Hakim Bey. Laikinoji autonominė zona. Chaosas: ontologinio anarchizmo sienlaikraštis
Hakim Bey. LAISVOJI AUTONOMINĖ ZONA

hakim bey chaosas       (Dedikuota Ustadui (1) Mahmudui Ali Abd al-Khabirui)

 

CHAOSAS NIEKAD NEMIRĖ. Pirmapradis, neišgraužtas luitas, vienišas garbingas monstras, inertiškas & spontaniškas, labiau ultravioletinis nei kuri nors mitologija (tarsi šešėlis nublunkanti prieš Babiloną), pirminis neišskirtas būties vienis vis dar romiai spinduliuoja tarsi juodi asasinų vimpelai, atsitiktiniai & amžinai apsvaigę.

 

Chaosas yra pirmesnis nei visi tvarkos & entropijos principai, tai nėra nei dievas, nei magas, jo idiotiški geismai apsupa & apibrėžia kiekvieną įmanomą choreografiją, visus bereikšmius eterius & substancijas: jo kaukės yra jo paties beveidiškumo kristalai, kaip debesys.

 

Visa gamtoje yra nuostabiai realu, įskaitant sąmoningumą, nėra nieko, dėl ko vertėtų jaudintis. Sutraukyti ne tik Įstatymo pančiai, jie niekad neegzistavo; demonai niekad nesaugojo žvaigždžių, Imperija niekad neiškilo, Erosas niekad nebuvo užsiželdinęs barzdos.

 

Ne, klausyk, atsitiko taip: jie tau melavo, pardavinėjo tau gėrio & blogio idėjas, primetė tau nepasitenkinimą savo kūnu & gėdą dėl tavųjų chaoso pranašysčių, išradinėjo pasibjaurėtinus tavo molekulinės meilės žodžius, kerėjo tave neatidumu, varė tau nuobodulį dėl civilizacijos & visų jos lupikiškų emocijų.

 

Nėra jokio tapsmo, jokios revoliucijos, jokio tako; tu jau esi savo paties odos valdovas – tavo nesugriaunama laisvė laukia, kol bus pasiekta; svajonių politika būtina kaip dangaus žydrynė.

 

Kad pavyktų išsižadėti visų iliuzinių teisių & abejonių dėl istorijos, reikia legendinio akmens amžiaus ekonomijos – šamanų, o ne kunigų, bardų, o ne lordų, medžiotojų, o ne policijos, paleolitinio tingumo rinkėjų, švelnių nors prie žaizdos dėk, duodančių nuogybės ženklą ar išsitapiusių kūnus it paukščiai, balansuojančių ant grynosios dabarties, belaikio „dabar ir visados“ bangos.

 

Chaoso agentai meta degančius žvilgsnius į kiekvieną žmogų ar daiktą, galintį aukoti savo padėtį, savo karštligę lux et voluptas. Esu pabudęs tik tame, ką beprotiškai myliu & ko geidžiu – visa kita yra apdangstyti baldai, kasdieniai nuskausminamieji, šlamštas smegenims, šliaužiojantis totalitarinių režimų nuobodulys, banali cenzūra & bevertis skausmas.

 

Chaoso avatarai veikia kaip šnipai, diversantai, amour fou nusikaltėliai – nei pasiaukojantys, nei savanaudžiai, lengvai prieinami it vaikai, besielgiantys it barbarai, dykūnai sudirgintomis emocijomis, išbalansuotais geismais, angelai vilkolakiai, kontempliacijos veidrodžiai gėlėtomis akimis, piratai visa savo esybe.

 

Štai mes – lendantys iš bažnyčios, valstybės, mokyklos & fabriko plyšių visų paranojiškų monolitų sienose. Mirtinos nostalgijos atkirsti nuo genties, mes rausiamės po prarastus žodžius, vaizduotės bombas.

 

Paskutinis įmanomas žygdarbis, pats apibrėžiantis pačią nuovoką, sujungiantis mus tarsi auksine gija: neteisėtas šokis teismo rūmų koridoriuose. Jei juose tave pabučiuočiau, jie tai pavadintų teroristiniu aktu – taigi pasiimkime į lovas pistoletus & pažadinkime miestą vidurnaktį, kaip girti banditai, švęsdami su pasišaudymais, žinutėmis apie chaoso skonį.

 
_____________________
 

(1) Ustad – arabiškas maestro sinonimas (vert. past.)

 

Versta iš: Hakim Bey. Temporary Autonomous Zone, Ontological Anarchy, Poetic Terrorism. New York, 2003.

Hakim Bey. Laikinoji autonominė zona. Iš anglų k. vertė Kasparas Pocius. V.: Juodraštis, 2010.