Socialistinės jaunuomenės „Draugo“ sąjunga apie bolševikų diktatūrą Rusijoje („Draugas“, 1922 m. Nr. 1-5)
Socialistinės jaunuomenės laikraštis DRAUGAS

draugas Nr 1        1921 m. pradžioje Lietuvoje ėmė veikti socialistinės jaunuomenės sąjunga „Draugas“ – kairiųjų organizacija, savo pažiūromis artima eserams (socialistams revoliucionieriams), aušrininkams ir anarchistams. Sąjunga, vadovaujama rašytojo Kazio Borutos, 1922 m. išleido 5 laikraščio „Draugas“ numerius. 4-ajame „Draugo“ numeryje (1922 m. birželio mėn.) pasirodė trumpa žinutė, kad „Draugo“ valdyba traukiama atsakomybėn už priešvalstybinio turinio knygos leidybą. 1922 m. rugsėjo mėnesį buvo išleistas paskutinis – penktasis – „Draugo“ numeris. 1925 m. gegužės 1 dieną dar buvo išleistas darbo jaunimo vienkartinis leidinys „Draugas jauniems“, už kurį K. Boruta buvo areštuotas. Siūlome susipažinti su „Draugo“ straipsniais apie padėtį sovietų Rusijoje, kurie akivaizdžiai parodo, kad kairieji Lietuvos socialistai revoliucionieriai nemėgo sovietinės bolševikų diktatūros lygiai taip pat, kaip ir vietinio tautinio režimo.

 
 
Rusuose
 

Rusuose iš naujo atstatoma kapitalistine tvarka. Ir dabar tatai daro ne koks caro generolas Kolčakas ar­ba Denikinas, o patys komunistai-komisarai. Savo ne­apgalvota ekonomine politika, išardę ir be to pairusį karo metu Rusų valstybės ūkį, jie pagalios nutarė šauk­tis kapitalistų pagelbos. Viens po kito leidžiami de­kretai (įsakymai), kurie naikina visa tai, kas pirmiaus buvo padaryta. Leista laisva spekuliantų prekyba; pabrikai ir dirbtuvės grąžinamos jų savininkams. Ko­misarų valdžia siūlo užsienio kapitalistams įvairių kon­cesijų. Kad juos priviliojus, komisarai žada grąžin­ti caro valdžios skolas. Vienu žodžiu, dėl tokios ko­misarų politikos visi Rusų darbo klasės užkariavimai, visos aukos gali nueiti niekais.

 

Pasaulio grobuonys kapitalistai džiaugte džiaugias matydami tokį komunistų nusileidimą. Jiems žadamas didelis pelnas ir net karo jėga „pabrikuose tvarkai pa­laikyti“. Nesidžiaugia tiktai darbo valstiečiai ir darbi­ninkai, suprasdami, kad jiems rengiama nauja kilpa ir nauja naudojimo vergija. Šią vasarą neregėtos kai­tros sunaikintas visas derlius aštuoniolikos derlingiau­sių gubernijų. Badauja    dešimtys milijonų žmonių. Rusų laikraščiai pilni aprašymų baisios badau­jančių padėties ir jų kančių. Žmonės valgo viską, net molį.

 

Kapitalistinė Europa vilkina pagelbą badaujan­tiems įvairias priežastis sugalvojus. Gi patys komisarai varžo darbo klasės savistovę organizuotę kovai su badu.

 

Rusų politinės sąlygos – visų laisvių panaikinimas – neleidžia darbo klasei rasti gelbėjimos būdą. Visų sro­vių socialistus.komisarai laiko kalėjimuose. Patys gi nemoka tinkamai pagelbą organizuoti. Jie bijo nu­stosią valdžios ir visur mato „pavojų“. Slopindami darbo klasę ir socialistus, komisarai manė rasti pagelbininkus kitoje vietoje. Jie kreipės net į juodašimtį episkopą Tichoną, kurio prašė išleisti atsišaukimą. Ba­das, kurį padidina komisarų politika, galutinai pertik­rina juos, kad savo pajėgomis jie neras išeities.

 

Ir da­bar, viena ranka rašydami apie reikalingumą visur nu­versti kapitalistinę tvarką, kita siunčia pakvietimus ka­pitalistams plėšti Rusų turtus ir naudoti jos darbo klasę. Darbininkų padėtis, kaip ir pirmiaus, be galo sun­ki, jų organizacijos suvaržytos. Komisarai elgias su dar­bininkais kartais blogiau kaip caro valdžia, streikus malšina kariuomenės pagelba, tremia darbininkus ir varo į koncentracijos liogerius. Komunistų komisarų valdžia virto tikrąja sovburžuazijos valdžia. Komunistų sąjungos nuomoja dirbtuves, neva .pramonės atstatymo tikslams, atidaro krautuves, kavines ir spekuliuo­ja. „Sovburžujų“ ir spekuliantų nemažai buvo ir komunistų partijoje.

 

Pastaruoju laiku jie patys pripažino reikalingu iš­valyti partiją. Ir ten būta spekuliantų, liaudies tur­tų eikvotojų, mušeikų ir tikrų plėšikų. Net garsiausieji jų šulai – Steklovas, Lunačarskis ir kiti – tapo išmesti iš partijos, bet, žinoma, paskui vėl tapo sugrąžinti. Steklovas esąs pavogęs brangiausią retenybę – rusų ca­ro pašto markių kolekciją. Daniševskis esąs pasisavi­nęs puikų namą, laikęs daug tarnaičių, karves, ark­lius ir t. t. tuo metu, kada darbininkų milijonai bada­vo. Garsus črezvičaininkas Dzeržinskis taipogi buvo įveltas į nešvarią istoriją. Patys komunistai pripažįsta, kad jų padėtis esanti bloga, Leninas skelbė, kad jie „apsi­riko“ ir dabar, girdi, reikia viską perdirbti. Jis pripa­žino, kad be darbo valstiečių revoliucija negali laimė­ti, ir tokiu būdu pasmerkė visus savo raštus ir dar­bus, kurių dėka Rusų darbo valstiečiai buvo slopi­nami kaipo buržujai. Juos slopino ir kankino tie Le­nino partijos draugai, kurie dabar jų pačių varomi iš partijos.

 

Nusileisdami kapitalistams ir keliaklupsčiaudami prieš Amerikos prezidentą, prieš Anglų ministerį Loyd Georgą, prieš prancūzų kraugeringus kapita­listus, komisarai jokiu būdu nenori nusileisti Rusijos darbo klasei ir grąžinti jai laisvę. Kaip ir pirmiau, rinkimai į tarybas falsifikuojami, socialistai slopinami žiauriausiu būdu. Jie miršta kalėjimuose, bet šaukia: „Šalin komisarų patvaldybė. tegyvuoja laisvai išrinktos darbo žmonių tarybos! Visa valdžia tary­boms, o ne partijoms".

 

Iki šiam laikui Lenino valdžia kankino savo kalėjime-ligoninėje žinomą visam pa­sauliui garsiausią Rusų revoliucionerę Mariją Spiridonovą, išbuvusią vienuolika metų caro katorgoje, ku­ri drąsiai smerkė juoduosius komisarų darbus. Nežiū­rint į tai, kad jos gyvybę ir protą (ji serga džiova ir kalėjime tapo beprotė) gali gelbėti tiktai laisvos gy­venimo sąlygos, komisarai neišleidžia išvežti jos užsie­nin. Bijodami atvirai ją nužudyti, jie verčia šitą Rusų revoliucijos didvyrę numirti kančių mirtimi. Sociali­stai kalėjime, o perėję į komisarų pusę Vrangelio ge­nerolai keliami iki dangaus. Žinomas Krymo darbi­ninkų korikas (jis nužudė apie 3000 darbininkų) ge­nerolas Slasčevas buvo komisarų sutiktas internacio­nalo himnu ir šiandien jau vėl malšina darbo žmo­nes, tik ne Vrangelio, bet komisarų įsakymus pildant.

 

Komisarai žūt būt nori išlaikyti savo rankose valdžią. Jie atiduoda Rusų darbo žmonių likimą į plė­šriųjų kapitalistų rankas, kad tik pastarieji pripažintų jų valdžią. Rusų revoliucijos likimas pavojuje, bet tikime, kad darbo klasė rasianti jėgų ir pasiryžimo šį pavojų pašalinti.

 
Rūmas
 

Lietuvos socialistinės darbo jaunuomenės mėnesinis laikraštis „Draugas“, Nr. 1, 1922 m. sausio mėn.

 
 

„Toks tokį pažino ir ant alaus pavadino"

 

Rusijos darbo klasės apgavikai komisarai komu­nistai pasiuntė savo atstovus Genujon į pasaulio ka­pitalistų konferenciją. Komisarų valdžios atstovų važiavimo tikslas: derėtis su pasaulio kapitalistais dėl Darbo Rusijos pardavimo. Išparduodami Rusijos turtus, grą­žindami rusų carų skolas, jie tikisi gausią iš kapita­listų pusės savo valdžios pripažinimą ir piniginę pa­skolą. Tada jie sutvirtės ir galės toliau smaugti Rusi­jos darbininkus, darbo valstiečius ir revoliucinius so­cialistus, laikyti juos kalėjimuose ir marinti badu. Užsieny jų atstovai Čičerinas ir Krasinas visais būdais stengias įrodyti pasaulio kapitalistams, kad jie vieni nuo kitų nieku nesiskiria, kad komisarai-komunistai tokie pat „poniški“, „balto kraujo“, moka dėvėti bran­gius rūbus, nešioti frakus, baltas pirštinaites, taip pat gerbia karalius ir juoduosius ilgaskvernius. Jie puo­tauja su kapitalistais tuo laiku, kuomet Rusijoj darbo klasė miršta badu, kuomet kai kuriose vietose net žmo­giena valgoma!

 

Buržuazijos laikraščiai su pasitenkini­mu rašo, kaip Lenino ir Trockio bliudlaižiai ir soci­alistų vardo teršėjai šliaužioja pilvu prieš pasaulio galiūnus: „Italų karalius pasodino prie savo stalo Genujos archivyskupą kartu su Čičerinu. Pusryčiai Genujoj įvyko dideliam garlaivy. Buvo visos 34 valstybių delegacijos; karalius iš­skyrė bolševikus, su jais maloniai kalbėjosi prieš pusryčius. Karalius taip patiko Krasinui, kad jis iki galui pusryčiu vis kalbėjo tik apie karalių ir pasakė, kad jis įgalėtų būti de­mokratingiausioj  respublikoj prezidentu... Čičerinas sėdėjo su Genujos archivyskupu ir po valandos buvo pastarojo visai sužavėtas.“

 

Puikus vaizdas! Vienas „proletarų“ atstovas keliaklupsčiauja prieš karalių, o kitas jėzuito sužavėtas! Be to, pasak laikraščių, komisarų atstovai žada „aplankyti Vatikaną“. Gal pabučiuos popiežiui „kantaplį“ ir virs krikščionių demokratų „broliais popie­žiuj“? Gal Čičerinas su Krasinu dar ir „palaiminimą“ gaus?

 

Juk nesenai gavo palaiminimą Pilsudskis ir savo laiku „bambizas“ M. Yčas. Pilsudskis popiežiaus rašte pavadintas net „sūnum“. Kodėl gi Krasinui ir Cičerinui, o per juos ir visiems komunistams netapti „sū­numis“, vadinasi, Pilsudskio ir net Lietuvos krikščio­nių demokratų Krupavičiaus, Vailokaičio ir kitų bro­liais!? Dabar tiktai Leninui liekasi iškelti naują „komunistinį“ obalsį: „Visų šalių, spalvų ir pavadinimų jėzuitai ir veidmainiai, vienykitės!“

 

Ir jau „vienijas“. Telegramos praneša, kad tarp Rymo klerikalų ir komisarų atstovų jau įvyko sutartis. Jėzuitams leidžiama Rusijoj laisvai sukti savo gūžtas ir mulkinti žmones. Mat Rusijoj darbo klasė laisvės neturi, o Rymo jėzuitams ji duodama. Na, „toks tokį pažino ir ant alaus pavadino“

 
K. Bernas
 

Lietuvos socialistinės darbo jaunuomenės mėnesinis laikraštis „Draugas“, Nr. 4, 1922 m. birželio mėn.

 
 
Nauja rusų komunistų srovė
 

Ne visi rusų darbininkai, kurie skaitomi komunis­tais, galvoja taip, kaip liepia Leninas su Trockiu. Jau seniai ėmė reikštis vadinamoji „darbininkų opozicija“. Dabar vokiečių darbininkų laikraštyje „Kom. Arbeiterzeitung“ paskelbtas „kairiųjų komunistų-revoliucionierių“ manifestas į darbininkus, kuriame jie smerkia valdančiųjų komunistų bendrą frontą, jų diplomatiją, valstybinį komunistų kapitalizmą ir kt. Štai kaip jie savo uždavinius pabrėžia: „Mūsų uždavinys, uždavinys kairiųjų komunistų revoliucionierių – parodyti jums (darbininkams) gresiantį revoliucijai pavojų ir padėties svarbumą. Jau patys jūs esate patyrę skirtumą tarp bendro fronto Loid Džordžo su Leninu ir bendro re­voliucinių darbininkų fronto. Seniai jau metas pažinti komunistų internacionalo ir raudonojo profesinių sąjungų internacionalo oportunizmą. Mes pareiškiame: Šalin bendradarbiavimą su buržuazija! Šalin bendrą taikin­gąjį Lenino frontą! Tegyvuoja tikroji darbininkų opo­zicija. Tegyvuoja kairusis komunistinis judėjimas, ju­dėjimas veiksmo ir tikros klasinės kovos!“ Šis rusų komunistų partijoj judėjimas eina tik slaptai ir komi­sarų valdžios smarkiai persekiojamas.

 

V. K-sa
 

Lietuvos socialistinės darbo jaunuomenės mėnesinis laikraštis „Draugas“, Nr. 4, 1922 m. birželio mėn.

 
 
Badas ir badavimas Rusijoj
 

Visi jau esame girdėję, jog Rusijoj badas: valgo žmonės, kas papuolė ir miršta šimtais, tūkstančiais; čia daug padarė gamta skriaudos: išdžiovino – javai neužaugo, badauja žmonės. Bet Rusijoj darbo žmonės badauja ir dėl kitų priežasčių. Štai neseniai sužinojo­me, jog 42 rusų revoliuciniai socialistai liaudininkai (kairieji s.-r.) kalėjime badavo 9 dienas. Devynias die­nas nieko nė į burną neėmė, reikalavo pasakyti, už ką jie jau po trejetą metų kalėjime laikomi. Jie savo atsiekė. Komunistų valdžia pranešė, kad jie kaltinami vokiečių kaizerio atstovo Mirbacho užmušimu ir kad gaus dar už tai sėdėti po 1-3 metus.

 

Rusų kairieji soc. revoliucionieriai kartu su bolševikais kovoja už darbo žmonių valdžią ir buvo darbo valstiečių išrinkti į Tarybas, bet kai bolševikai susitaikė su Vilhelmu ir parsikvietė jo atstovą, tai tikrieji revoliucionieriai ne­galėjo pakęsti tokio revoliucijos pažeminimo ir vienas drąsuolių Mirbachą nušovė. Už tai juos bolševikai visus sukišo į kalėjimą, o Mirbacho kūną iškilmingai išsiuntė į Berlyną. Tarpe badavusių yra žymių revoliucijos vei­kėjų: Kamkovas, Trutovskis, Majorovas, Kachovskaitė ir kt. Taigi komunistai viena ranka nori sudaryti „ben­drą frontą“, o kita smaugia revoliucinės darbo klasės vadus. Ir už ką? Už atstovą kaizerio, kurio jau seniai sukilę vokiečių darbininkai nusikratė. Bolševikai tatai vadina „gudriąja diplomatija“)

 
V. K-sa
 

Lietuvos socialistinės darbo jaunuomenės mėnesinis laikraštis „Draugas“, Nr. 4, 1922 m. birželio mėn.

 
 
Rusijos darbo klasės kraugerių darbai
 

Bijodami darbo žmonių revoliucijos Rusijos komi­sarai deda visas pastangas, kad išnaikinus revoliuci­nius socialistus, kurie kliudo jiems išpardavinėti Rusijos turtus ir engti darbo žmones. Taip jie nutarė sušaudyti 12 dešiniųjų socialistų revoliucionierių, o 12 kalėti. Kaltinimus jie patys sugalvojo, kad būtų lengviau pasiteisinti prieš pasaulio darbininkus.

 

Tačiau viso pasaulio darbininkai pakėlė griežtą protestą prieš sumanytąją piktadarybę ir prieš ne­regėtą išdavikišką žodžio laužymą (komisarų atstovai buvo pažadėję pasaulio darbininkams, kad jie mirties bausmės nepavartos ir teisme leis dalyvauti socialistiniams kaltinamųjų gynėjams). Teisme komisarai stengėsi paslėpti teisybę, neleido gynėjams pildyti savo pareigas ir jie protestuodami apleido Rusiją. Rusijos darbininkai taip pat kėlė balsą prieš tą biaurų komisarų darbą, bet juos už tai kišo į kalėjimus ir trėmė į šaltąsias Rusijos sritis.

 

Tačiau savo nusprendimą sušaudyti s. r. komi­sarai nedrįso įvykinti, žinodami, kad už tai atsakys jų kailis, ir paliko nuteistuosius gyvais, bet tokiose sąlygose, kad jie patys numirtų. Teisme vienas kalti­namųjų visų vardu pasakė: „Jūs galite atimti mūsų gyvybe, bet garbės neatimsite. Mes pripažįstam liaudies teisę sukilti prieš engėjus ir eisime su ją drauge.“

 

Dešiniųjų eserų provokacinei bylai pasibaigus, komisarai iškėlė kitą bylą prieš kairiuosius socialistus revoliucionierius. Jie buvo kaltinami dalyvavime val­stiečių sukilimuose. Jų tarpe buvo eilė darbininkų ir valstiečių. Kairieji socialistai revoliucionieriai drąsiai rėžė engėjams teisybę į akis, kaltais save nepripažino ir pareiškė, kad jų švenčiausia .prievolė yra kovoti su darbo žmonių priešais.

 

– Jūs, – sakė teisme kairieji eserai, –  ne Tarybų val­džia, bet darbo klasės vardu prisidengę  josios smaugėjai. Taip, mes dalyvavom darbo valstiečių judėjime prieš komisarus ir tatai visuomet darysim; mes šaukėm raudonąją armiją, kad ji vytų lauk komisarus ir caro generolus bei karininkus. Jūs veidmainiai, jėzuitai, kurie laikotės vien tik­tai durtuvų jėga – vis viena neišsilaikysite prieš darbo žmonių valią.

 
Labas
 

Lietuvos socialistinės darbo jaunuomenės mėnesinis laikraštis „Draugas“, Nr. 5, 1922 m. rugsėjo mėn.

 

Parinko ir paruošė en arche, 2009 10 24