Harold Barclay. Žmonės be vyriausybės (1). Įvadas
Harold Barclay. ŽMONĖS BE VYRIAUSYBĖS

Zmones be vyriausybes        Haroldas B. Barclay’us (g. 1924) – amerikiečių antropologas, Albertos universiteto profesorius, politinės ir religinės antropologijos specialistas, tyrinėjęs senovinių visuomenių liekanas Egipte ir Sudane. Specializavosi valstybės fenomeno ir bevaldžių visuomenių tyrimuose. Nuo 1986 m. pasišventė anarchistinių bendruomenių tematikai ir didelę savo gyvenimo dalį paskyrė kovai prieš valstybės būtinumo mitą.

 

1990 m. išleido knyga „Žmonės be vyriausybės: anarchijos antropologija” („People without Government: An Anthropology of Anarchy”), 1997 m. – „Kultūra ir anarchizmas” („Culture and anarchism”), 2003 m. – „Valstybė” („The state”), 2005 m. – „Arkadijos peizažai: anarchosindikalisto antropologo prisiminimas” („Longing for Arcadia: memoirs of an anarcho-cynicalist anthropologist”).

 
Harold Barclay: Žmonės be vyriausybės. Įvadas
 

Anarchija dažniausiai prilyginama chaosui arba klaidingai schemai, kuri realizuojama tik išverstakių maniakų mėtomomis bombomis. Visiškai aišku, kad daugelis rimtai nevertina šios idėjos. Nors pastaraisiais metais ir atsirado šioks toks susidomėjimas anarchistine teorija, ta prasme, kad vis daugiau žmonių mini anarchizmą rimtose diskusijose, tačiau iš esmės ji ir toliau ignoruojama. Dažnai nepastebima, kad antropologija jau įrodė, jog anarchija visiškai įmanoma.

 

Kelios antropologų kartos savo etnografiniais tyrimais visame pasaulyje dokumentavo daugybę visuomenių, įvairiais laikotarpiais egzistavusių be valstybių ir be vyriausybių. Į tai, kaip į ankstyvą žmogaus kultūrinės evoliucijos be valstybės etapą, atkreipė dėmesį net Marxo sekėjai. Vis tik akivaizdžiai juntamas nenoras tokias visuomenes apibrėžti kaip anarchistines.

 

Yra daug antropologų, kurie taip stipriai prisirišę prie savo kultūrinių tradicijų, kad bet kokia kaina bando nematyti ir nepripažinti akivaizdžių faktų. Jie tiki, kad socialinė tvarka įmanoma tik tada, kai egzistuoja vyriausybė ir įstatymai, todėl praplečia šių kategorijų prasmę iki to, kas aiškiai neapima vyriausybės sampratos. Savo antropologijos paskaitų konspekte Hammondas rašė: „Net kai populiacija didelė, tanki ir išsisluoksniavusi, vyriausybės nebuvimas nebūtinai reiškia anarchiją“. Hoebelis, vėliau pakeitęs savo nuomonę, taip apibrėžė valstybę ir įstatymą, ir taip interpretavo duomenis apie įvairias kultūras, kad kiekvieną visuomenę galėjo priskirti visuomenei su valstybe ir įstatymu. Clarkas Wissleris ir Georgas Murdockas į vyriausybę žiūrėjo kaip į „universalią“ kultūros kategoriją.

 

Kiti antropologai pripažįsta plačiai paplitusį nevalstybinių visuomenių egzistavimą, kai kurie net vadina jas „veikiančiomis anarchijomis“. Jie mano, kad reikia pademonstruoti tokių visuomenių egzistavimo faktą kaip seniai užbaigtą etapą ir judėti toliau, prie žymiai svarbesnių problemų.

 

Tačiau mano 25-erių metų antropologijos dėstymo patirtis sako, kad vienas stipriausių mitų tarp studentų yra mitas apie tai, kad jokia visuomenė negali egzistuoti be vyriausybės. Kiekvienos visuomenės kūnas turi turėti galvą. Šiuolaikiniai studentai atmeta bažnytinę religiją, bet nesugeba atmesti nacionalizmo ir valstybingumo religijos. Būtent ji ir yra vienybės šaltinis, apjungiantis šiuolaikinę „pliuralistinę“ visuomenę. Valstybės ir vyriausybės mitas yra lemiantis vienybės elementas, lygiai kaip tikėjimas į dievą nulėmė viduramžių visuomenės vienybę. Pagrindiniai šio mito kūrėjai yra universitetų politikos „mokslų“ skyriai.

 

Vienas šios knygos tikslų yra pateikti anarchijos pavyzdžius. Mes parodysime, kad yra visuomenių, atitinkančių anarchijos kriterijus, todėl jos turi būti laikomos anarchistinėmis.

 

Yra ir kitų priežasčių šiai knygai. Noriu pabandyti įrodyti, kad anarchija jokiu būdu nėra kažkas neįprasto, tai visiškai normali politikos ar politinio organizavimosi forma. Ši forma yra ne tik visiškai įprasta, bet ir viena seniausių, nulėmusių ilgiausią žmonijos istorijos laikotarpį.

 

Ypatingas dėmesys knygoje bus skiriamas socialinėms, ekonominėms, technologinėms aplinkybėms, prisidėjusioms prie anarchijos palaikymo. Bandysime paneigti teiginį, kad nevalstybinės, anarchistinės, nevyriausybinės visuomenės galėjo egzistuoti tik mažose žmonių grupėse, pasižyminčiose paprasčiausia kultūra.

 

Svarbus knygos tikslas yra parodyti, kaipgi ta anarchija atrodo praktiškai. Čia mes turėsime atsižvelgti į įvairius tvarkos palaikymo būdus anarchijoje, o tai savo ruožtu susiję su platesne santykių tarp laisvės ir autoriteto problema. Todėl turėsime aptarti, kaip anarchija gali nusiristi iki despotizmo ir kaip šis procesas siejasi su valstybės kilme. Taip pat bandysime atsakyti į klausimą, ar yra ko pasimokyti iš anarchistinių visuomenių. Galų gale pabandysime kritikuoti anarchistinę teoriją ir pagerinti laisvos visuomenės problemų suvokimą.

 

Yra šiokių tokių panašumų tarp to, kas bus kalbama šioje knygoje, ir kai kurių Kropotkino darbų, pvz., „Valstybė ir jos istorinis vaidmuo“ ir „Savitarpio pagalba“. Šios knygos lėmė mano susidomėjimą antropologija ir paskatino rašyti. Manu, kad ši knyga prisidės ir praplės pirmuosius Kropotkino tyrimus šioje srityje.

 
Vertė RB

Versta iš: Harold Barclay. People without Government: An Anthropology of Anarchy, rev. ed., Seattle: Left Bank Books, 1990.

 

 

Komentarai  

 
0 # Įdomi knygamazylis Y-m-d H:i
Įdomi knyga.
 
 
0 # nagi, nagipinčius Y-m-d H:i
Anarchistinė antropologija dabar madinga tarp akademikų. Žr. David Graeber. Anarchistinės antropologijos fragmentai http://www.anarchija.lt/index.php/biblioteka/22-juodrastis-nr-1/2233-anarchistines-antropologijos-fragmentai.html

Pažiūrėsim, kokių stebuklų tas senukas prirašė...
 
 
0 # Būtų puikumazylis Y-m-d H:i
Būtų puiku, jei kas nors ją iki galo išverstų ir sugebėtų atspausdinti.
 
 
0 # :)Bitininkas Y-m-d H:i
Kas yra valstybė? Valstybė yra teritorinė teisėtvarkos/pr ievartos monopolija. Ar valstybės nebūvimas reiškia, kad valdžios nebėra? Ne, pvz. anarcho-kapital istai siūlo tiesiog decentralizuoti šią galią iki konkuruojančių teisėtvarkos firmų lygio, kurios neturėtų savo patronažo teritorijos. Problema tame, kad žemės savininkas galintis spręsti kaip kam, kaip ir kada galima elgtis kitiems žmonėms niekuo iš esmės nesiskiria nuo valstybės, nes netgi gali rinkti nuomą - mokesčius. Skirtumas tik tas, kad pagal anarcho-kapital izmą prievarta nėra leidžiama, nebent pažeidžiama nuosavybės teisė, ar inicijuojama agresija (savigyna). Deja, iš esmės tai tik reikštų, kad žmonės bijotų išvijimo iš namų ir paklustų valdžiai.

Anarcho-komunistai, kolektyvistai ir mutualistai siūlo demokratinius darbo vietų ir darbo priemonių kontrolės būdus, kurie irgi turėtų valdžios elementą - lokalios daugumos valią. Totalus konsensusas būtų įmanomas nebent tarp mažesnių grupių, bet jos tarpusavyje konfliktuotų, tai ganėtinai akivaizdu iš to, kad žmonės turi labai skirtingas nuomones (tas galioja ir visokiausių anarchizmo mokyklų atžvilgiu).

Valstybės išnykimas nereiškia, kad išnyksta valdžia. Jeigu valdžią apibrėžiame kaip galią spręsti už kitus žmones, galią įtakoti jų sprendimus, tai ji negali išnykti kol egzistuos žmonės. Taisyklės, jų prievartinis įtvirtinimas disciplinariniu , ar baudžiamuoju metodais egzistuos. Būtent todėl man atrodo, kad siekti kažkokio abstraktaus laisvės idealo yra didžiausia kvailystė kokią tik įmanoma sugalvoti, klasikiniai liberalai irgi už laisvę kovojo...

Reikia suvokti, kad klausimas yra ne apie valdžios panaikinimą, bet apie nevalstybinių valdžios formų sugyvenimą. Manymas, kad valdžia egzistuoja tik kapitalizme ir valstybėje yra labai siauras valdžios supratimo būdas, būdingas tiems, kurie garbina savo demokratines valdžios formas, minios chaosą ir pan. Tai bandymas užslėpti valdžią po retoriniu apvalkalu. Pasiskaitykime Foucault. Ką jau bekalbėti apie tai, kad netgi vienišas individas įtakojamas indoktrinacijos tampa normaliu subjektu ir a la suverenu, save valdančiu asmeniu, užsiimančiu savidisciplina. Mes negalime išvengti valdžios.

Gal čia kalti mano valdžios apibrėžimai kylantis iš Foucault ir Nietzsche filosofijos, bet tokia mano nuomonė.
 
 
0 # :)Bitininkas Y-m-d H:i
Ubagų valios garbinimas nėra jau toks geresnis už buržuazijos kapitalistų garbinimą. Man taip atrodo.

Aš pasisakau už tai, kad darbininkų klasė taptų petite bourgeoisie:

"Starting from the mid-19th century, the term was used by Karl Marx and Marxist theorists to refer to a social class that included shop-keepers and professionals. Though distinct from the ordinary working class and the lumpenproletari at, who rely entirely on the sale of their labor-power for survival, the petty is different from the haute bourgeoisie, or capitalist class, who own the means of production and buy the labor-power of others to work it. Though the petite bourgeois may buy the labor power of others, in contrast to the haute bourgeoisie, they typically work alongside their own employees; and although they generally own their own businesses, they do not own a controlling share of the means of production. More important, the means of production in the hands of the petite bourgeoisie do not generate enough surplus to be reinvested in production; as such, they cannot be reproduced in an amplified scale, or accumulated, and do not constitute capital properly."

Tai iš esmės yra mutualizmo pasiūlymas - suteikti darbininkams teisę į jų darbo priemones ir leisti jiems patiems tvarkytis su kapitalo gėrybėmis. Kiekvienas darbininkas turėtų būti savininkas, akcininkas. Pajamos turėtų priklausyti nuo darbo, o ne nuo spekuliacijos. Žemę - valstiečiams, įmones - darbininkams, nuomojamą turtą naudojantiems jį!
 
 
0 # :)Bitininkas Y-m-d H:i
Galima pasakyti, kad mutualizmo svajonė yra sunaikinti proletariatą ir kapitalistus, sujungiant juos į smulkiaburžuazi ne klasę, kurioje nebūtų akivaizdžių skirtumų ttarp žmonių darbo priemonių atžvilgiu, nes visi turėtų teisę į savo darbo priemones :-) Būtų asociacijos pirmenybė, niekas beveik niekada nesamdytų darbininkų, nes tai nebūtų naudinga. Visi taptų savininkais, nes nuosavybės teisės būtų tiesiogiai susietos su naudojimu. Klausimas dėl senaties termino (kada jau nebenaudojant kažko kitas gali paimti tai?) yra objektyviai neišsprendžiama s, todėl belieka pasitikėti spontaniška tvarka.