Lech L. Przychodzki. Baladė apie tuos, kurie nugalėjo baimę
JUODRAŠTIS NR.2 (2009 balandis)

lech lele przychodski        Lechas „Lele” Przychodzkis (g. 1956 m. Liubline) – meno filosofas ir rašytojas. 1974 m. buvo vienas iš literatūrinės grupės „Ogrod“ – paskutiniosios Lenkijos „naujosios bangos” literatūrinės grupės – įkūrėjų. Pirmojoje 9-ojo dešimtmečio pusėje kūrė meno centre „Galerija EL” Elblonge, vėliau bendradarbiavo su anarchistiniu „Alternatyvios visuomenės judėjimu“ bei tarptautine fluxus komanda „Double Travel” (1986–990, 1999–2004), kuri aktyviai dalyvavo mail-art judėjime.

 

1988 m. L. Przychodzkis tapo vienu iš Lenkijos ekologinės partijos įkūrėjų (ši vėliau transformavosi į Žaliųjų partiją). 1990–1993 metais dirbo žurnalistu Liubline. 1993 m. režisierius Adamas Sikorskis sukūrė apie Lechą dokumentinį filmą. Nuo 1998 m. jis užsiima savarankiška veikla: rašo ir vertėjauja savaitraščiui „TygiEL”, bendradarbiauja su „Inny Swiat” bei Vilniaus internetiniu portalu „Infopol”. Nuo 2004 m. gegužės L. Przychodzkis eina neoficialias „Biedaszyby” (apleistų Lenkijos anglies kasyklų darbininkų) draugijos spaudos atstovo pareigas. 2005 m. vasarą dalyvavo Vokietijos Socialiniame forume Erfurte, o 2006 m. – Berlyno konferencijoje „BUKO 29”. Lechas – dažnas svečias įvairių aktyvistų susitikimuose, konferencijose ir akcijose. Parašė 4 knygas, redaguoja ir leidžia kitų autorių kūrinius.

 
Istorinė 1966-1989 m. Lenkijos kontrkultūros apžvalga
 
0. Istorinis background'as
 

Sakoma, kad 1956 m. gale Lenkijoje baigėsi stalinizmo laikotarpis. O visai neseniai – 1956 m. birželio 28–30 d. – „liaudies“ valdžia žiauriai numalšino socialinius protestus Poznanėje. Maištui slopinti buvo pasitelkta net 10 000 karių ir 400 tankų. Kariniams lėktuvams Varšuvoje buvo įsakyta prisikrauti bombų, buvo planuojami ir lėktuvų antskrydžiai siekiant priversti pasiduoti maištaujančią Poznanę. Abejose pusėse žuvo 57 žmonės, dar apie 600 buvo sužeisti.

 

Spalio 21 d. pirmuoju PZPR (Lenkijos jungtinės darbininkų partijos) centro komiteto sekretoriumi išrinktas buvęs Stalino lagerių kalinys, „tautinio valstietiško komunizmo“ atstovas Wladyslavas Gomulka, vadinamas „Wieslawu“. Prasidėjo atodrėkis, kuriam iškart pavojų sukėlė antikomunistinis maištas Vengrijoje ir atitinkami sovietų grasinimai. Todėl ne visi ir ne iš karto patikėjo „Wieslawu“. 1957 m. kovo 4 d. Jeziorke netoli Lomžos žuvo paskutinis antikomunistų partizanas – Stanislawas Marchewka, vadinamas „Žuvimi“. 1968 m. kovo mėn. Lenkijoje įsiliepsnojo studentų protestai, vėliau – „barikadų gegužė“ Paryžiuje, o rugpjūčio 21 d. prasidėjo operacija „Dunojus“ – Varšuvos pakto valstybių karinių pajėgų intervencija Čekoslovakijoje.

 

1968 m. laikomi ta riba, kuri skiria laikotarpį, kai jaunimas nesipriešino Jaltoje primestai santvarkai, nuo laikų, kai tas pats jaunimas pradėjo vis drąsiau reikalauti pilietinių teisių bei laisvių, teoriškai įteisintų Lenkijos Liaudies Respublikos (PRL) konstitucijoje.

 

Lech 1

Alternatyvioji Gdansko scena

 
1. Kontrkultūros kasdienybė
 

1980-aisiais menininkų, susijusių su Elblongo galerija, sluoksniuose atsirado ir išpopuliarėjo hepeningų rengėjo bei meno teoretiko Edwardo „Lu“ Sorokos sukurtas terminas „Naujoji Lenkijos kairė“ (Polska Nowa Lewica – PNL), kurio pagalba buvo bandoma apibrėžti visą 1966-1981 m. Lenkijos kontrkultūrą. Tuo metu net atrodė, jog šis reiškinys ir toliau yra tęsiamas, nors 1981 m. gruodžio 13 d. Lenkijoje buvo įvesta karinė padėtis. Tačiau anaiptol ne visi menininkai pasirinko vadinamąją vidinę emigraciją ir ne visi pasitraukė į Vakarus. Laikas patikslino šią tezę –1980-aisiais kontrkultūra akivaizdžiai pasuko kitu keliu, nusišalino nuo estetinių meno vertybių dėl ideologijos: įvedus karo stovį – dešiniosios, o vėliau vis labiau kairėjančios dėl „Solidarumo“ idėjų sukompromitavimo. PNL „kairuoliškumas“ buvo visiškai kitoks nei šiandieninių alternatyvios kultūros aktyvistų. PNL kūrėjai kovojo su blogiu, kurį labai gerai pažinojo. O šiandieninė Lenkijos kontrkultūra traktuoja Liaudies Lenkijos laikotarpį kaip tam tikrą legendą ir dažnai mato tik pozityvius dalykus.

 

Kontrkultūros reiškinys – nuo 1960-ųjų iki karo stovio, o ir vėliau, pereinamajame laikotarpyje – tai, visų pirma, įvairių ir aniems laikams itin aktyvių menininkų grupių veikla. Užgimė labai daug – dažniausiai studentų – literatūrinių, teatro ir pramoginių kolektyvų. Susitikimai su žiūrovais vykdavo dažniausiai nedidelėse akademinėse salėse, kurioms neretai vadovavo saugumiečiai. Taigi jaunimo aktyvumas buvo griežtai kontroliuojamas, kita vertus, Lenkijos valdžia Vakarams galėjo parodyti neva aktyviai vykdomą kultūrinio gyvenimo demokratizavimą.

 

Vienas pagrindinių trukdžių buvo Liaudies Lenkijos menininkų baimė. Todėl nereiktų nustebti, kad į kovą prieš „socializmą žmogaus veidu“ įsitraukė tik pavieniai menininkai, dažniausiai gyvenantys toli nuo sostinės, o didžiausi kontrkultūros centrai susiformavo Poznanėje, Krokuvoje bei Vroclave. Šie miestai niekada nejautė didelės simpatijos komunizmui, juose išliko stiprios prieškarinės, dešiniosios lenkų inteligentijos bendruomenės. Liaudiškasis Liublinas ar darbininkų Lodzė PNL judėjime galėjo atsirasti tik universitetų dėka, nes darbininkai inteligentija nelabai pasitikėjo. Tai suprantama – studentai 1956 m. nepalaikė Poznanės darbininkų maišto, o darbininkai abejingai žiūrėjo į studentų demonstracijas 1968 m.

 
2. Sturm und Drang periodas
 

Pradžia buvo labai kukli. Kontrkultūros užuomazgų partija nė nepastebėjo, o vėliau buvo jau per vėlu. „Viskas prasidėjo 1964 metais nuo studentų poezijos teatro „Aštuntoji diena“, kurį įkūrė Tomaszas Szymanskis, kartu su draugais, baigusiais du pirmuosius lenkų filologijos kursus Adomo Mickevičiaus universitete Poznanėje“, – tokį sakinį galime perskaityti internetiniame „aštuoniukių“ tinklapyje. Spektaklio „Žano Polio Marato kančia ir mirtis, suvaidinta pono de Sado aktorių grupės iš Šarentono psichiatrinės ligoninės“ premjera įvyko 1966 m. balandžio mėn. Šią datą galima sutartinai laikyti PNL pradžia. Bet tikroji „Aštuntosios dienos“ teatro, kuris vėliau tapo pasauline legenda, istorija prasidėjo tik 1968 m. vasarą, kai po kovo maištų iš teatro grupės išėjo T. Szymanskis, o jo vietą užėmė Lechas Raszakas.

 

Tam tikru laikotarpiu „aštuoniukių“ literatūros vadovu buvo Stanislavas Baranczakas, 1964 m. rudenį įkūręs pirmąją „naujosios bangos“ literatūrinę grupę „Bandymai“ („Proby“). Šiai grupei 1966–1968 m. priklausė vieni talentingiausių anų laikų lenkų kūrėjų – Ryszardas Krynickis, Anna Maciejewska, Wojciechas Jamroziakas. S. Baranczakas buvo iškiliausias „Bandymų“ teoretikas. Grupė itin priešiškai žiūrėjo į estetinę poeziją, kurią kūrė tais laikais labai populiari literatūrinė grupė „Hibridai“ („Hybrydy“). „Bandymų“ teoretikas priešininkus iš komunistams paklusnių „Hibridų“ vadino „dogmatiško klasicizmo“ atstovais, o save ir savo draugus laike „dialektinio romantizmo“ pranašais. „Bandymų“ atstovai svarbiausiu kūrybos kriterijumi laikė „nepasitikėjimą“ – jie nepasitikėdavo kalba, o iš to nepatiklumo išaugdavo ir nepasitikėjimas valdžia bei jos „tiesomis“. S. Baranczako eseistikos rinkinys, išleistas oficialioje leidykloje „Ossolineum“, XX a. 7-ajame dešimtmetyje tapo tikru „Naujosios Lenkijos kairės“ manifestu, jį užgožė tik 1974 m. išleistas „Nepristatytas pasaulis“, kurį parašė Krokuvos literatų grupės „Dabar“ („Teraz“) atstovai – Julianas Kornhauseris ir Adamas Zagajewskis.

 

Grupė „Dabar“ (1968–1975) susikūrė kultiniame Lenkijos kontrkultūros klube „Po driežais“, kuriame skambėjo avangardinė poezija ir džiazas, buvo rodomas plastikos avangardas. Svarbios šios grupės asmenybės buvo Witas Jaworskis, Jerzy Kronholdas ir Stanislawas Stabro. Savo eilėse jie dažnai pasitelkdavo ironiją, kuria kovojo prieš grynąją lingvistinę poeziją. Deja, lingvistiniai elementai buvo naudojami ir jų pačių kūryboje, dažnai toli gražu ne vien tam, kad sukeltų pašaipą. Grupė „Dabar“ (greta Lodzėje veikiančios grupės „Centras“) buvo mažne vienintelis to meto literatų judėjimas, aiškiai suprantantis savo kūrybinius ir politinius tikslus. Būtent jie pirmieji pastebėjo, kad kūrybinė drąsa yra tas elementas, kuris jungia gyvenimą ir meną. Pagrindinė grupės klaida buvo ta, kad jie itin dogmatiškai laikėsi savo programos ir ignoruodavo visus pasiūlymus bei idėjas, kurios atsklisdavo iš kitų, nepriklausančių grupei, kūrėjų. Po kelių labai įdomių rinkinių „dabartiečiai“ prarado novatoriškumo pojūtį.

 

Panašiai kaip ir Krokuvos kūrėjai, prieš anuometinės literatūros estetizmą kovojo ir Lodzės grupė „Centras“ (1967–1971). Žymiausi šios grupės atstovai – poetai ir meno teoretikai Jacekas Bierezinas bei Andrzejus Biskupskis. Lodziečiai kaltino tuo metu populiarų „mažosios stabilizacijos“ poezijos modelį, kad šis mechaniniu „apgaulingos magijos“ kišimusi siekia nukreipti žmonių dėmesį nuo „realių problemų“. J. Bierezinas ir jo kolegos labiau vertino ne tekstų meniškumą, o jų etines vertybes. Tokia buvo radikaliausia protesto forma, kuri pasirodė įmanoma „realaus socializmo“ laikais.

 

Žymiai linksmiau veikė grupė „Samsara“ (1969–1972) Liubline. Jos nariai turėjo itin išlavintą esminių pokyčių troškimą, bet žymiai mažiau literatūrinių talentų – rašė dažniausiai epigoniškus tekstus, kurie visiškai neatitiko grupės idėjų. „Samsaros“ (Andrzejus V. Pawluczukas, Ryszardas Senikas, Cezarys Listovskis, Jozefas Osmoloda, Tedeuszas Kwiatkowskis-Cugowas) naujovė – tai spausdintų eilėraščių pakeitimas gyvais susitikimais su studentų bendruomene. Per susitikimus buvo atidengtas „paminklas lenkų poezijai“ (pisuaro formos), į publiką dažnai mėtomi pjaustyti kopūstai. Be to, grupės nariai pasiūlė (jaučiama siurrealistų įtaka) rašyti eiles tik kolektyviai, tad visus savo tekstus pasirašydavo tik grupės pavadinimu.

 

Kitą Liublino komandą – „Daržas/Daržas-2“ („Ogrod/Ogrod-2“, 1974–1979) – labai panašios idėjos nuvedė visai kitu keliu. Tapę paskutiniąja „naujosios bangos“ literatūrine grupe, „daržininkai“ jau žinojo, kas nepasisekė jų kolegoms – lingvistinės poezijos modelis ir pasišaipymai buvo galutinai išsemti, pastangos ką nors išspausdinti užimdavo daugiau laiko negu pati kūryba, diskusijos su cenzoriais nebuvo itin malonios, o autorių susitikimai su publika pasidarė neįdomūs ne tik jaunosioms poezijos fanėms, bet net ir pačių poetų draugėms. Nuobodūs darėsi net susitikimai kultiniame „Drieže“.

 

Todėl grupė pradėjo ne nuo tekstų spausdinimo, o nuo necenzūruojamų literatūrinių bei dailės hepeningų Liublino centre bei Jakubovicų pilies griuvėsiuose. Jie iškart nusprendė tekstus pasirašinėti vienu vardu (ši konvencija buvo išlaikyta trejuose grupės „Daržas/Daržas-2“ kūrybos rinkiniuose, išleistuose praėjus daugybei metų po grupės iširimo – 1990-aisiais). Kai „daržininkams“ pavyko „okupuoti“ klubą „Arcus“, į gyvus susitikimus su publika jie pasikvietė šiuo metu žymaus saksofonisto Andrzejaus Rzymkovskio džiazinį „combo“, prie grupės prisijungė ir teatro „Gongas-2“ aktorius Dariuszas Parucha. Grupės hepeningai tapo parateatrinėmis inscenizacijomis.

 

Lech 2

Maniakiškų veiksmų galerija, 1986 m.

 

1976 m. rudenį, po kelių skandalingų akcijų Liubline ir Balstogėje, nukreiptų prieš naująją Lenkijos konstituciją, kurioje atsirado straipsnis apie „amžinąją draugystę“ su Sovietų Sąjunga, pirmoji „Daržo“ komanda (Andrzejus Wasilevskis-Polonina (1949–1995), Michalas Sokolowskis, Krzysztofas A. Sprawka, Mariuszas Maliszewskis (1957–2006) iširo. Iš senosios sudėties liko tik du nariai, prie kurių prisijungė Longinas Szpraga, Sewerinas Goszczynskis, Romanas „Tytusas“ Muszynskis (1956–2007; vėliau tapęs mail-arto klasiku) ir fotografas Stanislawas „Floydas“ Piekarskis. Būtent jie ir sukūrė „Daržą-2“, kuris tęsė hepeningų bei gyvų susitikimų su publika organizavimą.  

 

Grupę neretai paremdavo žymus lenkų bardas Boleslawas Wesolowskis, kuris į savo repertuarą įtraukė grupės narių parašytas „Bendrąsias dainas“. Istorijai ši grupė paliko socsiurrealizmo principą (socrealizmą pašiepiančioje manieroje buvo rašomi grupės tekstai) bei patirtį, kaip jauniems menininkams jungti įvairias kūrybinės raiškos formas į vienkartinius, nepakartojamus, „gyvus“ susitikimus su žmonėmis. Deja, išliko labai mažai fotografinės dokumentacijos.

 

Liublinas tapo vienu iš pagrindinių kontrkultūrinių Lenkijos centrų – greta Krokuvos ir Poznanės. Čia kartu, bet ne visada draugiškai veikė daugybė teatrų: „Gongas-2“, „Provizorium“ (kuris egzistuoja iki šiol), „Scena 6“, „LOSS“, „Liublino teatras“, „Gardzienice“, „KUL“ (iki šiol veikianti Katalikiško Liublino universiteto plastikos scena) bei „Momentinė grupė“. Dauguma jų, panašiai kaip ir Krokuvos bei Poznanės teatrai, spektaklius lipdė iš klasikų veikalų – Dostojevskio, Bulgakovo, Gombrovičiaus, tačiau „Momentinė grupė“ bandė kurti savo realybę.

 

Ši ekipa susikūrė prie Žemės ūkio akademijos ir pradžioje vadinosi „Tėvo Boleslovo kabaretas“ („Kabaret Ojca Boleslawa“). Po pirmųjų dviejų programų („Kur padėti kablelį. Paveiksliukai“ bei „Bendrosios dainos“) sėkmės (premijos debiutinių teatrų festivalyje „Start 75“ ir FAMA festivalyje) pagrindiniai grupės nariai – Boleslowas Wesolowskis, Janas Brylowskis, Krzysztofas Borowiecas – pradėjo ieškoti žmonių, kurie galėtų padėti kurti rimtus teatrinius spektaklius. Iš „Daržo“ pas juos perėjo Miroslawas Mula ir Jerzys Lužinskis (vėliau – ir Kazimieras „Baca“ Malikas), kiti atsirado per pažįstamus.

 

1976 m. buvo pastatytas „Scenarijus“. „Mūsų scenarijai nebandė nieko brukti žiūrovui per jėgą. Jie tiesiog palikdavo žiūrovą vieną su savimi“, – po daugybės metų prisiminė teatro lyderis K. Borowiecas. Vadovaujantis šia jo idėja buvo statomi ir kiti grupės spektakliai – „Geresnė medžiagos transformacija“ (1978), „Natiurmortas“ (1980), „Stebuklinga istorija“ (1983). Žiūrovai dalyvaudavo spektaklyje lygiomis teisėmis su aktoriais ir būtent nuo jų priklausydavo spektaklio finalas. Savo geriausią spektaklį teatras sukūrė 1991 m. kartu su rusų aktoriais Irina Nabatova ir Aleksejumi Zaicevu – „Sustojimas dykumoje“ gavo „Fringe First“ premiją Edinburge.

 

Tuo pat metu Katovicuose veikė itin įdomi grupė „Kontekstas“ („Kontekst“, 1972–1981, Wlodzimierzas Pazniewskis, Stanislawas Piskoras, Tadeuszas Slavekas, Andrzejus Szuba). Ši ekipa labiausiai orientavosi į muziką ir dailę. „Kontekstas“ atakavo lingvistinę poeziją, jo kūriniai įgaudavo šiek tiek magišką kontekstą, bet nenukrypdavo nuo realiai egzistuojančio pasaulio.

 

Įdomūs buvo ir kabaretai, geriausi iš jų – pvz., „Elitas“ ar „Nepriklausomųjų salonas“ – gyvuoja iki šiol. „Elito“ kabaretą 1969 m. sukūrė Vroclavo technologijos universiteto studentai Janas Kaczmarekas (1945–2007), Tadeuszas Drozda ir Jerzys Skoczylas. Savo mokytoju jie laikė 2002 m. mirusį Andrzejų Waligurskį, kuris glaudžiai bendradarbiavo su „Elita“. A. Waligurskio vedamos radijo laidos „Studio 2002“ dėka kabaretas „Elita“ greitai tapo labai populiarus.

 

1976 m. prasidėjo studentų kontrkultūros slopinimas. Partijos sprendimu buvo likviduotas kabaretas „Nepriklausomųjų salonas“, kuris susikūrė 1970 m., kai Gomulka įsakė šaudyti į streikuojančius darbininkus. „Nepriklausomųjų saloną“ kūrė Jacekas Kleyffas, Januszas Weissas ir Romanas Wasiliakas, pastarąjį vėliau pakeitė Michalas Tarkowskis. Kabaretas buvo uždarytas, bet liko puikios Jaceko Kleyffo dainos, labai savotiškos, šiek tiek panašios į „Solidarumo“ bardo Jaceko Kaczmarskio kūrybą, bet Kaczmarskis dažnai kartojasi, o Kleyffas visada buvo ir yra įvairus.

 

Lech 3

Grupės „Double Travel“ spektaklis „Vandens ir dangaus sapnai“, 1989 m. (Lechas Przychodzkis ir Tadeuszas Mazurekas)

 
3. Atsitraukimas
 

1976 m. dauguma „Naujosios Lenkijos kairės“ grupių iširo, bet ne tik dėl naujos Lenkijos Liaudies Respublikos konstitucijos. Kovos Radome ir Urse parodė, kad naujas pirmasis partijos sekretorius niekuo nesiskiria nuo savo pirmtako. Kultūrinė valdžios politika darėsi vis griežtesnė. Literatūrinės „naujosios bangos“ likučiams pasidarė vis sunkiau organizuoti savo pasirodymus studentų klubuose, kabaretams tekdavo vis aršiau kovoti su cenzoriais. Kai kurios ekipos, pvz., legendinis Krzysztofo Jasinskio Teatras STU iš Krokuvos („Kritimas“ (1970), „Lenkų sapnininkas“ (1971), „Exodus“ (1974) komercializavosi, o vėliau tapo „profesionalus“.

 

Literatūroje „naująją bangą“ pakeitė paskubomis sukurptas „naujasis privatumas“. Ši kryptis buvo visiškai kitokia nei Wojciecho Bellonos ir „Laisvosios Bukovinos grupės “ poetinės bei muzikinės idėjos. Wojtekas ir Gražina Kulawik („Zuikutis“) kūrė pasaulį be politikos, be kasdienės „Žinių“ laidos, be „būtinumo turėti mažąjį fiatą“. „Bukovinos“ dainose atsispindėjo pačios paprasčiausios tiesos – meilė, draugystė, kalnai, tikėjimas. Būtent dėl to ši grupė anais laikais buvo be galo populiari. 1982-aisiais W. Bellona likvidavo grupę, kuri, jo nuomone, tapo tik pinigų kalimo instrumentu, o ne dvasine bendruomene, kaip buvo planuojama ją steigiant. W. Bellona mirė 1985 m. gegužę – prie jo mirties tikriausiai prisidėjo ir Krokuvos gydytojai, kurie nuo alkoholio apsvaigusiam poetui davė per didelę dozę raminamųjų.

 

Netrukus prasidėjo trumpas pirmojo „Solidarumo“ laikotarpis, bet kontrkultūra ir šį kartą nesugebėjo nieko pasiekti. Ji netikėjo darbininkų pergale, lygiai taip pat, kaip nepasitikėjo Vakarų finansuojamu KOR’u („Darbininkų apsaugos komitetu“ – lenkų inteligentijos organizacija, sukurta 1970-aisias siekiant padėti streikuojantiems darbininkams). 1981 m. gruodžio 13 d. Lenkijoje įvedamas karinė padėtis. Valdžios represijos pirmiausia buvo nukreiptos prieš alternatyvius teatrus. Kai kurios ekipos (pvz., „Provizorium“ iš Liublino) buvo suimtos, kitos prarado patalpas repeticijoms.

 

Karinė padėtis pamažu formavo naują kontrkultūros bangą, kuri jau nebenorėjo „geresnio socializmo“, o tiesiog laisvės. Kūrybinis gyvenimas beveik mirė. Tikrą oazę nepriklausomiems menininkams – artistams, poetams ir jų kolektyvams – savo patalpose sugebėjo sukurti tik legendinis Ryšardo Tomczyko meno centras „Galerija EL“ Elblonge.

 

Jaunos kūrėjų grupės nesutarė tarpusavyje ir viskam priešinosi. Taip atsitiko su Zbyszeko Sajnogos ir Pawelo Konnako ekipa „Totart“ (Gdanskas, 1986–1989), kuri buvo glaudžiai susijusi su anarchistais iš „Alternatyvios visuomenės judėjimo“. „Jau po karo stovio, bet dar iki apskritojo stalo. Apatija, depresija, pilkuma. Darbininkai dar bandė organizuoti streikus, bet jiems nelabai pavykdavo. Tais laikais „Totart“ tapo naujos kartos balsu. Visi jautė, kad taip toliau nebegali būti, kažkas turėtų atsitikti“, – sakė P. Konnakas. „Totart“ niekad netapo Valdemaro „Majoro“ Fydrycho „Oranžinės alternatyvos“ dalimi, nes neturėjo ir tokio noro. Dar 1982 m. „Majoras“ Vroclavo gatvėse pradėjo piešti nykštukus, o nuo 1986 m. – organizuoti hepeningus, kurie turėjo parodyti Vroclavo gyventojams socializmo realybės nykumą bei paskatinti juos aktyviems veiksmams. Trijų „konspiratorių“ pradėtas judėjimas greitai apėmė visą Lenkiją. Šiuo metu Fydrychas bando atgaivinti „Oranžinę alternatyvą“, tikriausiai dėl to, kad neturi jokių kitokių meninių sumanymų.

 

9-ojo dešimtmečio pabaigoje Lodzėje suaktyvėjo Krzysztofas Skiba. 1986 m. šis įvairių kabaretų dalyvis, politinių hepeningų organizatorius, susijęs su „Totartu“, įkūrė „Maniakiškų veiksmų galeriją“. „Galerija“, kuri organiškai „įsikomponavo“ į „Oranžinės alternatyvos judėjimą“, užsiėmė politinių hepeningų organizavimu centrinėse Lodzės gatvėse (akcijos buvo organizuojamos piko valandomis, kad suburtų kuo daugiau žiūrovų, suėmimai ir areštai, be abejo, buvo įtraukti į renginių kaštus).

 

Visiškai kitaip veikė 1986 m. gruodžio 13 d. įkurta grupė „Double Travel“, kurios lyderiais tapo vienas geriausių saksofonistų Waldemaras „Disney” Bochniarzas (dalyvavo ir teatro „Performer“ veikloje), Waldemaras Dziaczkowskis, Edwardas „Lu” Soroka, mimas ir grafikas Ralfas Schulze (Vokietija) bei kompozitorius ir dirigentas Tadeuszas Mazurekas. Grupę įkūrė „Naujosios Lenkijos kairės“ judėjimo veteranai, patyrę, ieškantys nuosaikesnio būdo savo meno idėjoms įkūnyti. „Double Travel“ eksperimentavo dažniausiai užmiestyje, gamtoje, be publikos (jeigu ir atsirasdavo vienas kitas žiūrovas, tai dažniausiai netyčia). Grupės meninės akcijos, kurių pagrindu buvo Bochniarzo muzika ir kitų grupės narių plastiniai bei teatriniai veiksmai, dažniausiai varijuodavo įvairiomis istorinėmis temomis arba bandydavo suteikti naujas reikšmes aneksuotoms teritorijoms (pvz., 1986 m. balandį buvo surengta akcija „Miegančio garso šventykla“).

 

Paminėtini ir pirmieji lenkų ekologai – akcija prieš atominės elektrinės statybą Žarnovce, prieš „Žarnobylį“, kaip jį vadino lenkai. Jany P. Waluszko, vienas iš šių protestų organizatorių, anais laikais „Alternatyvios visuomenės judėjimo“ lyderis, prisimena: „Kodėl mums tuo metu pavyko? Pirmiausia dėl to, kad visuomenė pasižymėjo labai didele neapykanta komunistinei valdžiai, labai dideliu aktyvumu, be jokių politinių ginčų. O be to, tai buvo senojo stiliaus akcijos, be vakarietiškų prisikalimų prie medžių, apie kuriuos niekas niekada neišgirs, jeigu laikraščiai apie tai neparašys. Mes savo akcijas organizavome Gdansko centre, o ne užmiestyje, todėl nei valdžia, nei visuomenė tiesiog negalėjo jų ignoruoti“.

 

Šiandieninė kontrkultūra, susiformavusi po 1989 m., tai jau ne tas reiškinys, kurį vienytų bendros idėjos ir draugystės ryšiai, o greičiau individualios atskirų meninių asmenybių kovos. Individualistų, kuriems svetimi bet kokie kompromisai. Būtent dėl to dabartinėje Lenkijoje taip mažai literatūrinių grupių ir alternatyvių teatrų. Išskyrus skvotus, praktiškai nėra autonominių teritorijų tokioms grupėms atsirasti bei veikti.

 

Lenkijos kontrkultūra persikėlė į internetą – jos pagrindą sudaro nesibaigiančios diskusijos tarp žmonių, kurie nemoka ir nenori klausytis nieko, tik savęs. Kad kažkas pasikeistų, reikia naujų sukrėtimų. Iš JAV ateinančios krizės neužtenka, kad prasidėtų realios permainos. Kita vertus, kiekvienas laikotarpis turi savąją alternatyvą. Beldimas į duris 6-ą valandą ryto kartais stipriai įtakoja menininko sąmonės vystymąsi.

 
Iš lenkų k. vertė Vile Pacuk

Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“ Nr. 2, 2009 m. balandis 

Skaityti kitus „Juodraščio“ Nr. 2 straipsnius

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti