Naomi Klein. Šoko doktrina. Katastrofų kapitalizmo iškilimas. Įvadas 4. Didysis melas
Naomi Klein. ŠOKO DOKTRINA

soko doktrina        Tęsinys. Skaityti pradžią

 

        Miltonui Friedmanui rašytų panegirikų sraute apie šokų ir krizių vaidmenį, pasitarnavusį įgyvendinant jo pasaulėžiūrą, paprastai neužsimenama nė žodžiu. Vietoj to, ekonomisto mirtis suteikė progą darsyk perpasakoti oficialiąją istoriją apie tai, kaip šis radikalaus kapitalizmo modelis tapo nekvestionuojama tiesa vos ne kiekviename pasaulio kampe. Tai savita pasakos variacija paversta istorija, iš kurios visiškai ištrintos bet kõkios su šiuo kryžiaus žygiu glaudžiai persipynusios smurto ir prievartos apraiškos, ir tai geriausiai atspindi per pastaruosius tris dešimtmečius skleistos propagandos sėkmę. Viskas pasakojama maždaug taip.

 

Friedmanas pašventęs savo gyvenimą taikiai idėjų kovai su tais, kurie buvo įsitikinę, kad vyriausybių pareiga – įsikišti į rinką, šitaip sušvelninant jos aštriuosius kampus. Jis tikėjęs, jog istorija „pasukusi klaidingu keliu“, kai politikai ėmę klausyti Johno Maynardo Keyneso, idėjinio naujojo kurso (41) ir modernios gerovės valstybės architekto.(42) 1929 m. rinkos griūtis lėmusi kone visuotinį sutarimą, kad „laissez faire“ ideologija žlugo ir vyriausybė privalanti įsikišti į ekonomiką tam, kad perskirstytų pagaminamas gėrybes ir reglamentuotų korporacijų veiklą. Šiomis „laissez faire“ ideologijai liūdnomis dienomis, kai komunizmas skverbėsi į Rytus, o Vakarai puolė į glėbį gerovės valstybės idėjai, Friedmanas ir jo mokytojas Friedrichas Hayekas kantriai kūrenę grynojo kapitalizmo versijos – nesuterštos keinsizmo mėginimais kaupti kolektyvinį gėrį tam, kad būtų sukurta teisingesnė visuomenė – ugnį.

 

„Mano nuomone, – savo laiške Pinochetui 1975 m. rašė Friedmanas, – didžiausia klaida manyti, kad už svetimus pinigus yra įmanoma daryti gẽra.“(43) Į jo žodžius įsiklausę vos keletas. Dauguma žmonių ir toliau atkakliai laikęsi nuomonės, kad jų vyriausybės galinčios ir privalančios daryti gẽra. 1969 m. žurnale „Time“ Friedmanas buvo niekinamai išvadintas „tamsiuoju elfu arba kenkėju“, ir tik nedaugelis išrinktųjų jį laikę pranašu.(44)

 

Galiausiai po intelektualiniuose tyrlaukiuose praleistų dešimtmečių išaušęs devintasis dešimtmetis – Margaret Thatcher (Friedmaną pavadinusios „kovotoju dėl intelektualinės laisvės“) ir Ronaldo Reagano (pastarasis per savo prezidento rinkimų kampaniją buvo net pastebėtas su „Kapitalizmo ir laisvės“, Friedmano manifesto, kopija) valdymo laikmetis.(45) Pagaliau atsiradę politinių lyderių, turėjusių drąsos nevaržomai įgyvendinti laisvos prekybos idėją realiame pasaulyje. Anot šios oficialiosios istorijos, po to, kai Reaganas ir Thatcher taikiai ir demokratiškai išlaisvinę savo šalių rinkas, laisvė ir klestėjimas sužibę taip skaisčiai, kad dėl šio žibėjimo net ėmusios griūti diktatūros – nuo Manilos iki Berlyno. Masės ėmusios reikalauti reaganomikos ir „big makų“.

 

Galų gale žlugus Sovietų Sąjungai, „blogio imperijos“ žmonės nekantriai puolę į friedmaniškosios revoliucijos glėbį, o Kinijos komunistai persikūniję į kapitalistus. Tai reiškė, kad ant globalios laisvosios rinkos kelio nebeliko kliūčių. Korporacijoms ne tik atsirišo rankos savo šalyse – jos įgijo galimybę nekliudomos kirsti valstybių sienas ir skleisti gerovę visame pasaulyje. Kaip tik tada ir atsiradęs sutarimas dėl dviejų tarpusavyje susijusių, tvarką visuomenėje lemiančių dalykų: politinę valdžią reikia rinkti, tačiau ekonomika turi būti tvarkoma vadovaujantis Friedmano taisyklėmis. Tai buvusi, Franciso Fukuyamos žodžiais tariant, „istorijos pabaiga“, „paskutinė žmonijos ideologinės evoliucijos stotelė“.(46) Friedmanui mirus, žurnalas „Fortune“ rašė, kad „tai buvo žmogus, atvertęs naują istorijos puslapį“. JAV Kongresas priėmė rezoliuciją, kurioje liaupsino jį kaip „vieną iškiliausių pasaulio laisvės čempionų ne tik ekonomikos, bet ir visose kitose srityse“. Kalifornijos gubernatorius Arnoldas Schwarzeneggeris 2007 m. sausio 29 d. valstijoje paskelbė Miltono Friedmano diena. Šiuo pavyzdžiu pasekė ir keletas kitų miestų. „The Wall Street Journal“ paskelbė itin pagarbų straipsnį su antrašte „Laisvės žmogus“.(47)

 

Ši knyga meta iššūkį pagrindinei ir labiausiai išpuoselėtai oficialiosios istorijos versijai, anot kurios, nereguliuojamo kapitalizmo triumfą pagimdė laisvė, o nežabota laisvoji rinka žengia koja kojon kartu su demokratija. Aš įrodysiu, kad šis fundamentalistinis kapitalizmo pavidalas nuolat būdavo gimdomas pasitelkiant brutaliausias prievartos, nukreiptos tiek prieš valstybines struktūras, tiek prieš nesuskaičiuojamą galybę privačių asmenų, formas. Šiuolaikinės laisvosios rinkos istorija – geriau suvokiama kaip korporatizmo iškilimas – buvo rašoma šoku.

 

Ant kortos pastatyta išties daug. Korporatistų aljansas jau baigia išsikovoti paskutines pozicijas: arabiškojo pasaulio uždaras naftos rinkas ir tuos Vakarų pasaulio ūkio sektorius, kuriuose ilgą laiką buvo užkirstas kelias pelnui siekti, įskaitant katastrofų padarinių likvidavimą ir kariuomenę. Kadangi privatizuojant – ar tai būtų daroma šalies viduje, ar užsienyje – tokias esmines funkcijas net nemėginama siekti visuomenės pritarimo, šiam tikslui įgyvendinti telieka pasitelkti kylančias smurto bangas ir vis didesnio masto katastrofas. Turint omenyje, kad lemiamas šoko ir krizių vaidmuo rašant laisvosios rinkos plitimo oficialiąją istoriją šitaip veiksmingai užtušuojamas, kraštutinės Irake ir Naujajame Orleane atsiskleidusios taktikos dažnai painiojamos su išskirtiniu Busho valdomų Baltųjų rūmų nekompetentingumu ar protekcionizmu. Tiesą sakant, Busho žygiai tiktai atspindi monstrišką ir sykiu išradingą tris dešimtmečius trukusios korporacinio išsivadavimo kampanijos kulminaciją.

 

Į bet kokius mėginimus kaltinti ideologijas dėl jų šalininkų atliktų nusikaltimų turi būti žiūrima itin atsargiai. Būtų pernelyg paprasta tvirtinti, kad tie, su kuriais mes nesutinkame, yra tironai, fašistai ir genocido vykdytojai, užuot laikiusis nuomonės, kad jie tiesiog klysta. Tačiau tiesa ir tai, kad kai kurios ideologijos kelia pavojų visuomenei, ir tai turi būti įvardyta. Tokios yra uždaros, fundamentalistinės doktrinos, nesugebančios egzistuoti greta kitų įsitikinimų sistemų. Pastarųjų sekėjai smerkia įvairovę ir tam, kad būtų įgyvendinta jų tobuloji santvarka, reikalauja absoliučios veiksmų laisvės. Esamas pasaulis privaląs būti ištrintas, idant būtų atlaisvintas kelias jų puristiniam pramanui. Tokia iš biblinių fantazijų apie didįjį tvaną ir baisiąsias liepsnas kylanti logika neišvengiamai veda į smurtą. Ideologijos, trokštančios tokio neįmanomo tuščio lapo, kuris įgyjamas nebent kilus kokiam nors kataklizmui, yra pavojingos.

 

Dažniausiai tai būna kraštutinės religinės ir radikalumu grįstos ideologinės sistemos, kurios, siekdamos įgyvendinti savo išgrynintąją pasaulio viziją, reikalauja nušluoti nuo žemės paviršiaus ištisas žmonių bendruomenes ir kultūras. Žlugus Sovietų Sąjungai masiškai imtasi skaičiuoti baisius komunizmo vardu įvykdytus nusikaltimus. Atsivėrė sovietų archyvai, mokslininkai pradėjo skaičiuoti priverstinių badmečių, lagerių ir žudynių aukas. Įsižiebęs procesas visame pasaulyje pakurstė ginčus: kiek dėl šių žiaurumų buvo kalta pati ideologija ir kiek tokie ją iškraipę sekėjai, kaip Stalinas, Ceauşescu, Mao ir Pol Potas.

 

„Kaip tik komunizmas, komunizmas iki kaulų smegenų, buvo tai, kas skatino vykdyti visuotines represijas, kurių kulminacija buvo pasiekta įsiviešpatavus valstybės remiamam terorui, – rašo Stéphane’as Courtois, daug ginčų sukėlusios knygos „Juodoji komunizmo knyga“ bendraautoris. – Nejaugi pati ideologija čia nekalta?“(48) Žinoma, kalta. Tačiau tai dar nereiškia, kad visos komunizmo formos iš prigimties yra linkusios į genocidą, kaip kai kurie piktdžiugiškai tvirtina. Vis dėlto akivaizdu, kad tai buvo tam tikra komunizmo teorijos doktrinieriška, autoritarinė, pliuralizmo nepaisanti interpretacija – kaip tik ji atvedė prie Stalino valymų ir Mao perauklėjimo stovyklų. Šiais baisiais eksperimentais autoritarinis komunizmas susiteršė – kaip ir turėjo būti – visiems laikams.

 

O kaipgi dėl šiuolaikinio kryžiaus žygio už pasaulio rinkų liberalizavimą? Perversmai, karai ir skerdynės, vykdyti, kad į valdžią būtų atvesti ir joje išlaikyti prokorporaciniai režimai, niekada nebuvo laikomi kapitalizmo nusikaltimais. Vietoje to, jie būdavo aprašomi kaip pernelyg uolių diktatorių, šaltojo karo ar – kaip dabar – karo su teroru ekscesai. Kai labiausiai atsidavę korporatistinio ekonomikos modelio oponentai yra sistemingai likviduojami, kas vyko aštuntojo dešimtmečio Argentinoje ar dabar vyksta Irake, toks brutalumas imamas aiškinti kaip neišvengiamos kovos su komunizmu arba terorizmu dalis ir beveik niekada tai nebūna įvardijama kaip kova grynojo kapitalizmo plėtrą.

 

Aš neteigiu, kad visos rinkos sistemos iš prigimties yra prievartinės. Rinkos dėsniais grįsta ekonomika, kuri nereikalauja tokio brutalumo ir ideologijos grynumo, gali būti visiškai priimtina. Laisvoji rinka vartotojams teikiamų produktų ar paslaugų srityse gali koegzistuoti su nemokamos sveikatos apsaugos sistema, valstybinėmis mokyklomis ir didžiuliais valstybiniais ūkio segmentais, pavyzdžiui, valstybinėmis naftos bendrovėmis. Lygiai kaip iš korporacijų gali būti reikalaujama mokėti deramus atlyginimus ir gerbti darbuotojų teisę burtis į profesines sąjungas, o iš vyriausybių – nustatyti mokesčius ir perskirstyti pajamas taip, kad būtų sumažintos korporatistinei valstybei būdingos akį rėžiančios disproporcijos. Rinkos neturi būti fundamentalistinės.

 

Po Didžiosios depresijos Keynesas pasiūlė kaip tik tokį įvairialypį, reguliuojamos ekonomikos modelį – viešosios politikos revoliuciją, sukūrusią naująjį kursą ir į jį panašias transformacijas įvairiose pasaulio šalyse. Kaip tik prieš šią kompromisinę, patikrintą bei subalansuotą sistemą ir buvo nukreipta friedmaniškoji kontrrevoliucija, metodiškai išardžiusi tokį modelį vienoje šalyje po kitos. Žiūrint pro šią prizmę, Čikagos mokyklos kapitalizmo atmaina išties turi šį tą bendra su kitomis pavojingomis ideologijomis: tai yra išskirtinis nepasiekiamo grynumo, – tuščio popieriaus lapo, kuriame būtų galima iš naujo suprojektuoti kitokį visuomenės modelį, – troškimas.

 

Toks dieviškų galių visai kūrinijai troškimas kaip tik ir atskleidžia, kodėl laisvosios rinkos ideologus šitaip traukia krizės ir katastrofos. Neapokaliptinė tikrovė jų ambicijoms yra paprasčiausiai neparanki. Friedmano kontrrevoliucijos įkvėptas trisdešimt penkerių metų laikotarpis pasižymėjo tokiais laisvės ir galimybių apžavais, kurie pasiekiami tik vykstant kataklizminiams pokyčiams, kai žmonės su visu savo atkaklumu ir primygtiniais reikalavimais yra nustumiami į šalį ir kai demokratija tampa praktiškai neįmanoma.

 

Šoko doktrinos šalininkai yra įsitikinę, kad tiktai didžiuliai lūžiai – potvyniai, karai, teroristų išpuoliai – gali lemti didžiulių, neprirašytų puslapių plotų, kurių jie taip geidžia, atsiradimą. Kaip tik tokiomis akimirkomis, kai mes netenkame psichologinės pusiausvyros ir suardoma mūsų fizinė aplinka, šiems tikrojo žaidimo lošėjams atsiriša rankos, ir jie imasi savojo pasaulio pertvarkymo darbo.

 

___________________

 

(41) Naujasis kursas (New Deal) – JAV prezidento Franklino D. Roosevelto 1933–1939 metais vykdyta ekonominių ir socialinių reformų programa, kuria siekta išspręsti Didžiosios depresijos laikotarpiu šalį užgriuvusias problemas (vert. past.)

(42) Friedman and Friedman, Two Lucky People, 594.
(43) Ibid.
(44) “The Rising Risk of Recession,” Time, December 19, 1969.

(45) George Jones, “Thatcher Praises Friedman, Her Freedom Fighter,” Daily Telegraph (London), November 17, 2006; Friedman and Friedman, Two Lucky People, 389–89.

(46) Francis Fukuyama, “The End of History?” The National Interest, Summer 1989.

(47) Justin Fox, “The Curious Capitalist,” Fortune, November 16, 2006; House of Representatives, 109th Congress, 2nd Session, “H. Res. 1089: Honoring the Life of Milton Friedman,” December 6, 2006; Jon Ortiz, “State to Honor Friedman,” Sacramento Bee, January 24, 2007; Thomas Sowell, “Freedom Man,” Wall Street Journal, November 18, 2006.

(48) Stéphane Courtois et al., The Black Book of Communism: Crimes, Terror, Repression, trans. Jonathan Murphy and Mark Kramer (Cambridge, MA: Harvard University Press, 1999), 2.

 

Naomi Klein. Šoko doktrina. Katastrofų kapitalizmo iškilimas. Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas. – K.: Kitos knygos, 2009.