Hakim Bey. Laikinoji autonominė zona. Boikotuokite mentų kultūrą!!!
Hakim Bey. LAISVOJI AUTONOMINĖ ZONA

mort aux vaches        Jei būtų galima išskirti devintojo dešimtmečio popkultūroje dominavusį herojų, tai būtų mentas. Kur tik atsisuksi – suknista policija, blogiau nei realybėje. Siaubingai nuobodu. Galingi mentai, ginantys nuolankiuosius bei kukliuosius ir nepaisantys pustuzinio teisių bilio straipsnių – „Purvinasis Haris“. Gražūs, žmoniški policininkai, kovojantys su žmogiškais iškrypimais, tokie saldžiarūgščiai, žinot, šiurkštūs & žinantys savo pareigas, bet vis dar švelnūs iš vidaus – tai „Hillo gatvės bliuzas“ – blogiausias visų laikų TV šou. Kieti juodieji mentai, užmėtantys šmaikščiomis rasistinėmis replikomis stuobrius baltuosius mentus, tačiau vistiek juos mylintys – Eddie Murphy – klasinis išdavikas.

 

Kad patenkintume mazochistinį jaudulį, turime piktų, iškrypusių mentų, kurie grasina iš vidaus sugriauti mūsų jaukią konsensuso realybę it kokie Gigerio sukurti kaspinuočiai, bet yra pačiu laiku ir lengvai nušluojami paskutinio doro policininko – roboto policininko – idealaus sentimentalumo ir protezų mišinio.

 

Mus nuo pat pradžių yra apsėdę mentai. Aišku, senobiniai farai buvo vapantys kvailiai, bukagalvių bukagalviai, kuriuos sumaigyti & nusodinti buvo pavesta Fatty Arbuckle‘iui ir Busteriui Keatonui. Bet „mažasis žmogus“, kadaise barstęs rugiagėles ir netyčia užsidegdavęs cigaretę anarchisto bomba – valkata, kilniaširdė auka – nebeturi vietos idealioje aštuoniasdešimtųjų dramoje. Kadaise „mes“ buvome tie valkatos, neva siurrealistiniai chaotiški herojai, kurie pasitelkia wu-wei ir nugali kvailus nekenčiamos & nereikalingos tvarkos pakalikus, bet dabar „mus“ nužemino iki bejėgių aukų arba nusikaltėlių statuso. „Mes“ nebevaidiname to pagrindinio vaidmens, nebesame savo pačių istorijų herojai, mus nugrūdo į paraštes. Mus pakeitė Kitas – Mentas.

 

Taigi, mentų šou vaidina trys herojai – auka, nusikaltėlis ir policijos pareigūnas, bet pirmiems dviems stinga žmogiškumo, tik trečiasis kuilys yra tikras. Gana keista, kad aštuoniasdešimtųjų žmonija (tai matome ir kitose žiniasklaidos priemonėse) kartais atrodė tarsi sudaryta iš tų pačių trijų klišių/archetipų. Pirmiausia – aukos, zirziančios mažumos, kaulijančios savo „teisių“. Kas gi, malonėkit pasakyti, devintajame dešimtmetyje nepriklausė „mažumoms“? Bliamba, net mentai skųsdavosi, kad pažeidinėjamos jų teisės. Tada – nusikaltėliai. Dauguma jų – ne baltieji (nepaisant privalomos & haliucinacinės „integracijos“, pavaizduotos žiniasklaidoje), dauguma jų – skurdžiai (arba nepadoriai turtingi ir dėl to dar labiau svetimi), dauguma jų – iškrypėliai (t.y., uždrausti „mūsų“ geismų veidrodžiai).

 

Girdėjau, kad kasmet Amerikoje apvagiamas vienas iš keturių būstų & kasmet pusę milijono iš mūsų areštuoja vien už žolės rūkymą. Turint omeny tokią statistiką (net laikant ją „bjauria melagyste“) tampa įdomu, kas mūsų policinės sąmonės valstybėje NĖRA auka ar nusikaltėlis. Mentai turėtų tapti visų mūsų tarpininkais, kad ir kokia miglota būtų ta sąveika (1). Jie – vieninteliai kunigai ir žyniai, kad ir pasaulietiniai.

 

„Amerikos ieškomiausieji“ – sėkmingiausias TV žaidimų šou devintajame dešimtmetyje – atskleidė mums visiems mento mėgėjo vaidmenį, kuris lig tol egzistavo kaip žiniasklaidos sukelta vidurinės klasės pasipiktinimo & kerštingumo iliuzija. Žinoma, tikroviškas mentas nieko nekenčia labiau nei savigyna užsiimančių asmenų – pažiūrėkit, kas atsitinka neturtingųjų & nebaltųjų kvartalų savigynos būriams – štai musulmonai bandė išguiti prekeivius kreku iš Bruklino: mentai sučiupo musulmonus, o perpardavinėtojai vaikšto laisvi. Tikra savigyna užsiimantieji – grėsmė galios monopoliui, didybės įžeidimas, lése majeste (2) nei incestas ar žmogžudystė. Bet į žiniasklaidą pakliuvę savigyna užsiimantys asmenys puikiai funkcionuoja mentų valstybėje: juos greičiau vertėtų laikyti pinigų (anei kuokštelio gėdos plaukų!) negaunančiais informatoriais: tai – telemetriniai šnipai, elektroniniai skundikai, vienadieniai skundeivos.

 

Ko gi „Amerika labiausiai ieško“? Ar ši frazė apibūdina nusikaltėlius, ar nusikaltimus, geismų objektus, kurie egzistuoja tikrovėje, be reprezentacijų, be tarpininkų, tiesiog pavogti & nusavinti? Amerika labiausiai nori... nusimuilinti nuo darbo, mesti sutuoktinį, apsinarkašinti (nes tik vartodamas narkotikus jautiesi taip gerai, kaip atrodo žmonės TV reklamose), užsiimti seksu su prisirpusia nepilnamete, išbandyti sodomiją, vagystę su įsilaužimu, taip, po velnių. Kokie malonumai NĖRA neuždrausti, jei nėra tarpininkų? Net kepant lauke kepsnius šiais laikais galima pažeisti potvarkius dėl dūmijimo. Paprasčiausi smagumai mus priverčia tapti kokio nors įstatymo pažeidėjais; galų gale malonumas pradeda kelti vis didesnį stresą. Tada lieka tik TV – keršto malonumas, svetimo išdavystė, liguistas skundiko jaudulys. Amerika negali patirti, ko labiausiai nori, užtai turi „America‘s Most Wanted“. Mokyklos kiemo rupūžiukų gentis čiulpia mokyklos kiemo chuliganų elitui.

 

Žinoma, šioje programoje dar išgyvenama šiek tiek keistų realybės signalų: pavyzdžiui, kino aktoriai tikroviškai suvaidina dramatiškus segmentus, tačiau kai kurie žiūrovai tokie kvaili, kad tiki matą tikrų nusikaltimų filmavimus. Todėl nuolat kabinėjamasi prie aktorių, jie net areštuojami kartu su tikais nusikaltėliais (arba vietoj jų), kurių nuotraukos rodomos po kiekvieno reportažo. Kaip keista, ar ne? Niekas nieko nepatiria – kiekvienas yra paverstas šmėkla – žiniasklaidos įvaizdžiai sutrūkinėja & nuplūduriuoja, nusinešdami bet kokį ryšį su realia kasdienybe – seksas telefonu – virtualus seksas, galutinė kūno transcendencija – kibergnozė.

 

Žiniasklaidoje vaizduojami policininkai, kaip ir televiziniai evangelijų pranašai, ruošia mus Atėjimui, galutinei policinės valstybės ekstazei – „karams“ dėl sekso ir narkotikų, totalinei kontrolei, išvalytai nuo bet kokio turinio, žemėlapiui, kuriame nėra pažįstamų erdvių koordinačių. Tai daug daugiau nei spektaklis; tai absoliuti ekstazė („egzistencija anapus kūno“), šlykštus simuliakras, bereikšmiai įsiūčio spazmai, išaukštinti iki paskutiniojo valdymo principo. Šalies, kurią ėda neapykantos sau įvaizdis, karas tarp šizoidinių suskilusios asmenybės pusių – superego ir vaiko Id, sunkiasvorių čempionatas apleistame peizaže – išdegintame, užterštame, tuščiame, suniokotame, nerealiame.

 

Jei mistinis detektyvas visada yra sadizmo aktas, tai pasakojimai apie mentus siejasi su kontempliuojama kontrole. Inspektoriaus ar detektyvo įvaizdis yra „mūsų“ nesugebėjimo pajusti autonomijos vertę matas, jis įvertina tai, kokie permatomi esame tada, kai mus nužvelgia valdžia. Tai mūsų iškrypimas, mūsų bejėgiškumas. Nesvarbu, kaip mes juos įsivaizduojame – „gerus“ ar „blogus“ – tai, kad mus apsėdo mentų šmėklos, parodo, kaip mes priimame jų simbolizuojamą manichėjišką pasaulėvaizdį. Visur knibžda milijonai mažyčių mentų, jie tarsi klipotai (3), alkanos lervinės šmėklos, pripildo ekraną kaip garsioje Keatono juostoje, užvaldo pirmąjį planą kaip Antarktidoje, kur nėra daugiau judančių sutvėrimų, tik ordos nelemtų mėlynų pingvinų.

 

mort aux vaches 2

 

Mes siūlome ezoterinę hermeneutinę siurrealistų šūkio „Mort aux vaches!“ (4) egzegezę. Jos griebiamės ne dėl to, kad pakalbėtume apie paskirų policininkų (juos ano meto žargonu vadino „karvėmis“) žūtis – tai būtų kerštinga kairuoliška fantazija, niekingų pralaimėjusiųjų sadizmas. Mes norime padaryti galą „flico“ (5) įvaizdžiui, vidinei kontrolei & milijardams jos refleksijų bekūnėje žiniasklaidos erdvėje – „pilkajame kambaryje“, kaip sako Burroughsas. Savicenzūra, savo paties geismų baimė, „sąmonė“ kaip vidinio konsensuso, t.y. valdžios balsas. Kad būtų išžudytos šitos „saugumo pajėgos“, išties išlaisvinkime libidinės energijos srautus, bet nepradėkime siautėti ir smurtauti, kaip numatyta įstatymo ir tvarkos.

 

Nietzsche‘ės „savęs peržengimas“ yra laisvų dvasių organizavimosi (taip pat anarchistinės visuomenės, bent jau teoriškai) principas. Policinėje valstybėje asmenybės libidinė energija yra sutramdyta & nukreipta į savęs paties slopinimą, todėl bet koks grasinimas kontrolei baigiasi prievartos spazmais. Laisvos dvasios asmenybės energija teka be kliūčių, todėl sūkuriuoja, bet išlieka rami – jos chaosas pasiduoda to, kas nepažįstama, vilionėms – taip leidžiama iškilti naujoms spontaniškoms tvarkoms.

 

Šia prasme mes kviečiame boikotuoti mento įvaizdį & rengti jo gamybos mene moratoriumą. Šia prasme... MORT AUX VACHES!

______________________
 

(1) Žodžių žaismas: fuzz – niekinama žodžio „policininkas“ reikšmė, fuzzy – blankus, miglotas

(2) bjauresnis

(3) Klipotai (hebr. – kevalai, lukštai) – Kabaloje taip vadinami demonai, „nesubalansuotų galių dievai“, atėję iš ankstesnių pasaulių.

(4) Pranc. – „Nužudyk karvę!“ (karvėmis prancūzai vadino policininkus).

(5) Flic – taip vadinamas policininkas Prancūzijoje

 

Versta iš: Hakim Bey. Temporary Autonomous Zone, Ontological Anarchy, Poetic Terrorism. New York, 2003. Hakim Bey. Laikinoji autonominė zona. Iš anglų k. vertė Kasparas Pocius. V.: Juodraštis, 2010.

 
Skaityti toliau

Pereiti į knygos turinį

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti