Vincas Davainis. Sukilusi Ispanija. Ispanijos liaudis žengia į laisvę
Vincas Davainis. SUKILUSI ISPANIJA

vincas davainis sukilusi ispanija        Didysis revoliucijos procesas, kuris nuo diktatūros pradžios milžiniškais žingsniais žengia pirmyn, kas kartą vis giliau rėžia savo vagą, griauna visas senas įstaigas, verčia feodalizmo šaknis, ardo šv. Petro rūmus ir, tegu kartais ir krauju, skina sau kelią į laisvę ir viso krašto gerbūvį.

 

Kai aplinkui monarchą susispietusi reakcija pamatė, jog legaliais būdais nepajėgsianti pastoti kelio progresui, įsivedė diktatūrą; bet liaudies valia pasirodė daug stipresnė, negu atgyvenusių ir užmirštin einančių režimų jėgos, ji nušlavė ne tiktai diktatūrą, bet ir monarchiją.

 

Demokratiški politikai, kurie kovodami prieš monarchiją buvo revoliucionieriais, o paėmę valdžią žadėjo būti dar didesniais, kovojančiai liaudžiai devynerius dangus prižadėjo, tie politikai, pasiekę savo tikslą – valdžią, dėjo visas pastangas konsoliduoti liberališkam buržuaziškam režimui ir užkirsti kelią naujiems socialiniams bandymams.

 

Monarchijos ir diktatūros laikais įstatymai dienos šviesoje buvo trempiami, o naujieji valdovai norėjo priversti gerbti įstatymus ir tuo pasidaryti bazę, ant kurios galėtų anglų, prancūzų arba vokiečių pavyzdžiu statytis „demokratijos rūmus“. Bet toki dalykai ne taip jau lengvai duodasi daromi, ypač tose šalyse, kur nuo Pirmojo Internacionalo laikų smarkiai yra prigijęs Bakunino žodis.

 

Būklė tapo dar keblesnė, kai patys valdovai, abejodami savo egzistencija, pradėjo laužyti pagrindinius įstatymus. Dar nebuvo baigta svarstyti konstitucija, dar buvo priimti vos tiktai keli pagrindiniai, piliečiams tam tikras teises laiduojantieji, įstatymai, o vidaus reikalų ministeris rado reikalo pasidaryti vadinamą „respublikai ginti įstatymą“, kuris jam leidžia panaikinti ne tiktai konstitucijoj laiduotas teises, bet bausti piniginėmis bausmėmis ir tremti iš Ispanijos.

 

Ispanų liaudis jau supranta žodžių žaislą; ir kai Vokietijoj mokslus ėjęs studentėlis, dabartinis departamento direktorius, pradeda pasakoti apie reikalą gerbti įstatymus, jam visuomet atkertama, jog labiau negu įstatymus reikia gerbti laisvę.

 

Ispanų liaudies gyvenimas yra pilnas didvyriškų liaudies valios pareiškimų, kuriais ji sudraudė net ir labai galingus bei karingus valdovus. Primo de Rivera, kuris savo rankose turėjo ne tik visas kariškas, policiškas, bet net juodąsias ir geltonąsias jėgas, nedrįso daryti panašių eksperimentų (bandymų), kaip daro Italijos, Rusijos ar kitų mažesnių valstybėlių diktatoriai. Darbo Ispanija ir dabartiniams valdovams pastojo kelią, kai jie, buržuazijos stumiami, buvo užsimoję žaboti liaudį.

 

Geriausiai kalba pavyzdžiai, todėl čia ir atpasakosime keletą liaudies pareikštų ne!

 

Dabartinis darbo ministeris socialistas Largo Kabaljero, kuris kartu yra ir vyriausias socialdemokratiškųjų darbininkų profesinių sąjungų sekretorius, norėdamas pakenkti didžiausiai jo varžovei, Sindikalistinei Darbininkų Konfederacijai, paruošė įstatymą, kuriuo visos darbininkų organizacijos privalo būti policijoj registruojamos, gubernatoriui privalo būti įteikti narių sąrašai, susirinkimams privalo būti gaunami leidimai ir atliekama didelė galybė visokiu formalumų, kurie leidžia policijai žinoti visą darbininkų organizacijos būklę. Policijos aparato pagalba jis norėjo duoti Konfederacijai mirtiną smūgį, nes žinojo, kad pastaroji savo kovoje vartoja tiesioginio veiksmo metodus, valstybės aparatą laiko kapitalistų įrankiu, vartojamu darbininkų represijoms. Todėl valstybės aparatą, kaip tokį, Konfederacija stengiasi visiškai boikotuoti. Ministeris socialistas norėjo sindikalistus priversti padaryti tai, ko nepajėgė nei liberališki karaliaus ministeriai, nei kariškas diktatorius Primo de Rivera. Jis norėjo priversti sindikalistus duoti policijai savo veiksmų atskaitomybę, nors ligi šiam metui (o taip yra nuo Pirmojo Internacionalo laikų) sindikalistai neprašė policijos jokių leidimų, nedarė jokių registravimų ir nematė reikalo ateityj tai daryti. Jie tiktai praneša policijai, kad toj ir toj vietoj įvyks mitingas, o pastaroji rūpinasi, kad gatvėse neužsikimštų judėjimas.

 

Largo Kabaljero įstatymą priėmė dabartinis seimas, patvirtino respublikos prezidentas, ministerių kabinetas, ir rugsėjo 15–oji diena buvo paskirta jam vykdyti. Visi sindikalistai ligi tai dienai privalėjo užsiregistruoti pas viršininkus, o neatlikusieji formalumų turėjo būti skaitomi nelegaliais ir būti persekiojami. Bet rugsėjo 10 dieną sukyla monarchistai; respublikoniškoji valdžia užmiršta savo įstatymą ir kviečia vėl bendron kovon tuos pačius sindikalistus, kuriems rengėsi atimti veikimo laisvę. Sevilijoj Sanjurjo sukilimą numalšino sindikalistai, tai pripažino net valdžios atstovai; kitose vietose monarchistai taip pat nesukilo tiktai dėl to, kad bijojo anarchistų ir sindikalistų. Po šių veiksmų ministerių kabinetas nutaria antisindikalistinio įstatymo įsiteisėjimą pratęsti ligi pirmosios spalių mėn. dienos. Atėjus spalių pirmajai dienai, jį pratęsia ligi 15–tos. Tuo tarpu visi Konfederacijos skyriai iš visų Ispanijos kampų priėmė rezoliucijas, kuriose nedviprasmiškai buvo pasakyta, jog nepildysią naujo įstatymo, priimsią valdžios metamą pirštinę ir, jeigu ji norėsianti, pereisią į nelegalią būklę, kaip kelis kartus buvo perėjusi diktatūros laikais. Didesniuose miestuose (Barcelonoj, Madride, Sevilijoj, Zaragozoj) įvyko šimtatūkstantiniai mitingai, kuriuose vienu balsu buvo pareikšta: nepildyti naujo įstatymo.

 

Valdžia suprato, ką reiškia vyti milijoninę darbininkų organizaciją palėpėn, pakeitė savo nusistatymą, jau nieko netarė dėl įstatymo įsigalėjimo dienos ir sindikalistams leido veikti, kaip veikė ligi šiai dienai.

 

Bet darbininkai sudraudė ir kitas valdovų užgaidas. Provincijų gubernatoriai, negalėdami sudaryti jokių bylų įžymesniesiems anarchistams bei sindikalistams, jiems pritaikė „respublikai ginti įstatymą“ ir be jokio teismo laikė kalėjime. Kai nieko negelbėjo spaudos ir mitingų balsai, kaliniai paskelbė bado streiką, o kai ir to nepakako, pradėjo streikuoti tų fabrikų darbininkai, kuriuose jie dirbo; jiems pritarė visi sindikatai, ir gubernatorius per dvidešimt keturias valandas turėjo išleisti kalinius, nes kitaip būtų kilusi pačių gubernatorių išprovokuotoji suirutė.

 

Taip pat įdomu pasiaiškinti, kodėl socialdemokratiškieji lyderiai šitokiu būdu stengiasi kovoti su sindikalistais. Jie, lygiai kaip ir jų vokiškieji tėvai, anksčiau svaidė garsias revoliucines frazes, bet priėję valdžią stengėsi užimti kuo daugiausia vietų, prisodinti savų žmonių, o revoliucinį masių pasiryžimą pamažu slopinti ir leisti buržuazijai konsoliduotis. Kai juos sekusieji darbininkai, daugumoj geležinkeliečiai, pamatė, jog atsisėdus ant dviejų kėdžių – konsoliduoti kapitalą ir ginti darbininkų reikalus – negalima daryti nei vieno, nei antro, kai ant savo pečių pajuto socialistų vestų ir praloštų streikų vaisius, ištisomis organizacijomis apleidinėjo socialdemokratus ir stojo į sindikalistų eiles. Ministeriai pajuto liksią generolais be eilinių, todėl metėsi gniaužti nenugalimą Sindikalistų Konfederaciją policijos pagalbą.

 

Dar labiau sumažino jų autoritetą darbininkuose vadų (Besteiro, dabartinio seimo pirmininko, ir Largo Kabaljero) ginčas paskutiniame partijos kongrese. Ligi šiam metui vadai vengė kalbėti apie 1930 metų gruodžio 15 dienos revoliucinį sąjūdį, kuris atėmė gyvybę kapitonams Galanui ir Garcijai Hernandes ir išvaikė visą Madrido aviaciją. Juos (vadus) išdavikais kaltino tiktai sąmoksle dalyvavusieji kariškiai. O dabar susipykusieji vadai viens apie kitą išdėstė viską, ką ligi šiam metui slėpė nuo viešumos. Ir pasirodė, kad Largo Kabaljero, Revoliuciniam Komitetui prižadėjęs įsakyti darbininkams eiti visuotinan streikan, to įsakymo nedavė, nes eidamas iš posėdžio „pergalvojo“. O pergalvojo todėl, kad pats bijojo ir nenorėjo statyti pavojun savo narius; jis velyjo, kad kiti (kariškiai) padarytų revoliuciją, o jei kiti nedaro, težūsta visas paruoštas judėjimas.

 

Nei vienas ispanų socialistų kongresas nebuvo toks margas, kaip pastarasis. Jame dalyvavo seimo pirmininkas, ministeriai, direktoriai, ambasadoriai, darbų inspektoriai, mišrių teismų teisėjai ir įvairūs valdininkai. Giliose Ispanijos provincijose atsirado ir tokių darbininkų, kurie dar tebetiki socialistais. Pav., du atstovai iš Vaskonijos kalnų net pėsti atėjo į Madridą, kad galėtų dalyvauti kongrese. Ten, be abejojimo, niekas jų nepastebėjo, niekas jais nesirūpino. Neturėdami pinigų geležinkeliui, žinoma, jų neturėjo nė viešbučiui. Pralaukė kol visi išėjo iš kongreso, kol prašvilpė liuksusiniai „draugų“ ministerių automobiliai, ir, ispanams įprastu papročiu, nuėjo į miesto sodą praleisti naktį ant akmeninių suolų: Gal būt ir sekančias naktis ten būtų praleidę, jeigu policija jų būtų nesuradusi ir buržuaziniai laikraščiai savo kronikoj nebūtų pažymėję. Kai šį klausimą iškėlė kongrese, tai vienas pasiturįs ūkininkas (ne ministeris ir ne direktorius!) pasisiūlė jiems užmokėti nakvynę.

 

Socialistai savo kalbose pabrėžia, jog Ispanijoj jiems esą reikia atlikti didelė misija, bet vienintelis dalykas, kurį jie gali padaryti, tai nueiti savo vokiškųjų brolių keliais.

 

Viena didžiausioji problema, kurią naujieji Ispanijos valdovai sprendė, yra žemės reforma. Žemės reformą taip pat galima skaityti seime esančių socialistų padariniu, nes be jų pritarimo ji nebūtų pravesta. Daug naujovės į visuomeninį gyvenimą ji neįnešė ir neįneš, nes ji šios problemos svarbumo atžvilgiu neatitinka ispanų liaudies dvasiai.

 

Jeigu šiandien Ispanijoj yra 20 tūkstančių asmenų, turinčių žemės nuosavybę, tai pravedus žemės reformą (jeigu ji, žinoma, bus pravesta taip, kaip ministeriai ir atstovai kalbėjo) turėsime 25 tūkstančius įvairiais atžvilgiais netinkamų žmonių.

 

Pats žemės reformos įstatymas maža kuo tesiskiria nuo panašių įstatymų, priimtų kituose kraštuose. Feodalams nusavinami nedirbamos žemės plotai už atlyginimą. Be jokio atlyginimo nusavinamos žemės tiktai tų žemvaldžių, kurie buvo prisidėję prie rugsėjo dešimtosios dienos monarchistiško perversmo. Be to, naujakuriams žadama parama, žadama padėti pasistatyti trobesius, pro didžiąsias sausumas žadama pravesti kanalus ir duodama daugybė kitų pažadų, taip kaip ir kituose kraštuose.

 

Radikališkiausiai šią problemą sprendžia patys valstiečiai, kurie šimtmečiais tą žemę dirbo ir į ją niekad neturėjo nuosavybės teisių. Valstiečiai žino, kad žemė tik tada įgyja vertės, kai į ją įdedama darbo; jų manymu ir derlius privalo priklausyti tiktai darbą įdėjusiems. Ispanijos žemdirbiai sako: žemė visų ir niekieno.Praėjusiais dešimtmečiais radikališkuose ispanų sluoksniuose daug ginčų sukėlė obalsis: fabrikai darbininkams, o žemė valstiečiams. Buvo numatyta, kad po socialinių pakaitų toks obalsis vėl gali sukelti antagonizmą (prieštaravimą) tarp miesto ir kaimo darbininkų, o vietomis gali privesti net prie bereikalingų kovų. Ispanai todėl nė nesako, kad žemė privalo priklausyti valstiečiams, o fabrikai darbininkams. Jie sako, jog žemė priklauso visiems, vadinas, ir fabrikai priklauso visiems.

 

Taip sprendžiami ir kiti klausimai, kaip karo, švietimo, savivaldos, policijos, kalėjimų ir t, t. Visi dabartiniai ministeriai, dar nebūdami ministeriais, visas šias problemas sprendė prisilaikydami aukščiausių humaniškumo principų, bet dabar labai nenoriai skaito anų laikų perspausdinamas savo kalbas bei straipsnius. Kai jiems vis dėlto šis klausimas primenamas, jie aiškinasi, jog iš ministeriškų aukštybių tos pačios problemos visai kitaip atrodo.

 

Bet visuomeninis gyvenimas, kaip kitose valstybėse, taip ir Ispanijoj, eina šalia visokių oficialių politikierių pranešimų. Ypač tas nutolimas yra didelis Ispanijoj, nes, kaip geri ispanų liaudies psichologai tvirtina, oficiališkieji žmonės ten niekuomet neatstodavo krašto nuotaikos. O kad šis tvirtinimas tiesai yra artimas, tai parodė gyvenimo pavyzdžiai. Kai karalius, tikėdamas turįs klusnią liaudį, metėsi karan su Afrikos tautelėmis, Barcenolos liaudis sukilo ir tą karą padarė negalimu. Kai Primo de Rivera, pristatęs kartuvių ir prigrūdęs kalėjimus, paskelbė, jog anarchizmas ir sindikalizmas Ispanijoj visiems laikams jau yra panaikintas, po trijų dienų visą Ispaniją paskelbė visuotinį streiką ir privertė diktatorių liautis persekioti. Kai dabartinis vidaus reikalų ministeris skelbia visoj Ispanijoj ramumą esant, kaip tyčia įvairiuose Ispanijos kampuose kyla streikai ir vyksta susirėmimai su civiline gvardija arba respublikoniška policija. Ir kai dabartiniai valdovai dedasi ispanų liaudies atstovais, tai taip pat yra neteisybė, nes liaudis jų neįgaliojo savo vardu atstovauti. Ispanų liaudis mažai ką bendro turi su politikieriais ir neteikia jiems jokių įgaliojimų. Atvirkščiai, ispanų liaudies norus, geismus ir pasiryžimus jos tariamieji atstovai stengiasi užtušuoti, iškreipti ir aiškinti bloga prasme. Taip elgiasi ne tik oficiališkieji valdžios atstovai, bet ir kitos politinės grupės, kurios turi tarptautinių ryšių, kaip socialdemokratija ir bolševikai.

 

Pirmieji apie ispanų liaudį nenoriai šneka vien jau dėl to, kad ji savo prigimtimi yra revoliucinė, o antriesiems ispanų liaudis nepatinka todėl, kad labiau ji mėgsta laisvę, negu diktatūrą. Ispanijoj taip pat yra komunistų, vietomis gal daugiau, negu Rusijoj, bet Ispanijos komunistai yra laisvojo komunizmo šalininkai. Iš karto nors ir ne taip aiškus, bet vis dėlto skirtumas tarp laisvojo komunizmo ir valstybiškojo yra be galo didelis. Pastarasis stengiasi ligi šiam metui išnaudojamos ir prislėgtos klasės pagalba prieiti valdžią ir iš viršaus į apačią organizuoti visuomenę minimosios klasės naudai, tuo tarpu laisvasis komunizmas stengiasi organizuoti naująją visuomenės santvarką iš apačios į viršų, gerbia asmens laisvę ir stengiasi įgyvendinti visuotinę gerovę sujungiant visus žmones į vieną klasę.

 

Žinoma, tai ne toks jau lengvas dalykas, nes pirmu atveju mokoma tiktai klusnumo, o antruoju – reikia mokyti galvoti ir suprasti. Bet čia ir užsimojimas didesnis, čia nesistengiama vien pakeisti politinį krašto veidą arba duoti naujus ekonomijos įstatymus; čia jau kūrimas visiškai naujos gyvenimo santvarkos, visiškai naujos civilizacijos.

 

Niekas, gal būt, taip netiki galimumu įgyvendinti šią naująją visuomenės santvarka, kaip ispanų liaudis, ir niekur, turbūt, nėra taip plačiai pasklidusios šios idėjos, kaip Ispanijoj. Ar pajėgs savo užsimojimą tesėti? Galima tvirtinti teigiamai, nes ispanų liaudis šiam užsimojimui realizuoti turi reikalingas ypatybes: yra susipratusi, tiki realizuojamąja idėja, turi reikalingo pasiryžimo ir savo tikslui atsiekti turi reikalingos drąsos.

 

Dabartinis režimas su visais savo respublikai ginti įstatymais, civiline gvardija, kalėjimais, su visais naujais valdininkais ir naujom respublikoniškom įstaigom nepajėgs pastot kelio į laisvę, ir ryt ar poryt pamatysime ispanų liaudį žengiančią pirmyn dar didesniais žingsniais.

 
1932.11.7.
 
Vincas Davainis. Sukilusi Ispanija. Kaunas: Prometejas, 1933