Gáspár Miklós Tamás. Apie postfašizmą
JUODRAŠTIS NR.2 (2009 balandis)

gaspar miklos tamas        Gáspáras Miklósas Tamásas – Vengrijos mokslų akademijos filosofijos instituto profesorius, vienas pagrindinių komunistų režimui besipriešinusių disidentų, 1988 m. įsteigęs Vengrijos liberalų partiją, aktyviai dalyvavęs jos veikloje, 1990–1994 m. buvęs parlamento nariu. 2000 m. paliko šią partiją ir tapo iliuzijų nebeturinčiu „globalaus rasistinio liberalizmo“ kritiku.

 

Publikuojamas straipsnis 2000 m. buvo paskelbtas žurnale „Boston Review“. Kai kurios nuorodos patikslintos pagal straipsnio versiją, 2000 m. išspausdintą žurnalo „East European Constitutional Review“ vasaros numeryje.

 

Kaip pilietybė tampa išskirtine privilegija

 

Postfašizmas yra tam tikros politikos ir praktikų, tvarkos ir ideologijų visuma, pastebima visame šiuolaikiniame pasaulyje; su nacizmo palikimu ją nedaug kas sieja arba visai niekas nesieja beveik visose šalyse, išskyrus Centrinę Europą. Ji nėra totalitarinė, nėra revoliucinė, jos nepalaiko žiaurūs masiniai judėjimai, ji nesiremia iracionalia ar voliuntaristine filosofija, ji nežaidžia, net juokais, su antikapitalizmu.

 

Tad kodėl šią įvairių reiškinių visumą galima vadinti fašizmu, tegu ir postfašizmu?

 

Globalaus kapitalizmo pasaulyje postfašizmas lengvai rado savo nišą, jis netrikdo dominuojančių rinkiminės demokratijos ir atstovaujamosios valdžios politinių formų. Jo daromą įtaką aš įvardiju visų rūšių fašizmo ir postfašizmo esme – be fiurerio, be vienpartinės valdžios, be SS ar SA, postfašizmas apverčia Apšvietos amžiaus siekį piliečiais laikyti visus žmones.

 

Iki Apšvietos amžiaus pilietybė buvo privilegija, išskirtinis statusas, nulemtas kilmės, klasės, rasės, tikėjimo, lyties, politinių pažiūrų, moralės, profesijos, globėjo, administracinių nurodymų, jau nekalbant apie amžių ir išsilavinimą. Aktyvus dalyvavimas politinėje bendruomenėje buvo siektinas, civis Romanus sum reiškė priklausymą tam tikram aukštuomenės sluoksniui. Kad ir kokia buvo pilietybės plėtros politika – dosni ar šykšti, – tikrovėje pilietybės suteikimas priklausė nuo teisiškai sudarytos ir praktiniais sumetimais besivadovaujančios valdžios. Krikščionybė, kaip ir kai kurie stoikai, bandė peržengti pilietybės ribotumą, pavadindama tokią pilietybę antrarūše ar neesmine lyginant ją su išgelbėtųjų bendruomene. Laisvė nuo nuodėmės buvo aukštesnė nei miesto laisvė. Per ilgus pilietiškumo nunykimo laikus viduramžiais aktyvaus dalyvavimo politinėje bendruomenėje siekį nustelbė teisingos valdžios poreikis, o tobulas pilietiškumas apsiribojo karžygio dorybėmis.

 

Kai pilietybė buvo prilyginta žmogiškajam orumui, jos suteikimas visų klasių, profesijų, abiejų lyčių, visų rasių ir tikėjimų žmonėms tebuvo laiko klausimas. Po to sekė visuotinė balsavimo teisė, visuotinė karo tarnyba ir valstybės garantuojamas išsilavinimas. Dar daugiau, kadangi kiekvienas žmogus galėjo tikėtis tapti piliečiu, tai nacionalinis solidarumas, būdingas naujai atsiradusiai lygiavinei (egalitarinei) politinei bendruomenei, reikalavo sušvelninti luominius skirtumus (estate of Man), visiems suteikti orias gyvenimo sąlygas ir panaikinti vergovės pėdsakus. Kad mes visi galėtume pažaisti ir pasimėgauti kultūros gėrybėmis, valstybė, tariamai atstovaujanti kiekvienam, buvo priversta suteikti daugumai žmonių ne tik minimalų turtą, bet ir minimalų laisvalaikį, kažkada buvusį išskirtine kilmingųjų privilegija.

 

Liberalams, socialdemokratams ir kitiems pažangiems Apšvietos amžiaus palikuonims progresas reiškė universalią pilietybę – t. y. faktinę politinių sąlygų lygybę, faktinį atstovavimą visoms nuomonėms bet kurioje bendruomenėje – kartu su socialinėmis sąlygomis ir racionalumo modeliu, kurie tokią pilietybę padarytų įmanomą. Kai kuriems socializmas atrodė tiesioginis Apšvietos amžiaus projekto tęsinys ir plėtra, o kai kuriems, pavyzdžiui, Karlui Marxui, tam projektui įgyvendinti reikėjo revoliucijos (kad būtų atsikratyta viršpelnio pasisavinimo ir socialinio darbo pasidalijimo). Bet visiems jiems atrodė akivaizdu, kad žmogiškojo ir politinio gyvenimo susijungimas buvo moralinė būtinybė. (1)

 

Buržuazinės visuomenės pasmerkimas laukiniame XIX amžiuje – tam tikrą laiką dėl to sutarė ir kultūrinis avangardas, ir politiniai radikalai – kilo iš įsitikinimo, kad procesas – toks, koks jis buvo, – buvo apgaulingas, ir kad individo laisvė visai nebuvo pasiekta, tačiau tai nereiškė, išskyrus kelių vienišių nuomonę, kad visos išsilaisvinimo pastangos bevertės. Dėl to, kad didėjanti lygybė gali paversti buržuaziniais miesčionimis žmones, esančius aukščiau ir žemiau viduriniųjų klasių, nerimavo ne tik Nietzschė ir Dostojevskis. Progresyvūs revoliucionieriai siekė sukurti Naująjį Vyrą ir Naująją Moterį, kurie būtų laisvi nuo vidinių represijų ir dominavimo demonų, o pilietinė bendruomenė, kuri tuo metu buvo tiesiog žmonių bendruomenė, siekė naujos moralės, kuri remtųsi pagarba iki tol atstumtiesiems.

 

Šis naujos visuomenės kūrimo nuotykis baigėsi 1914 m. Ryžtingiausiai į Apšvietos amžiaus, ypač į demokratinio socializmo ir pažangių socialinių reformų žlugimą reagavo fašizmas. Fašizmas, nors ir kontrrevoliucingas, iš esmės nebuvo konservatyvus: nepaisant romantiškų frazių, jis nesugriovė technologinio ir ekonominio (kapitalistinio) racionalumo ir neatkūrė paveldimosios aristokratijos ar monarchijos. Bet jis pajėgė susidoroti su pagrindine moderniosios visuomenės sąvoka – t. y. visuotine pilietybe. Iki tol buvo manoma, kad vyriausybės atstovauja ir gina visus. Nacionalinės ar valstybinės sienos žymėjo ribą tarp draugų ir priešų, užsieniečiai galėjo būti priešai, savi piliečiai – ne. Priešingai nei formulavo Carlas Schmittas – teisininkas, fašizmo teoretikas ir Trečiojo Reicho politinis teologas – aukščiausia valdžia savo įsakais negalėjo nuspręsti, kas bus priešas, kas draugas. Tačiau Schmittas buvo teisus vienu esminiu atžvilgiu: visuotinės pilietybės idėja slepia savy prieštaravimą – pagrindinė modernios visuomenės institucija – nacionalinė valstybė – yra ir visuotinė, ir ribota (nes teritorinė) institucija. Liberalus nacionalizmas, skirtingai nuo etnicizmo ir fašizmo, yra apribotas, jei norite, sutramdytas universalizmas. Fašizmas šiam neapibrėžtumui padarė galą: aukščiausiai valdžiai buvo suteikta teisė nuspręsti, kas priklauso ir kas nepriklauso pilietinei visuomenei, o pilietybė tapo valdovo (arba valdžios) energingai leidžiamų dekretų funkcija.

 

Šis priešiškumas visuotinei pilietybei, drįstu pareikšti, yra pagrindinė fašizmo savybė. Net ir santūrus universalizmo atmetimas dabar atsikartoja demokratijos sąlygomis (net nesakau, kad prisidengiant demokratija). Reikia aiškiai pasakyti, kad posttotalitarinis fašizmas klesti saugomas globalaus kapitalizmo šarvų.

 

Yra logikos nacių deklaracijose, kad komunistai, žydai, homoseksualai ir protiškai neįgalūs žmonės nėra piliečiai ir todėl nėra žmonės. (Gerai išauklėtas Iron Guard ideologas, garsus eseistas E. M. Cioranas yra pažymėjęs, kad jei kai kurie asmenys nėra žmonės, bet siekia tapti žmonėmis (t. y. žydai), šį prieštaravimą gali išspręsti smurtinė tų asmenų mirtis, geriausiai būtų, teigia šis žymus ir vis dar madingas estetas, kad jie patys nusižudytų.)

 

Šie žmonės, kaip juos matė naciai, atstovavo žmonių tipams, kuriuos Apšvietos amžius siekė įtraukti į visuomenę. Komunistai, maištingoji „žemesnė rūšis“, šaknų neturinčio universalizmo pagimdytos masės, neturinčios lyderių ir vadovų, vėliau sukilusios prieš natūralią hierarchiją; žydai, bendruomenė, išgyvenusi krikščioniškuosius viduramžius be savo politinės valdžios, vedama vadovų, iš esmės nepraktikuojančių prievartos, Biblijos tauta, pagal apibrėžimą taiki tauta; homoseksualai, negalintys ar nenorintys daugintis, susilaukti palikuonių ir pratęsti giminės, gyvas vadinamosios gamtos ir istorijos jungties paneigimas; protiškai neįgalieji, girdintys balsus, kurių negirdime mes – kitaip tariant, žmonės, kuriuos pripažinti žmonėmis reikia moralinių pastangų, jiems šis pripažinimas nėra savaiminis („natūraliai“ duotas), šie žmonės gali prisitaikyti tik įgyvendinus nelygiųjų lygybę.

 

Pražūtingas skirstymas į piliečius ir nepiliečius, žinoma, nėra fašistų išradimas. Kaip teigia Michaelis Mannas vienoje pirmųjų tokios rūšies studijų (2), klasikinė frazė „mes, piliečiai“ (we the People) neapėmė juodaodžių vergų ar „raudonųjų indėnų“ (vietinių Amerikos gyventojų), o „piliečių“ apibrėžimas pagal etninius, regiono, klasinius ir tikybos požymius visur sukėlė genocidą – ir „kažkur tenai“ (kolonijose), ir pačiose nacionalinėse valstybėse (prisiminkime armėnų žudynes, kurias vykdė modernėjančios Turkijos nacionalistai), valdomose demokratinių, pusiau demokratinių ar autoritarinių (bet ne „totalitarinių“) vyriausybių. Jei suverenumas priklauso žmonėms, tuomet teritorinis ar demografinis tautos apibrėžimas tampa lemiamas. Dar daugiau, kai teisėtumą prarado valstybiniai socialistiniai (komunistiniai) ir revoliuciniai nacionalistiniai („Trečiojo pasaulio“) režimai, kurie valstybingumui apibrėžti menamai naudojo Apšvietos terminus, „valstybės kūrimo“ pagrindas teliko rasiniai, etniniai ir religiniai parametrai (kaip buvusioje Jugoslavijoje, Čekoslovakijoje, Sovietų Sąjungoje, Etiopijoje-Eritrėjoje, Sudane ir kitur).

 

Visur, nuo Lietuvos iki Kalifornijos, imigrantai ir netgi vietinės mažumos tapo priešais, ir tikimasi, kad jie susitaikys su savo pilietinių ir žmogaus teisių apribojimais. Europos Sąjungos siekis susilpninti nacionalines valstybes ir sustiprinti regionalizmą (tai vėliau gali sustiprinti centrinę valdžią Briuselyje ar Strasbūre) suteikia konkurencijai ir teritorinei nelygybei etniškumo atspalvį (plg. Šiaurės ir Pietų Italiją, Kataloniją ir Andalūziją, Pietryčių Angliją ir Škotiją, flamandiškąją ir valoniškąją Belgiją, Bretanę ir Normandiją). Etninis ir rasinis atspalvis suteikiamas ir klasiniams konfliktams, konfliktai vyksta tarp įsitvirtinusios ir saugios didmiesčių darbininkų bei žemesniosios vidurinės klasės ir naujųjų imigrantų, gyvenančių priemiesčiuose, šis konfliktas dar aiškinamas kaip saugumo ir nusikalstamumo problema. (3) Vengrų ir serbų nacionalistai įsivaizduoja, kad jų tauta yra ten, kur gyvena vengrų arba serbų kilmės žmonės, nesvarbu, kokia jų pilietybė, iš to galima daryti išvadą, kad tai tautai nepriklauso jų valstybės piliečiai, kurie yra „svetimi“ etniniu, rasiniu, tikėjimo ar kultūros atžvilgiu.

 

Vis labiau įsigalintis tautos apibrėžimo depolitizavimas (poslinkis kultūrinio apibrėžimo link) veda prie diskriminacijos, kaip „natūralaus“ reiškinio. Tai diskursas, kurį dešinieji atvirai palaiko parlamentuose ar gatvės mitinguose Rytų ir Centrinėje Europoje, Azijoje ir vis labiau – „ten, Vakaruose“. Akivaizdu, kad egalitarinių gerovės sistemų puolimas visur turi tamsų rasistinį atspalvį, kurį daug kur lydi rasistinės policijos brutalumas ir budrumas. Jungtis tarp pilietybės, lygybės ir teritorijos, kadaise buvusi tokia logiška, gali pranykti visuomenėje, kurią Anthony Giddensas, „trečiojo kelio“ teoretikas, buvęs marksistas, pavadino atsakingų rizikuotojų visuomene.

 

Labiausiai vykęs bandymas išanalizuoti politinės atskirties fenomeną yra Georges’o Bataille’aus veikalas „Psichologinė fašizmo struktūra“ (4), kuriame autorius apibrėžia homogeniškumą ir heterogeniškumą. Jo mintį perteikiant trumpai, homogeniška visuomenė – tai darbo, mainų, naudos, seksualumo, represijų, teisingumo, ramybės, dauginimosi visuomenė, o heterogeniška visuomenė:

 

[...] apima viską, kas yra neproduktyvaus naudojimo rezultatas (šventi dalykai sudaro šios visumos dalį). Tai apima viską, ką homogeniška visuomenė atmeta kaip atliekas ar aukštesnes transcendentines vertybes. Tai žmogaus kūno atliekos ar analogiška medžiaga (šiukšlės, kirmėlės ir t. t.), kūno dalys, žmonės, žodžiai ar veiksmai su erotinės vertės užuominomis; įvairūs nesąmoningi procesai, tokie kaip sapnai ar neurozės, įvairūs elementai ar socialinės formos, kurių homogeniška visuomenė nepajėgia asimiliuoti (karingos minios, aristokratų ir nuskurdėlių klasės, įvairūs nesutramdomi ar taisyklėms nepaklūstantys asmenys: bepročiai, lyderiai, poetai ir t. t.). [...] Žiaurumas, perteklius, kliedesiai, beprotybė būdinga heterogeniškiems elementams. [...] Lyginant su kasdieniu gyvenimu, heterogeniška egzistencija gali būti atstovaujama kažko kito, kažko nepalyginamo, suteikiant šiems žodžiams teigiamos vertės, kurią jie įgyja kalbant apie emocinę patirtį. (5)

 

skinai fasistai patriotai

 

Aukščiausioji valdžia, pasak Bataille’aus (ir Carlo Schmitto) (6), yra iš esmės heterogeniška savo ikimoderniais šventaisiais pavidalais (karalių teisė valdyti buvo „suteikta Dievo“). Šis heterogeniškumas slypi ir kapitalistinėje demokratijoje, kai valdovas valdo per neasmeninę teisinę tvarką, kurios visi vienodai privalo laikytis. Fašistinė diktatūra tokią valdžios prigimtį siekia demaskuoti. Tai paaiškina fašistinės diktatūros sąsają su nuskurdusia, nevaldoma, liumpeniška minia. Aš pridurčiau, kad postfašizmas šios savybės nebeturi. Tačiau fašizmo pastanga atkurti valdžios šventumą yra apsimestinė. Homogeniškumas čia slepiasi po heterogeniškumo kauke. Homogeniškumo srityje lieka grynoji buržuazija be piliečių, Julienas Sorelis galiausiai lieka be Napoleono, Lucienas Leuwenas – netenka Dantono.

 

Fašizmas, užkirtęs kelia buržuazijos vykdomai Apšvietai (t. y. egalitarinei kapitalistinei demokratijai), socialinę neproduktyvių asmenų (atsiskyrėlių, poetų pranašų, bedarbių vargšų ir nesutramdomų maištautojų) atskirtį paverčia natūraliu (fiziniu) jų atskyrimu (t. y. teisės nereguliuojamais suėmimais, badavimu ir mirtimi).

 

Bataille’aus darbai remiasi prancūzų objektyvistinės sociologijos tradicija, nuo Durkheimo, Mausso ir Halbwachso iki Kojève, o vėliau – ir Paulio Veyne, kuri politines represijas ir atskirtį vertino ne moraliniais ir psichologiniais, bet antropologiniais terminais – kaip tapatybės įtvirtinimo dalyką. Bataille’aus revoliucinė „heterogeniškų“ asmenų – „beverčių“ žmonių, kurie nėra „atsakingi rizikuotojai“ – atskirties kritika remiasi tokiu visuomenės, seksualumo ir religijos suvokimu, jei norite, Durkheimo ir Marxo deriniu, kuris gali tapti mūsų šiuolaikinio, iš esmės kantiškojo pasipriešinimo postfašizmui alternatyva. Mūsų moralistinė kritika, kad ir kaip pagrįsta, paprastai trukdo suvokti reiškinio patrauklumą ir sukelia supaprastintą panieką barbariškiems tamsuoliams rasistams, kurstytojams ir demagogams bei gana nedemokratiškai ignoruoja žmonių baimes ir aistrais.

 

Alternatyvi minėtos tradicijos pasiūlyta diskusijos kryptis prasideda pastebėjimu, kad egalitarinių gerovės valstybių žlugimas reiškia solidarumo, brolybės ir gailesčio suvokimo pokyčius. Jei iš esmės negali būti visiems lygios pilietybės, ko turėjo siekti sąžiningi liberalūs demokratai ir demokratiški socialistai, tai kilnumo aistra lieka nepatenkinta. Draugiškumo pažįstamiems ir artimiesiems jausmas visuomet buvo vienas stipriausių altruizmo motyvų. Šios rūšies altruizmas, netekęs pilietinio, egalitarinio požiūrio rakurso, siekia apsispręsti, kam tarnauti, ir suranda intuityvių kriterijų, kuriuos siūlo dominuojantis diskursas. Jei pilietinė politika to negali pasiūlyti, tą puikiai atliks rasiniai ar kultūrinio artimumo jausmai.

 

Tapatybė paprastai modeliuojama pagal simpatijas ir suvokiamas grėsmes. Laimi tas, kuriam pavyksta jas apsibrėžti. Niekas neaprašė šios tapatybės panikos geriau kaip Bataille’us. (7)

 

Pusiau išprotėjusio pornografo ir ultrakairiojo ekstremisto, o tokiu Bataille’us in petto vis dar laikomas, save gerbiantys socialiniai teoretikai, man atrodo, negali priimti palankiai, bet įdomu, kad susidomėti jo teorija paskatino pripažintas chrestomatinis nacių režimą analizuojantis veikalas, kurį parašė didžiausias Vokietijos profsąjungų teisininkas, šiandien atrandamas kaip vienas svarbiausių to meto mąstytojų. (8) Skirtingai nei įmantrios totalitarizmo teorijos, didysis Ernstas Fraenkelis, apibendrindamas savo kruopščią nacių įstatymdavystės ir jurisprudencijos apžvalgą, rašo:

 

Šiandien Vokietijoje [jis rašo 1937–1939 m.] Trečiojo Reicho savivalė daugeliui atrodo nepakenčiama. Tačiau tie patys žmonės pripažįsta, kad bendruomenės idėja, kaip ji suprantama Trečiajame Reiche, yra tikrai kažkas didinga. Tie, kurie laikosi šio prieštaringo požiūrio į nacionalsocializmą, remiasi dviem klaidingomis prielaidomis:

1. Kad šiandienė Vokietijos bendruomenės (Gemeinschaft) ideologija tėra tik kaukė, dengianti tebeegzistuojančią kapitalistinę visuomenės struktūrą.

2. Ideologinė kaukė (t. y. bendruomenės idėja) slepia prerogatyvinę valstybę, kuri veikia savavališkai [Fraenkelis skiria „normalią”, vadinamąją normatyvinę valstybę, kurios sritis – civilinė teisė, ir kvazitotalitarinę partijos valstybę, kurios pagrindas – fiurerio principas] .

Teisinės valstybės pakeitimas dvilype valstybe yra tik simptomas. Blogio šaknys – kaip tik ten, kur nekritiški nacionalsocializmo oponentai randa kuo gėrėtis, o būtent – bendruomenės ideologijoje ir kariniame kapitalizme, kurį ta pati bendruomenės idėja turėtų pridengti. Iš tiesų autoritariška dvilypė valstybė reikalinga būtent tam, kad Vokietijoje išlaikytų kapitalizmą. (9)

 

Normatyvinės valstybės („vienalytės visuomenės“ autonomija nacistinėje Vokietijoje buvo ribota ir pasireiškė daugiausia ten, kur reikėjo reguliuoti privačią nuosavybę (aišku, vadinamųjų arijų nuosavybę); prerogatyvinė valstybė nusverdavo siauresniame politikos reikalų lauke – sprendžiant partijos privilegijų, karinius ir paramilitarinius, kultūros, ideologijos ir propagandos klausimus. „Dvilypė valstybė“ kilo iš Schmitto principo, pagal kurį naujasis suverenas nuspręsdavo, kas yra teisė(-ta), o kas ne. Tačiau tikrajam kapitalizmui paliktoje erdvėje, t. y. ekonomikoje, dekretų valdžia neviešpatavo. Taigi netiesa, kad visas nacių arba fašistų valdymas buvo visiškai savavališkas. Makabrišką normatyvumo ir prerogatyvumo derinį atspindi tai, jog Vokietijos imperijos geležinkeliai už baisiąsias transportavimo į Aušvitcą paslaugas iš SS prašė mokėti specialiomis atostogų kainomis, įprastai taikomomis kelialapiams. Tačiau apmoketi sąskaitas jie reikalavo!

 

Žmonės, priklausantys normatyvinės valstybės jurisdikcijai (arba Bataille‘aus homogeniškai visuomenei), galėjo naudotis teisine apsauga, kad ir kokia griežta ji buvo. Tačiau tiems, kurie priklausė prerogatyvinės valstybės (heterogeniškos visuomenės) kompetencijai, galiojo specialios taisyklės: nacių partijos vadovai ir karingieji veikėjai buvo virš įstatymo, o persekiojamos mažumos – už įstatymo ribų. Iki įsigalint fašizmui tapti draugu ar piliečiu, priešu ar užsieniečiu galėjai visai atsitiktinai; jokia vyriausybė iki tol nesiėmė sistemiškai planuoti karo prieš savo gyventojus, nacijos narius (tegu ir nelygius): pilietinis karas reiškė teisiškai suformuotos ir efektyvios vyriausybės trūkumą. Pilietinis karas, pradėtas iš viršaus taikos metu ar bent jau tikrai ne revoliucinėmis aplinkybėmis, nukreipia suverenumą prieš siuzereną arba pavaldinį. Pagrindinis ginklas, naudojamas šiame metodiškame pilietiniame kare, kai valstybė tampa viena iš kovojančių šalių, yra pilietybės samprata, kurią savo prerogatyvomis nuolat keičia valstybė.

 

Kadangi per Apšvietos amžių pilietybė (narystė politinėje bendruomenėje), tautybė ir žmonija buvo sulietos, tai atimti žmogui pilietybę reiškė tiesiogiai pašalinti jį iš žmonijos. Todėl pilietinę mirtį būtinai sekė fizinė mirtis, tai yra smurtinė mirtis arba mirtis tout court. Fašistiniam arba nacių genocidui nereikėjo teisinio nuosprendžio (net tokios primityvios ir apsimestinės formos, kokią jis buvo įgavęs ČK „tribunoluose“): moralinio sprendimo „natūralizavimas“ nužemino kai kurias žmogaus egzistencijos formas. Kadangi nepiliečiai neturėjo jokios apsaugos, pilietybės neturėjimas tapo priežastimi nutraukti gyvybę – būtiną žmogaus egzistavimo sąlygą.

 

Piliečių bendruomenės ir žmonijos perskėlimas į dvi skirtingas dalis – štai kas yra fašizmas.

 

Todėl reikia ir vėl imtis identifikavimo, nors jis ir gluminantis – nes vėl ėmė reikštis pamatinis ir konceptualus pilietinio žmonijos skaldymo būdas, šį kartą jį iškėlė ne kontrrevoliucinis judėjimas, bet tam tikra raida, kurios tikriausiai niekas nesitikėjo, tačiau ji prašosi įvardijama. Jos pavadinimas – postfašizmas.

 

Šis reiškinys atsirado susiliejus įvairiems politiniams procesams. Leiskite juos išvardyti.

 
Kritinės kultūros nuosmukis
 

1989 metais žlugus sovietiniam blokui, šiuolaikinė visuomenė iš esmės pasikeitė. Buržuazinė visuomenė, liberali demokratija, demokratinis kapitalizmas – vadinkime tai, kaip norime – visuomet pasižymėjo dviprasmiškumu; skirtingai nuo prieš tai buvusių režimų, šiam režimui buvo būdinga varžymosi su konkurentais kultūra, jam nuolat kildavo grėsmė iš dešinės (sosto ir Bažnyčios sąjunga) ir iš kairės (revoliucinis socializmas). Abu pastarieji reiškiniai atgyveno, ir tai sukėlė rimtą vėlyvojo modernizmo kultūros krizę. (10) Iš retorikos žodyno dingo radikalių pokyčių idėja (utopija ir kritika), politikos horizonte teliko tai, kas jame buvo kaip duotybė – t. y. kapitalizmas. Vyraujančioje socialinėje vaizduotėje visas žmogiškasis kosmosas yra „homogeniška visuomenė“ – naudingų, kuriančių vertę, besidauginančių, stabilių, nereligingų, bet kartu ir jouissant, laisvų individų visuomenė. Ne politikos srityje pilietybė yra nuolat apibrėžiama kaip interesai, kurie neprieštarauja visuotinei gerovei, bet susivienija per supratimą, interpretacijas, komunikaciją ir savanorišką sutarimą, kuris remiasi bendromis prielaidomis.

 

Esant tokiai situacijai, įsipareigojimų ir prievartos (skiriamųjų politikos požymių) akivaizdžiai nebėra. „Pilietinė visuomenė“ – neaiškus savanoriškų grupuočių susibūrimas, kur prievarta ir dominavimas nevaidina svarbaus vaidmens, yra tariamai suėdęs politiką ir valstybę. Pavojingas tokios koncepcijos rezultatas – nėra atidžiai stebima (nors kartais ir kritikuojama), kad įstatymai nuolat remiasi prievarta ir dominavimu, nes remiamasi prielaida: jei įstatymų negalima pateisinti iš esmės, tai negalima ieškoti ir jokios moralinės kontrolės. Mitas, kad vėlyvojo modernaus kapitalizmo esmė yra „pilietinė visuomenė“, ištrina konceptualias pilietybės ribas, kuri vis dažniau laikoma administraciniu, o ne politiniu reikalu.

 

Iki 1989 m. buvo savaime suprantama, kad politinė liberalaus-demokratinio-konstitucinio kapitalizmo kultūra buvo kritinė kultūra, dažniausiai konfliktuojanti su sistema, kuri norom nenorom tokią kultūra palaikė. Apologetinė kultūra tiko senovės imperijoms ir antiliberalioms diktatūroms. Intelektualų nusivylimas dabar tapo masiškas. Tačiau nusivylimas nėra veiksmingas be numanomos utopijos, kaip ramsčio. Kokia teorinio antikapitalizmo prasmė, jei rimtai nežiūrima į politinį antikapitalizmą?

 

Be to, jei nėra kritiškos kultūros, susijusios su opozicine politika, vadinasi, reikia nurodyti jos nebuvimo pasekmes. Pasak vieno didžiausių ir šaltakraujiškiausių XX a. politikos sociologų Seymouro Martino Lipseto, fašizmas – tai centro ekstremizmas. Fašizmas turėjo nedaug ką bendra su passéiste feodalinėmis, aristokratinėmis, monarchistinėmis idėjomis, jis buvo iš esmės antiklerikalinis, nusistatęs prieš komunizmą ir socialistinę revoliuciją ir, kaip liberalizmas, kurio elektoratą paveldėjo, nekentė stambiojo verslo, profesinių sąjungų ir socialinės gerovės valstybės. Lipsetas parodė, kad kairysis ar dešinysis ekstremizmas jokiu būdu nėra išimtis: kai kurios smulkiaburžuazinės nuostatos stambiojo verslo ir valdžios atžvilgiu galėjo išaugti ir išaugo į ekstremizmą, vėliau tapusį žudančiu. Dešiniojo sparno ir centro ekstremizmas susipynė Vengrijos, Austrijos, Kroatijos ir Slovakijos parafašizme (pasiskolinau šį terminą iš Rogerio Griffino), kuriam buvo būdingas pseudokrikščioniškas, klerikalinis, rojalistinis atspalvis. Egzistavo ir tebeegzistuoja centro ekstremizmas, Lipsetas tą įrodė rinkimų geografijos dėsningumais.

 

Šiandien politiniame horizonte nėra nieko svarbaus, išskyrus buržuazinį centrą, todėl labai tikėtina, kad centro ekstremizmas sugrįš. (Jörgas Haideris ir jo Laisvės partija yra geriausias to pavyzdys. Haiderio diskursas yra iš dalies libertarinis/neoliberalus, jo idealas – nuosavybės turintis paprastas žmogelis, jis labai palankiai žiūri į akcijų ir nekilnojamojo turto turinčios smulkiosios buržuazijos „demokratiją“, jam nebūdingas romantinis-reakcingas nacionalizmas ir parapinis savanaudiškumas bei rasizmas.) Kas dabar JAV laikoma „dešiniuoju sparnu”, bet kokio tradicinio dešiniojo režimo būtų buvę numalšinta ginklais, pirmiau apkaltinus maištu, individualizmu, decentralizavimu ir priešinimusi valdžiai priklausančiam prievartinės galios monopoliui – visų konservatyvių įsitikinimų pagrindui. Konservatoriai yra tvarkos šalininkai (le parti de l’ordre) ir nekenčia milicijų bei plebėjiškų kultų.

 
Irstančios valstybės
 

Kolonijinių imperijų pabaiga septintajame dešimtmetyje ir stalininių sistemų („valstybinio socializmo“, „valstybinio kapitalizmo“, „biurokratinio kolektyvizmo“) žlugimas paskutiniame XX a. dešimtmetyje sukėlė procesą, nematytą nuo mongolų įsiveržimų XIII amžiuje: visapusišką ir greičiausiai negrįžtamą valstybingumo žlugimą. Kai bien-pensant Vakarų spauda rašo apie diktatūrų tolimose šalyse grėsmę, ji paprastai ignoruoja realybę, slypinčią po šiurkščia bejėgių lyderių kalba, t. y. faktą, kad niekas nesiruošia tiems lyderiams paklusti. Senoji girgždanti ir nepopuliari nacionalinė valstybė – vienintelė institucija, suteikusi pilietines teises, šiokią tokią socialinę pagalbą ir apsaugą nuo banditų prievartos bei plėšikiško, neatsakingo verslo elito – šiandien jau neegzistuoja arba niekada neegzistavo daugumoje vargingiausių pasaulio regionų. Didelėje Afrikos dalyje ir buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje ne tik pabėgėliai, bet ir visi gyventojai gali būti laikomi neturinčiais valstybės. Po beprotiško industrializavimo (prisiminkime gąsdinančią hidroelektrinių statybos istoriją Trečiojo pasaulio šalyse arba Rytų bloke) pasukti atgal minimalios bazinių poreikių ekonomikos (subsistence economy) ir „natūralių“ natūrinių prekių mainų link toje nualintoje aplinkoje, kur banditizmas tapo vieninteliu efektyviu socialinio organizavimo metodu, reiškia rinktis kelią, vedantį į niekur. Žmonės Afrikoje ir buvusioje Sovietų Sąjungoje miršta ne dėl to, kad valstybė per daug kišasi, bet dėl to, kad jos nėra.

 

Tradiciškai visos išsilaisvinimo kovos buvo nukreiptos prieš įsitvirtinusias privilegijas. Lygybė atsirasdavo valdančių grupių sąskaita: sekuliarizmas sumažino Bažnyčios vadovų galias, visuomeniniai įstatymai privertė susitraukti „piniginių interesų“ pelnus, visuotinė balsavimo teisė panaikino tradicinę politinę žemės aristokratų klasę ir noblesse de robe, komercinės popkultūros triumfas sugriovė ideologines pažangiosios inteligentijos prerogatyvas, horizontalus mobilumas ir priemiesčių išsiplėtimas nutraukė vietinės partinės politikos viešpatavimą, kontracepcija ir vartotojiškas hedonizmas ištirpdė patriarchalinę valdžią šeimoje – visur kažkas laimėta, kažkas prarasta. Kiekvienas žingsnis didesnės laisvės link reiškė kieno nors privilegijų sumažėjimą (jau nekalbant apie skausmingus pokyčius). Buvo įmanoma įsivaizduoti už įstatymo ribų esančių ir prislėgtų klasių išlaisvinimą rengiant ekonominius, politinius ir moralinius kryžiaus žygius, trumpai tariant, atimant iš kažko neteisėtai įgytus turtus. Tie turtai galėjo būti išdalinti labiau nusipelniusioms visuomenės grupėms, o mainais pasiekta didesnė visuomenės santarvė, politinė ramybė, nepopuliarių privilegijuotų klasių saugumas, mažėjanti klasinė neapykanta. Tačiau neužmirškime, kad šie socialiniai mainai yra šimtmečius trukusios kovos ir skausmingų nuolaidų, kurias padarė tradiciniai valdantieji sluoksniai, rezultatas. Šių dienų nuskriaustiesiems tokia laisvės kova, žiauri ar taiki, yra nebeįmanoma.

 

Niekas jų nebeeksploatuoja. Nebėra papildomo pelno ar pridėtinės vertės, kurią būtų galima pasisavinti. Nėra socialinės galios, kurią galima būtų monopolizuoti. Nėra kultūros, kurią būtų galima valdyti. Visuomenėse, neturinčiose valstybės, vargšai yra atliekami žmonės. Jie nėra išnaudojami, nes jų visiškai nepaisoma. Nėra per didelių mokesčių, nes nėra pajamų. Negalima perskirstyti privilegijų, nes jų nėra, išskyrus laikinas, įgyjamas nusitaikius į ką nors šautuvu.

 

Badaujantys gyventojai neturi kitos išeities iš savo beveik nežmoniškos situacijos – tik išvykti. Vadinamasis centras nesiima jokių žygių šiai periferijų periferijai padėti, jis tiesiog bando sulaikyti skurdžius iš užsienio, dažniausiai kitos odos spalvos (šis reiškinys eufemistiškai vadinamas „demografiniu spaudimu“), ir sukurti neperžengiamus barjerus prie turtingų šalių sienų. O tarptautinė finansinė biurokratija toliau perša reguliavimo atsisakymą, liberalizavimą, mažiau vyriausybės įtakos toms šalims, kurios ir taip jos neturi ir dėl to nyksta. „Humanitariniai karai“ kariaujami dėl to, kad užkirstų kelią pabėgėlių masėms, plūstančioms į Vakarų gerovės sistemas, kurios ir taip merdi.

 

Šiais laikais pilietybė nacionalinėje valstybėje yra patikimas maitinimo talonas. Tačiau tokią pilietybę turi nedaugelis. Buvo panaikintas Apšvietos amžiaus siekis paversti pilietybę būtina ir „natūralia“ visų žmonių būsena. Kadaise pilietybė buvo privilegija tautų viduje, dabar ši privilegija priklauso daugumai asmenų kai kuriose tautose. Šiandien pilietybė yra išskirtinė privilegija, priklausanti klestinčių kapitalistinių nacionalinių valstybių gyventojams, nors didžioji pasaulio gyventojų dalis negali net bandyti pakilti iki pilietinės būklės, o kartu ji jau prarado santykinį ikivalstybinį (genties, giminystės) saugumą.

 

Pilietybės ir subpolitinio humaniškumo skilimas yra galutinis, Apšvietos amžiaus vaisius negrįžtamai prarastas. Postfašistams nebereikia net grūsti piliečių į gyvulinius vagonus, kad išgabentų juos mirti, vietoj to tereikia uždrausti naujiesiems nepiliečiams sėsti į bet kokį traukinį, kuris nuvežtų juos į laimingąjį pasaulį su pilnomis atliekų dėžėmis, galinčiomis juos pamaitinti. Postfašistų judėjimai visur, o ypač Europoje, yra antiimigraciniai judėjimai – pagal „homogenišką“ produktyvaus naudingumo požiūrį. Jie ne tik gina rasines ir klasines privilegijas nacionalinėje valstybėje, bet ir saugo universalią turtingos nacionalinės valstybės pilietybę nuo universalios visų žmonių pilietybės, nepaisant tų žmonių gyvenamosios vietos, kalbos, rasės, tikybos ar įpročių. Šiuolaikinė „žmogaus teisių“ samprata gal ir gina žmones nuo tironų savivalės, tačiau negina nuo bevaldystei būdingos savivalės.

 

skinai musa

 
Postfašizmo atmainos
 

Dažnai pamirštama, kad dabartinis globalus kapitalizmas – tai jau „antrasis jo leidimas“. Kapitalizmo epochoje iki 1914 metų nebuvo valiutų kontrolės (aukso standarto ir t. t.), klestėjo laisvoji prekyba, nereikėjo vizų ir darbo leidimų, kompanijos karo metu parduodavo karinę įrangą priešų armijoms, o vyriausybės ir spauda tylėdavo – tuo laiku laisvas kapitalo ir darbo judėjimas buvo daugiau ar mažiau užtikrintas (tame pasaulyje tikriausiai buvo ne tiek daug lygybės, bet daugiau laisvės). O reiškinys, vadinamas „globalizacija“ yra gana jaunas, tai laipsniškas ir baikštus etatistinės ir komandinės gerovės naikinimas nacionalinėse valstybėse, jis remiasi egalitariniu sutarimu su senojo stiliaus demokratija, kurios šalininkai (suvokiami kaip moderniųjų nacijų stuburas) – skurstančių pramonės rajonų darbininkai – skaidosi ir nyksta. Globalizacija išlaisvino kapitalo judėjimą. Spekuliatyvus kapitalas siunčiamas ten, kur investicijos atrodo „racionalios“, paprastai į tas teritorijas, kuriose mažos algos, nėra kovingų profesinių sąjungų ar ekologinių judėjimų. Tačiau skirtingai nuo XIX amžiaus, darbo jėgai nėra suteikta tiek laisvių. Spiritus flat ubi vult, kapitalas vaikšto ten, kur jis nori, o laisvą darbo jėgos judėjimą stabdo vis griežtesni nacionaliniai reglamentai. Judėjimas vyksta viena kryptimi: kapitalas gali gerinti savo pozicijas, o darbas, ypač nekvalifikuotas, neintensyvus darbas vargingose šalyse – negali. Kapitalas vis mažiau reguliuojamas, darbas – vis griežčiau.

 

Jei darbo jėga yra užstrigusi periferijoje, ji bus priversta susitaikyti su prakaitą sunkiančiomis įmonėmis. Bandymai kovoti dėl didesnio atlyginimo ar geresnių darbo sąlygų nėra malšinami brutalia jėga, streiklaužių judėjimu ar kariniais perversmais, kapitalas tiesiog permetamas kitur, tarptautinės finansinės organizacijos ir jų tarptautinė ar nacionalinė biurokratija pareiškia nepasitenkinimą, o juk nuo jų priklauso, kam bus skirta parama ir kas bus atleistas nuo skolų. Pagal Albertą O. Hirschmaną, balsas (t. y. protestas) yra neįmanomas, beprasmis. Telieka tik išeiti, pasitraukti į egzodą, o postfašistų uždavinys ir yra užkirsti jam kelią.

 

Turint omenyje šias aplinkybes, visai logiška, kad Naujoji naujoji kairė (New New Left) kalba žmogaus teisių, o ne klasių kovos kalba. Jei paskaitysite Die Tageszeitung, Il Manifesto, Rouge, Socialist Worker, pamatysite, kad ten kalbama apie prieglobsčio ieškotojus, imigrantus (legalius ar nelegalius, les sans-papiers), naujakurius, benamius, čigonus ir pan. Šią taktiką leidiniams primetė universalios pilietybės irimas, nestabdomas pasaulinis kapitalo judėjimas, naujųjų technologijų poveikis darbininkams bei vartotojams ir lėta tarptautinio subproletariato mirtis. Taip pat jie turi atsižvelgti į klasinės politikos, užsimaskavusios nauju pavadinimu, atgimimą – tai „trečiojo kelio“ šalininkų, à la Tonis Blairas, siūloma politika. Neoneoliberali valstybė panaikino savo įsipareigojimus „heterogeniškoms“, neproduktyvioms visuomenėms ir grupėms. Neoviktoriškos pedagoginės socialinio aprūpinimo sistemos (skatinančios įsidarbinti bedarbio pašalpą gaunantį žmogų) idėjos, kurios laikė bedarbystę iš esmės nuodėminga, gerovės siekiančiųjų prilyginimas „žmonių priešams“, socialinės pagalbos pakeitimas mokesčių kreditais ir lengvatomis, kai žmonės, esantys žemiau mokesčių mokėtojų kategorijos, yra laikomi nevertais gauti paramą, paramos skyrimas toms šeimoms ar būstui, kurių tinkamumą nustato „kompetentingi valdžios organai“, vis didėjantis vargingųjų klasės surasinimas, etnizavimas ir seksualizavimas, visuomeninio solidarumo pakeitimas etniniu ir rasiniu solidarumu, atviras antrarūšės pilietybės pripažinimas, tylus policijos, kaip rasės gynėjos, vaidmens pripažinimas, emancipacijos idėjos pakeitimas privilegijomis (pvz., narystė Europos Sąjungoje, OECD ar WTO), pasirinktinai suteikiamomis jų nusipelniusioms vargingoms šalims, racionalių argumentų prieš Europos Sąjungos plėtrą apkaltinimas etninės/rasinės nesantaikos kurstymu – visa tai postfašizmas naudoja kaip pilietinės visuomenės (žmonių bendruomenės prasme) skaldymo strategiją, kaip vėl atsinaujinusį pilietybės suteikimą ar nesuteikimą atsižvelgiant į rasę, klasę, tikėjimą, kultūrą ar tautybę.

 

Vargingųjų klasės suskirstymas į dvi grupes – pasaulio varginguosius užsienyje ir „heterogeniškus“, laukinius amžinus nevykėlius namuose, kartu teigiant, kad „saviškių“ vargingųjų interesams kenkia „užsieniečių“ interesai – suteikia postfašistams taip trūkstamą populistinį matmenį. Patys didžiausi imigrantų (laikinų darbininkų ar prieglobsčio prašytojų) priešai dabar yra nykstantis liumpenproletariatas, atstovaujamas hardcore dešiniųjų ekstremistų futbolo chuliganų. „Lager louts“ (prasčiokai, mėgstantys šviesų alų) galbūt ir nežino, kad lager reiškia ne tik pigų alų, bet ir koncentracijos stovyklą. Šis nesąmoningas kalambūras yra gera metafora.

 

Taigi mes susiduriame su naujos rūšies centro ekstremizmu. Šis naujasis ekstremizmas, kurį aš vadinu postfašizmu, negresia, kaip jo pirmtakas, liberaliai ir demokratiškai „homogeniškos visuomenės“ tvarkai. Visuomenėje, padalintoje į dvi dalis, laisvei, saugumui, gerovei iš esmės nėra pavojaus, bent jau produktyviai tos visuomenės daugumai, kuriai kai kuriose turtingose šalyse priklauso beveik visi baltieji piliečiai. „Heterogeniškos“, dažniausiai kitos rasės mažumos nėra persekiojamos, jos tiesiog ignoruojamos ir nustumiamos į užribį, yra priverčiamos gyventi gyvenimą, visiškai nepanašų į daugumos visuomenės narių gyvenimą (kartais, beje, toks gyvenimas gali būti kokybiškai geresnis nei grynas darboholizmas, vartotojiškumas ar perdėtas rūpinimasis savo sveikata – kas būdinga daugumai). Narkotikai, kažkada pradėti vartoti kaip sąmonę praplečiantys ir ją pakylėjantys, dabar suteikia laikiną ramybę tiems, kurie priversti dykinėti, kurių visuomenė nenori pripažinti kaip žmonių ir kuriems nenori padėti. „Dionizinė“ subproletariato subkultūra vis toliau gilina visuomenės skilimą į dvi dalis. Tokios varguomenės dalyvavimas politiniame gyvenime net nesvarstytinas, todėl net nereikia papildomai riboti jų balsavimo teisės. Be atsirandančių negausių („naujųjų naujųjų“) kairiųjų radikalų, lygiai taip pat izoliuotų, kaip ir anarchosindikalistai antrojoje XIX amžiaus pusėje, niekas nenori atstovauti tai varguomenei. Nebeegzistuoja konceptualūs įrankiai, kuriuos kadaise pasiūlė demokratų ir liberalių pažiūrų socialistai, liberalių pažiūrų žmonės tapo kovingais buržuazinio centro ekstremistais, ultrakapitalistiniais chuliganais, kuriems svetimos bet kokios solidarumo idėjos, išskyrus globalios rinkos fluxus.

 

Postfašizmui nereikia smogikų ir diktatorių. Jis puikiai sutaria su liberalia demokratija, nukreipta prieš Apšvietą, jis atkuria pilietybę kaip valdžios teikiamą malonę, o ne kaip universalią žmogaus teisę. Aš jį taip šiurkščiai vadinu, kad atkreipčiau dėmesį į didžiulę jo vykdomą neteisybę. Postfašizmas istoriškai siejasi su savo baisiuoju pirmtaku tik fragmentiškai. Žinoma, Centrinės ir Rytų Europos antisemitizmas žymiai nepasikeitė, bet vargu ar jis esminis. Jį sunku identifikuoti, kadangi postfašizmas nėra judėjimas, o greičiau tiesiog padėtis, dažniausiai tvarkoma vadinamųjų centro kairės vyriausybių. Postfašistai paprastai nekalba apie visišką paklusimą ar rasės grynumą, bet apie informacijos greitkelį. (11)

 

Visi žino instinktyvų įsiūtį, kuris kyla susidūrus su užtrenktomis durimis. Šiuo metu dešimtys milijonų alkanų žmonių klebena durų rankeną. Turtingosios šalys galvoja apie dar sudėtingesnių užraktų įsigijimą, auga ir jų pyktis norinčių įsiveržti atžvilgiu. Kai kur šis pyktis atgaivino nacių ir fašistų Gedankengut („idėjų lobį“), kuris kelia teisingą pasipiktinimą. Tačiau kad ir koks baisus bei atgrasus šis fašizmo variantas būtų, postfašizmas neapsiriboja buvusiomis „ašies“ šalimis ir jų buvusiais paslaugiais klientais. Rytų Europos čigonai (romai ir „sintj“, kalbant politiškai korektiškai) yra persekiojami ir policijos, ir visuomenės, todėl jie bėga į „laisvus Vakarus“. Vakarai, norėdami išvengti masinio antplūdžio, įveda vizų ribojimus bei griežtai ragina Rytų Europos šalis gerbti žmogaus teises. Vietinį rasizmą išstumia globalus liberalizmas, abu jie remiasi politine valdžia, kuri sparčiai tampa surasinta.

 

Daugiakultūriškumo propagavimas tėra desperatiškas savo impotencijos pripažinimas – pilietinė sfera suetninta, nors ir su palankiu humanistiniu atspalviu. Toks pripažinimas reiškia pralaiminčių nuolaidas ir bandymus sužmoginti tai, kas nežmoniška. Į šią sritį ir nusitaikė postfašistai, o liberalai mėgina su jais kovoti savo mėgstamoje etniškumo srityje. Tai be galo nepalanki pozicija. Jei nebus imtasi naujų globalaus kapitalizmo problemos sprendimo būdų, ši kova bus garantuotai pralaimėta.

 

Tačiau naujoji Dviguba Valstybė tebegyvuoja. Normatyvinė valstybė svarbiausioms kapitalistinio centro visuomenėms ir prerogatyvinė valstybė visiems likusiems, pastaroji leidžia įstatymus, liečiančius nepiliečius. Prerogatyvinė valstybė, skirtingai nuo klasikinio totalitarinio fašizmo, normatyvinės valstybės piliečiams yra beveik nepastebima. Esminė žmonių ir piliečių bendruomenė su visais išstumtaisiais ar pavergtaisiais tapo moraliai nebematoma. Radikali kritika, teigianti, kad normatyvinėje valstybėje laisvė tėra iliuzija, yra klaidinga, tačiau suprantama. Priežastis, dėl ko sunku suvokti, kad atsisakymas suteikti pilietybę remiasi ne „homogeniškos visuomenės“ naujųjų narių išnaudojimu, prievarta ir tiesiogine diskriminacija, bet jų išstūmimu ir atsiribojimu, yra ta, kad nėra įprasta suprasti išsilaisvinimo kovos kitaip nei teisingesnio turto ir valdžios pasiskirstymo. Problema ne ta, kad normatyvinė valstybė tampa vis labiau autoritarinė. Bėda ta, kad ji priklauso tik nedaugeliui.

 
_______________________________
 

(1) Žr. G. M. Tamás. Ethnarchy and Ethno-Anarchism. Social Research 63 (Spring 1996), p. 147–190; taip pat: G. M. Tamás. The Two-Hundred Years War. Boston Review, Summer 1999, p. 31–36.

(2) Michael Mann. The Dark Side of Democracy: The Modern Tradition of Ethnic and Political Cleansing, New Left Review 235 (May/June 1999): p. 18–45.

(3) Žr. Mark Neocleous. Against Security. Radical Philosophy 100 (March/April 2000): p. 7–15; t. p. Fascism (Buckingham: Open University Press, 1997). Pierre’as Bourdieu ne kartą akcentavo „l’état social“ raidą „l’état pénal“ link.

(4) Georges Bataille. The Psychological Structure of Fascism. [November 1933], trans. Carl R. Lovitt, in Visions of Excess, ed. Allan Stoekl (Minneapolis: University of Minnesota Press, 1993), p. 137–160.

(5) Georges Bataille. Psychological Structure, 142. Atkreipkite dėmesį į du intriguojančius juodraščius apie fašizmą: „Cet aspect religieux manifeste“ ir „En affet la vie humaine...“, in: Georges Bataille. Oeuvres complètes, t. 2 (Paris: Gallimard, 1970), p. 161–164; t. p. Antonio Negri teoriją apie „constituent power” ir „constituted power” jo knygoje „Insurgencies“, vert. Maurizia Boscagli (Minneapolis: Minnesota University Press, 1999), p. 1–128, 212–229.

(6) Apie Bataille’aus ir Carlo Schmitto palyginimą žr. Martin Jay. The Reassertion of Sovereignty in a Time of Crisis: Carl Schmitt and Georges Bataille, in: Force Fields (New York, Routledge, 1993), p. 49–60; Bataille’aus esė apie suverenumą – „Sovereignty“. The Accursed Share, vols. 2 and 3, vert. Robert Hurley (New York: Zone Books, 1933).

(7) Žr. Jean Piel. Bataille and the World, in: On Bataille: Critical Essays, ed. Leslie Anne Boldt-Irons (Albany: SUNY Press, 1995), p. 95–106.

(8) Ernst Fraenkel. The Dual State [1941], vert. E. A. Shils, E. Lowenstein, K. Knorr (New York: Octagon, 1969). T. p. žr. David Schoenbaum. Hitler’s Social Revolution (Garden City: Anchor Doubleday, 1967), p. 113–151.

(9) Ernst Fraenkel. The Dual State [1941], vert. E. A. Shils, E. Lowenstein, K. Knorr (New York: Octagon, 1969), p. 153.

(10) Žr. G. M. Tamás. Democracy’s Triumph, Philosophy’s Peril. Journal of Democracy 11 (January 2000): p. 103–110. Apie nerimą keliančią politikos, kaip iki šiol ją supratome, raidą žr. Jacques Ranciére. La Mésentente (Paris: Galilée, 1995), p. 95–131.

(11) Kai kuriuos šių aspektų iš dalies paliečia zapatistų vedlys subkomendantas Marcosas, žr. jo str. „Un fascisme liberal“ (prancūzų k. liberalus reiškia neokonservatyvų), La Monde diplomatique, 2000 m. rugpjūtis.

 
Iš anglų k. vertė Tadas Leončikas
 

Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“ Nr. 2, 2009 m. balandis

 

Skaityti kitus „Juodraščio“ Nr. 2 straipsnius 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti