Hakim Bey. Laikinoji autonominė zona. Postanarchistinė anarchija
Hakim Bey. LAISVOJI AUTONOMINĖ ZONA

Acefal        Ontologinės anarchijos asociacija (O.A.A.) renkasi į konklavą. Juodais turbanai & tviskančiais rūbais, išdribę ant širazi kilimų, siurbčioja karčią kavą, rūko ilgus čibukus ir sibsius (1). KLAUSIMAS: kokia mūsų pozicija dėl visų šių neseniai įvykusių neištikimybių & dezertyravimo iš anarchistų terpės (ypač California Land) – toleruoti ar smerkti? Apsivalyti nuo jų ar sveikinti juos kaip avangardistus? Gnostikų elitą ar išdavikus?

 

Tiesą sakant, mes labai simpatizuojame dezertyrams & įvairiai anarchIZMO kritikai, kurią jie pateikia. Panašiai kaip Sindbadas & Baisusis senis, anarchizmas ima svirduliuoti, kai kankinio lavonas magiškai prisišlieja jam prie pečių – jį neramina nevykėlių & revoliucionierių mazochistų palikimas – stagnuojantis praradimų istorijos užutėkis.

 

Anarchizmui, glūdinčiam tarp tragiškos praeities & neįmanomos ateities, regis, stinga dabarties – tarsi jis bijotų paklausti savęs, čia & dabar, KOKIE YRA MANO TIKRIEJI GEISMAI & ką AŠ GALIU padaryti, kol dar ne vėlu? Taip, įsivaizduok save, stovintį priešais kerėtoją, kuris grėsmingai žvelgia į tave & klausia: „Koks tavo tikrasis geismas?“. Ar tu mikčioji, myki, ieškai išsigelbėjimo ideologinėse platybėse? Ar turi vaizduotės & valios, ar gali svajoti & išdrįsti – o gal esi nesugebantis svajoti naivuolis?

 

Pasižiūrėk į veidrodį & pabandyk (juk viena iš tavo kaukių yra kerėtojo veidas)...

 

Anarchistiniame „judėjime“ šiandien nebėra juodųjų, kalbančiųjų ispaniškai, čiabuvių amerikiečių ir vaikų. O juk tokios išties engiamos grupės bet kokiame maište prieš valdžią teoriškai laimi daugiausia. Ar gali taip būti, kad anarchIZMAS nesiūlo konkrečios programos, pagal kurią tikrieji skurdžiai galėtų patenkinti (ar bent realiai kovotų siekdami patenkinti) realius poreikius & geismus?

 

Jei taip, tokia nesėkmė paaiškintų ne tik vargšų & marginalų simpatijų anarchizmui trūkumą, bet ir nepasitenkinimą & dezertyravimą iš anarchizmo gretų. Demonstracijos, piketuotojų užtvaros & nauji XIX-ojo amžiaus klasikos leidiniai neprisideda prie gyvybingo, valingo sąmokslo, kuriuo siekiama išsilaisvinti. Jei judėjimas siekia plėstis, o ne susitraukti, reikia atsikratyti daug nebereikalingo šlamšto & perimti keletą rizikingų idėjų.

 

Potencialo yra. Netrukus milžiniškos amerikiečių masės suvoks, kad yra per prievartą šeriamos didžiulėmis reakcingai nuobodaus isteriško mėšlo krūvomis, turinčiomis dirbtinį skonį. Milžiniškas dejuojančiųjų, vemiančiųjų & žiaukčiojančiųjų choras. Piktos minios bastosi po prekybcentrių alėjas, girdisi dūžtantis stiklas & vyksta plėšimai, ir t.t., ir t.t. Juodoji vėliava galėtų tapti įniršio akcentu ir nukreipti jį į vaizduotės maištą. Mes galėtume pakilti į kovą ten, kur ją nutraukė 68-ųjų situacionistai & septyniasdešimtųjų Autonomija (2) ir pasiekti kitą jos stadiją. Mes galėtume maištauti savaisiais laikais – ir su laiku patenkintume daugelį mūsų tikrųjų geismų, kad ir vienam sezonui, trumpam laikotarpiui įgyvendintume piratinę utopiją, laisvosios zonos įtrūkį senajame erdvės ir laiko kontinuume.

 

Jei O.A.A. išliks „judėjimo“ filialu, tai bus padaryta ne tik dėl romantiško polėkio bergždiems reikalams arba visai ne dėl jo. Iš visų „politinių sistemų“ anarchizmas (nepaisant jo ydų, kaip tik dėl to, kad jis nėra nei politinė, nei sistema) geriausiai tinka suvokti mūsų realybę, ontologiją, esybę ir  prigimtį. O dėl dezertyrų... Mes sutinkame su jų kritika, bet pabrėžiame, kad nemanome, jog jie siūlo kokias nors galingas alternatyvas. Taigi šiam kartui mes labiau norėtume susikoncentruoti į vidinius anarchizmo pokyčius. Štai mūsų programa, draugai:

 

1. Ugdyti suvokimą, kad psichinis rasizmas akivaizdžiai išstūmė diskriminaciją, tapdamas vienu iš šlykščiausių mūsų visuomenės aspektų. Vaizduotė turi įsijungti į kitas kultūras, ypatingai tas, kurių atstovai gyvena kartu su mumis.

 

2. Mesti visą ideologinį tyrumą. Aprėpti „3-iojo tipo“ anarchizmą (pasinaudojant laikinu Bobo Blacko šūkiu „Nei kolektyvistas, nei individualistas“). Dezinfekuoti beverčių stabų šventyklą, nusikratyti Baisiojo senio, reliktų & martirologijų.

 

3. Ypač svarbus antidarbo arba „Nulinio darbo“ judėjimas, įskaitant radikalią & galbūt smurtinę ataką prieš švietimą & vaikų vergystę.

 

4. Tobulinti amerikietiškos savilaidos tinklą, pakeisti juo pasenusią leidybos ir propagandos taktiką. Pornografija & pramogos liaudžiai kaip radikalaus per-švietimo variklis.

 

5. Muzikoje turi būti įveikta 2/4 & 4/4 hegemonija. Mums reikia naujos muzikos, visiškai beprotiškos, bet teigiančios gyvenimą, subtilios ritmiškai, bet galingos. Mums reikia jos DABAR.

 

6. Anarchizmas turi būti atjunkytas nuo evangelinio materializmo & banalaus dvimačio XIX amžiaus scientizmo. „Aukštesnės sąmonės būsenos“ nebėra VAIDUOKLIAI, išrasti blogiečių kunigų. Orientas, okultinės, gentinės kultūros yra įvaldžiusios technikas, kurias galima „perimti“ tikra anarchistine maniera. Be „aukštesniųjų sąmonės būsenų“ anarchizmas nusigaluoja & nusenka iki nykios formos, verkšlenančio skundo. Mums reikalingas praktinio pobūdžio „mistinis anarchizmas“, nesusitepęs jokiu njueidžo šūdu (3), apsvaigęs & romus, nenumaldomai eretiškas & antiklerikalinis; godus naujoms sąmonės ir metanoia technologijoms – mums reikalinga šamanizmo demokratizacija.

 

7. Seksualumas yra puolamas, akivaizdžiai – dešiniųjų, subtiliau – pseudoavangardinio „postseksualinio“ judėjimo, & dar subtiliau – spektaklio rekuperacijos, kuri vykdoma žiniasklaidoje & reklamoje. Laikas didžiajam žingsniui į priekį įsisąmoninant SexPol, sprogstantį atgauto daugialypio eroso užtaisą – (ypač vargų & nykumos akivaizdoje) – laikas tiesioginiam jausmų garbinimui, malonumo doktrinai. Uždrausti visokią neapykantą pasauliui & gėdą.

 

8. Eksperimentuoti naujais metodais bandant nusikratyti susenusio kairuoliškumo bagažo. Pabrėžti praktinę, materialinę & asmeninę radikalios tinklaveikos (4) naudą. Šie laikai neatrodo esą maloningi smurtui ar karingumui, bet truputis sabotažo & vaizdingos destrukcijos niekad nepamaišys. Regzkite intrigas & sąmokslus, nebambėkit & nedejuokit. Meno pasaulis ypačiai nusipelno „poetinio terorizmo“ dozės.

 

9. Postindustrinės visuomenės išerdvinimas atneša šiokią tokią naudą (pvz., kompiuterinę tinklaveiką), bet pasireiškia ir kaip priespaudos forma (benamystė, suburžuazėjimas, architektūros nuasmeninimas, gamtos sunaikinimas ir t.t.). Šešiasdešimtųjų komunos bandė pergudrauti minėtus veiksnius, bet prakišo. Nebaigia kamuoti žemės klausimas. Kaipgi mes galėtume atskirti erdvės sąvoką nuo kontrolės mechanizmų? Teritoriniai gangsteriai, nacionalinės valstybės sušlamštė visą žemėlapį. Kas gali mums išrasti autonomijos kartografiją, kas gali nubraižyti žemėlapį, į kurį sutilptų mūsų geismai?

 

AnarchIZMAS galiausiai reiškia anarchiją, o anarchija yra chaosas. Chaosas yra nesibaigiančio kūrybingumo principas & Chaosas niekad nemirė.

 

O.A.A. Plenarinė Sesija, 1987-ųjų kovas, Niujorkas

___________________________

 

(1) Sibsi – marokietiška pypkė;

(2) Autonomija – Italijos kairiųjų radikalų judėjimas;

(3) Angl. posakis devoid of all New Age shit-&-shinola kildinamas iš posakio doesn‘t know shit from shinola. Shinola – plačiai pagarsėjęs batų tepalas;

(4) Žr. Manuelio Castellso vertimus į lietuvių kalbą;

 

Versta iš: Hakim Bey. Temporary Autonomous Zone, Ontological Anarchy, Poetic Terrorism. New York, 2003. Hakim Bey. Laikinoji autonominė zona. Iš anglų k. vertė Kasparas Pocius. V.: Juodraštis, 2010.

 
Skaityti toliau

Pereiti į knygos turinį

 

acefalas