Stewart Home. Kultūros antpuolis. Pabaiga
Stewart Home. KULTŪROS ANTPUOLIS

stewart home kulturos antpuolis        Neturėdamas kantrybės, laiko ir temperamento, kuris leistų atlikti studiją, trunkančią visą gyvenimą, aš net ir neapsimetinėsiu, kad sukūriau užbaigtą istoriją. Tačiau apmatai, kuriuos čia pateikiau, yra pakankami, kad įtikintų bet kurį, net patį ciniškiausią skaitytoją, jog tokia tradicija, kuri sieja futurizmą, letrizmą ir „Klasių kovą“, tikrai egzistuoja ir kad iki šiol dar niekas kitas (bent jau anglų kalba) jos taip ir neaprašė. Šios knygos kalba – tai politinė-kultūrinė agitacija ir protestas, o pačiai knygai tinkamiausias apibūdinimas – savilaida, nes jokie kiti konvenciniai apibūdinimai netinka. Tai saviorganizacija, paremta disidentine tradicija. Jos sekėjai dažnai rengia įvairias akcijas ir jas iškart dokumentuoja. Dauguma jų tekstų spausdinami pačių pastangomis ir lėšomis. Kaip tik tokie tekstai ir yra tikrieji asmeninių pasipriešinimo judėjimų komentarai.

 

Vietoje žodžio „self-publishing“ (liet. – savilaida) aš net siūlyčiau rusišką terminą „samizdatas“, nes jis aprėpia kur kas daugiau prasmių. Tai buvo kolektyvinių veiksmų tradicija, iš pat pradžių politiškai susijusi su antibolševikiniu komunizmu, nors tam tikra šių partizanų dalis prisidėjo prie trockistų, fašistų ir netgi stalinistų. Kadangi tai nėra – griežtai tariant – politinė tradicija, jos ideologinis pagrindas ne visada aiškus. Visuose savo manifestuose jie pabrėžė kolektyvinius veiksmus, todėl šią veiklą reikėtų įvardyti kaip socializmą.

 

Faktiškai visi „samizdato“ aktyvistai nuo 1945 m., buvo gerai susipažinę su futurizmo ir dada įdirbiu šioje srityje. Pavyzdžiui, G. W. Zealotas straipsnyje „Neoism Om Taka Taka“ (Computer Graphic Conspiracy, Montreal, 1986) rašo:

 

„Aš buvau piligrimas išdžiūvusioje oficialiosios kultūros dykroje, visiškai subankrutavusiame niekale, organizuoto meno griuvėsiuose. 15 metų buvau išmestas iš mokyklos už tai, kad deklamavau Tristano Tzaros eilėraščius meno mokyklos mokytojų ir tėvų susirinkime, tuo tarpu mano padėjėjai pylė kibirus spagečių susirinkusiesiems ant galvų, o paskui mes kirviais sukapojome mokyklos sceną.“

 
O G. Debord’as „Spektaklio visuomenėje“ teigė:
 

„Dadaizmas ir siurrealizmas – tai dvi meno kryptys, kurios baigia modernaus meno erą, nors dadaistai ir siurrealistai buvo tik didžiausią antpuolį surengusio tarptautinio revoliucinio judėjimo amžininkai. Šio judėjimo nuslopinimas įkalino meno mirtį skelbiančius judėjimus tame pačiame meno narve, kurį šie manė griauną. Tai ir buvo pagrindinė jų nerangumo priežastis. Dadaizmas ir siurrealizmas yra vienas su kitu susiję ir vienas kitą neigiantys reiškiniai. Prieštaravimas tarp jų kilo todėl, kad kiekvienos iš šių grupuočių suformuluota radikali kritika buvo savaip vienpusiška. Dadaizmas norėjo slopinti meną jo nerealizuodamas, o siurrealizmas norėjo realizuoti meną jo neslopindamas. Vėliau suformuluota situacionistų kritinė pozicija skelbė, kad slopinimas ir realizacija yra neatsiejami vienas nuo kito siekiant sunaikinti meną.“

 

Visos „samizdato“ tradicijos atšakos, nuo letrizmo iki šių dienų, pripažino futurizmo, dadaizmo ir netgi – iki tam tikro lygio – siurrealizmo įtakas, bet jas tęsė skirtingais būdais, nors ir turėjo vieną bendrą tikslą – pateisinti save. Kaip minėjau, istorinis ankstyvųjų šios tradicijos formų įvertinimas neapsiėjo be akivaizdžių iškraipymų, tačiau melo ir sąmoningų iškraipymų vertinant reiškinius, atsiradusius po 1945 m., buvo kur kas daugiau. Ypač iškraipytas spektosituacionizmas – ir pačių jo narių, ir sekėjų. Pavyzdžiui, angliškai kalbančiam pasauliui judėjimo sekėjai išvertė ir paskelbė tik politinius situacionistų judėjimo tekstus. Todėl situacionistų sekėjas Larry Law pamflete „Buffo!“ (Spectacular Times, London, 1984) galėjo teigti:

 

„1958 m. Italijoje situacionistas G. P. Gallizio surengė pirmąją „industrinės tapybos“ parodą. Drobė buvo vyniojama iš ritinio ir keliavo į mašiną, kurioje buvo tiesiog taškoma dažais. M. Bernstein rašė: „Vieni pranašumai ir jokių problemų su formatu – drobė atkerpama pagal kliento pageidavimus; jokių nekūrybingų periodų, nes „industrinei tapybai“ nebereikia įkvėpimo, – svarbiausia gerai suderinti mechanizmus, kad dažai nesudžiūtų; jokių metafizinių temų, nes tai ne mašinų reikalas; jokių abejotinų meistrų reprodukcijų, jokių vernisažų – visur, ne vien Italijoje. Nors buvo sunku išlaikyti rimtus veidus, jie sugebėjo eksponuoti ir parduoti savo „industrinės tapybos“ darbus Turine, Milane ir Venecijoje.“

 

Kaip jau įsitikinome, G. P. Gallizio ir SI į „industrinę tapybą“ (IT) žiūrėjo labai rimtai – kaip į griaunamąją jėgą. O pats terminas buvo vartojamas siekiant pabrėžti apimtis, o ne gamybos būdą. IT buvo kuriama tradiciniais amatininkų metodais, o jos kūrėjai, kitaip nei L. Law fantazijose, neturėjo jokių mašinų, kurios tiesiog taškytų dažus ant drobių.

 

„Samizdato“ principai, būdami visiškai utopinio pobūdžio, skverbiasi į visas gyvenimo sferas. Be to, „samizdato“ antiprofesionalizmas suteikia naujų galimybių kultūrinei ir politinei veiklai, atribodamas ją nuo rimto mokslinio tyrimo. Kadangi vakarietiška visuomenė spartina visuotinę specializaciją, ji kartu siekia pažaboti „samizdato“ dinamizmą ir taip gimdo konfliktinę situaciją. Tokiu būdu 1962 m. Situacionistų Internacionalas skilo į dvi dalis – vienoje susibūrė profesionalūs menininkai, kitoje – politiniai teoretikai.

 

Beveik visais atvejais „samizdato“ judėjimai patys intensyviausi būna ankstyvosiose stadijose, bet pasitaiko ir išimčių. Pavyzdžiui, neoistai buvo tik išdaigas krečiantys jaunuoliai, kol prie Monrealio grupės prisidėjo kitos grupės ir asmenys iš visos Šiaurės Amerikos, o vėliau ir iš Europos. Tai, be abejo, yra išimtis, tačiau gaila, kad „samizdato“ judėjimai nesupranta, jog šio reiškinio susilpnėjimas tampa veiklos pabaigą skelbiančiu ženklu.

 

„Samizdato“ šalininkai priešinasi viskam, kas tik priimtina vakarietiškai visuomenei. Nuolat naudojama šoko taktika padeda išlaikyti atsiribojimo jausmą, tačiau taikoma pernelyg dažnai praranda poveikio stiprumą. Ikonoklazmas savo esme yra itin apibrėžtas laiko. Fluxus judėjimas būtų kur kas daugiau pasiekęs, jeigu būtų nutraukęs veiklą 1966 m.

 

„Samizdatas“ – prieštaravimų junginys, tačiau tai netrukdo apibūdinti (jau kalbėjau įžangoje) pagrindinių jo savybių skaitytojui, kuris tuo niekada neužsiiminėjo. Netgi tie, kurie griežtai prieštarauja „samizdato“ principams, žino – tai jų dažniausiai nedžiugina – apie pažintines ir fizines galimybes, atveriamas šios beprotiškos veiklos srities.

 

Norėdamas supaprastinti šios istorijos dokumentavimą, esu iš karto priverstas atsiriboti nuo teroristinių grupių (pavyzdžiui, „Piktųjų brigadų“) indėlio į „samizdato“ tradiciją (52). Nesugebėjau giliau išnagrinėti ir tokių originalių tekstų kaip V. Solanas „S.C.U.M. manifestas“ (53) įnašo arba atskleisti prieštaravimų teiginiuose, kad „samizdatas“ yra pasipriešinimas meno ir politikos diktuojamam diskursui. Prie to bus galima grįžti vėliau.

 

„Samizdatas“ – tai gyva tradicija. Tol, kol išliks tokia visuomenė, kokią turime dabar, tol egzistuos ir opozicija jai. Nė vienas individualus judėjimas, save a priori apibrėžiantis kaip šio reiškinio dalį, nėra vertas, kad jį priskirtum „samizdatui“. Šios istorijos sukūrimo faktas nereiškia, kad „samizdato“ tradicija jau išsisėmė. Atsiras naujų judėjimų ir, žinoma, aš nebegalėsiu jų įtraukti į šią jau parašytą knygą.

 

Manau, „samizdato“ gyvybingumas yra daugiau nei pakankamas įrodymas, kad radikali kultūrinė ir politinė agitacija būtina papuvusiai mūsų visuomenei, kurioje šiuo metu mums tenka gyventi. Kultūrinė agitacija neturi slėpti savo propagandinės kilmės po daugiaprasmių šaradų skraiste. Savo ruožtu nesitikiu, kad pavieniai atskalūnai sugebės kada nors paveikti daugumos visuomenės narių sąmonę. Bet kiekvienas mėgsta būti pamalonintas mintimis, kurios atitinka jo ideologinius įsitikinimus, – tai ir atlieka „samizdatas“: jis kalba tiems, kurie nori tas mintis išgirsti, ir kritiškas tiems, kurie jų nenori net girdėti. Įvertindami, kad valdančiųjų klasių mąstymo struktūros įtvirtinamos per edukacinę sistemą ir žiniasklaidą, galime tik pasidžiaugti „samizdatą“ vis dar turint tokį pasisekimą.

 

___________________

 

(52) Prisipažįstu, kad kiek ignoravau geografinius ypatumus ir vietomis pernelyg išryškinau įvairių judėjimų panašumus. Pavyzdžiui, letrizmas ir spektosituacionistų teorija buvo labai akivaizdus prancūzų kultūros produktas (plačiausia šio termino prasme), o pankai ir „Klasių kova“, be abejonės, – britų. Panašiai būtų galima įvardyti ir spektosituacionistų teoriją, paremtą prielaida, jog kapitalizmas jau nugalėjo savo vidinius prieštaravimus, – tai akivaizdus 7-ojo–8-ojo dešimtmečių produktas, nes būtent tada pasaulio ekonomika sparčiai augo. Aš nekreipiau daug dėmesio į aprašytų judėjimų geografines ir laiko ypatybes, kad kuo lakoniškiau ir aiškiau pateikčiau savo svarbiausius argumentus.

 

(53) Ultrafeministinių jėgų nemokšiškumas mane verčia susilaikyti nuo bet kokių spekuliacijų apie V. Solanas teksto įtaką vietos „samizdato“ tradicijoms. Esu įsitikinęs, kad netikslinga šį faktą išskirti iš specifinės aplinkos vien todėl, kad man tai atrodytų konceptualiai artima. Apie japonų fenomeną „gutai“ nieko nerašiau tik todėl, kad neturėjau pakankamai informacijos ir negalėjau nuspręsti, ar jie turi ką nors bendra su mano aprašyta tradicija.

 

Stewart Home. Kultūros antpuolis: utopinės srovės nuo letrizmo iki „Klasių kovos”. Iš anglų k. vertė Redas Diržys. K.: Kitos knygos, Juodraštis, 2009.

 

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti