Vincas Davainis. Sukilusi Ispanija. Kovos Ispanijos kalėjimuose (4)
Vincas Davainis. SUKILUSI ISPANIJA

vincas davainis sukilusi ispanija        Tęsinys. Skaityti pradžią

 

        Kai kuriuose Europos kalėjimuose kalinius skirsto į kriminalistus ir politinius. Kai kur politiniams stengiamasi duoti daugiau laisvės, netaikomi rigoristiški kalėjimo nuostatai. Kitur tam tikrais laikotarpiais, ypač kai smarkiai užverda politinė kova, politiniams kaliniams stengiasi taikyti dar kietesnį režimą, negu kriminalistams.

 

Ispanijoj kaliniai skirstomi į tris grupes: kriminalistus, politinius ir socialinius.

 

Politiniais kaliniais skaitosi visi tie žmonės, kurie visokiais būdais stengiasi prikopti valstybės valdžios. Ten priskaitomi visokie politikuojantieji advokatai, neramus vienas kitas daktaras, na, ir šiaip visokie „politiški veikėjai“. Diktatūros laikais ten buvo visokio plauko respublikonų, pradedant respublikoniškais demokratais ir baigiant į kairiausią pakraštį nukrypusiais politikuojančiais valstybininkais.

 

Dabar politinių kalinių skyrius beveik tuščias. Sėdėjusieji respublikonai paleisti, monarchistai neareštuojami, na, o Kairįjį Aljansą, kurį sudaro visokio plauko socialistai revoliucionieriai ir kuris gana smarkiai puola Azanją, areštuoti valdžia vis dar neranda reikalo.

 

Politinių kalinių galerijos kampuose yra išmėtyti keli žmonės. Tai bolševikai. Iš viso yra apie 12–13 žmonių. Matyti, kad ne vienai bolševikų srovei priklauso. Ir tie srovių skirtumai atrodo toki dideli, kad vieni su kitais nei vaikščioti, nei kalbėti nenori. Ten yra Trockio šalininkų, Stalino šalininkų, urbanininkų, Katalūnijos nacionalistiškų bolševikų, žodžiu, pradedant Maskvos ištikimaisiais ir baigiant visokiausių rūšių „nukrypimais“ ir „kryptelėjimais“. Ispanijos bolševikai perdaug „anarchistiški“, negali susiplakti į vieną vienetą. Pradeda savas jėgas jungti, burtis, bet kai tiktai kuris nors pradeda vesti „generalinę liniją“, partija vėl subyra į kelias partijas, ir viens apie kitą nenori daugiau nieko žinoti.

 

Maskviški bolševikai Ispanijoj žmonių beveik neturi. Partijai suorganizuoti siunčia žmones iš užsienio. Bet iš užsienio atsiųstiesiems nelabai sekasi, policija tuojau pažįsta ir suima. Suimtųjų tarpe buvo vienas studentas iš Kubos. Kompartija jį pasiuntė Ispanijon iš Paryžiaus. Taip pat vienas bolševikas buvo italų emigrantas; kiti Katalūnijon buvo atvykę iš kitų provincijų.

 

Didžiausias yra socialinių kalinių skyrius. Iš viso buvo apie 300 žmonių.

 

Socialiniais kaliniais Ispanijoj vadinasi visi tie darbininkai, kurie kalėjiman pakliūva už socialinius konfliktus: streikus, sabotažą, streiklaužių vaikymą ir už kitus veiksmus, susijusius su betarpiška darbininkų kova.

 

Visi priklauso prie sindikalistinės konfederacijos. Visi yra laisvojo komunizmo šalininkai. Jie įsitikinę, kad naują visuomenės santvarką sukurti galima tiktai per sindikatus, patiems darbininkams perėmus visą gamybą į savo rankas. Ir mano, kad ,tai galės įvykti tiktai tada, kai darbininkai sugebės tą gamybą vesti ir viską kontroliuoti. Nepasitiki jokiais pašaliniais „daktarais“ nei inteligentais, kurie nėra darbininkų gretose. Apskritai jie nepasitiki jokia politine partija, nes „politiką daryti“ reiškia sugebėjimą virš masių valdžią turėti. Darbininkai pakankamai girdėjo labai kairių žmonių, bet kai tie „kairieji“ viršun užlipo, jų kairumas dingo. Nepasitiki net tais, kurie šiandien seime dedasi pačios konfederacijos gynėjais, nes anksčiau buvusieji jos gynėjai viską užmiršo. Socialiniai kaliniai visas partijas laiko kenksmingomis, nes jos dumiančios darbininkams akis, trukdančios jų išsilaisvinimą.

 

Daugumą kalinių sudarė sąryšyj su Alto Liobregato streiku suimtieji darbininkai. Vieni buvo tiesiog iš kalnų, iš kasyklų, o kiti iš pačios Barcelonos. Valdžia jau manė, kad gyvena paskutines dienas, todėl pačioj Barcelonoj ėmė kiekvieną įtariamąjį.

 

Senuosius kalinius sudarė visokių juntu nariai, streikininkai, įtariami sabotažu, sprogdinimais, pasikėsinimais prieš fabrikantus, policiją. Jeigu Ispanijos darbdavys arba kapatasas (dešimtininkas) nesilaiko sutartų taisyklių, labai greitai iškyla konfliktas. Ir jis, greitai jo neišsprendus, gauna labai aštrias formas. Atsiranda darbininkų, kurie tuojau vartoja ginklus ir dažniausiai nušauna konfliktų kaltininkus. Bet daugumas visai nekalti. Valdžiai rūpėjo juos laikyti izoliuotus, na ir sudarė procesus, kuriems niekad neskiria teismo dienos.

 

Suimtųjų tarpe yra vyriausias sindikalistų dienraščio redaktorius Alaiz, prieš kurį iškėlė daugiau negu trisdešimt bylų. Bylos, kalėjimai, emigracija jam ne pirmiena. Jie lydėjo visą jo gyvenimą. Jo neapleidžia nei monarchijos, nei diktatūros, nei dabartinės respublikos laikais. Nors ir sunkus žurnalisto darbas kalėjimo sienose, bet vis dėlto jis ir iš ten nenustoja savo laikraščiams duoti nurodymus, straipsnius ir gyvo gyvenimo apžvalgas.

 

Ten yra stalius Manuel Damians, kuris už pasikėsinimą prieš ministerį Zaragozoj buvo teistas mirti ir visą diktatūros laiką praleido kalėjimuose. Jo neleidžia laisvėn, nes žino, kad jis yra tikrai pavojingas visokiems valdytojams. Jam vis tiek: ar stalo įrankis paimti į rankas, ar bomba. Jis ją ir dabar taip ramiai paleis, kaip ne vieną sykį, matyti, leido. Žmogaus su tokia geležine valia, kietu nusistatymu ir tokia perspektyvų aiškuma aš nebuvau matęs. Jeigu žmogus ar žmonių grupė jam yra priešai, tai kaip priešams jis ir santykiavimo priemones tuojau taiko.

 

Kieme atsirado ir anarchistas Garcija Oliver. Jo žinių bagažo nepalyginsi nė su vieno universitetus baigusio ir daktaro laipsniais apsikarsčiusio mokslinčiaus žinių bagažu. Jis yra paprastas darbininkas, bet diktatūros laikais kalėjimuose jis ėjo universitetus, užtat tos jo žinios yra tikresnės, artimesnės gyvenimui, realios ir jos daug geriau tinka gyvenimui stumti priekin. Ispanijos anarchistai iš jo laukia rimto vyro, kuris savo privalumus parodė jau ne vieną kartą.

 

Ir beveik nuo pirmų respublikos mėnesių ten laikomas Santiago Bilbao, kuris nemėgsta daug šnekėti apie visokias revoliucijas, bet mieliau imasi bet kokio veiksmo. Kai Ispanijos buržuazija civilinės gvardijos pagalba sugebėjo atremti socialinės revoliucijos bangas, jis iš vidaus pradėjo griauti buržuazijos pagrindus. Bilbao įsitikinimu kapitalistinis režimas sugrius, jei darbininkija kapitalistams nemokės mokesčių. Jam pasisekė suorganizuoti kelis darbininkų kvartalus nemokėti būtų savininkams nuomos už butus. Įstatymai sako, kad policija negali išmesti į gatvę, jei darbininkas nepajėgia užsimokėti, o įrodyti, kad darbininkas sumokėti negali, ne toks jau sunkus dalykas, nes tikrumoj retas kuris ir tegali. Priešingai, daug sunkiau būtų suprasti, iš ko jis gali mokėti tokią nuomą. Jei policija vis dėlto kai kurį nesumokėjusį išmesdavo, tai kvartaluose prasidėdavo toks sąjūdis, kad išmestąjį turėdavo tuojau sugrąžinti atgal.

 

O už poros streiko mėnesių subankrutavo du didžiausieji Katalūnijos bankai. Bankroto rezultatai atsiliepė visoj Ispanijoj, ir pezeta žymiai nukrito. Susirūpino ne tiktai banko valdyba, bet ir valdžia. Kadangi vienos ir kitos reikalai labai susipynę, tai valdžia pirmon eilėn areštavo streiko komitetą. Bet pagal Ispanijos įstatymus, streikas yra legalus dalykas, ir už jį bausti negali. Tada Bilbao laikė kalėjime tol, kol čia (pačiame kalėjime) jam sudarė bylą. Dabar jį jau kaltina esant minėto kalėjimo streiko pradininku.

 

Bet S. Bilbao dar labiau įsitikino, kad kapitalizmą galima sugriauti kapitalistams nemokant mokesčių. Jei nori valstiečiai naujaip žemę persitvarkyti, tenemoka mokesčių, jei nori turėti nemokamus butus, tenemoka mokesčių, ir jeigu tai bus organizuotai daroma, jokia valdžia nesugebės atsilaikyti.

 

Įdomu, kad pats Bilbao turi namą ir laiko nuomininką, kuris, aišku, prisidėjo prie streikuojančių. Kai mėnesio gale norėjo gauti pinigą, nuomininkas jam atsakė:

 
– Nuomos nemoku, streikuoju su visais...
 

– Bueno, hombre... Gerai, žmogau ..., – buvo vienintelis atsakymas.

 

Daug dar galima būtų išvardinti garsių vardų, kurie daug savų jėgų yra atidavę kovoms su diktatūra, su kapitalizmu, kurie kiekvienas savaip yra prisidėję prie revoliucijos priartėjimo ir kurie dėl laisvės idealo yra pasiryžę atiduoti viską.

 

Niekur ispanai nėra toki atkaklūs, kaip socialinėse kovose. Areštuoja vieną redaktorių, atsiranda kitas, areštuoja antrą, atsiranda trečias, ir ketvirtas, ir penktas... dvidešimt penktas. Suima vieną darbininkų junta, pareigas pasiima kita, po jo dar kita. Nepasisekė vienas sukilimas, daro kitą ir t. t. ir t. t. Ir jeigu valdžia neskelbtų amnestijos, didesnė ispanų tautos dalis atsidurtų kalėjimuose arba emigracijoj. Amnestijos Ispanijoj yra dažnas dalykas. Jos yra reikalingos kalėjimams pravėdinti, atmosferai atslūginti, nes per daug slegiant gali viskas sprogti. Tai jautė monarchija, jautė diktatūra, tolygiai turės pasielgti ir respublika.

 

Kovose ispanai yra atkaklūs, bet užtat ir kovos idealus pasirenka tolimiausius. Nesiduoda pigiems politikieriams apgaudinėti, jų nesuvilioja siūlomi šaukštai sriubos. Ispanai jeigu ryžtasi, tai be jokių smulkučių išrokavimų. Brangiausiu dalyku skaito laisvę ir siekia visiškai panaikinti vieno žmogaus valdžią ant kito, panaikinti visokios valdžios pradą. Savo išsvajotos santvarkos pradus bando tarpusavyj gyvendinti. Savųjų tarpe elgiasi taip, tarytum gyventų toj santvarkoj, kurios visi taip trokšta.

 

Bet Barcelonos kalėjime rasi ne vien ispanus. Barcelona yra miestas tarptautinis, ji ne tik yra Ispanijos darbininkijos avangardas, bet ir Pietų Europos anarchistų „centras“. Barcelona Ispanijai vaidina tokį pat vaidmenį, kaip Peterburgas vaidino carų Rusijai. Visos Ispanijos darbininkijos akys nukreiptos ne į Madridą – sostinę, bet į Barcelona. Jeigu kokis nors judėjimas laimi Barcelonoj, jis tikrai nubanguos po visą Ispaniją. Barcelonoj knibždėte knibžda visų pasaulio tautų žmonės, tas tautų mišinys atsiliepia ir kalėjime. Ten rasi portugalų, prancūzų, italų, argentiniečių, amerikonų, vokiečių, apskritai, visų didelių ir mažų tautų ir tautelių.

 

Socialinių kalinių tarpe gyviausiais užsieniečiais pasirodė italai. Italų anarchistai visuose kraštuose kelia revoliuciją. Daugumas jų ištremti iš visų Europos valstybių, perėję beveik visus kalėjimus, jų nenori įsileisti nė vieną valstybė. Dabartinė Ispanijos valdžia pirmon eilėn juos ir tremia. Bet nespėjo vieną grupę išvežti į Prancūzų pasienį, jau, žiūrėk, atvedė naujų, taip pat ištremti paskirtų.

 

Vienas, pav., italas, kurį kieme visi vadindavo Marijo, specialių Mussolini tribunolų už akių buvo nuteistas šešiems metams salų kalėjimo. Eina vos dvidešimtus, metus, bet jau apėjo Šveicariją, Austriją, Vokietiją ir Prancūziją. Ištremtas iš Prancūzijos atvyko Ispanijon. Čia manė gauti darbo ir susitvarkyti. Kai Barcelonoj nepasisekė surasti darbo, pažįstamieji pasiūlė važiuoti į Sūriją. Daug neatidėliodamas pasiima kuprinę ir išvažiuoja. Bet laimei ar nelaimei, Sūrijoj buvo paskelbtas visuotinis streikas ir, kai sūrijiečiai nutarė prisidėti prie Liobregato sukilėlių, streikas iš pacifiško perėjo į revoliucinį. Paskelbus revoliucinį streiką, pirmon eilėn reikėjo nuginkluoti visus Sūrijos turtuolius arba jų klapčiukus. Marijo pirmiausia nuvyko į Sūrijos sindikato namus. Randa vyrukus besirengiančius eiti atimdinėti ginklus iš Somatenio (Ispanijos šaulių organizacija). Ilgai nelaukęs pasiima ginklą ir išeina drauge su ispanais. Nuginkluoja Somateni, dalyvauja užimant savivaldybės namus, kelia raudonai juodą vėliavą, dalyvauja mitinguose ir džiaugiasi su visais sukilėliais laisvojo komunizmo paskelbimu. Sulaukė, aišku, tokio paties likimo, kaip ir visi kiti sukilėliai: atėję kariuomenės batalionai daugumą areštavo, drauge areštavo ir jį. Vėliau policijos kalabosas, policininkų ausinės, kalėjimas. Bet dėl to jis visai nenusimena, jis gyvas, juokauja, dalijasi įspūdžiais, džiaugiasi sukilimo prisiminimais. Visi jį mėgsta, šnekasi.

 

Visai kitoks tipas pasirodė vokiškas „anarchistas“. Dėjosi daktaru, priklausančiu prie metalurgijos sindikato. Dėvėjo didelius lapės kailio kailinius, ir visi jį vadino Aleman. Vyrukas, matyti, pirmą kartą patekęs tarp darbininkų, jautėsi labai nejaukiai. Apskritai, jis atvažiavo Ispanijon „gyventi“ ir kalėjiman patekti visai nesitikėjo. Kalėjime išeikvojo turėtus pinigus, neteko reikalingiausių dalykų, na ir pradėjo dejuoti. Turėjo tokias ubagiškai drąsias akis, kad kiekvienam kaliniui išpasakodavo savo „bėdas“ ir vėliau pradėdavo prašyti, kad tiktai ką galėtų išgauti. Ispanai atkreipė dėmesį ir pradėjo į jį žiūrėti kreivomis akimis. O ypač, kai sučiupo vieną kitą kartą sakant neteisybę. Apskritai, ispanas nemėgsta prašyti, ir jeigu žmogus per akis prisispyręs prašo, ne labai noriai duoda. Jeigu ispanas pats pastebi, kad žmogus tikrai ko nors reikalingas, tada jis be jokio prašymo atiduoda paskutinį daiktą. Kas ispaniškojo solidarumo nežino! Bet ispanai solidarūs su garbingais žmonėmis, nemėgsta nusižeminimo ir nusižeminusių. Iš nusižeminusių tik juokiasi.

 
Vieną dieną Verdadero Abi man pasakoja:

– Nežinau kaip tas tavo Aleman auklėtas. Prieina: – Duok man vieną pezetą. – Kai išaiškini, kad neturi, tada: – Duok papirosą. – Kai ir to neturi, tada: – Duok bent rūkomo popierio.

 

Šitokių dalykų joks ispanas negali suprasti, jam neaišku, kaip žmogus gali būti toks mendigo.

 

Marijo ir Aleman buvo išvežti policijos prezidentūron. Ten juos dar kartą tardė. Sakosi, kad abu gavo mušti. Marijo veidas ir akis buvo ištinusi, bet jis vis tiek šaipėsi, o Aleman atrodė taip, lyg labiau nuskriausto žmogaus nėra visam pasaulyj.

 

Espanjol policija mal, mučio pegar... Ispanų policija bloga, smarkiai muša... – aiškina jis menkai vartojama ispanų kalba.

 

– Neteisybė, – atkerta Marijo, kuris, be abejo, pilti daugiau gavo, negu vokietis, – policija gera. Ko gi tu iš jos daugiau lauki? Ji tave tiktai muša, o kai mes būsim stipresni, policiją užmušim, panaikinsim...

 

Vėliau tas vargšas vokietis susidarė nuomonę, kad ispanai niekam netinką, kad jų dauguma banditai, nesą pakankamai solidarūs, žodžiu sakant, visai atvirkščiai, negu iš tikrųjų yra. Pradėjo blaškytis, ieškoti draugysčių su politikieriais ir įpuolė į dar didesnį nusiminimą. Kartais man jo pasidarydavo gaila. Bet ką darysi, taip atsitinka su visais ponaičiais, kurie, nepažindami gyvenimo realybės, iš knygų prisiskaito apie gražius idealus ir baltom rankutėm bei prosytu kalnierium nori jų siekti. Kai susiduria su karčia praktika, pamato, kad ne taip lengvai viskas pasiekiama, dažniausiai visko atsikrato, ir tiktai retas kuris kaip reikia užsigrūdina. Aleman gyveno tokį persilaužimo laikotarpį, ir buvo labai sunku spręsti, kurį kelią jis manė pasirinkti.

 

Be minėtų italų kieme buvo garsus Pedro Br., kurį fašistų valdžia skaito vyriausiuoju Milano atentato organizatorium. Kai fašistai paėmė valdžią, nei socialistai, nei komunistai nesuorganizavo didesnio pasipriešinimo. Atvirkščiai, socialistų lyderiai pradėjo mestis į fašistų eiles, ir atrodė, kad su fašizmo įvedimu sutiko visi italai. Tada P. Br. suorganizavęs savo vyrukus Milane išėjo ieškoti fašistų į jų pačių butus. Buvo mesta apie 20 bombų, nemaža fašistų ir užmušta. Fašistus buvo apėmusi tokia panika, kad pradėjo bijoti patys savo šešėlių. Jeigu taip būtų pasielgta ir kitose vietose, šiandien Italija būtų gal visai kitokia.

 

Po to turėjo emigruoti. Bet tai jam buvo ne naujiena, nes jis nuo 17 metų išėjo iš namų. Ir nuo to laiko visur jį seka vienodas likimas: kalėjimai, persekiojimai, nenoras leisti apsigyventi. Buvo nuvykęs Sovietų Rusijon, bet kai garsiems revoliucijos „vadovams“ pareiškė, kad jų daromi eksperimentai nieko bendro su komunizmu ir net su socializmu neturi, turėjo kaip galima greičiau apleisti „darbininkų valstybę“, kad nepatektų į Solovkų lagerius.

 

Vėliau tris metus praleido Prancūzijos kalėjimuose, buvo teisiamas už sprogstamąją medžiagą. Apskritai, anarchistų šeimoj jis skaitomas vienu geriausiųjų anarchistinio judėjimo praktiku.

 

Barcelonos kalėjime buvo ir Argentinos FORA – Argentinos Darbininkų Organizacija – sekretorius. Jis atvažiavo į sindikalistų kongresą, bet, matyti, neturėjo laimės išvykti iš Ispanijos. Ligi šiam metui vežiojamas iš vieno kalėjimo į kitą. Jokios knygos, jokios paskaitos geriau nenupasakos apie argentiniečių darbininkų gyvenimą, kaip tai padaro J. M. Jis pažįsta visas valstybėles, nes visur išvažinėjęs ir išvaikščiojęs, žino visus kovos būdus, nes jam teko dalyvauti ne viename streike, teko taikinti ne vieną priemonę. Labai gerai jam yra pažįstamas ir Pabaltijo emigrantų gyvenimas, su jais dažnai tekdavę susidurti kaip su streiklaužiais.

 

Ypač krinta į akis puikus ispanų solidarumas kad ir šiame pačiame kalėjime. Juos jungia kieme daromos paskaitos, biblioteka ir didelė rašomoji lenta, kurią nuolat apspitę mažiau mokantieji. Viens kitą stengiasi kaip galėdami daugiau išmokinti.

 

Negalima nepaminėti ir kalinių choro. Ispanai mėgsta ir gali dainuoti, bet jų daina turi kitokį ritmą, kitokį gyvumą. Ispanui nepatinka kurti, nieko nesakanti, Internacionalo muzika, jis jos niekad ir nedainuoja. Jo revoliucinės dainos posmai supinti su jūra, su vėjais, su audromis, su nuolatiniu laisvės troškimu.

 

Apskritai, visų kalėjimo kieme padarytų pažinčių, pasikalbėjimų, pasipasakojimų apie kitų kraštų papročius, žmones, gyvenimą, pasakojimų apie valingų žmonių didelius veiksmus, apie pasiryžimą, laimėjimus ir pralaimėjimus, kalėjime darytų įvairiausiais klausimais diskusijų – niekados neužmiršiu. Šiuo atžvilgiu turėčiau būti dėkingas ispaniškai policijai, kad ji mane įmetė kalėjiman, nes vargu būčiau radęs geresnę progą pažinti tokius įdomius žmones, su jais arčiau susidraugauti. Valdžia skaitė „nepageidaujamu“, reikalingu kalėjime laikyti, bet ispanai, tikrieji ispanai, buvo kitos nuomonės. Jų solidarumą ir draugiškumą visuomet prisiminsiu su didžiausiu pasigėrėjimu.

 

Vincas Davainis. Sukilusi Ispanija. Kaunas: Prometejas, 1933

 

Skaityti toliau