Jeff Shantz. Nepaisant nieko. Ontario koalicija prieš skurdą
JUODRAŠTIS NR.2 (2009 balandis)

Ontario Coalition Against Poverty        Jeffas Shantzas yra vienos radikaliausių Šiaurės Amerikos anarchistų grupių – Šiaurės Rytų anarchistų komunistų federacijos (NEFAC) – narys ir „Ontario koalicijos prieš skurdą“ (Ontario Coalition Against Poverty, OCAP) organizatorius. Gyvena Toronte. NEFAC nariai tiki, kad sukurti visuomenę be klasių, be valstybės ir hierarchijos (tai yra, anarchiją) galima tik autonominių socialinių judėjimų ir revoliucingos dirbančiųjų klasės sukeltos socialinės revoliucijos dėka. NEFAC labiau įkvepia ne P. Kropotkino idėjos, kad pasaulis ir tobulėjantis žmogus neišvengiamai įžengs į anarchiją kaip aukščiausią socialinių santykių pakopą, o anarchokomunistų platformizmo tradicija, teigianti, kad be socialinio organizavimosi ir socialinės revoliucijos visuomenėje neįvyks jokios permainos.

 

1989-aisiais įkurta „Ontario koalicija prieš skurdą“ įvairiomis akcijomis kelia susirūpinimą dėl Toronto mieste ir visoje provincijoje įsišaknijusio skurdo, benamių ir miestų plėtros. Judėjimą sudaro aktyvistai, socialiniai darbuotojai ir patys vargšai. Organizacija yra blokavusi didžiąsias miesto gatves, steigusi skvotus apleistuose namuose ir taip aktualizavusi būsto problemas, rengusi kontrdemonstracijas miesto švenčių metu ir konfrontacines eitynes per turtingųjų kvartalus, drumstusi ramybę politinių renginių ir demonstracijų metu.

 

 

Nepaisant nieko. Ontario koalicija prieš skurdą 

 

Pasaulio pramonės darbuotojų (Industrial Workers of the World, IWW) konstitucijos įžangoje rašoma: „Tarp dirbančiųjų ir darbdavių klasės nėra nieko bendra“. Toliau su tokiu pat įkarščiu kalbama: „Taika neįmanoma tol, kol milijonai dirbančiųjų susiduria su alkiu ir nepritekliais, o keletas tų, kurie sudaro darbdavių klasę, turi viską, ką gali pasiūlyti gyvenimas”. „Ontario koalicijai prieš skurdą“ (OKPS) šie žodžiai puikiai suprantami.

 

Nuo pat pradžių OKPS pasirinko ne derybų ir kompromisų, o kovingo tiesioginio veiksmo kelią. Mūsų veiksmus nulemia realūs mūsų narių poreikiai, todėl mes darome viską, kad tuos poreikius patenkintume. OKPS yra neturtingų žmonių judėjimas, prie mūsų jungiasi įvairios dirbančiųjų klasės grupės. Nebandome paveikti smulkaus verslo atstovų ar vidurinės klasės liberalų, neorganizuojame plačios, bet beprasmės koalicijos.

 

Yra toks posakis: „Barikados statomos savuose rajonuose”. Būtent jose jūs ir sutiksite OKPS narius. Mūsų nariai yra kaimynystėje gyvenantys žmonės, ta įvairialypė dirbančiųjų klasė – jauni, seni, moksleiviai, čiabuviai, neįgalūs, bedarbiai, buvę psichiniai ligoniai, imigrantai, pabėgėliai, menkai apmokami darbininkai, profsąjungų nariai, menininkai ir scenaristai, sekso paslaugų teikėjai, benamiai, nevykėliai ir netgi seni graikų komunistai.

 

Mes kovojame kartu ir laimime. Žinome, kuriai klasei priklausome, ir renkamės kelią, kuris geriausiai atitinka mūsų poreikius bei troškimus, o ne tą, kurį mums siūlo įvairūs biurokratai ir viršininkai. OKPS – tai orumas ir savigarba, kurių ši sistema mums gaili.

 

Ontario Coalition Against Poverty demo

 

Tiesioginis veiksmas kuria gerovę

 

OKPS yra „pasidaryk pats” tipo organizacija, todėl mes nenorime, kad mūsų reikalus tvarkytų atstovai, lyderiai ar ekspertai. Mūsų kolektyvinė griaunamoji galia pasireiškia tiek ginant individus ir šeimas, tiek siekiant platesnių politinių tikslų. Tai padeda mums čia ir dabar pasiekti konkrečių pergalių ir kartu plėsti kovas, kurios būtinos siekiant sunaikinti pačią sistemą. Šiuo metu tiesioginis veiksmas priespaudos zonose yra pati efektyviausia priemonė, įgalinanti siekti savų tikslų ir priešintis nepalankioms sąlygoms.

 

OKPS savigynos taktika tapo pagrindiniu mūsų „tiesioginio veiksmo metodu”. Daug koalicijos narių ir jų šalininkų narių susirenka šalia įniršio objektu tapusios įstaigos, savininko namų ar darbovietės ir pasilieka ten iki tol, kol pasiekia, dėl ko kovojo. Jei žmonėms gresia iškeldinimas, mes einame į jų namus, ir nei savininkui, nei komisarui nieko iškeldinti nebepavyksta. Jei kam nors nesumokamas uždirbtas atlygis, mes surengiame piketą tiesiog boso kabinete ir trukdome verslui tol, kol neatsiskaitoma iki galo. Jei priimtino susitarimo pasiekti nepavyksta, mes pridarome nekenčiamiems objektams tiek nuostolių, kad toliau vykdyti priespaudą jiems nebeapsimoka.

 

Dažnai tai reiškia, kad prieš verslą imamasi tiesioginių atakų. Kai Holivudo filmo kūrėjai be jokių kompensacijų iš centrinės miesto gatvės pašalino visas sekso paslaugų teikėjas (o smulkaus verslo įmonėms buvo kompensuota už prarastas pajamas dėl filmavimo), mes nutraukėme filmavimą būriuodamiesi gatvėje. Kitą dieną mūsų centras gavo voką, pilną čekių darbininkėms. Kai restorano savininkas lobistiniais būdais „pramušė”, kad būtų uždaryta miesto centre esanti prieglauda, mes surengėme tęstinį piketą jo įstaigoje iki tol, kol jis nepaprašė miesto valdžios vėl ją atidaryti.

 

Tiems žmonėms, iš kurių atimta galia ir kurie net nenori su ta šlykščia galia turėti kokių nors reikalų, tiesioginis veiksmas ir atsakomybės už savo sprendimus prisiėmimas yra pats efektyviausias būdas sukurti kolektyvinę galią.

 

Tokie kolektyvinio tiesioginio veiksmo metodai taikomi ir kitoms kovoms. 2001 metais OKPS padaliniai plėtėsi darbo vietose, rezervacijose, jie kėlė politinius ir ekonominius neramumus tiek Ontario valstijos ribose, tiek už jos ribų. „Jungtinis Ontario frontas” (JOF) bandė sukurti susivienijusių organizacijų (profsąjungų, čiabuvių, kitų OKPS stiliaus tiesioginio veiksmo grupių) tinklą, kuris kovotų prieš skaitlingus korporacinių torių rėmėjus, ypač didžiuosius bankus ir nekilnojamojo turto plėtros agentūras įvairiuose Ontario rajonuose. Dėmesio susilaukė mohaukų surengta pagrindinio sunkvežimių kelio blokada ir „gyvatės eisena“ Beistryto rajone Toronte (Beistrytas – Volstryto analogas Kanadoje).

 

Ontario Coalition Against Poverty skvotas

 

Reikšmingos pamokos JOF susilaukė pradėjęs dirbti kartu su vietos bendruomene, panašiai kaip OKPS dirbo su vargingais Toronto Pardalio ir Rexdalio rajonais. Baigiantis 2001 metų rudens kampanijai, OKPS atrado naujų jėgų, reikalingų šiems darbams atlikti. Imperinės jėgos rengia rasistinius vakarus, kuriuose reikalaujama sustiprinti sienų kontrolę, o OKPS stengiasi padėti imigrantams bei pabėgėliams kovoti prieš rasinę ir klasinę diskriminaciją, už padorų ir teisingą gyvenimą.

 

„Jungtinio Fronto” veikla aiškiai parodė, kad daugelyje bendruomenių vis dar reikia nudirbti daug darbų, kad būtų bent pristabdytas ar neutralizuotas kasdienis vyriausybės veiklos poveikis. Siekdami sustiprinti judėjimą ir paaštrinti kovą, žmonės visų pirma turi iškovoti tam tikrų, kad ir nedidelių laimėjimų (šia prasme svarbi kiekviena pergalė). Viena reikšmingesnių JOF pergalių buvo pasiekta tada, kai daugelyje bendruomenių, ypač Gvelfe, Belvilyje, Piterbure, Sedberyje, Kingstone ir Otavoje susikūrė kovingos sąjungos ir OKPS tipo tiesioginio veiksmo grupės. Šios grupės jau iškovojo neturtingiesiems naujų resursų, kurių iki kampanijos jie neturėjo. Tam tikru metu jos gali suformuoti būtiną aktyvistų traukos centrą, kuris vienytų visus norinčius peržengti oficialių profsąjungų reformizmo ribas.

 

Tarptautinės organizacijos nepaiso sienų, kurios atskiria darbininkų klasę nuo vargšų, ir tampa kapitalo priedanga, todėl imigrantų ir pabėgėlių gynimas yra svarbi mūsų veiklos kryptis. Neseniai OKPS rado nepaprastai efektyvų būdą kovoti prieš deportacijas. Šis metodas, pasiskolintas iš darbo judėjimo istorijos, vadinamas „skrajojančiu būriu”. Tai – profsąjungiečių greitojo reagavimo būrys, galintis akimirksniu mobilizuoti savo narius tiesioginiam veiksmui, kad apgintų žmones nuo bosų, savininkų ir vyriausybės atakų. Pakanka aktyvaus telefoninio ryšio, kad skrajojantis būrys parodytų mobilią gynybinę jėgą ir išplėstų paramos tinklą.

 

OKPS, kartu su Kanados viešojo sektoriaus darbuotojų sąjunga (KVSDS, angl. – Canadian Union of Public Employees), surinkusi 3903 žmonių mobilų būrį, nuvyko į tarptautinį Pearsono oro uostą ir pareikalavo nutraukti valdžios gąsdinimus deportuoti žmones. Keleiviams buvo dalinamos skrajutės, įspėjančios apie padėtį, apsilankyta Kanados imigracijos tarnybos skyriuje, esančiame pirmojo terminalo rūsyje. Deportacijos buvo nutrauktos. Ši pergalė, pasiekta nepaisant valstybinio teismo sprendimo, yra puikus tiesioginio veiksmo galių įrodymas.

 

Taip pat reikia pabrėžti, kad mobilaus būrio dalyvavimas šioje veikloje buvo lemiamas veiksnys. Mobilus būrys, decentralizuota aktyvistų grupė, visada pasiruošusi atvykti į pagalbą organizuojant streikus, demonstracijas ar kitais ypatingais atvejais, parodo, kaip darbo organizacijos gali peržengti tradicinius įsipareigojimus darbo vietai ir veikti vadovaujantis platesniais dirbančiųjų klasės gynimo interesais. Mobilių būrių, kurie veikia nepriklausomai nuo profsąjungų biurokratų, plėtra galėtų būti tinkamas atsakas valstybės pastangoms izoliuoti imigrantus ir pabėgėlius nuo bendruomenių. Judėjimas „KVSDS 3903“ taip pat suformavo prieš rasizmą ir skurdą veikiančias darbo grupes, kurios veikia kartu su OKPS. Tai tik kelios iniciatyvos, kurios čia ir dabar kuria globalų solidarumo ir paramos tinklą, paremtą stipriau apsaugotų darbininkų klasės narių pagalba mažiau apsaugotiems nariams. Po Rugsėjo 11-osios išaugęs Kanados imigracijos tarnybos agresyvumas dar padidina tokių žmonių ryžtą gintis.

 

Kurdami aktyvias sąjungas su organizacijomis ir darbininkų organizacijomis, kovojančiomis prieš skurdą kitose šalyse, mes kovojame ir prieš valstybines sienas. Per pasaulio viršūnių susitikimą Johanesburge OKPS atsiliepė į sąjungininkų iš „Vakarų pakrantės nuomininkų“ grupės (West Cape Tenants’ Group) kvietimą ir surengė piketą prie Pietų Afrikos prekybos konsulato. Po kelių savaičių, kartu su Pietų Korėjos lygiavertės prekybos sąjunga, OKPS piketavo prieš Korėjos oro linijas, taip solidarizuodamasi su Korėjos darbininkais imigrantais, kurie buvo puolami Pietų Korėjos vyriausybės. Šiuo atveju mes taikėmės greičiau ne į vyriausybę, o į kapitalistus, kurie remia, nukreipia ir finansuoja jos veiksmus.

 

Ontario Coalition Against Poverty isiverzia i posedi

 

OKPS mano, kad tarptautinė judėjimo plėtra turi būti vykdoma remiantis vietinių gyventojų apsisprendimu ir jų kovų patirtimi prieš kolonijines valstybes, kurios stengėsi pašalinti ir išnaikinti čiabuvius per ištisus amžius trukusias okupacijas. Judėjimas prieš sienas stabiliose visuomenėse, pvz., Kanadoje, visada turi byloti apie pavojų, kad stabili išorė slepia slaptas kolonializmo ir neokolonializmo apraiškas. Kairiųjų nacionalistų pozicija mažai ką gali pasiūlyti vietiniams gyventojams jų kovose už sprendžiamąjį balsą dėl žemės. Tą patvirtina faktas, kad vietinių gyventojų bendruomenės nuo seno nesinaudojo lengvatomis, susijusiomis su Kanados pilietybe.

 

Daugiausia abejonių nacionalinės valstybės legitimumu Kanadoje sukelia čiabuvių judėjimai. Abejodami valstybe, šie judėjimai iš esmės ginčija ir kapitalizmo teisėtumą. Būtina atvira ir ilgalaikė diskusija apie dekolonizacijos proceso perspektyvas. Kol daugeliui grupių tai dar tebėra ateities projektas, OKPS, solidarizuodamasi su vietinėmis bendruomenėmis, jau seniai veikia prieš kolonijinę Kanados valstybę. Galima paminėti solidarumo akcijas su mohaukais iš Tijendinagos, kurie bando atsiimti žemes iš nekilnojamo turto plėtros agentūrų, ir akvesasnais, kurie kovoja prieš jų bendruomenės aplinkos taršą, teikėme materialinę pagalbą „Šešių nacijų“ organizacijos nariams, užėmusiems žemes, kurių reikia jų bendruomenių reikmėms, o ne privačių plėtros agentūrų pelnui.

 

Tiesioginis veiksmas glaudžiai susijęs su švietimu, ypač savišvieta. Veikdami mes suvokiame, kad nepaisant galingų sistemos pastangų mus nugalėti, džiaugtis pergalėmis dažnai galime ir mes. Taip pat suvokiame, kad galingieji nėra tokie visagaliai ar nepasiekiami, o mes nesame tokie vieniši, kaip kartais mums atrodo. Veiksmai leidžia mums suprasti, kaip veikia biurokratija, ir įsisąmoninti, kad biurokratų sprendimai dažnai ginčytini ir remiasi tik viltimi, kad mes klusniai priimsime jų ištartą „ne”. Institucijos, kurios atrodo mįslingos ir neįveikiamos, dažnai pasiduoda 10-20 žmonių delegacijos, tikinčios savo tikslais, spaudimui. Tiesioginis veiksmas suteikia mums galimybę išvysti baimę bosų, farų, biurokratų ir savininkų akyse, kai tik jie susiduria su solidaria jėga ir iš jos kylančiu nevaržomu kolektyviniu pykčiu. Taip mes suvokiame, kad galima gerokai papurtyti galinguosius ir sukurti judėjimą, kuris iš esmės griauna dabartinę santvarką.

 
Reforma ir revoliucija?
 

Nors mes ir spaudžiame vyriausybes bei bosus dėl mums gyvybiškai reikalingų išteklių, vis dėlto OKPS nėra reformistinė grupė. Tai antikapitalistinė organizacija, kurios galutinis tikslas yra sunaikinti kapitalizmą ir sukurti visuomenę, besiremiančią savitarpio pagalba bei savarankiškais sprendimais. Pakeliui į šį tikslą turime rūpintis vieni kitais, gintis nuo viršininkų, žemės savininkų, teismų ir policijos. Kadangi valstybės ir korporacijų bosai pagrobė visus resursus iš darbo klasės, kodėl gi mums neatsiėmus visko, kas įmanoma?

 

OKPS linkusi sutikti su Lorenzo Komboa Ervino pozicija, kad reformos yra tik dalis revoliucijos, kuri būtina, kad mes išliktume. Aišku, nelengva kovoti dėl revoliucijos, kai žmonės praranda namus ir negali pamaitinti savo vaikų. Tačiau net mažos pergalės leidžia žmonėms pajusti, kad pergalė įmanoma. Taip neleidžiama įsigalėti demoralizacijai ir apatijai, skatinama siekti didesnių pergalių.

 

Skurdas yra lemiamas žmogaus gyvenimo faktorius, jam artimi faktoriai – stresas, socialinė atskirtis, socialinė parama, judėjimo laisvė ir maistas. Žmonių sveikatos būklės pagerėjimas tokiose industrinėse valstybėse kaip Kanada greičiau siejamas su gerėjančiomis bendromis gyvenimo sąlygomis nei su tobulesne sveikatos priežiūra. Todėl socialinė skurdo patirtis itin susijusi su gyventojų sveikata. 2005 metais OKPS paskleidė žinią vargstantiems žmonėms apie iki tol nedaugeliui žinomą galimybę gauti papildomus 250 JAV dolerių maisto papildams, jei medikai manys, jog tai būtina. Ši parama įgalina nusipirkti vitaminų, mineralų, papildų, žmogaus organizmui reikalingų metalų, ląstelienos ar papildomų kalorijų turinčių maisto produktų. Žinoma, kad nepakankamas maitinimasis ypač būdingas vargingiems Ontario žmonėms, nes ribotų pajamų vos užtenka kitiems poreikiams, pvz., rūbams ir pastogei. Norėdami atkreipti į tai dėmesį, OKPS kreipėsi į sveikatos apsaugos darbuotojus ir paprašė padėti žmonėms užpildyti dokumentus dėl paramos papildomam maitinimui.

 

Ontario Coalition Against Poverty demo2

 

Toronto benamių prieglaudose OKPS kartu su medikais įkūrė keletą klinikų, kurios padeda žmonėms kreiptis dėl minėtos paramos. Per tokias klinikas pavyko gauti paramą daugiau nei 500 žmonių, o neturtingiems provincijos žmonėms vyriausybė išmokėjo beveik 3 milijonus JAV dolerių. Be abejo, ši veikla bus sparčiai plečiama.

 

Kuriant ilgalaikę strategiją, svarbu teisingai suprasti reformų reikšmę ir neapsiriboti vien reformo-mis. OKPS nevykdo reformų vien dėl reformų, mes nesiekiame, kad jų būtų atlikta kuo daugiau ir kuo geresnių. Kaip jau minėjau, darome, ką galime, kad gyvenimas būtų šiek tiek geresnis ir mes turėtume jėgų bei noro tęsti kovą, bet niekada nepamirštame, kad kova gali būti laimėta tik tada, kai atsikratysime kapitalizmo ir sukursime kai ką geresnio. Taip pat turime sutikti, kad tarp reformistinių ir antikapitalistinių OKPS darbo krypčių nuolat atsiranda tam tikra įtampa, todėl reikia stengtis, kad kasdienė reformistinė veikla neužgožtų platesnės veiklos.

 

Kai kurie socialiniai Europos judėjimai kelia plačius ir įvairius reikalavimus valstybei, kad ši darytų reformas, kurių ji, kaip žinoma, negali imtis. Manoma, kas atskleidus valstybės ribotumą ir jos manipuliavimą neišvengiamais prieštaravimais, tai gali pastūmėti valstybę į potencialią krizę. Dėl reformų reikalavimų prasmės daug ginčijamasi, tačiau tokie reikalavimai gali būti tik platesnės organizacinės veiklos dalis.

 

Nesugebėjimas atpažinti reformų ribotumo ir vengimas kelti platesnio pobūdžio reikalavimus vis dar tebėra opi Kanados darbo judėjimo problema. Nemažai profsąjungų lyderių vis dar puoselėja viltis, kad gali būti atkurta „gerovės valstybė“. Jie vis dar siūlo kompromisus partneriams, kurie jau seniai paliko derybų stalą. Daugybei profsąjungų „lyderių” atrodo, kad iki gerovės valstybės nebuvo nieko, o darbininkai skendėjo visiškoje neviltyje. Jie užmiršta, kad iki tol, kol atsakomybės neprisiėmė gerovės valstybė, šią atsakomybę ant savo pečių nešė darbininkų klasės profsąjungos.

 

OKPS veikla paremta antikapitalizmu. Atakuodami bosus, savininkus ir vyriausybes, mes visada prisimename, kad išnaudotojiškos institucijos bei individai atsiranda specifiniame kontekste – kaip visos ydingos sistemos produktai. Reikia įveikti visą kapitalistinę socialinių santykių sistemą, o ne tik jos politiką ar atskiras ją palaikančias figūras. Būtent tokia samprata OKPS grindžia savo analizę, formuoja strategiją ir taktiką. OKPS renkasi kelią vadovaudamasi savo narių poreikiais ir nekreipia dėmesio į tai, ką valdantieji mums įdiegė žodžiais „įmanoma” ar „realistiška”.

 

Ontario Coalition Against Poverty labdara

 
Popiežiaus skvotas
 

Tuo pat metu mes nematome poreikio ko nors reikalauti iš valstybės, o stengiamės kurti dvigubos galios institucijas, kurios galėtų atitikti mūsų poreikius čia ir dabar. Šios dvigubos galios institucijos turėtų pasiūlyti realias alternatyvas ir sukurti pagrindą mūsų galiai. Anksčiau tokios galios pagrindus kūrė darbininkų judėjimai, profsąjungos, jos siūlė dirbantiesiems gydymo įstaigas, senelių slaugą, nakvynės namus, metro ir mokyklas. Šiandien profsąjungos atsisako tokios veiklos, perleisdamos ją valstybei. Tokia tendencija smarkiai prisidėjo prie dirbančiųjų autonomijos praradimo.

 

Pastaruoju metu iškilus būsto poreikiui, mes siekiame sukurti pastovesnes dvigubos galios institucijas steigdami skvotus, nesvarbu, ar šiame procese valstybė dalyvauja, ar ne. Užėmę apleistą pastatą, kuris per popiežiaus vizitą į Torontą  2002-aisiais gavo Popiežiaus skvoto vardą, nesisten-gėme jo perduoti valdžiai, o ėmėme naudoti šią erdvę kaip socialinį būstą ir bendruomenės centrą.

 

Keturis mėnesius Popiežiaus skvotas buvo nuostabi bendruomeninė erdvė. Daržininkai-partizanai atvyko į skvotą pasėti vilties sėklų plotelyje priešais pastatą, kuris prieš tai buvo apleistas piktžolėmis. Partizaninė daržininkystė ir skvotavimas yra nenaudojamų miesto erdvių atkūrimo ir erdvių deprivatizavimo veiksmai, kai viskas vėl grąžinama viešam naudojimui.

 

Popiežiaus skvotas, užuot protestavus ir kėlus reikalavimus vyriausybinėms institucijoms, nužymėjo strategijos poslinkį į alternatyvių „pasidaryk pats” institucijų kūrimą. Šia prasme skvotas tapo dvigubos galios struktūra, kurios nariai patys susikūrė savo galimybes. Popiežiaus skvotas išreiškė gebėjimus savarankiškai įkurti socialinį būstą ir bendruomenės ugdymo centrą.

 

                    

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

2003 metų gruodį vietinė valdžia galų gale išvaikė skvoterius ir perėmė pastato kontrolę. Nežiūrint to, OKPS su sąjungininkais nesutinka leisti provincijos valdžiai stabdyti skvoterių judėjimo – provincijoje, kaip ir visoje šalyje, skvotavimas yra nelegalus.

 

Kylantis skvoterių judėjimas iš dalies atspindi tam tikrą antikapitalistų nusivylimą esama padėtimi ir susitelkimą kovai prieš globalias institucijas bei vietines kapitalizmo apraiškas. Skvotai atspindi teigiamą, kūrybišką bendruomeninių alternatyvų kūrimą čia ir dabar. Reali veikla siekiant patenkinti ne kapitalo, o žmonių poreikius, leidžia įžvelgti, kaip viskas galėtų būti tvarkoma. Tai realių socialinių pokyčių (o ne socialinės kritikos) pradžia.

 
Išvada
 

Mes nebeprotestuojame. OKPS jau seniai suprato, kad protesto eisenos norint parodyti savo nesutikimą ar sugėdinti vyriausybes, kurios neturi gėdos jausmo, beveik visada yra bevaisės. Protestų ritualai ir moraliniai argumentai apriboja kovas valstybei ir korporacijų bosams priimtinomis erdvėmis ir todėl jie nėra efektyvūs. Mūsų nariai tiesiog neturi laiko ir nemato prasmės dalyvauti simboliniuose veiksmuose.

 

Suprasdami, kad mūsų vertybės ir interesai iš esmės nesutampa su politinėmis ir ekonominėmis valdančiųjų vertybėmis bei interesais, mes nebandome jų kaip nors „pakeisti”. Vietoj to, mes tiesiogiai atakuojame pačias skaudžiausias jų vietas – atakuojame jų bankų sąskaitas. Iš dalies ši strategija reiškia, kad mes didiname jų verslo išlaidas. Kita vertus, ji reiškia, kad mes neigiame bet kokią jų teisę priimti sprendimus, kurie daro mums tiesioginę įtaką. Mes nepripažįstame ir negerbiame vyriausybės bei korporacinės valdžios, mes žiūrime į jas paprastai – kaip į kliūtis mūsų apsisprendimui ir kaip į jų pastangas savo rankose monopolizuoti socialinę galią. Darome viską, kad jų išnaudotojiški planai pavirstų niekais.

 

Įvairios socialinės kilmės vargšų, bedarbių ir benamių sukurta OKPS tapo kovos centru prieš neoliberalią globalią valdžią, kurią atstovauja vietinės institucijos. Naudodama tiesioginius veiksmus, taikydama karingo pasipriešinimo ir bendruomeninio organizavimosi principus, paremtus atstumtųjų solidarumo jausmu, OKPS tapo rimtu postūmiu klasių kovos jėgoms, kad šios persigrupuotų ir peržengtų ribas, skiriančias engiamus ir išnaudojamus žmones. Šis postūmis kuria naujas jungtis tarp įvairių vargšų, imigrantų, pabėgėlių ir čiabuvių judėjimų.

 

Siekiant pašalinti priežastis, kurios skaldo ir silpnina OKPS pasipriešinimą kapitalistinei kontrolei, naudojama įvairi taktika. Vis dėlto OKPS tebėra prieš skurdą nukreipta organizacija, nes platesnėms kovoms vis dar trūksta resursų. Dirbančiųjų organizacijos į šį iššūkį turėtų žiūrėti rimtai, perimti ir radikaliai išplėtoti siūlomus pavyzdžius. Senas šūkis „Pakenksi vienam – pakenksi visiems” vėl turėtų tapti pagrindiniu dirbančiųjų pasipriešinimo principu.

 

Šis straipsnis parašytas specialiai „Juodraščiui”

Iš anglų k. vertė RB ir KP
 

Ontario Coalition Against Poverty, OCAP portalas http://update.ocap.ca/

 

Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“ Nr. 2, 2009 m. balandis

 

Skaityti kitus „Juodraščio“ Nr. 2 straipsnius

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti