Vincas Davainis. Sukilusi Ispanija. Kovos Ispanijos kalėjimuose (5)
Vincas Davainis. SUKILUSI ISPANIJA

vincas davainis sukilusi ispanija        Tęsinys. Skaityti pradžią       

 

        Nepaisant visų gerųjų pusių, kurias turi Ispanijos kalėjimai ir kurių nėra kitur, kalėjimas vis dėlto lieka kalėjimu. Dar didesniu jis yra patiems ispanams, kuriems turimos „laisvės“ nieko nesako, kurie kitokio kalėjimo nežino ir „negali įsivaizduoti“. Kol ispanui kaliniui neduoda visiškos laisvės, jam trūksta ir daugelio kitų dalykų. Blogas maistas, kasdieniniai kivirčai su administracija, nuolatinis nakties sargų „Alerta!“ ir visa kita taip įgrįsta, kad jį pradeda slėgti.

 

Blogiausia yra ta neaiški teisinė būklė, tos griežtos politiškos priemonės, kurios yra taikomos visiems socialiniams kaliniams.

 

Ispanija visuomet turėjo liberališkas konstitucijas, jose buvo garantuotos plačiausios piliečių laisvės, bet faktiškai beveik visuomet tos laisvės būdavo suvaržytos. Taip buvo visų karalių laikotarpiais. Naujos respublikos konstitucija, palyginti, yra humaniška, jos nuostatai kairesni už bet kokios Europos valstybės konstituciją, pirmam straipsny įrašyta, jog „Ispanija yra darbininkų respublika...“, bet dar nebuvo baigta svarstyti konstitucija, kai valdžia seime pasitvirtino „Respublikai ginti įstatymą“, kuris ministeriams leidžia suvaržyti konstitucijoj garantuotas laisves, uždarinėti organizacijas, neleisti susirinkimų, streikus skelbti nelegaliais, laikyti žmones kalėjime, deportuoti ir t. t. ir t. t.

 

Ir kaip beveik visame šių dienų pasaulyj, taip ir Ispanijoj, daugiau galiojo ypatingi įstatymai ir prie valstybės vairo stovinčių asmenų savotiškos teisės, negu humaniški konstitucijų dėsniai.

 

Priimant „Respublikai ginti įstatymą“ buvo šnekama, kad jis bus taikomas monarchistams, kurie drumsčia vandenį prieš respublikonišką tvarką, bet tikrumoj visas jo aštrumas kliuvo darbininkams. Reakcionieriai greitai prisilaižė respublikai ir šiandien jie dedasi didesni respublikonai, negu tikrieji respublikonai. Jiems nereikia taikyti jokių ypatingų įstatymų. O darbininkai, kurių būklė naujoj respublikoj beveik nepasikeitė, ryžtasi savo būklę gerinti, na ir už tą ryžimąsi turi lygiai kentėti, kaip senaisiais laikais.

 

Remiantis minėtu įstatymu Gvinėjon buvo išsiųsta daugiau negu 100 angliakasių, dar daugiau buvo sukišta į kalėjimus. Tas įstatymas buvo taikomas visiems sukilimo dienomis areštuotiems darbininkams. Niekas neatiduotas teismui. Valdžiai taip daug patogiau; teisme reikalingi įrodymai, reikalingi liudininkai, bet „Respublikai ginti įstatymas“ leidžia žmogų nuteisti be minėtų reikalavimų. Didelis daugumas nė policijoj netardyti. Apskritai, visas tardymas baigdavosi tuo, kad policijos valdininkai paklausdavo vardo ir pavardės.

 

Valdžia norėjo užgniaužti stiprėjanti anarchosindikalistinį judėjimą, suėmė daug žinomų anarchistų, bet tarp tos daugumos žmonių buvo ir tokių, kurie su minėtu judėjimu buvo turėję dar labai mažai reikalų.

 

Visi suimtieji nepatenkinti šitokia būkle, bet perdaug nesiskundžia. Ispanų darbininkija yra įsitikinusi, kad anglių kasyklų savininkas ,valdžia, policija, teismas ir kalėjimas yra vienas ir tas pats dalykas. Daromi suskirstymai tiktai darbininkams apgaudinėti, o teismai, tardymai ir visa kita yra tiktai komedija. – Esame socialinio karo belaisviai ir mus paleis kada norės, – aiškinasi jie.

 

Policija savo piliečius taip pat pažįsta, ji žino darbininkų pažiūrą į policiją ir tardymus, taip pat žino, kad tardymo metu nors ir užmuštų, bet, nieko neišgautų, nes ispanai tardytojams ne tik neatsakinėja, bet ir po jokiais protokolais nepasirašo; todėl tuos tardymo reikalus atlikti ne labai ir tesiskubina.

 

Po poros ar pustrečio mėnesio paleido suimtuosius angliakasius. Paleido Verdadero Abi ir daugelį kitų, kurie buvo laikomi be teismo. Kas buvo prisidėjęs prie sukilimo, pusė bėdos, bet kas du mėnesius atsėdėjo be niekur nieko, tas respublikos vardu paleido ne vieną keiksmą.

 

Taip su sukilėliais; bet ne menkesnių keistybių yra ir su teisiamaisiais. Atrodo, kad Ispanijos policija yra nusistačiusi ne tik išaiškinti kiekvieną kriminalinį nusikaltimą, bet ir kaltininkus surasti. Kadangi tai ne toks jau lengvas dalykas, tai „kaltininkais“ lieka pirmi pasitaikiusieji. Po kiekvieno pasikėsinimo prieš policiją, po kiekvieno didesnio banko apiplėšimo, surandami „kaltininkai“. Ir dažniausiai tie „kaltininkai“ pasitaiko veiklesnieji anarchistai, sindikalistai.

 

Teismo dieną, aišku, juos paleidžia laisvėn, bet kartais valdžiai tiek tik ir tereikia laikyti suimtąjį žmogų. Barcelonoj teismo pirmininkas dabar yra buvęs gubernatorius. Jis pats žino visas bylas, nes jos buvo sudarytos jo paties gubernatoriavimo laikais. Taip pat jam aišku, kad teisiamieji bus išteisinti, užtat jis deda visas pastangas bylas atidėdinėti. Ir nuolat vis atidėdinėja.

 

Dar blogesnė teisinė būklė visokių emigrantų. Kai tik paskelbė respubliką, valdžios vardu Ispanijon buvo kviečiami visokie emigrantai, bet dabar ji apie tai nenori nieko nė girdėti. Neminėsiu čia atskirų nuotykių, bet bendrai reikalai tai toki: gali turėti visus popierius, gali turėti valdžios leidimą gyventi Ispanijoj, gali nieko nusikalstamo nepadaryti, bet užtenka policijai „medžioklės“ dieną tave areštuoti, kad būtum ištremtas. O jeigu yra kokių nors įtarimų, kad pažįsti ar palaikai ryšius su kuo nors iš FAI narių, niekas tavęs neišgelbės. Bendrai policija suimtųjų užsieniškių netardo, o jei kartais ko ir paklausia, tai vis tiek netiki. Kas nors iš laisvės turi stengtis „įrodyti“ nekaltumą, tada paleidžia, bet ir tai toki atsitikimai esti labai reti. Dažniausiai išmeta Portugalijon arba paleidžia į Prancūzijos Pirėnus...

 

Tokia jau dalis visų revoliucionierių, tokiais keliais atėjo revoliucijos, tokiais ir būsimos ateis...

 

Vincas Davainis. Sukilusi Ispanija. Kaunas: Prometejas, 1933

 

Skaityti toliau 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti