Harold Barclay. Žmonės be vyriausybės (3). Socialinė tvarka ir valdžia
Harold Barclay. ŽMONĖS BE VYRIAUSYBĖS

Zmones be vyriausybes        Viena iš universalių žmonijos ar bet kurios kitos gyvybės rūšies charakteristikų yra ta, kad ji išgyvena ir klesti tik tam tikros tvarkos kontekste. Žmonės būna ramūs, kai elgesys ir įvykiai   nuspėjami. Mes esame įpročių gyvuliai arba papročių gyvuliai tradicionalistai. Todėl žmonių visuomenėse elgesys standartizuojamas, o nukrypimai baudžiami.

 

Pagal apibrėžimą visuomenė turi tvarką, struktūrą ir veikia sutvarkytu, santykinai nekintančiu elgesio režimu. Terminas „visuomenė“ numato, kad ją sudarantys komponentai veikia pagal tam tikras „žaidimo taisykles“. Tokios taisyklės gali būti labai neaiškios ir prieštaringos, o gali būti ir itin specifinės ir detalios. Bet kuriuo atveju yra kreipiančios nuorodos, be kurių mes pasiklystume anomijos (visiško taisyklių ir normų nebuvimo – vert. past.) jūroje.

 

Dalis šiuolaikinio pasaulio problemų kyla todėl, kad daugelis tų nuorodų tapo dviprasmiškomis, todėl visuomenėje kyla nerimas. Akivaizdu, kad jei nėra struktūros, nėra tvarkos, nėra ir visuomenės. Ir, kaip pabrėžiama bet kuriame antropologijos ar sociologijos kurse, žmonės be visuomenės nėra žmonės. Bet tai ištarus, reikia pasakyti, kad žmonių visuomenėje yra nepaprastai daug variacijų, įskaitant ir struktūros ar tvarkos variacijas.

 

Dar papildysiu, kad žmonija dažnai nori pailsėti, atitrūkti nuo rutinos ir struktūros. Maxas Gluckmanas pavadino tai „maišto ritualais“ – laikotarpiais, kai tikimasi, kad gyventojų elgesys bus saikingai priešingas įprastam elgesiui. Kaip tik dėl to švenčiamas tradiciškai laisvo elgesio „Mardi Gras“ festivalis, vykstantis prieš griežtai kontroliuojamą gavėnios laikotarpį. Halloweno laikotarpiu vaikams kurį laiką leidžiama maištauti prieš suaugusių bendruomenę.

 

Victoras Turneris teigia, kad visuomenėje teka dvi viena kitai priešingos srovės. Viena – struktūra (įprasta, nuspėjama ir struktūrizuota), kita – communitas arba antistruktūra (gaivališka, nesuplanuota ir ekstatiška). Tam tikra prasme tai siejasi su Proudhono požiūriu, kad valdžia ir laisvė yra visuomenės antinomijos, kurios nuolatos bando riboti viena kitą. Šia prasme anarchizmas kaip socialinė teorija jungiasi prie communitas ir laisvės. Kaip ir Thoreau, anarchistai kritiškai žiūri į kultūros elementus, kurie taip stipriai įsigalėjo, kad tapo nuobodūs, paviršutiniški ar tiesiog virto tuščiais ritualais. Jie atiduoda pirmenybę tam, kas yra nauja ir dar nepatirta. Šiuo atveju galbūt tinkamas atrodo Nietzschės kvietimas gyventi pavojingai.

 

Kai kuriais atvejais anarchistų simpatijos communitas virsdavo kraštutinumais. Taip hipiai, atmesdami modernias struktūras, kartais atmeta jas vien tam, kad sukeltų kraštutinę netvarką. Tačiau anarchizmas, nors iš visų socialinių teorijų ir labiausiai remia communitas struktūras, jis vis tik nepriešpastato savęs struktūrai, tvarkai ar visuomenei. Proudhonas yra pasakęs, kad laisvė yra tvarkos motina. Motina, o ne duktė. Anarchistams nerūpi klausimas, ar reikalinga struktūra ar tvarka, jiems rūpi, kokia ji turi būti ir iš kur ji turėtų atsirasti. Pakankamai laisvas, kad galėtų pats save reguliuoti, individas ar grupė pasieks aukščiausią tvarkos lygį. Iš šono ar iš viršaus įdiegta tvarka skatina tik pasipiktinimą ir maištingumą, arba priešingai – vaikišką priklausomumą ir impotenciją, ir tokiu būdu tampa netvarkos priežastimi.

 

Anarchijos santykiai su galia, valdžia, politika ir politinėmis organizacijomis yra dar viena klaidingai suvokiama sritis. Žmonių grupėse kai kurie galios siekimo manevrai apibūdina santykius tarp jos narių. Intensyvumas ir varžymosi reikšmė įvairiose kultūrose ir individuose yra skirtingi. Kultūrinės pigmėjų, o taip pat Pueblo indėnų grupių Zuni ir Hopi vertybės menkina individų pastangas pirmauti, tačiau negalima sakyti, kad jose visiškai nėra noro paveikti kitus. Kiekvienoje kultūroje yra variacijų. Kai kurie žmonės stengiasi daugiau nei kiti, kai kurie nusišalina. Tačiau galios kontekstas vienu ar kitu pavidalu reiškiasi kiekvienoje žmonių grupėje.

 

Galia reiškia gebėjimą pasiekti, kad kiti darytų tai, ko tu nori. Taigi tas, kuris įtikina dešimt kitų žmonių klausyti jo nurodymų, turi daugiau galios nei tas, kuris įtikina jo klausyti tik vieną žmogų. Tačiau tai bus teisinga tik esant vienodoms aplinkybėms, nes, pavyzdžiui, žmogus, kontroliuojantis branduolinio mygtuko operatorių, turės daugiau galios nei žmogus, kontroliuojantis milijoną paprastų vyrų ir moterų.

 

Galia reiškia įtaką, pasireiškiančią įtikinėjimu, loginiais argumentais, savo rango ar statuso prestižu, turtu ar kyšiu. Arba baime dėl numanomos ar akivaizdžios fizinės ir psichologinės žalos. Varžymasis dėl galios yra svarbi socialinės grupės varomoji jėga ir pagrindinis ilgalaikių pokyčių grupėje mechanizmas. Grupės narių persigrupavimas sukelia ne tik „rūmų revoliucijas“, kai vienas individas pakeičiamas kitu – galingesniu, bet ir pokyčius taisyklėse bei vertybėse.

 

Vokiečių sociologas Ralfas Dahrendorfas, kuris tikrai nėra anarchistas, savo tezėse visiškai priartėja prie anarchistinės minties, ypač kalbėdamas apie Marxą. Dahrendorfas teigia, kad pagrindinis visuomenės konfliktas yra konfliktas dėl galios. Marxas daugiausiai domėjosi tik viena galios puse – ekonomine galia. Tai reiškia, kad Marxo sekėjai nuvertina neekonominės galios svarbą. Kaip tik dėl to pasaulyje pilna liaudies demokratijų, kuriose žmonių priespauda nė kiek ne mažesnė nei prieš „revoliuciją“. Praktikoje marksizmas buvo linkęs kapitalistų galią perduoti profesionaliems biurokratams ir karininkams, nes nematė esminės galios problemos. Anarchistai atkakliai reikalauja spęsti šią problemą.

 

Nei anarchistai, nei anarchistinė teorija neneigia galios. Priešingai, anarchistinėje teorijoje galia yra pagrindinė žmonių visuomenių problema, o galios ribojimas nuolatos yra dėmesio centre. Bakuninas irgi atpažino galią kaip žmonių visuomenės varomąją jėgą. Galų gale, anarchija yra padėtis, kai galia yra maksimaliai išsklaidyta, idealiu atveju – išdalyta visiems po lygiai. Priešingai nei kitose politinėse teorijose, pavyzdžiui, marksizme, kuriame galia iš vienos socialinės grupės (klasės) perduodama kitai. Žinoma, teisinga ir tai, kad nemaža dalis anarchistinių idėjų buvo sujaukta „utopinių“ svajonių apie idealią visuomenę, kur niekas nepažeidžia kitų teisių. Pavyzdžiui, Godwinas ir Kropotkinas tikėjo, kad bėgant laikui žmonija evoliucionuos iki sąlygų, kai visi bus geri vieni kitiems ir nebandys tuo pasinaudoti. Tačiau kiti anarchistai apie žmogaus prigimtį kalba ne taip optimistiškai. Jie mano, kad jei tik bus galimybės, žmogus pernelyg nesuks sau galvos dėl piktnaudžiavimo galia.

 

be vyriausybes

 

Maxas Weberis pabrėžia skirtumą tarp galios ir valdžios. Bet kurioje visuomenėje jos nariai kai kuriuos individus išskiria kaip tam tikrų sričių autoritetus. Tokiu pat būdu modernioje visuomenėje jos nariai pripažįsta legalią kai kurių individų teisę nešiotis ir, jei „būtina“, naudoti šaunamuosius ginklus, kurie naudojami siekiant sustabdyti įtariamus įstatymų pažeidėjus. Policininkai visada vilki specialius rūbus. Visuomenės nariai, priešingai, nepripažįsta kitų naudojamos jėgos, pavyzdžiui, gangsterių, nors abiem atvejais naudojama prievarta. Pirmu atveju galia yra valdžia, nes į ją žiūrima kaip į teisėtą ir teisingą, antru atveju galia nėra valdžia, todėl toks jėgos naudojimas yra neteisėtas. Kažką panašaus galima aptikti visose visuomenėse. Skiriasi tik terminologija.

 

Dauguma kanadiečių energingai pritars teiginiui, kad Otavos vyriausybė yra legali, bet kai kurie tai galiai pritars labai jau santūriai. Ilgametis Olandijos kolonijinis valdymas Indonezijoje prasidėjo grubiu ir žiauriu jėgos naudojimu, tačiau keičiantis kartoms jis įgavo tam tikro „teisėtumo“, taigi vartojant Weberio terminus, galia tapo valdžia. Kita vertus, legalia valdžia galia tapo tik todėl, kad indoneziečiai išmoko prisitaikyti. Augdami jie priprato prie tokios padėties ir tyliai susitaikė.

 

Raymondas Firthas pastebėjo, kad galia tampa valdžia dėl apatijos ir nesugebėjimo įžvelgti alternatyvų arba dėl adaptacijos prie vertybių, kurios iš pradžių buvo laikomos nepriimtinomis. Dažnai valdžios struktūra sukuriama grubia gangsterių jėga ir, valdomiesiems tyliai susitaikius su tokia padėtimi, evoliucionuoja į „teisėtą“ valdžią. Tokia yra nacionalinės valstybės istorija. Firthas pastebi, kad teisėtumas yra priemonė, kuria ideologija sujungiama su galia. „Legalumo funkcija yra paaiškinti ir pateisinti koncentruotos socialinės galios, sutelktos nedidelėje visuomenės dalyje, egzistavimą ir kartu palaikyti specifinę socialinę tvarką, t.y. specialius socialinės galios nukreipimo ir paskirstymo srautus“.

 

Nė vienas filosofas ar sociologas nepriima „grynos“ galios legalumo ir nė vienas jų visiškai neatmeta valdžios. Net anarchistai supranta, kad teisėta valdžia turi tam tikrą vietą. Anarchistinė legalios valdžios idėja jau seniai buvo išsakyta Proudhono: „Jei žmogus gimė kaip sociali būtybė, vieną dieną, galutinai susiformavus jo protui ir baigus lavintis, jo tėvo valdžia nutrūksta ir jis tampa savo tėvo sąjungininku“. Vėliau Bakuninas rašė: „Tuomet mes atrandame absoliučią mokslo valdžią. Be šios legalios valdžios, kuri yra tokia todėl, kad yra racionali ir harmoninga su žmogaus laisve, visos kitos valdžios yra netikros, savavališkos ir mirtinai pavojingos“.

 

Paulas Goodmanas savo knygoje „Drawing in line“ rašo apie natūralią prievartą, kai kūdikis priklauso nuo motinos ar moksleivis nuo mokytojo. Tai atvejai, kai norima vieno žmogaus nepriklausomybės lygį pakelti iki kito žmogaus nepriklausomybės lygio. Nežinau, ar Frommas kada nors skaitė Proudhoną, Bakuniną ar ankstyvąjį Goodmaną, bet akivaizdu, kad jo požiūris į valdžios prigimtį stipriai siejasi ir toliau plėtoja ankstyvųjų anarchistų mintis. Frommas, kaip ir Bakuninas, skiria „racionalią“ ir „iracionalią“ valdžią. Racionali valdžia kyla iš kompetencijos, ją reikia nuolatos tikrinti ir kritikuoti, be to, ji laikina. Ji remiasi valdžios ir subjekto lygiavertiškumu, „kuris skiriasi tik pagarba žinioms ir patirčiai kokioje nors srityje“. „Kita vertus, iracionalios valdžios šaltinis visada yra galia prieš žmones“. Fizinė ar proto galia.

 

Stanley Milgramas sakė, kad žmonės linkę tikėti, kad valdžioje esantys asmenys, įskaitant ir politikus, žino geriau už kitus. Tačiau, ko gero, tai yra tik siekiamybės iliuzija, susikuriama bandant pateisinti jų valdžią. Žmonės meluoja patys sau galvodami, kad rinkimų proceso metu į valdžią išrenka pačius protingiausius.

 

Šiuolaikinėje visuomenėje valdžioje yra nemažai žmonių, racionaliai užsidirbusių teisę į autoritetą, bet yra ir daugybė tokių, kurių pretenzijos į valdžią yra iracionalios. Tokie yra politikai, teisėjai ir policininkai. Juos anarchistai atmeta ir priima tik racionalią valdžią. Anarchistai pripažįsta, kad yra specialistai, t.y. įvairių sričių autoritetai, pripažįstami dėl savo patirties. Tačiau net ir čia galima įžiūrėti slypinčius potencialius pavojus, kai turintys vieną valdžios formą sieks išplėsti savo galią, tokiu būdu transformuodami savo racionalią valdžią į iracionalią.

 

Su valdžios idėja glaudžiai susijusi lyderystė. Vėl gi niekas negali paneigti, kad kiekvienoje žmonių grupėje atsiranda individų, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių virsta įtakingais žmonėmis. Patys anarchistai savo tarpe beveik visą laiką turėjo lyderių, nors į tai ir buvo žiūrima įtariai. Nežiūrint to, kad lyderystė grupėje yra universali visoms žmonių socialinėms organizacijoms, reikia pabrėžti, kad skirtingi žmonės lyderystę supranta skirtingai. Pigmėjai ir Arizonos hopiai demonstruoja anarchistinį nepasitikėjimą lyderiais tokiu būdu, kad kiekvienas individas bando išvengti lyderio vaidmens ir kiek įmanoma neišsiskirti iš grupės.

 

Turinčios struktūrą ir tvarką visuomenės privalo spręsti galios problemą, tuomet užgimsta politika. Kai tariame žodį „politika“, galvojame apie tam tikroje žmonių grupėje su galia susijusius reikalus. Visos visuomenės ne tik vykdo politiką, bet turi ir politines organizacijas ar politines sistemas, t.y. standartizuotus tvarkymosi su galios problemomis būdus. Politinė organizacija nėra valdžios sinonimas. Valdžia yra viena iš politinio organizavimosi formų. Politika gali būti vykdoma daugeliu būdų, o valdžia yra tik vienas iš tokių būdų. Taigi aišku, kad net anarchizmas neneigia ir nesipriešina politikai ar politinėms organizacijoms. Priešingai, anarchizmas yra labai politiškas.

 

Kalbant plačiau, politika gali būti pritaikoma bet kokiai socialinei grupei. Galima kalbėti net apie politiką šeimos viduje, kur galios paskirstymas tarp tėvo, motinos, sūnaus ir dukters tikrai yra vienas iš pagrindinių klausimų. Vietinis klubas irgi vykdo politiką. Tačiau paprastai, kai kalbama apie politiką ar politines organizacijas, negalvojama apie vidinius šeimos reikalus. Politinis organizavimasis dažniau taikomas „viešiems“ reikalams – teritoriniams santykiams ar skirtumams tarp giminystės ryšiais nesusietų grupių. Tokia politika apima reikšmingą geografinę teritoriją – bendruomenę ar bent jau kaimynystėje gyvenančius žmones. Tačiau net ir šiuo atveju ne visada būna aišku, ar turime reikalą su politika, ar su šeimos reikalais. Gali būti priešprieša tarp dviejų tai pačiai giminei priklausančių grupių, bet žemesniame lygyje, pavyzdžiui, tarp dviejų skirtingų tėvystės linijų, o tai jau būtų laikoma tik pusiau viešais reikalais. Vis dėlto naudojamos priemonės ir bendra atmosfera leidžia nustatyti, kada tai yra vidinis giminės reikalas.

 
Vertė RB

Versta iš: Harold Barclay. People without Government: An Anthropology of Anarchy, rev. ed., Seattle: Left Bank Books, 1990.

 

Skaityti kitus Haroldo Barclay‘aus knygos ŽMONĖS BE VYRIAUSYBĖS skyrius