Piotr Kropotkin. Valstybė ir jos istoriškasai vaidmuo. 1-2 skyriai
Piotr Kropotkin. VALSTYBĖ IR JOS ISTORINIS VAIDMUO

Piotr Kropotkin        I

 

Pasirinkdamas šio rašinio tema valstybę ir tą jos vaidmenį, kurį ji gyvenime yra vaidinusi, aš turėjau omeny rimtą pačios valstybės idėjos, jos esmės, jos vaidmens praeityje ir tos reikšmės, kurios ji gali turėti ateityje, tyrimo norą. Įvairių krypčių socialistai labiausiai tarp savęs skiriasi valstybės klausimu. Tarp daugybės esamų jų frakcijų ir atitinkamų jų ūpui, galvojimo papratimui ir, ypatingai, tikėjimo besiartinančia revoliucija skirtingumu, — galima pastebėti du vyraujančius krypsnius.

 

Vienoj pusėj yra visi tie, kurie tiki socialinę revoliuciją įvyksiant tos pačios valstybės pagalba, palikus tai pačiai valstybei jos darbų dalį, dargi ją išplėtus ir naudojantis ja revoliucijai. Kitoj pusėj yra visi tie, kurie panašiai į mus, mato valstybėj, — ir ne tik dabartinėj arba kurioj nors kitoj, kuria ji gali pavirsti, bet pačioj jos esmėj, — socialinei revoliucijai kliūtį, pačią rimčiausią kliūtį visuomenės lygybės ir laisvės pagrindams, kadangi valstybė yra tokia istorinė figūra, kuri padaryta, kad tik tiems pagrindams trukdytų. Tuo būdu žmonės, būdami tokių įsitikinimą, stengiasi nebe gerinti, bet visiškai panaikinti valstybę.

 

Aišku, kad skirtumas čia didelis. Jam atitinka dvi srovės, bekovoją dabartės visur — ir filosofijoj, ir literatūroj, ir mūsų dienų visuomenės darbuotėj. Ir jei besikeičiančios valstybės supratimo sąvokos liks tiek jau klaidingos, kaip jos dabartės yra, tai aplink jas kils nuožmi kova, kai tik ateis tas tikrasai artimas laikas, kuomet komunistines idėjas bus mėginama įgyvendinti visuomenės gyvenimo praktikon.

 

Dėl to man ir matos, kad mums taip dažnai užpuldinėjus dabartės valstybę, itin svarbu išsiaiškinti šių dienų valstybės užsimezgimo priežastis, ištirti tą vaidmenį, kurį ji vaidino praeityje, ir palyginti ją su prieš ją buvusiomis visuomenės įstaigomis.

 

Susitarsime pirmiausia, ką mes suprantame žodžiu „valstybė“. Yra žinoma, kad vokiečiuose yra visa rašytojų mokykla, kuri visuomet painiojo valstybę su visuomene. Tokį painiojimą matome dargi rimtų vokiečių mąstytojų tarpe, tas pats ir su tais prancūzų rašytojais, kurie neįsteigia įsivaizduoti visuomenės be valstybės ir laisvės mindžiojimo. Čia ir gimsta tas paprastas anarchistų kaltinimas, kam jie norį „išgriauti visuomenę“ ir skelbią „grįžimą į kovą kiekvieno su visais“.

 

Painiojimas dviejų visai skirtingų sąvokų „valstybės“ ir „visuomenės“, priešinasi visiems paskutinių trijų dešimčių metų istorijos patyrimams; pamirštama, kad žmonės gyveno visuomenės gyvenimu daugelį tūkstančių metų prieš valstybių įsikūrimą ir kad dabartės Europos tautose valstybė yra neseniai atsiradęs reiškinys; ji išaugo tik nuo šešioliktojo šimtmečio pradžios, patys gi šviesieji žmonijos gyvenimo laikotarpiai buvo, be abejo, tie, kai vietos laisvės ir vietos gyvenimas dar nebuvo valstybės sutryptas, kai žmonių masės gyveno sodžiaus bendruomenėmis ir laisvais miestais.

 

Valstybė yra vienas tų darinių, kurie visuomenėj atsiranda istorijos eigoj. Kaip gi tat galima tuomet painioti valstybės ir visuomenės sąvokas? Antra vertus, valstybė neretai painiojama ir su valdžia. Kadangi valstybė nesuprantama be valdžios, tai kartais sakoma, kad reikia siekti valdžios, o ne valstybės panaikinimo.

 

Man bet gi matosi, kad valstybė ir valdžia taip pat reiškia dvi skirtingas sąvokas. Valstybės sąvoka apima ne tik valdžios visuomenėje buvimą, bet ir vietos gyvenimo valdymo sukaupimą viename centre, t. y., vietinę koncentraciją, taip pat ir daugelio ar net visų visuomenės gyvenimo reikalų suėmimą nedaugelio rankosna. Ji turi galvoj užsimezgimą visai naujų santykių įvairiausiuose visuomenės asmenyse.

 

Šis skirtumas, nepastebimas pirmu žvilgsniu, pasidaro ryškus tiriant valstybės atsiradimą. Kad tikrai suprastum, kas yra valstybė, tėra tik vienas kelias – tirti jos istorinį augimą.

 

Senovės Rymo valstybė buvo valstybė tikra to žodžio prasme. Ligi mūsų dienų ji tebėra visokių teisininkų idealas. Jos įstaigomis, lyg tinklu, buvo apipinti platieji jos valdomų žemių plotai. Visa buvo sukaupta Ryme: ir ūkio gyvenimas, ir karo vadovybė, ir teisiniai santykiai, ir turtai, ir švietimas, ir net tikyba. Iš Rymo ėjo įstatymai, teisėjai, legionai krašto ginti, gubernatoriai   sričių valdyti, dievai. Visas valstybės gyvenimas plaukė į senatą, o vėliau — pas cezarį, visagalį visažinį valstybės dievą. Kiekvienoj srity, kiekvienoj apygardoj būdavo savas mažiukas kapitolis, sava rymėnų patvaldystės dalelė, kuri visam vietos gyvenimui būdavo akstinu. Valstybę tvarkė vieninteliai Rymo leistieji įstatymai; ir šita valstybė buvo ne piliečių sąjunga, bet pavaldinių sukuopimas.

 

Teisininkai ir valstybininkai dar gi mūsų dienomis džiugiai stebisi tos valstybės vienalytiškumu, vienoda jos įstatymų dvasia, grože — jie sako — ir jos sutvarkymo darna.

 

Ir nežiūrint viso to, vidujis sugedimas, iš vienos pusės, ir barbarų įsiveržimas, iš antros, — t y. vietos gyvenimo mirtis, kuri pražudė atsparumą antpuoliui, ir plūstąs iš centro visos tautos sugedimas privedė imperiją prie griuvimo, o jos griuvėsiuose gimė ir išaugo nauja mūsų laikų civilizacija.

 

Jeigu, palikę nuošaliai senovės Rytų istoriją, imsime tirti atsiradimą ir išaugimą šitos jaunos barbarų civilizacijos, lig pat to laiko, kuomet ji, savo ruožtu, pagimdė mūsų dabartės valstybes, tai valstybės esmė mums visiškai paaiškės, paaiškės labiau, negu tiriant Rymo ir Makedonų valstybes ir Rytų monarchijas.

 
 
II
 

Dauguma praėjusio šimtmečio filosofų žmonių bendruomenių ir visuomeninio gyvenimo atsiradimą aiškindavo labai paprastai. Iš pradžių, kalbėdavo jie, žmonės gyveno mažomis šeimomis, ir amžini tų šeimų kivirčai būdavęs paprastas, jiems būdingas reiškinys. Bet vieną gražią dieną žmonės įsitikinę, kad tos nepabaigiamos kovos esąs nepatogus daiktas ir nutarę kurti bendruomenes, t. y., visuomenišką gyvenimą. Atskiros šeimos, tarp savęs susitarę, padarę visuomeninę sutartį laisvai patapę pavaldūs valdžiai, kuri — mus taip mokė nuo pat mokyklos suolo, — nuo to laiko tapusi pradžia ir šaltinis visokios žmonijos pažangos. Mūsų dabartės valdžios ir po šiai dienai atspindi šią prakilniausią že­mės idėją, — taikindamos ir civilizuodamos žmonių giminę. Taip bent, mažų mažiausiai, parašyta visuose vadovėliuose ir daugybėj filosofijos raštų.

 

Ta teorija, atsiradusi tam laike, kai apie žmonijos praeitį žinoma buvo labai mažai, viešpatavo visą praėjusį šimtmetį. Ir turime pripažinti, kad tiek enciklopedininkams, tiek Ž. Russo, ta „visuomenės sutarties“ idėja buvo galinga priemonė kovai su dieviškąja karalių teise. Bet gi nežiūrint į tai, kurios pagalbos ši teorija praeityje yra teikusi, dabar ji turi būti pripažinta klaidinga ir atmesta.

 

Iš tikrųjų, visi gyvuliai, išskyrus tik kai kuriuos plėšriuosius ir kurias ne kurias nykstančias rūšis, gyvena bendruomenėmis. Gyvenančiųjų bendruomenėmis gyvulių rūšys, bekovodamos dėl būvio, visuomet esti patogesnėse sąlygose už nevisuomenines rūšis. Kiekvienoj gyvulių klasėj jie esti laiptu aukščiau, ir dabar nebegali jau būti jokios abejonės, kad pirmosios panašios į žmogų būtybės gyveno jau bendruomenėmis. Bendruomenė nebuvo žmogaus sugalvota; ji jau buvo prieš pasirodymą pirmųjų panašių į žmogų būtybių.

 

Mes taipogi žinome dabartės — antropologija tatai aiškiai įrodė, — kad žmonijos vystimosi pagringas buvo ne atskira, atsiskyrusi šeima, bet kiltis arba giminė. Patriarchalinė šeima, to pavidalo, kurio ji yra pas mus, arba tokia, kurią mes randame senovės žydų padavimuose, pasirodė gerokai vėliau. Anksčiau visas dešim­tis tūkstančių metų žmonės gyveno kiltimis arba giminėmis, ir viso šio pirmykščio laikotarpio metu — vadinsime jei norit, tą laikotarpį laukiniu arba pirmykščių kilčių laikotarpiu — žmonėse išaugo jau ištisos visuomenės įstaigos, papročiai arba visuomenės papratimai, kurie užsimezgė daug seniau, kaip patriarchalinė šeima.

 

Pirmykštėj kilty atskiros atsiskyrusios šeimos nebuvo, lygiai taip pat, kaip nėra jos daugely kitų bendruomenėmis gyvenančių pienžindžių. Kiltys skirstėsi greičiausiai giminėlėmis, ir pačiose amžių glūdumose, nykstančiose tamsiose priešistoriško žmonių gyvenimo gelmėse jau atsirado apribojimas, draudžiąs vesti ir tekėti vyrams ir moterimis įvairių giminėlių ir teleidžiąs tik tos pačios giminėlės. To laikotarpio pėdsakų galima ir dabar rasti kai kuriose tautelėse; randama jų ir kalbose, papročiuose ir prietaruose tų žmonių, kurie yra daug aukštesnio įdarbės laipsnio.

 

Kiltis bendrai medžiodavo, bendrai rinkdavo tinkamas maistui žoles, o paskiau prisisotinę, įsikarščiavę šokdavo savo vaidinamus šokius. Dar lig šių dienų mūsų žemynų pakraščiuose ir mažai prieinamose kalnų srityse aptinkame tautelių, netoli tenužengusiu nuo pirmykščio laipsnio.

 

alt

 

Privačiosios nuosavybės įsiviešpatavimas tam laike buvo dar negalimas dėl to, kad visa, kas priklausė atskiram kilties nariui, jam mirus, būdavo sudeginama arba sunaikinama kartu su lavonu. Tatai lig šiol yra daroma čigonų; šio papročio pėdsako randame laidotuvių apeigose visose vadinamose civilizuotose tautose: kinai degina padarytuosius iš popieriaus pavidalus tų daiktų, kuriuos mirusis turėjo, o pas mus paskui mirusį kariškį veda jo žirgą, neša jo kardą ir ženklus. Šio papročio prasmė jau išdilo; beliko tik viena praeitis.

 

Tie pirmykščiai žmonės ne tik neniekindavo žmogaus gyvenimo, bet, priešingai, jautė pasibjaurėjimą užmušimais ir kraujo liejimu. Pralieti kraują — ir ne tik žmogaus kraują, bet dargi kai kurių gyvulių, pavyzdžiui, meškos, — skaitėsi tokia didelė nuodėmė, jog už kiekvieną išlietojo kraujo lašą kaltininkui tekdavo atsiteisti ir išlieti atitinkamą kiekį savojo kraujo.

 

Užmušimas savo kilties nario tuo būdu buvo visai nežinomas; mes matom tatai dabar, pavyzdžiui, inuituose arba eskimuose, kurie savimi vaizduoja akmens amžiaus žmones, išlikusius ligi mūsų dienų atšiaurio srityse. Bet kai kiltims, skirtingoms savo kilme, spalva arba kalba, atsitikdavo klajonių metu tarp savęs susidurti, tarp jų iš tikrųjų neretai kildavo karai. Tiesa, jau ir anais laikais žmonės rūpindavosi, kaip mokėdami, sušvelninti tuos susikirtimus, kaip tat yra įrodę Meno, Posto, Niso ir kitų tyrinėjimai; jau tada paprotys darė tat, iš ko vėliau gimė tarptautinė teisė. Taip, pavyzdžiui, nevalia būdavo pulti sodžiaus, neįspėjus pirma jo gyventojų; taip pat niekas niekuomet nedrįsdavo užmušti ant takelių, kuriais moterys eidavo vandens parsineštu. Darant gi taiką, kai kuriose kiltyse, jei rasdavosi daugiau už kitos kilties užmuštų, tai ta kiltis, kurios mažiau užmušta, turėdavo atlyginti.

 

Tuomet vyravo vienas bendras pradas: „Jūsiškiai užmušė arba sužeidė vieną mūsiškių, todėl mes turime teisę užmušti vieną jūsiškių arba sužeisti, padaryti jam lygiai tokią pačią žaizdą“ — nesvarbu kam, nes už kiekvieną savo narių elgesį atsakominga būdavo visa kiltis. Žinomas biblijos išsireiškimas „akis už akį, dantis už dantį, žaizda už žaizdą, kraujas už kraują, gyvybė už gyvybę“ („bet jokiu būdu ne daugiau“, kaip visai teisingai pastebėjo Renigsvarteris) gimė iš šio papročio. Toks buvo tų žmonių teisingumo supratimas, ir mums nėra ko per daug prieš juos didžiuotis: juk „gyvybės už gyvybę“ pradas lig šiol dar tebeviešpataująs mūsų kriminališkuose įstatymuose, — ne kas kita, kaip viena iš daugybės anų laiku liekanų.

 

Tuo būdu jau aname pirmykščiame gyvenime atsirado visuomeninių įstaigų (daugelio jų aš nė neminiu) ir išaugo visa kiltinės doros, žinoma, sakytinė sistema. Ir šio branduolio, sukurto visuomenės papročių palaikymui, užtekdavo papročio, pripratimo ir padavimų galės: jokios kitos valdžios nebuvo. Pirmykščiai žmonės turėdavo, žinoma, ir laikinų savo vadų. Kerėtojai ir lietaus šaukėjai — kitaip tariant, to laiko mokslininkai — stengdavosi naudotis savo tikromis ar tariamomis gamtos žiniomis, kad tuo būdu valdytų savo kilties žmones. Taip pat įgydavo įtakos ir galios ir tie, kurie geriau už kitus atsimindavo patarles, priežodžius ir dainas, kuriose atsispindėdavo padavimai. Jau anuomet „žiną“ stengdavosi pasisavinti sau kitų valdymo teisę, nepasakodavo savo žinių niekam, be išrinktųjų. Visos tikybos ir net visas menas ir visi amatai buvo, kiek mes žinom, iš pradžių apipinti įvairiomis „paslaptimis“.

 

Tokiu jau būdu susikirtimų tarp kilčių ir kilnojimosi metu narsesni, drąsesni, o ypač suktesni, suprantama, tapdavo laikinais vadais. Bet sąjungos tarp „įstatymu“ saugotojo, karo vadų ir kerėtojų tuomet dar nebuvo, ir dėl to apie valstybės buvimą anose pirmykštėse kiltyse negali būti nė kalbos, kaip nėra jos bičių ir skruzdėlių bendruomenėse arba mūsų dienų patagoniečiuose ir eskimuose.

 

O reikia atsiminti, kad tokioj būklėj žmonės gyveno daugelį tūkstančių metu; ją pergyveno ir barbarai, išgriovę Rymo imperiją: tuo metu jie tik ėjo iš panašios būklės.

 

Pirmuosiuose mūsų metų skaičiavimo amžiuose kiltys ir kilčių sąjungos, gyvenusios vidurinėj ir žiemių Azijoj, ėmė greit kilotis į kitas vietas. Ištisos tautų srovės, spaudžiamos labiau ar mažiau išprususių kaimynų, plūdo iš Azijos plokštikalnių; iš ten jas varė turbūt greitas upių ir ežerų džiūvimas. Tos srovės siekė net Vakarų Europos lygumas, kita kitą spaudė, maišėsi ir painiojosi viena su kita.

 

To kilnojimosi metu, kai tiek giminių, skirtingų savo išėjimu ir kalba, sumišo tarp savęs, neišvengiamai turėjo iširti pirmykštė kilties būklė, kuria anuomet gyveno dauguma Europos gyventojų. Pirmykštė kilties sąjunga rėmėsi kilimo bendrumu, bendrųjų bočių garbinimu. Bet koks gi begalėjo būti kilimo bendru­mas tarp tokių būrių, kurie buvo gimę kilnojimosi sąmyšyje, įvairių kilčių karuose, be to, tarp kai kurių kilčių kur ne kur jau buvo gimusi patriarchalinė šeima, atsiradusi keletui asmenų pasigrobus arba vogte pasivogus moterų pas kaimynes kiltis.

 

Senosios jungtys iširo ir norint išvengti galutinės pražūties — tos pražūties likimas iš tikrųjų ir ištiko daugelį tautų, nuo to laiko suvis išnykusių istorijai, todėl prisiėjo kurti naujus giminysčių ryšius. Ir tos giminystės atsirado. Jos gimė bendrai bevaldant žemę, t. y. tą sritį, kurioj kiekviena kiltis galų gale įsigyveno.

 

Bendras žemių, tų ar anų slėnių valdymas tapo nauju santarvės pagrindu. Bočių dievų reikšmė išnyko; jų vietą užėmė nauji, vietos slėnių, upių, miškų dievai, kurių buvimas tikybos atžvilgiu pašventino naujas sąjungas. Vėliau krikščionybė, visuomet pasiruošusi taikytis prie stabmeldystės liekanų, pasidarė iš tų vietų šventuosius.

 

Nuo to laiko valsčiaus bendruomenė, visai ar tik dalinai susidėjusi iš atskirų šeimų, vienijama bendro žemės valdymo, tapo visiems būsimiems šimtmečiams būtinu vienijančiu pagrindu žmonių sąjungoms. Dideliausiuose rytų Europos, Azijos ir Afrikos plotuose valsčiaus bendruomenės gyvena ir po šiai dienai. Tokį gyvenimą gyveno ir išgriovusieji Rymo valstybę barbarai, — germanai, skandinavai, slavai ir t. t. Ir betiriant dabartinių barbarų įstatymus, tebeviešpataujančius dabartės kabiluose, mongoluose, induose, ir kitų žmonių valsčių bendruomenių sąjungų papročius bei įstatymus, galima iškelti tą visuomenės sanklodą, kuri tapo mūsų šių dienų civilizacijos išaugimo pakopa.

 

Pažvelgsime į tas įstaigas giliau.

 
(Bus daugiau)
 

Petras Krapotkinas. Valstybė ir jos istoriškasai vaidmuo. Knygų leidimo bendrovė „Audra“, Ryga, 1928

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti