Harold Barclay. Žmonės be vyriausybės (2). Anarchija ir anarchizmas
Harold Barclay. ŽMONĖS BE VYRIAUSYBĖS

Zmones be vyriausybes        I skyrius. Anarchijos prigimtis

 

Anarchija ir anarchizmas

 

Visų pirma reikia išsiaiškinti, ką reiškia anarchija ir kokie jos santykiai su kitais terminais. Pasvarstykime apie anarchiją ir anarchizmą. Reikėtų skirti šiuos du terminus lygiai taip pat, kaip skiriame „primityvųjį komunizmą“ ir marksistinį komunizmą.

 

Marksistinis komunizmas yra išvystyta sociologinė sistema, istorijos filosofija ir idėja, numatanti būsimos visuomenės su bendra nuosavybe sukūrimo sąlygas. Tuo tarpu „primityvusis komunizmas“ kalba apie tariamai „archaiškų“ ar „primityvių“ žmonių ekonomiką, grįsta bendra nuosavybe, kurią sudaro gyvybiškai svarbūs resursai ir darbo priemonės.

 

Tiesą sakant, tokiose visuomenėse bendriems resursams beveik visada priskiriama žemė, o įrankiai, naminiai gyvuliai ir daugelis kitų resursų (pvz., žūklavimo vietos) yra privati nuosavybė. Bet kuriuo atveju, marksistinė teorija netapatina primityviojo komunizmo su siekiamu marksistiniu komunizmu. Ryšys galbūt atsiranda manant, kad istorinis procesas sukasi ratu ir žmonėms sukūrus primityvųjį komunizmą, prie komunizmo vėl grįžtama aukštesniame žmonijos išsivystymo lygyje. Tai šiek tiek primena Giambattista Vico progresyvinę ciklų teoriją.

 

Taip, kaip skiriame dvi komunizmo rūšis, turime skirti ir anarchizmą nuo anarchijos. Anarchija yra tokia visuomenės padėtis, kai nėra valdytojo, nėra vyriausybės. Ji taip pat labai aiškiai siejama su visuomenėmis, kurias mes neigiamai apibūdiname kaip „archaiškas“ ir „primityvias“. Tuotarpu anarchizmas yra XIX a. Europoje išvystyta socialinė politinė teorija, į kurią, kaip platesnės vertybių teorijos, iškeliančios žmogaus laisvę ir individualumą, rezultatas, įeina ir anarchija.

 

Anarchistinėje teorijoje pirmenybė atiduodama tam, ką Josiah Warrenas pavadino individo suverenitetu. Iš to seka, kad vyriausybė ir valstybė yra asmeninės laisvės engėjos ir todėl turi būti panaikintos. Anarchistai taip pat siekia panaikinti ir kitas engėjiškas institucijas – bažnyčią, patriarchalinę šeimą ir bet kurią kitą sistemą, išaukštinančią „iracionalų“ autoritetą. Anarchistinė teorija yra egalitarinė, antihierarchinė ir išcentrinė. Visada priešinamasi diskriminacijai, besiremiančiai rase, odos spalva, tikėjimu ar lytimi. Anarchistai buvo vieni iš pirmųjų, pasisakiusiųjų už moterų išlaisvinimą.

 

