Stewart Home. Kultūros antpuolis. Pankai
Stewart Home. KULTŪROS ANTPUOLIS

stewart home kulturos antpuolis        Pankai buvo toks judėjimas, kurio dauguma dalyvių, kaip ir pašto meno atveju, nelabai gerai suvokė savo šaknis. Kai kurie kritikai juos kildino iš spektosituacionistų teorijų. Tipiškas tokios pozicijos pavyzdys – Dave’o ir Stuarto Wise’ų „Muzikos pabaiga“ (Box V2, Glasgow, 1978):

 

„Muzikinis situacionizmas gimė pasipuošęs pankų ir „naujosios bangos“ maišto įvaizdžiais. Tačiau situacionistų įtaka galėtų būti akivaizdi nebent tik „The Sex Pistols“ atveju, o maištingas modernias meno formas (ypač literatūros ir vaizduojamojo meno srityse) į muziką perkėlė tokie tarpininkai kaip „Velvet Underground“ ir Lou Reedas. Senojo kultūrinio avangardo liekanų užrijęs muzikos pasaulis atgimė naujam avangardui... Pankus būtų galima kildinti iš situacionistų anglų sekcijos, kuri vėliau išsivystė į „King Mob“. „The Sex Pistols“ vadybininkas Malcolmas McLarenas draugavo su situacionistinės kritikos aktyvistais ir savo veiklai pritaikė keletą jų šūkių bei požiūrių. E. P. „Pretty Vacant“ buvo reklamuojamas tiesiai iš „Point Blank“ žurnalo iškirptomis dviejų trenerių figūromis, kuriems pripiešti žodžiai NUOBODYBĖ ir NIEKUR.“

 

Deja, atrodo, kad D.ir S. Wise’ai pervertino spektosituacionistų svarbą ir indėlį į pankų atsiradimą bei raidą. Bet tai neturėtų stebinti, nes teksto publikavimo metu G. Debord’o ir Paryžiaus leidyklos „Champ Libre“ formuojama aplinka buvo labai madinga. Nors Wise’ai ir pasišaipė iš „mazerfakerių“ bei „King Mob“, teisybės dėlei reikia pripažinti, kad pastarųjų įtaka pankams buvo kur kas didesnė nei spektosituacionistų (36). Iš tiesų spektosituacionistų Anglijos grupė buvo išmesta iš Internacionalo vien dėl to, kad bendradarbiavo su asmenimis, įsteigusiais „mazerfakerių“ judėjimą. Būtent tos išmestųjų grupės pagrindu ir susikūrė „King Mob“ grupė. Wise’ai priekaištavo už „Point Blank“ iliustracijų plagijavimą, bet kažkodėl visiškai pamiršo, kad tuometinis „Point Blank“ iliustratorius ir „The Sex Pistols“ meno direktorius Jamie Reidas tiesiog panaudodavo savo iliustracijas! (37)

 

Nors keletas pankų judėjimo branduolio narių puikiai išmanė spektosituacionistų teoriją, reikia pripažinti, kad futurizmo, „mazerfakerių“, fluxus ir pašto meno įtaka pankams buvo akivaizdesnė ir svarbesnė. Pradinėje pankų judėjimo stadijoje jų veikloje aktyviai dalyvavo pašto menininkai Irene Dogmatic iš JAV ir britas G. P-Orridge. Būtent jie pankų gretose ir paskleidė fluxus idėjas. Pašto meno įtaka pasireiškė pačių keisčiausių sceninių vardų pasirinkimu. Ikonoklastinė pankų tapatybės prigimtis (pavyzdžiui: Johnny Rotten, Sid Vicious, Siouxsie Sioux, Dee Generate ir Captain Sensible) itin primena pašto menininkų vardus: C. Fanni Tutti, Pat Fish ir A. Banana. Grupių „The Clash“ ir „Adam and the Ants“ nariai buvo paveikti futurizmo ir dada meno mokyklose, kuriose mokėsi (38). Dauguma pankų judėjimo iniciatorių atėjo iš konservatyvių britų meno mokyklų, todėl puikiai išmanė prieškario utopinio avangardo idėjas ir jas atvirai supriešino su tomis tendencijomis, kuriomis meninė tradicija pasireiškė po karo. Nors eiliniai pankų judėjimo dalyviai mažai žinojo apie klasikų įtaką ir buvo jai abejingi, tačiau šis „nežinojimas“ netrukdė jiems gatvėje supanašėti su tais, kuriuos viskas aplinkui erzina ir kurie nori pasikeitimų.

 

Pankai – tai kairiųjų retorikos prisodrinta energijos politika, kurioje gana dažnai pasireikšdavo ir dešiniųjų pozicijos. Liumpenintelektualai dažnai bandydavo analizuoti pankus ir juos apibūdindavo kaip neturinčius jokios vizijos ir jokių perspektyvų. „Muzikos pabaigoje“ D. ir S. Wise’ai rašo:

 

„Pankai – tai įrodymas, kad muzika jau nebeturi ko pasakyti, o pinigus galima daryti ir iš visiško meninio bankroto – kaip meninę išraišką tiesiog pateikiant savo kasdienybę. Pankų muzika, kaip ir visas menas, neigia, kad revoliucija kyla iš proletariato.“

 

Tokia pozicija yra stačiai kvaila – tik idiotas gali supainioti panką su menininku. Be to, pankai visuomet turėjo ką pasakyti, todėl jaunimas itin noriai su jais tapatinosi (39). Broliai Wise’ai darė tą pačią klaidą, kaip ir spektosituacionistai, – jie teigė, kad menas mirė. Reikia pabrėžti, kad grynai iš materialistinių pozicijų negalima teigti meno mirties tol, kol gyva buržuazijos klasė. Menas negali numirti, nes jis yra socialinis procesas; kapitalistinės visuomenės gamina meną, o nekapitalistinės – ne. Kaip jau anksčiau įsitikinome, meno ir esmės tapatinimas yra misticizmas. Broliai Wise’ai šitą idealizmą jungia su dar viena abstrakcija – „revoliucija kyla iš proletariato“. Nors tokie liumpenintelektualai kaip D. ir S. Wise’ai gal ir galėtų pasiguosti šia koncepcija, bet jų mitologizuojamam proletariatui tokios idėjos absoliučiai beprasmės netgi tada, jei per kokį netikėtumą šis su jomis ir susidurtų.

 

Brolių Wise’ų nesugebėjimas atskirti menininkų nuo pankų buvo sąlygotas jų nenoro pripažinti, kad pankai atėjo iš visiškai neintelektualių britų gatvės kultūros sferų. Todėl nenuostabu, kad ir jie, ir semiologas Dickas Hebdige’as knygoje „Subkultūra: stiliaus prasmė“ (Meuthen, London, 1979) ignoruoja Richardo Alleno įtaką „baltosios kartos“ susiformavimui. R. Allenas (tikrasis vardas Jamesas Moffattas) 8-ojo dešimtmečio pradžioje parašė daugybę skustagalvių mentalitetui priklausančių romanų. Juos išleido leidykla „New English Library“. Knygose, nuolat mirgėdavusiose ant mokyklos suolų, jis propagavo prievartą, kurios griebiasi baltųjų rasės darbininkų klasės jaunimas. Toks turinys ypač užgavo pankų jausmus. Akademiniai pankų fenomeno tyrinėtojai ignoruoja R. Alleno knygų įtaką, nes jose neįžvelgia atitinkamo intelektualinio lygmens. Liumpenintelektualai pankus mieliau lygina su avangardo menininkais ir politinėmis tendencijomis, kad pademonstruotų konceptualią aukštosios kultūros įtaką visuomenės raidai. Dada galbūt ir šokiravo savo laikotarpio buržuaziją, bet jų produkcija buvo tikrai daugiau nei paskubomis ant sienų išraižyti šūkiai, aukštinantys futbolo sirgalių chuliganizmą. Šią įtaką pamatysite palyginę „The Clash“ albumo viršelį ar bet kurį viešą pankų grupės pasirodymą su R. Alleno knygos viršeliu (40). Tik vienas kitas pankas ką nors žinojo apie futurizmą ar dadaizmą, dar mažiau – apie „mazerfakerius“ ar spektosituacionistų teorijas. Dauguma jų buvo vienaip ar kitaip susidūrę su R. Alleno darbais ir priėmė jo idėjas tiesiogiai, tarsi tiesiai iš futbolo rungtynių šurmulio. „Manchester United“ „raudonosios armijos“ Stratfordendo fanatikai šaukdavo: „Mes nekenčiame žmonių!“ Tai buvo 8-ojo dešimtmečio pradžioje, kai „baltoji karta“ dar nesitapatino su neapykanta ir mizantropija (41).

 

Nepaisant intensyvios propagandos, kuri teigė, kad pankai neturėjo sąryšio su jokiais utopiniais judėjimais, reikia pažymėti, jog jie puikiai propagavo esmines šios tradicijos doktrinas. Atstumas tarp publikos ir atlikėjo buvo sumažintas iki minimumo, jeigu ne visiškai panaikintas. Nors keletas grupių įgavo superžvaigždžių statusą, dauguma buvo lengvai pasiekiamos gerbėjams ir su jais noriai bendravo. Niekad rankose nelaikę instrumentų paaugliai burdavosi į muzikines grupes ir po kelių mėnesių jau viešai koncertuodavo. Dominavo „pasidaryk pats“ etika. Niekam nežinomos grupės leisdavo savo albumus nepriklausomose studijose ir skelbdavosi pačių pasidarytuose fanzinuose, kurie paprastai būdavo susegami iš kserokopijų bei leidžiami keliais šimtais egzempliorių. Beveik kiekvienas pankas savo drabužius „dekoruodavo“ skylėmis.

 

                   alt

                   Skustagalvių įtaka pankams dažnai nepelnytai nutylima

 

Pirmosios bangos pankų grupės – „The Sex Pistols“, „Clash“, „Damned“, „Stranglers“ ir „Buzzcocks“ – pakilo iki populiarumo viršūnių ir įgavo žvaigždžių statusą. Vėliau išpopuliarėjęs hardcore stilius pasirinko kitokias vertybes – prakutę hardkorininkai remdavo klubinėje aplinkoje pasilikusias grupes. Tikri pankai 1977 m. žavėjosi „Adverts“, „Sham 69“ ir „The Members“ grupėmis, o 1978 m. grupė „Adam and The Ants“ bei jų sekėjai suformavo „gotikinę“ kryptį, „UK Subs“ – hardkorinę, „Crass“ – anarchopankroko. 1978 m. susiformavo ir stereotipinis pankų aprangos stilius.

 

Pirmosios pankų grupės flirtavo su politika: dauguma, pvz., „Clash“ ir „Pistols“, – su kairiaisiais, „Banshees“ ir „Chelsea“ – su dešiniaisiais, o „Subway Sect“ ir į ją panašios žavėjosi komunistais (ypač pačioje karjeros pradžioje). 1977 m. atsirado grupių, pvz., „Crisis“, kurios iš „Clash“ perėmė kairiųjų retoriką, o jų nariai priklausė Darbininkų socialistų partijai arba Tarptautinei marksistų grupei. Kairieji pankai palaikė akcijas „Rokas prieš rasizmą“ ar kampaniją už teisę į darbą, dažniausiai grojo tiesiog ant sunkvežimių, sutraukdami daugybę juos lydinčių žygio dalyvių ir visą būrį naujų, socialinei veiklai neabejingų pankų grupių. Dainos „Kovotojas“, „Užimkite poziciją“ ir „Susvetimėjimas“ užkariavo klausytojų ir gerbėjų širdis.

 

Dauguma „Crisis“ laikė ekstremistais, o jų daina „Žudyk“ („Kill“)pasižymėjo išskirtiniu kritiškumu (42). 9-ojo dešimtmečio pradžioje anarchopankų fanzinai, pvz., „Skerdyklos kiaulės“ („Pigs For Slaughter“), ir tokios grupės kaip „Apaštalai“ („Apostles“) paklojo juoduoju humoru ir „Klasių kovos“ („Class War“) judėjimo naudojamų medijų potencialu nužymėtą kelią. Daina „Skerdyklos kiaulės“ antrame „Apaštalų“ albume (Scum Records, 1983) apibrėžė pagrindinę platformą, kurioje jau po metų susiformuos nauja anarchistų karta.

 

„Visų bankų ir mėsinių spynas suklijuok ar kitaip užblokuok; užpurkšk neapykantos žodžius ant bentlių ar juos tiesiog sudaužyk; užnuodyk visą mėsą prekybos centre; eik į Kensingtoną ir pavok iš turtingo šunsnukio visus grynuosius. Mes beldžiamės į tavo duris. Mes nieko daugiau nepaimsim. Tam ir yra klasių kova. Pripilk cukraus į benzino baką; šešiacolėmis vinimis pradurk automobilių padangas; taip užversime ratus; ir per daug taip daryti niekad nebus. Mes viską sudaužysim; mes viską sudeginsim.“

 

Tokie liumpenintelektualai kaip D. ir S. Wise’ai dar prieš kelerius metus kaltino pankus, kad šie vagia idėjas iš revoliucionierių teoretikų. 9-ojo dešimtmečio viduryje ratas apsisuko – „Klasių kova“ („Class War“) – anarchistinių ultrakairiųjų grupė – savo inspiracijos šaltiniu ėmė laikyti būtent pankus.

 

Nors ir neturiu nei daug laiko, nei vietos pankų muzikinėms šaknims plačiai aptarti, reikia paminėti tokias 7-ojo dešimtmečio grupes: „The Who“, „Small Faces“, „Velvet Underground“ ir „Stooges“, – jų įtaka neabejotina, nors mano argumentuose jos ir nepaminėtos.

 

8-ojo dešimtmečio pabaigos jaunimo – daugiausia pankų – andergraundas buvo gerokai silpnesnis (lyginant socialumo pagrindus) (43) nei 7-ojo. Pastarasis labai priklausė nuo roko muzikos, kuri atstojo ir sunkiasvorį politinį andergraundą. Kartais atrodo, kad pankai atsirado iš priešpriešos 7-ojo dešimtmečio kartai, tačiau juos galima sėkmingai įvardyti ir kaip tų pačių idėjų tęsėjus. „The Sex Pistols“ aplinka atrodo beveik kaip A. Warholo „gamyklos“ kopija (44). Vienas pagrindinių skirtumų tarp šių kartų – „baltoji karta“ (pankai), kuri, kitaip nei 7-ojo dešimtmečio karta, turėjo įveikti institucionalizuoto jaunimo ir „pasenusio jaunimo“ kultūrų pasipriešinimą. 7-ojo dešimtmečio žurnalai „Oz“ ir „International Times“ neturėjo konkuruoti su visokiais „Time Out“ arba liberalizuotais žurnalais paaugliams, kurių tikslas buvo nugriebti zinų „Klijų uostymas“ ar „Ripped & Tom“ auditoriją (45). Dėl tos pačios priežasties 8-ojo dešimtmečio pabaigoje andergraundinė spauda ėmė propaguoti specializuotą muziką. Ankstesnės kartos sėkmė susilpnino startines naujosios kartos pozicijas. Pankai turėjo savo muziką, madas ir politiką, bet socioekonominės sąlygos skatino siaurą jų specializaciją ir susiskaldymą į įvairiausias disciplinas su ta pačia vėliava. Todėl, užuot toliau stiprinę socialinį pagrindą, naujos kartos atstovai jį silpnino ir griovė. Su jais atsirado daug naujovių, bet pats judėjimas užgeso vos užgimęs.

 

_________________________

 

(36) D. Wise’as tai turėtų gerai žinoti, nes, pasak Nicko Brandto („Refuse“; BM Combustion, London, 1978), jis pats 7-ojo dešimtmečio pabaigoje buvo „King Mob“ narys – tiesą sakant, tai buvo jo brolis S. Wise’as.

(37) Žr. Jamie Reido ir Jono Savage’o „Up They Rise – The Incomplete Works of Jamie Reid“ (Faber & Faber, London, 1987, 68 p.). Svarbu: spektosituacionistai ir prosituacionistai savo „plagiarizmo“ veiksmus vadino „detournement“, o analogiškus kitų veiksmus jų atžvilgiu kaltino „plagiatu“. Dvigubų standartų naudojimas visada buvo būdingas spektosituacionistų aplinkai. Jų logika buvo labai paprasta – niekas už jų aplinkos ribų neturi teisės vadintis radikaliais, išskyrus proletariatą, kuris faktiškai tebuvo abstrakti kategorija. Tokia veidmainystė buvo būdinga jiems visiems – pradedant G. Debord’u, K. Knabbu, broliais Wise’ais ir baigiant J. Berndtu. Reikia paminėti ir tai, kad „The End Of Music“ publikuota be brolių Wise’ų sutikimo, nors mašinraščio pavidalu ji cirkuliavo ir anksčiau. Tai parodo, kad broliai taikstėsi su debordistų frakcijos savivale, buvo jiems lojalūs ir aktyviai skleidė jų mintis. „The End Of Music“ išsakomos mintys tą akivaizdžiai iliustruoja.

(38) Žr. grupės „Adam and the Ants“ pirmojo albumo „Dirk Wears White Sox“ (Do It Records, London, 1979) dainos „Animals & Men“ žodžius.

(39) Iš esmės visiems pankams buvo būdinga teigti, kad jie jauni, pikti, užknisti ir nori pasikeitimų arba pasitenkinimo. Tačiau jų pačių identitetas buvo nepalyginamai svarbesnis, tą suprato net tuometinė žiniasklaida.

(40) a) R. Allenas savo knygų viršelių pats neiliustravo; tačiau knygos visuomet naudojamos bendrame kontekste, todėl atskirų jų dalių „autorystė“ skaitytojui nėra svarbi. b) Grupės „Slaughter and the Dogs“ antrasis singlas „Where Have All The Boot Boys Gone?“ (Decca Records, London, 1977) antrina R. Alleno idėjoms. Jau pirmos eilutės teigia: „Auliniais batais apsiavę ir plikai nusiskutę galvas, mes išspardysim tavo žarnas...“ R. Allenas parašė romaną „Berniukai auliniais batais“ („Boot Boys“; New English Library, London, 1972). Nors beveik visi jo knygų herojai skutosi plikai ir avėjo auliniais batais, bet – ironiška – veikėjai „Berniukuose auliniais batais“ plaukų plikai nesiskuto.

(41) Kalbant futbolo terminais, pankai ypač akcentavo teritorializmą, kurį roko srityje absoliučiai buvo eliminavusios 7-ojo dešimtmečio supergrupės. Taip atsirado negatyvus pankų požiūris į tedus ir hipius, bet tai skatino jų geografinę savivoką. „The Clash“ save įvardijo „Vakarų kelio garsu“ (sąsajos su greitkelių sistema Vakarų Londone), o „The Sex Pistols“ buvo „paaugliai iš Fišburio parko ir Šeferdbušo“ (remiantis jų pačių publikuota medžiaga). Mančesteris buvo pirmasis miestas po Londono, kuriame susikūrė aktyvi pankų scena – „Buzzcocks“, „Slaughter & The Dogs“ ir „The Drones“. Labai greitai pankų scenos susikūrė ir visuose kituose didesniuose Britų salyno miestuose. Pankai buvo sąmoningai orientuoti į urbanizuotą miesto aplinką ir nekentė kaimų bei priemiesčių. Jie siekė pokyčių, tad galų gale ypač didelį palaikymą užsitarnavo tarp priemiesčių paauglių. Stonhendžo festivalį inicijavę „hipiai“ sukūrė ir savo grupę „Crass“. Per ją į bendrą judėjimą pavyko prastumti šiek tiek „kaimo“ elementų, bet priemiesčiai visiems laikams pasiliko paniekos objektas.

(42) Keletas žodžių iš dainos: „Išvaikykite mokytojus, standartų nebėra, jūs siunčiate savo vaikus į privačias mokyklas. Uždarykit klinikas ir palikit vargšus numirti. Tau, Džekai, gerai – tu turi savo lovą. Jūs darot man bloga. Aš pradedu sirgt. Jeigu neatsiknisit, tai aš pradėsiu žudyt, žudyt, žudyt!“ 9-ojo dešimtmečio pabaigoje „Crisis“ degeneravo į visiškai beviltišką „Death in June“, kurios buvo apstu visur.

(43) Didžiojoje Britanijoje jų įtaka buvo labai stipri dėl įvaizdžio įtaigumo. Manipuliuodami žiniasklaidos paskleistais darbininkų klasės agresyvumo stereotipais, pankai palietė atvirą britų establišmento nervą. 7-ojo dešimtmečio sukilėliai įkvėpimo sėmėsi iš ezoterinių „Che“ ir „Dėdulės Ho“ teorijų, tokios grupės kaip „The Clash“ save tapatino su dokininkų judėjimo lyderiu Jacku Dashu – grėsme, kuri buvo tiesiog šalia namų.

(44) Grupės „The Sex Pistols“ vaidmuo pankų judėjime buvo visiškai sufalsifikuotas. Jie tiesiog pasivogė šou. Be „The Sex Pistols“ pankai vis tiek būtų egzistavę, bet be pankų jie nebūtų tapę žvaigždėmis. Svarbiausias pankų judėjime buvo „pasidaryk pats“ (Do It Yourself – DIY) principas, o ne keletas popžvaigždžių, kurios pasinaudojo įvaizdžiu.

(45) Nigelis Fountainas straipsnyje „00 kažko gražaus“ („00 Anything Beautiful“, „New Statesman“ 1968 m. priedas, London, 1987/12/18) apie alternatyvią spaudą ir specializaciją rašo: „Alas [Goldsteinas] – tai toks storulis, kuris pelnėsi iš visų tuometinių karų. 1968 m. jis pastebėjo, kad daugelis žmonių, kurie tuomet pirko klestinčią amerikiečių andergraundinę spaudą („Berkeley Barb“, „East Village Other“, „Los Angeles Free Press“ ir pan.), tai darė ne todėl, kad norėjo gilintis į Kolumbijos universiteto okupacijos detales, jipių žygdarbius ar į neramumus Čikagos demokratų partijos suvažiavime. Tie žmonės – tai nakties armija, atsiribojusi nuo visko savo purvinais lietpalčiais ir ieškanti tik seksualinių pažinčių skelbimų. Savo patirtis vartant žurnalą „Screw“ A. Goldsteinas apibūdino žodžiais: „Aš esu žmogus purvinu lietpalčiu.“ A. Goldsteinas pasinaudojo metafora, kad atskleistų pagrindinį populiarumo faktorių – seksą. Dėmesys kitiems dviem hedonistiniams aspektams netrukus įtraukė ir juos į rinką. Pamišimas dėl narkotikų atnešė šlovę „High Times“ ir rokenrolo suformuotam Joanno Wernerio „Rolling Stone“, kurie ir po 21-erių metų kalė į tą patį priekalą. Tiek „Screw“, tiek „Rolling Stone“ socialinis vaidmuo buvo „nuskausminti“ 7-ojo dešimtmečio radikalią spaudą. Pirmasis užėmė sekso skelbimų ir sekso reikmenų rinką, o antrasis paniro į muzikinę reklamą ir pasyvumo propagavimą andergraundinės spaudos rinkoje. Labai pamokoma istorija.“

 

Stewart Home. Kultūros antpuolis: utopinės srovės nuo letrizmo iki „Klasių kovos”. Iš anglų k. vertė Redas Diržys. K.: Kitos knygos, Juodraštis, 2009.

 

Skaityti daugiau iš Stewarto Home’o knygos „Kultūros antpuolis“

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti