Vincas Davainis. Sukilusi Ispanija. Socialinės revoliucijos žingsniai (2)
Vincas Davainis. SUKILUSI ISPANIJA

sukilusi ispanija        Pabaiga. Skaityti pradžią

 

        Bet protesto bangos perėjo ne vien tiktai Barceloną. Jos apėmė visą Katalūniją ir kitas Ispanijos provincijas. Persimetė į miestelius ir kaimus ir tenai reiškėsi dar griežtesnėmis formomis, negu pačioj Barcelonoj. Madride buvo smarkus susišaudymas su civiline gvardija ir kareiviais, Leridoj iš abiejų pusių buvo sužeistų ir užmuštų, Valencijoj sprogo dvi didelės bombos ir buvo smarkūs susišaudymai, Kadikse, Murcijoj, Geronoj ir kituose didesniuose miestuose pasikartojo tie patys reiškiniai.

 

Ypač griežti revoliucionieriai buvo mažesniuose miesteliuose ir kaimuose, kur policijos jėgos buvo visiškai likviduotos. Ripolete ir Sardanjoloj išvaikė kai kuriuos ten esančius policininkus, užėmė miesto savivaldybės namus, numetė valdišką vėliavą, vietoj jos įkėlė kitą – raudonos ir juodos spalvos ir paskelbė laisvąjį komunizmą.

 

Salente, tam pačiam Salente, kuris praeitais metais buvo kartu sukilęs su visais Liobregato kasyklų apylinkės kaimais ir pradėjęs laisvojo komunizmo dienas, buvo apsupta civilinė gvardija, užmuštas jos viršininkas, o visi kiti kareiviai nuginkluoti.

 

Tarrasoj, kuri praėjusiais metais, protestuodama prieš darbininku deportavimą į Afrikos Sacharą, buvo sukilusi, išvaikiusi visus valdžios atstovus ir iš savivaldybės rūmų paskelbusi laisvąjį komunizmą, taip pat buvo smarkūs susirėmimai su civiline gvardija.

 

Padralbos Valencijos kalnuose esančio nemažo miestelio gyventojai apie šiuos įvykius sužinojo tiktai pirmadienį. Jie manė, kad jau prasidėjusi socialinė revoliucija, ir, nenorėdami atsilikti nuo kitų Ispanijos provincijų, iš ten buvusių civilinės gvardijos kareivių atėmė ginklus, sunaikino jų būstą ir liepė eiti kitur ieškotis vietos, kur galėtų užsidirbti duoną. Tuo tarpu patys, be jokio šūvio ir niekam nesipriešinant, paskelbė laisvąjį komunizmą ir pradėjo registruoti visus norinčius dirbti, pabrėždami, kad įsistiprinus naujajai tvarkai maistą galės gauti tiktai dirbantieji.

 

Bugarros gyventojai padarė tą patį. Tiktai jie, paskelbdami naująją santvarką, išnešė į aikštę visus senus savivaldybių dokumentus, visus, ligi paskutinio popierėlio, ir iškilmingai sudegino. Vėliau buvo bepradedą tvarkytis naujais pagrindais, bet sekančią dieną ligi jų atėjo žinia, jog artėja didelės policijos jėgos, kurios vėl nori vietos kareivinėse pasodinti civilinę gvardiją. Visas Bugarros miestelis nutarė užsidaryti savo lūšnose ir visai nesirodyti atvykstantiems policininkams. Kai miestelio galan įvažiavo pirmas policijos automobilis ir iš jo išlipo šeši policininkai, pasigirdo viena šūvių papliūpa, nuo kurios trys policininkai buvo vietoj užmušti, o du smarkiai sužeisti, kurie vėliau mirė ligoninėj. Paskui sekąs automobilis tiktai privažiavo prie kaimo galo, surinko sužeistuosius ir mirusius ir grįžo atgal į Valenciją.

 

Visą naktį miestelis atrodė išmiręs, niekur nebuvo matyti žmonių, bet žinia apie įvykius naktį pasklido po visą miestą. Šovusieji jau suprato, jog jų laukia liūdnas likimas. Žinojo, jog kitą dieną atvyks dar didesnės policijos jėgos, ilgai nedelsę pasiėmė savo ginklus ir paryčiu, atsisveikinę su savo draugais, išėjo į kalnus, kol visame krašte kilusi revoliucija leis jiems vėl grįžti prie savųjų.

 

Kitą dieną miestelį apspito apie penki šimtai civilinės gvardijos kareivių, bet ir šį kartą gatvėse nebuvo matyti nė gyvos dvasios, net šunes, ir tie priemenėse uždaryti tylėjo. Šis nepaprastas mirusio miestelio vaizdas civilinei gvardijai įvarė dar daugiau baimės, ir ji šaudė į kiekvieno namo langus ir duris. Nors kaimelyj tebebuvo tiktai darbo išvarginti vyrai, moterys, seniai ir vaikai, kurie, pamatę langus daužančias kulkas, sugulė ant žemės, bet civilinė gvardija rado reikalinga kulkomis sudaužyti visus lūšnų langų stiklus.

 

Bet smarkiausios policijos ir valstiečių kovos įvyko Kasas Viechas kaime, kuris randasi Kadikso provincijoj.

 

Kasas Viechas kaimo ūkininkai, kurių yra ne daugiau kaip pusantro tūkstančio, gyvena labai skurdų gyvenimą. Visi minta žemės darbu, bet nė vienas jų neturi nė vienos kvadratinės pėdos žemės. Visos tos apylinkės, kurias tiktai akis gali aprėpti nuo aukščiausio kalno viršūnės, priklauso grafui Medinačeli, kuris yra įveltas į rugsėjo mėnesio monarchistų sukilimą ir kurio turtų dalį valdžia jau yra konfiskavusi. Nuo Kasas Viechas ligi pirmos geležinkelio stoties yra 42 kilometrai, o ligi pirmo žmoniškesnio vieškelio – 12. Be paties grafo Medinačeli, apie šį kaimelį niekas nieko negirdėjo ir nežinojo. Jis buvo visų užmirštas ir visų apleistas.

 

Antradienį, sausio mėn. 10 dieną, į kaimelį atėjo žinios, jog visa Ispanija verdanti ir, ko gero, jau prasidėjusi revoliucija. Ir tuo metu, kai kitose Ispanijos vietose protesto bangos jau buvo aprimusios, Kasas Viechas kaimo gyventojai pasiryžta išvyti iš savo kaimo civilinę gvardiją.

 

Jie apsupa gvardijos kareivines ir pasiūlo gvardijai geruoju atiduoti ginklus ir ramiai išvykti ten, iš kur yra atvykusi. Pastaroji nesiryžta geruoju ginklų atiduoti, todėl netrukus prasidėjo susišaudymas. Kai buvo mirtinai sužeistas civilinės gvardijos kapitonas, buvo duotas įsakymas išsikraustyti civilinės gvardijos kareivių žmonoms ir vaikams, nes buvo matyti, kad susirėmimas būsiąs labai rimtas. Kaimiečiai išleido gvardiečių moteris ir vaikus ir, visai jų neliesdami, leido apsigyventi ramiose vietose.

 

Kovos tęsėsi tol, kol pasidavė visi civilinės gvardijos kareiviai, kurių daugumas buvo smarkiai sužeisti. Bet kitą dieną žinios pasiekė Kadikso gubernatorių, kuris pasiuntė policijos kuopą į Kasas Viechas kaimą. Atvykstančioji policija jau rado išardytus tiltus ir greitomis iškastus apkasus. Ten pat rado ir kaimiečių sargybas, kurios policijos kapitonui pareiškė, kad jie nieko nėra padarę, bet tiktai išviję civilinę gvardiją, ir jeigu civilinė gvardija negrįšianti į kaimą, ten būsiąs kuo didžiausias ramumas.

 

Policija, nesileisdama į didesnes kalbas, tuojau pradėjo šaudyti ir, žinoma, lengvai prasilaužė pro silpnus kaimiečių apkasus. Bet daug sunkiau buvo įžengti į patį kaimą. Ten juos jau pasitiko taikli šautuvų ugnis, kuri smarkiai sužeidė kai kuriuos policininkus ir policijai pastojo kelią įžengti į kaimą.

 

Kai atvyko dar pora policijos kuopų, pavyko pralaužti kaimo sienas ir įžengti į patį kaimą. Bet ten esantieji kaimiečiai susirinko savo vado namuose ir atvykusiai policijai nenorėjo pasiduoti.

 

Kaimiečiai dėl to namo kovojo krauju ir gyvybe. Kai po ilgų susišaudymų policija negalėjo priversti kaimiečių pasiduoti, atsirado pora drąsiu policininkų, kurie prišliaužė prie namo ir šautuvų buožėmis pradėjo daužyti priemenės duris. Duris atidarė pats namų savininkas Seisdedos (5), bet čia pat tarpduryj krito mirtinai sužeistas policininkas, o kai antrasis bandė griebtis ginklo, įniršęs namo savininkas puolė policininką, atėmė iš jo šautuvą, įsitempė į priemenaitę, parsimetė ant žemės ir peršovė dešiniąją ranką, kad pastarasis negalėtų šaudyti. Paskui jį įmetė į tvartą. Vėliau, apsupusios policijos dalims be pertraukos šaudant, tas pats Seisdedos išėjo laukan ir atsikabino užmušto policininko revolverį.

 

Viduje revoliucinių kaimiečių buvo nedaug: tėvas su savo jaunu sūnumi ir dvidešimties metų dukterimi Libertaria (6), josios sužadėtinis Galinito, vietos anarchosindikalistų sindikato sekretorius ir dar keletas pasiryžusių valstiečių. Libertaria nedraudė nei mylimo tėvo, nei mylimojo, bet visą laiką buvo jų geriausioji padėjėja.

 

Jie šaudėsi ištisą parą, ir iš Seisdedos namų paleistų kulkų žuvo ne mažas skaičius policininkų, bet policija dėl ypatingos namo strateginės padėties negalėjo prie jo prieiti. Iš dviejų pusių pastatė kulkosvaidžius ir kulkosvaidžių kulkomis sukapojo ne tiktai stogą, bet ir sienas. Kai valstiečiai pamatė, jog name juos gali pasiekti kulkos, tada jie persikėlė į tvartą. Tvarto sienos buvo mušto molio, jų negalėjo pramušti net kulkosvaidžių kulkos; pro siaurus sienų langus jie galėjo kuo geriausiai matyti priešą ir jį šaudyti.

 

Policijos kapitonas, įsitikinęs, jog paprastomis kulkomis nepriversiąs revoliucionierių pasiduoti, rytui auštant įsakė paleisti keletą degamų bombų, nuo kurių užsiliepsnojo Seisdedos namas. Kada pradėjo kristi liepsnojantis stogas ir viduj esantiems maištininkams nebuvo kur dingti, siauru takeliu pasileido bėgti iš namo. Bet bebėgančius iš namo jau pasitiko smarkus kulkosvaidžių lietus. Ir čia, prie Seisdedos kluono, įvyko didžiausioji paskutinių laikų tragedija: buržuazijos pasiųstieji agentai ne tiktai padegė ramaus valstiečio namus, bet užmušė jį pati, besigelbėjantį nuo ugnies. Paskutiniais policijos pranešimais nuo kulkosvaidžių kulkų žuvo pats Seisdedos, žuvo jo jaunas sūnus, žuvo du jo giminiečiai ir dar trys jame buvusieji revoliucionieriai. Nuo kulkosvaidžių kulkų žuvo ir vienintelė jo duktė Libertaria. Kaip per stebuklą išliko gyvas tiktai jos mylimasis, kuris, nors ir sužeistas, pasinaudojo ryto tamsa ir paspruko.

 

Su didžiausia širdgėla Kasas Viechas kaimiečiai žiūrėjo į Monteano Cruz, vadinamo Seisdedos, rūkstančius namus ir dar labiau jiems suspaudė širdį žinia apie nelaimingą Cruz likimą, kuris jį ištiko prie jo paties kluono. Monteano Cruz, Seisdedos, jo šeimos ir jo draugų tragedija yra visų Ispanijos valstiečių tragedija, o pats Cruz yra tos tragedijos simbolis, nes žodis Cruz reiškia dar ir Kryžių.

 

Galinito, vietos sindikato sekretorius, nors ir sužeistas, paspruko į kalnus. Į kalnus taip pat išvyko ir kiti ginklus sugebantieji vartoti vyrai. Neskaitant policijos užmuštų aštuoniolikos kaimiečių, paskutiniais policijos pranešimais Kasas Viechas kaime trūksta 40% gyventojų. Jokia paslaptis, kad jie visi yra išvykę į kalnus, kur jų negali prieiti jokia policija. Prie Kasas Viechas maištininkų taip pat prisidėjo Medina Sidonija ir Kotui didelių apylinkių valstiečiai. Valdžiai gerai žinoma, jog jie yra puikiai ginkluoti, nes čia vienur, čia kitur priverčia bėgti gana stiprius raitus civilinės gvardijos būrius.

 

Kalnams ištirti ir nustatyti sukilėlių buveinėms valdžia pasiuntė net kariškąjį orlaivį, bet jis, apsukęs didelę kalnų dalį, nieko negalėjo surasti, nes krūmokšniais apžėlusiuose kalnuose sunku įžiūrėti visą amžių tuose kalnuose praleidusį ir iš tų kalnų mitusį valstietį.

 

Galimas dalykas, kad vietos buržuazijai respublikoniškos valdžios rankomis pavyks sugauti kai kuriuos į kalnus išvykusius valstiečius, gal būt pasiseks suimti vieną kitą civilinės gvardijos užmušėją, taip pat gali pasisekti sudaryti kai kuriems maištininkams bylas, bet jai jau nepavyks sulaikyti ispanų darbo liaudį nuo žingsnio į naują santvarką. Pirmomis šio protesto dienomis visa juodoji reakcija prieš darbo klasę reikalavo kuo didžiausių represijų, o vidaus reikalų ministeris, išėjęs iš ministerių kabineto posėdžio, spaudos atstovams davė suprasti, jog paskutiniuose įvykiuose dalyvavusieji darbininkai bus atiduodami karo teismams. Bet užteko jam tiktai šiuos žodžius ištarti, ir visa darbo klasė pradėjo bruzdėti.

 

Anarchosindikalistinės Darbininkų Konfederacijos komitetas tuojau išleido didžiulį atsišaukimą į ispanų darbo klasę ir savo narius, kuriame pabrėžia, jog Konfederacija neorganizavo paskutinio judėjimo ir savo nariams neliepė pradėti nei paprasto, nei revoliucinio streiko. Bet ji neslepianti, jog nesmerkianti kai kurių anarchistinių grupių protesto priemonių prieš kas kartą vis siaučiančią reakciją ir solidarizuojanti su reakcijos naguosna pakliuvusiais draugais. Jeigu gi buržuazija pradės suimtuosius „teisti“ karo teismais, ji įsakysianti visiems savo nariams pradėti visuotinį protesto streiką, kuris labai lengvai gali tapti revoliuciniu.

 

Šis pareiškimas privertė sumažinti jau pašlijusios buržuazijos apetitus, nes ji labai gerai žino, kad revoliucinio Konfederacijos streiko taip lengvai numalšinti ji nepajėgsianti. Toliau matantieji jos atstovai patys abejoja, ar jį pajėgtų numalšinti.

 

O įsakymą pradėti revoliucinį streiką, kaip mini tas pats Konfederacijos nutarimas, ji gali duoti pirmąją jai patogią dieną...

 

Kai Aukštojo Liobregato darbininkai praeitais metais pirmą kartą paskelbė laisvąjį komunizmą ir per keletą sukilimo dienų parodė, jog darbininkai – tegu bemoksliai, beraščiai ir be tinkamo auklėjimo – pajėgia dirbti ir tvarkytis be viršininkų ir išnaudotojų, jie pralaužė didžiausią abejojimų sieną ir įrodė, jog naujoji santvarka yra galima. Nuo to laiko daugeliui tapo aišku, jog laisvasis komunizmas nėra neįgyvendinamoji ir nepasiekiamoji anarchistų svajonė, bet tokia visuomenės santvarka, kurią galima šiandien, ryt arba poryt pradėti kurti.

 

Tai patvirtina tie faktai, jog šiemet jau keliolika tos pačios Ispanijos miestų ir kaimų drįso panaikinti seną santvarką, paskelbė laisvąjį komunizmą ir ėmėsi pirmųjų žingsnių jam įgyvendinti. Sukilusiuose miesteliuose plevėsuojančios raudonos ir juodos vėliavos nėra paprastu maišto simboliu, bet jos taip pat reiškia pradžią naujos santvarkos, kuri yra pagrįsta darbu ir teisingumu.

 

Kad ši tvarka gema iš susipratusios darbo liaudies širdžių gilumos matyti iš tų veiksmų, kuriais imamasiįgyvendinti pirmieji reikalingi darbai. Jeigu panagrinėsime pirmuosius žingsnius bet kurioje vietoje, kur buvo bandoma įvesti laisvasis komunizmas, pamatysime, jog tie kaitrios saulės nudeginti kaimiečiai, arba visai paliegę kasyklų darbininkai, parodė didelį sumanumą ir aukštus humaniškumo jausmus.

 

Maždaug visuose naująją tvarką paskelbusiuose kaimuose pirmiausia kyla buržuazijos nuginklavimo klausimas. Kaimiečiai, pasiėmę turimuosius ginklus, pirmiausia eina į tuos namus, kur žino, kad gyventojas nepuls su ginklu rankoje, ir jam pasiūlo prisidėti prie naujos santvarkos gynėjų arba atiduoti ginklus. Jeigu prisideda, tuo padidina savo narių skaičių, jeigu atiduoda ginklą, geriau apsiginkluoja tas, kuris ėjo pasikišęs pjautuvą.

 

Vėliau eina kelti žinomus darbo klasės priešus, jiems išaiškina reikalą ir pasiūlo tuojau atiduoti ginklus. Pastarieji ginklus atiduoda dažniausiai be jokio pasipriešinimo, nes jie tikrajai kovai niekad netiko, jie visuomet dėdavosi drąsuoliais, kai turėdavo paklusnius ir už pinigus mirti einančius ir jų reikalus ginančius darbininkus. Kada nuginkluoja didžiumą buržuazijos ir surenka pakankamą ginklų skaičių, tada eina prie valdžios atstovų: monarchijos laikais rinktų savivaldybių narių, prie tarybos narių, prie burmistrų, seniūnų arba viršaičių. Vietomis šie valdžios atstovai patys prisideda prie naujos tvarkos šalininkų, bet dažniausiai (tai ryški visos Ispanijos savivaldybininkų žymė) jie staiga apserga. Atėjusieji darbininkai nė į kalėjimą jų neveda, bet pastato sargybą ir laukia, kol savivaldybininkas pasveiks arba prisidės prie naujosios santvarkos.

 

Neužmiršta, aišku, ir vietos klebono, nes visi Ispanijos kunigai, nors liaudį ir įtikinėja Dievo Apvaizdos galia, bet patys ja, matyt, netiki, nes dažniausiai esti labai gerai ginkluoti. Kai darbininkai pradeda belsti į jo duris, jis, žinoma, mano, jog revoliucionieriai atėjo jį užmušti. Bet kai pastarieji jam išaiškina, jog jie nori tiktai ginklus surinkti, tad jis atidaro duris ir atiduoda ginklus. Vietomis sukilėliai nei nekrečia klebono namų, bet pasitiki jo tartu žodžiu.

 

Tuo tarpu pradeda švisti ir pradeda bruzdėti ir judėti visas miestelis. Vieni renkasi prie savivaldybės namų, o antrieji eina prie civilinės gvardijos kareivinių. Civilinės gvardijos viršininkui ir kareiviams praneša, jog laimėjo laisvasis komunizmas ir todėl kviečia atiduoti visus ginklus. Čia pat pabrėžia, jog jiems nieko nedarysią, o jeigu jie nori ir toliau pasilikti gyventi naujoj komunoj, turės dirbti kartu su visais darbininkais.

 

Savivaldybės aikštėj visas miestas arba kaimas padaro pirmą viešą nutarimą, kuris jau visiems yra privalomas. Dažniausiai ten nutariama sunaikinti savivaldybės dokumentai, kuriuose nėra nieko kito sužymėta, kaip kaimiečiams kraunami mokesčiai, pabaudos ir naujokų šaukimo bei kareiviavimo lapai. Tame susirinkime nutariama nuleisti valstybinė vėliava ir iškeliama juoda ir raudona vėliava. Ten pat priimami ir pirmieji nutarimai darbo pasiskirstymo reikalu, išrenkama komisija, kuri rūpinasi visą kaimą aprūpinti maistu.

 

Tose vietose, kur civilinė gvardija atsisako kalbėti su sukilusiais valstiečiais ir darbininkais, tuojau prasideda susišaudymas. Bet buvo ir tokių vietų, kaip, pav., Rinconada, Andalūzijoj, kur civilinė gvardija atsisakė duoti ginklus, bet taip pat nepuolė kaimiečių. Pastarieji ten pastatė savo sargybas, kad negalėtų išeiti ir kliudyti naujai tvarkai, tuo tarpu patiems civilinės gvardijos kareiviams pasakė, jog už kelių dienų jūs patys įsitikinsite, jog laisvasis komunizmas jau yra realybė, jog prievarta jau yra pasibaigusi visiems laikams, ir už keletos dienų jūs patys mesite savus ginklus, nes jie nėra duonos gaminimo įrankiai, ir pasiėmę kastuvus ateisite dirbti kartu su savo broliais išlaisvintą žemę.

 

Bet... už poros trejetos dienų atėjusieji civilinės gvardijos ir policijos batalionai išardo darbininkų trokštamos santvarkos pradus, daugelį surakina ir išveža į didžiųjų miestų kalėjimus, o vietos kareivinėse vėl apgyvendina civilinę gvardiją. O jeigu kur naujos tvarkos nešėjai pasiryžta ginklu rankose ginti savo užvestą tvarką, ten civilinė gvardija ne tik kulkosvaidžius ir rankines bombas pradeda vartoti, bet padegamomis bombomis išdegina visas sodybas, o nuo ugnies bėgančius kaimiečius išskina kulkosvaidžių ugnimi...

 

Kokia skirtinga yra vienų ir kitų elgsena! Kai vieni tampa padėties viešpačiais, niekam nei plaukas nuo galvos nenukrinta, niekur nevartojama prievarta, niekam neprapuldomas ir nesugadinamas mažiausias menkniekis, bet vos tiktai grįžta buvusieji valdovai, upėmis nuteka kraujas, dūmais nurūksta sodybos ir kalėjimai prisipildo pančiais apkaltų žmonių.

 

Bet tiktai šios elgsenos skirtumu galima išaiškinti tos jėgos stiprumą, kuri nuveikia šautuvus, kulkosvaidžius ir degamąsias bombas; tiktai šiais nepaprastais liaudies gerais norais galima išaiškinti ta aplinkybė, jog praeitais metais laisvasis komunizmas buvo paskelbtas tiktai Aukštajame Liobregate, Figolose, o šiemet jį paskelbė dešimtys po įvairius Ispanijos kampus išmėtytų miestelių ir kaimų; tiktai šiais aukštais humanizmo jausmais galima išaiškinti visas tas ispanų darbo liaudies simpatijas naujai santvarkai, reiškiamas paskutinio protesto aukomis.

 

Ispanų darbo liaudis turbūt bus pirmoji, kuri ne tik Europai, bet ir visam pasauliui per socialinę revoliuciją praskins kelią į naująją laisvės santvarką.

 
1933. I. 14
 
______________________ 
 
(5) Pravardė Šešiapirštis.
(6) Vardas Laisvoji.
 
Vincas Davainis. Sukilusi Ispanija. Kaunas: Prometejas, 1933.