Vietoje senos sistemos anarchistai siūlo savireguliacinį laisvanorišką bendradarbiavimą. Socialiniai santykiai turėtų būti tvarkomi remiantis laisvais susitarimais, grįstais savitarpio pagalba ar lygiaverte nauda visoms dalyvaujančioms pusėms. Proudhonui savitarpio pagalba buvo anarchijos kertinis akmuo. Jo savitarpio pagalbos idėja įdomiai sutampa su šiuolaikine Mausso ir Levi-Strausso antropologine teorija, nes į tarpusavio pagalbą galima žiūrėti kaip į tarpusavio sąveiką. Levi-Straussui tarpusavio sąveika yra fundamentalus struktūrinis visuomenės principas, savotiška „minties kategorija“, besireiškianti žmogaus prote. Pierre Clastressas, sekdamas Levi-Strausso tradicija, teigia, kad „prievartinė jėga“, t.y. valstybė ir vyriausybė, yra nesąveikaujanti, nes valdytojas gauna daugiau nei subjektas, todėl balansas pažeidžiamas. Dėl to valstybė ir vyriausybė prieštarauja esminiams socialinio gyvenimo principams. Visuomenė yra priešpastatoma valstybei. Prie Clastresso tezių dar grįšime. Dabar tik norėjau pabrėžti, kad anarchistų ir antropologų teorijos turi daug bendro.

 

Greta savitarpio pagalbos Proudhonas ir Bakuninas pabrėžė ir federalizmo idėją, kuri palengvina santykius tarp didelių ir plačiai išplitusių žmonių grupių. Pradiniai federaliniai junginiai būtų vietiniai – grupės iš pažįstamų, kaimynų ar turinčių bendrų interesų žmonių. Bet kuriuo atveju, tų grupių žmonės turėtų interesą dirbti kartu siekiant vieno ar kelių tikslų. Tokios grupės kurtųsi laisvanoriškai. Siekdamos savo tikslų, jos bendradarbiautų su kitomis panašiomis grupėmis ir formuotų regionines federacijas, kurios savu ruožtu jungtųsi su kitomis federacijomis ir kurtų dar platesnes federacijas. Visais atvejais į grupės organizavimą investuota galia mažėtų kylant integracijos lygiui. Bakuninas ir kiti sako, kad sistema būtų „sukurta iš apačios į viršų, o ne iš viršaus į apačią“. Kiekvienas federacijos narys turėtų teisę pasitraukti, jei jo nuomonė nesutaptų su daugumos siūlomais veiksmais.

 

Įdomu, kad yra panašumo tarp anarchistinio federalizmo ir giminystės linijų sistemos daugelyje anarchistinių santvarkų, ypač Afrikoje. Abiem atvejais bendras rezultatas susideda iš atskirų segmentų, o kiekvienas segmentas – iš subsegmentų, ir t.t. Abiem atvejais efektyviausias autoritetas yra mažiausiame junginyje ir menkėja kylant į aukštesnį integracijos lygį. Pačiame „viršuje“ esanti plačiausia federacija beveik neturi jokio realaus poveikio. Abiem atvejais veikia platus tinklas, jungiantis mažas grupes į stambų vienetą. Tačiau yra ir vienas esminis skirtumas. Federalizmas remiasi grupių bendradarbiavimu, savitarpio pagalba ar sąveika, o giminystės linijų sistemoje pagrindinis principas yra prieštara ar konfliktas tarp atskirų to paties lygmens grupių.

 

Anarchistinis federalizmas neturėtų būti painiojamas su Johno Calhouno ir kitų XIX a. pradžios Amerikos mąstytojų nagrinėta „konfederacija“. Anarchistai galėtų pritarti tokiam požiūriui tik tada, kai iš centrinės vyriausybės būtų atimama autoriteto galia ir valstijoms narėms būtų leidžiama laisvai pasitraukti iš sistemos, jei tai joms pasirodytų geriau. Tačiau, anarchistų požiūriu, Calhounas ir jo sekėjai nebuvo nuoseklūs. Jie rūpinosi tik kelių sąjungos valstijų galios didinimu. Jei jiems būtų rūpėjusi atskirų junginio vienetų laisvė, jie būtų numatę teisėtą galimybę apygardoms pasitraukti iš valstijos, miestams – pasitraukti iš apygardos, o atskiriems asmenims –pasitraukti iš miestų.

 

Anarchizmas yra sudėtinga teorinių krypčių visuma. Į jį jokiu būdu negalima žiūrėti kaip į vienintelę monolitinę idėją ar didžiąją teorinę sistemą, kaip, pavyzdžiui, į marksizmą. Priešingai, anarchizmas sudarytas iš kelių tarpusavyje susijusių, bet dažnai nutolusių požiūrių. Nei vienas anarchizmo teoretikas dar niekada nepateikė apjungtos teorinės sistemos. Tačiau visos anarchistinės teorijos kalba apie individą ir laisvę, priešinimąsi valstybei ir troškimą sukurti laisvanorišku bendradarbiavimu besiremiančią sistemą. Akivaizdu, kad tokia visuomenė neegzistuoja ir, išskyrus kelis izoliuotus ir trumpalaikius atvejus, niekada neegzistavo. Visgi mums žinomas ne vienas anarchijos pavyzdys – visuomenės be vyriausybių ir be valstybių.

 

Lygiai taip pat, kaip marksistai komunistai nelabai džiūgautų atsidūrę veikiančiame „primityviame komunizme“, negalime tikėtis, kad anarchistai pateisintų išlikusias anarchistines santvarkas. Akivaizdu, kad daugelis jų pasibaisėtų kai kuriomis jų charakteristikomis. Nors šiose visuomenėse ir nėra vyriausybių, vėliau pamatysime, kad dažnai ten klesti patriarchija, neretai pasitaiko gerontokratija (senų žmonių dominavimas), paplitusios religinės sankcijos, beveik visada vaikai priskiriami „žemesnei klasei“, o moterys retai laikomos lygiomis su vyrais. Tačiau jos yra itin decentralizuotos, neturinčios vyriausybių ar valstybių, todėl gali būti laikomos praktiniais anarchijos pavyzdžiais.

 

Kas nors galėtų sakyti, kad „anarchijos“ termino taikymas didelei žmonių grupei yra etnocentriškas ir painioja ideologiją su socialine klasifikacija. Neva paimamas emociškai pakrautas žodis su labai aiškiomis ideologinėmis prasmėmis, priskiriamomis euroamerikietiškai tradicijai, ir pritaikomas kitoms kultūroms, kai toms kultūroms akivaizdžiai trūksta anarchistinės ideologijos vertybių. Taip gali būti iškraipomas ne tik pats žodis, bet ir tų kultūrų suvokimas.

 

Bet jei toks požiūris tinka žodžiui „anarchija“, tai lygiai taip pat tinka ir žodžiams „demokratija“, „vyriausybė“, „įstatymas“, „kapitalistas“, „komunistas“ bei daugeliui kitų žodžių, kilusių iš kasdienės socialinių mokslininkų kalbos. Socialiniame moksle pilna terminų, taikomų kitų kultūrų socialiniams kontekstams. Žinoma, čia glūdi ir tam tikri pavojai. Kartu su terminu lengvai gali būti perkeltas ir svetimas ideologinis bagažas. Kita vertus, jei mes apskritai negalime atlikti tokių tarpkultūrinių palyginimų, tada lieka tik nuolat didėjantis naujų žodžių skaičius, palaipsniui virstantis žargonu, kuris įneša ne aiškumą, o painiavą. Visame pasaulyje sutinkami įvairūs socialinio fenomeno tipai. Mokslinis supratimas nepagerėja taikant radikalią fenomenologiją, paverčiančią unikaliu kiekvieną kultūrinį reiškinį ir kiekvieną asmeninį suvokimą. Tikiu, kad daugelis antropologų, projektuodami savo asmenines ar kultūrines vertybes, užsispyrusiai atsisakydavo taikyti teisingą anarchijos terminą daugeliui visuomenių, kurios gyvuoja be vyriausybių ir todėl yra anarchistinės.

 
Vertė RB

Versta iš: Harold Barclay. People without Government: An Anthropology of Anarchy, rev. ed., Seattle: Left Bank Books, 1990.

 

Skaityti kitus Haroldo Barclay‘aus knygos ŽMONĖS BE VYRIAUSYBĖS skyrius