotojišką gyvenimą arba proto polėkį varžančias religines dogmas (kurios neva priešinasi vartotojiškumui, bet iš tikro organiškai su juo sugyvena).

 

Per pastarąjį 20-metį Lietuvoje neatsirado nei vieno ryškaus genijaus, nesusiformavo nei vienas dėmesio vertas kūrybinis sąjūdis. Lietuvos žmonės, jų kultūra, kūryba ir mąstymas griežtai niveliuojami ir unifikuojami pagal valstybės ir bažnyčios standartus. Nors LR Konstitucijoje aiškiai įteisinti pasaulietinės valstybės principai, tačiau bažnytininkai akivaizdžiai ją pažeidinėja neapsiribodami vien sakyklomis ir aktyviai kišdamiesi į asmeninius Lietuvos piliečių (netgi netikinčiųjų!) reikalus. Laisvą mintį žlugdanti valstybės ir bažnyčios simbiozė pasiekė tokį lygį, kad Lietuvoje valstybiškai įteisinamos religinio elgesio normos, atvirai pažeidžiančios pamatines žmogaus teises ir laisves (pvz., Šeimos koncepcija). Tokių liūdnų valstybės ir bažnyčios suaugimo pavyzdžių netrūksta: tai pastangos uždrausti abortus ir taip atimti iš moterų teisę pačioms tvarkyti savo gyvenimą, bandymai įvesti cenzūrą prisidengiant kilniu nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos poveikio tikslu, mėginama įteisinti diskriminaciją seksualinės orientacijos pagrindu ir t.t.Sekuliarioje mūsų valstybėje religinės organizacijos ir jų renginiai remiami valstybės biudžeto lėšomis, tokios organizacijos atleidžiamos nuo mokesčių, tam tikrose valstybinėse institucijose ir įstaigose yra įkurtos religinės pareigybės, o patys politikai, priimdami politinius sprendimus, laukia religinių organizacijų vadovų pritarimo ir netgi baimingai leidžiasi jų tardomi prieš rinkimus.

 

Lietuvos laisvamaniai mano, kad atėjo metas skelbti naują Sąjūdį – laisvai mąstančių žmonių sąjūdį, laisvamanių sąjūdį, kuris į pirmą vietą iškeltų ne valstybę ir bažnyčią, o atskiro žmogaus minties laisvę ir kūrybines galias. Lietuvos laisvamaniai sieks:

 

1. Ugdyti kritinį Lietuvos žmonių mąstymą, galintį atsispirti religinėms dogmoms ir vartotojiškos visuomenės mentalitetui.

 

2. Visose gyvenimo srityse įtvirtinti konstitucinį valstybės ir bažnyčios atskyrimą.

 

3. Mažinti religijos ir bažnyčios įtaką visuomenėje, kartu propaguojant pasaulietinį dorovės supratimą.

 

Naujieji Lietuvos laisvamaniai tęs garbingą šviečiamosios veiklos tradiciją, daugiau kaip prieš 100 metų pradėtą dr. J. Šliūpo. Mes rengsime viešas diskusijas, paskaitas ir vakarones, dalyvausime radijo ir televizijos laidose, organizuosime mitingus ir piketus, leisime laisvamaniškas knygas ir žurnalus. Bursime prieš bažnytinį fundamentalizmą nusiteikusius religingus bei nereligingus žmones ir stengsimės įtraukti juos į bendrą veiklą. Raginsime aukoti ne bažnyčiai, o tiems, kam parama iš tiesų reikalinga – alkstantiems ir skurstantiems.

 

Be šviečiamojo darbo, mes vystysime ir politinį aktyvizmą. Visomis legaliomis priemonėmis sieksime, kad būtų sulyginti įvairių religinių bendruomenių statusai ir panaikintos įvairios lengvatos bei išimtys religinėms organizacijoms. Stengsimės įgyvendinti LR Konstituciją praktikoje ir pasiekti, kad būtų nutrauktas religinių bendruomenių finansavimas iš biudžeto. Priešinsimės esamai praktikai, kai į valstybines komisijas įtraukiami religinių konfesijų atstovai, neturintys nieko bendro su komisijų darbo tematika. Inicijuosime sąjūdį, kad būtų panaikintos kapelionų pareigybės valstybinėse įstaigose, kad valstybinėse mokyklose neliktų religijos pamokų, o jos būtų pakeistos religijotyros užsiėmimais.

 

Tad mūsų laukia sunkus ir ilgas švietimo bei politinės veiklos darbas. Iš karto apsidraudžiame ir nuoširdžiai pareiškiame, kad neturime nieko bendra su karinguoju sovietiniu ateizmu, kuris dar būdavo vadinamas buldozeriniu. Priešingai, mes manome, kad tiesmuką buldozerio principą prieš Lietuvos gyventojus šiuo metu atvirai naudoja valstybinės ir bažnytinės struktūros. Toleruojame bet kokią žodžio ir minties laisvę, tarp jų – ir tikėjimo laisvę, nes laisvamanių principas skelbia: „Teisė netikėti yra neatsiejama nuo teisės tikėti“.

 

Lietuvoje atėjo metas Renesansui!

Skelbiame anatemą dogmatiškam valstybiniam ir klerikaliniam mąstymui!

Skelbiame minties laisvės triumfo pradžią!

 

Lietuvos laisvamanių iniciatyvinė grupė

2009 m. sausis 

 

Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“ Nr. 2, 2009 m. balandis 

Skaityti kitus „Juodraščio“ Nr. 2 straipsnius