Harold Barclay: Žmonės be vyriausybės (4). Socialinės sankcijos
Harold Barclay. ŽMONĖS BE VYRIAUSYBĖS

Zmones be cyriausybes        Nei anarchija, nei anarchistinė teorija nesipriešina organizavimuisi, valdžiai, politikai ar politinėms organizacijoms. Ji priešinasi tik kai kurioms jų formoms, ypač įstatymams, vyriausybėms ir valstybėms. Apie tai dabar ir kalbėsime.

 

Radcliffe-Brownas siūlė „sankcijų“ terminą taikyti būdui, kuriuo socialinė grupė reaguoja į vieno iš savo narių elgesį. Tokiu būdu pozityvi sankcija yra pritarimo parodymas. Kareiviui įteikiamas medalis, mokslininkui – garbės laipsnis, studentui – apdovanojimas. Motina pabučiuoja savo mažylį už gerą elgesį, tėtis – nuperka ledų. Negatyvi sankcija yra neigiama bendruomenės reakcija į jos nario elgesį. Ji išreiškia nepritarimą. Kareivis teisiamas kariniame teisme, mokslininkas atleidžiamas arba sodinamas į kalėjimą, studentas neapsigina kursinio darbo arba atstumiamas bendramokslių, vaikas susilaukia pliaukštelėjimo per užpakalį. Akivaizdu, kad bet kurioje visuomenėje svarbiausios yra negatyvios sankcijos.

 

Sankcijos taip pat gali būti skirstomos į išsklaidytas, religines ir teisėtas. Čia mano interpretacija kiek skiriasi nuo Radcliffe-Browno. Išsklaidytos sankcijos yra tos, kurias spontaniškai taiko vienas ar daugiau visuomenės narių. Čia svarbu tai, kad išsklaidytų sankcijų taikymas nepriklauso nuo kokio nors socialinio vaidmens. Jas gali taikyti bet kas, nepriklausomai nuo amžiaus ar lyties, o kartais tokių sankcijų taikytojui apskritai nekeliami jokie reikalavimai. Tokia ir yra išsklaidymo prasmė. Atsakomybė ir sankcijų taikymo teisė išsklaidoma visoje bendruomenėje. Galią turi visuomenė kaip visuma. Sankcijų pritaikymo laikas ir intensyvumas kinta priklausomai nuo aplinkybių.

 

Išsklaidytos sankcijos – tai apkalbos, pravardžiavimas, ginčai, muštynės, atstūmimas ir nužudymas. Dvikovos ir formalios imtynės paplitę mažiau. Eskimai naudoja ritualizuotas dainavimo varžybas, kurių metu du priešininkai bando nugalėti vienas kitą viešais įžeidinėjimais, o klausytojai veikia kaip teisėjai. Išsklaidytos sankcijos gali būti naudojamos tiek prieš asmenį, tiek prieš grupę. Jų efektyvumas priklauso nuo to, kiek bendruomenės narių dalyvauja jų taikyme.

 

Daugelyje visuomenių baudos ir kitos bausmės skiriamos asamblėjose. Radcliffe-Brownas tokias sankcijas vadina organizuotomis. Vis dėlto jos vis dar nėra legalios ir turi išsklaidytų, tik daugiau formalizuotų sankcijų savybių, jei asamblėja neturi valdžios naudoti jėgą tokių sankcijų taikymui. Tokiais atvejais asamblėjų nariai veikia daugiau kaip tarpininkai, o ne kaip teisėjai, ir jų sėkmė apsprendžiama sugebėjimu įtikinti dvi puses rasti vienokį ar kitokį kompromisą.

 

Išsklaidytos sankcijos yra universali socialinės reguliacijos forma. Jei socialinėje grupėje nieko kito nėra, ji naudos įvairias technikas, kurios tikrai gali būti priskirtos išsklaidytoms sankcijoms.

 

Religinės sankcijos yra antgamtinės. Prieš žmogų gali būti panaudota „juodoji magija“, galima gąsdinti pomirtinėmis pragaro kančiomis ar skatinti pozityviomis religinėmis sankcijomis, žadančiomis amžiną rojaus palaimą. Nuerų leopardo kailio vadas gali primesti savo valią gąsdindamas prakeikimu. Ojibwa indėnai tikėjo, kad taisyklių pažeidimas sukelia antgamtines ypatingas ligas. Taigi religines sankcijas taiko žmogus, pavyzdžiui, prakeikimo atveju, arba bendruomenė, kaip Ojibwa tikėjime, arba pats tikėjimas, pavyzdžiui, įsitikinimas, kad vieno iš dešimties dievo įsakymų sulaužymas pasmerkia žmogų pragaro liepsnoms. Dar kitu pjūviu religinės sankcijos gali būti taikomos nubausti šiame arba pomirtiniame pasaulyje, fizine ar dvasine bausme.

 

Teisėtos sankcijos – tai daugybė būdų, skirtų individo elgesiui paremti ar nepritarti, kai:

a. tokios funkcijos deleguojamos ypatingiems asmenims, kurių viena iš pareigų yra tokių sankcijų vykdymas;

b. tie asmenys turi valdžią, gali gąsdinti prievartos taikymu ir taikyti ją kada panorėję;

c. pagal nusižengimo dydį taikomos bausmės turi ribas.

 

Policija, teisėjai, nuosprendžių vykdytojai ir įstatymų leidėjai yra tie, kurie gali pritaikyti sankcijas naudodami jėgą. Mūsų visuomenėje visi kartu jie sudaro vyriausybę. Valstybė per savo tarpininką vyriausybę skelbia, kad ji turi prievartos prieš visuomenės narius monopolį, o tai reiškia, kad tik tam tikri tarpininkai, pavyzdžiui, policininkai, gali suimti žmogų gatvėje ir uždaryti jį į kalėjimą. Tik tam tikri kolektyvai, t.y. teismai, gali nustatyti kaltę ir skirti bausmę pagal kitų žmonių – įstatymų leidėjų – sukurtus įstatymus. Su legaliomis sankcijomis susijusios bausmės yra standartizuotos ir tikslios. Tarkime, parduotuvę apiplėšęs žmogus gaus nuo metų iki dešimties metų kalėjimo.

 

Legalios sankcijos yra įstatymai. Įstatymai egzistuoja tik ten, kur kiekvienas žmogus turi specifinį, jam sukurtą ar deleguotą socialinį vaidmenį, leidžiantį jėga ar prievarta palaikyti nusistovėjusius santykius, ir kur bausmės turi aiškiai apibrėžtas ribas ir nepriklauso nuo atskirų žmonių užgaidų. Įstatymai egzistuoja ten, kur veikia valstybė ir vyriausybė. Jei yra vyriausybė, yra ir įstatymai. Legalios sankcijos, o tuo pačiu ir įstatymai su vyriausybėmis, nėra universalios. Jos yra tik kai kurių, tačiau pačių sudėtingiausių visuomenių bruožas. Reikia turėti galvoje, kad tokiose visuomenėse savo vietą taip pat užima išsklaidytos ir religinės sankcijos.

 

Malinowskis siūlė „įstatymo“ terminą taikyti visoms socialinėms taisyklėms, kurioms pritaria visuomenė. Tačiau toks šio termino naudojimas paslėptų fundamentalius ir svarbius skirtumus tarp priemonių, verčiančių paklusti įvairioms taisyklėms. Įstatymai ir vyriausybės visada siejami su valdančiąja elito klase, o visuomenės be vyriausybių visada yra egalitarinės ir beklasės. Taigi toks atsainus Malinowskio požiūris paslepia svarbius skirtumus tarp to, kas ir kaip priverčia paklusti taisyklėms.

 

Turėtų būti aišku, kad bet kuri visuomenė, kurioje vyrauja legalios sankcijos, sunkiai galėtų būti laikoma anarchistine. Atsižvelgiant į toliau pateiktus pavyzdžius, kai kuriais atvejais gali būti ir kitokių atvejų. Nėra aiškios ribos tarp anarchistinės visuomenės ir tos, kurią valdo vyriausybė. Reikėtų giliau panagrinėti anarchijos santykį su išsklaidytomis ir religinėmis sankcijomis. Socialinėje anarchizmo teorijoje savanoriško bendradarbiavimo idėja yra teigiama medalio pusė, o vyriausybės panaikinimas – neigiama. Anarchistinei minčiai itin svarbi savanoriškos kooperacijos idėja, todėl svarbu įvertinti ir jos santykius su veikiančiomis anarchistinėmis santvarkomis, kartu kreipiant ypatingą dėmesį išsklaidytų ir religinių sankcijų taikymui.

 

Savanoriškas bendradarbiavimas, kaip prievartos antonimas, yra labai dviprasmiškas terminas. Viena vertus, nė vienas veiksmas nėra grynai savanoriškas, nes visi veiksmai daugiau ar mažiau yra prievartiniai. Pavyzdžiui, galima būtų pasakyti, kad sąmonė, ego, siela, ar tai kas tave valdo, yra lygiai tokia pati prievartinė jėga, kaip ir policininkas ar visuomenės pasmerkimas. Tačiau geriausia prievartą suprasti kaip santykį tarp įsakymo ir paklusimo, kai bet kokia įsakinėjanti jėga – žmogiškoji ar antgamtinė – visada veikia individą iš išorės. Idealiu atveju tikrai laisvanoriškame bendradarbiavime neturėtų būti jokios išorinės prievartos. Tačiau net patys anarchistai faktiškai pritaria tokios išorinės prievartos taikymui ir laisvanoriško bendradarbiavimo ribojimui. Savo kasdienėje veikloje kurdami anarchistines bendruomenes, anarchistai taiko įvairias išsklaidytas sankcijas. Kai kurios jų taikomos kaip aiškiai legalios sankcijos.

 

Ne visada paprasta atskirti Bakunino ir Proudhono aprašytą ateities visuomenę nuo decentralizuotos federalinės demokratijos. Panašu, kad gyvenimo pabaigoje Proudhonas atitolo nuo jo siūlytų laisvanoriškų asociacijų ir pasuko darinio, panašaus į minimalią valstybę, link. Savo knygoje „Du principe Federatif“ jis rašo: „Nelabai panašu, kad žmonijos civilizacija pasuks progreso, moralės ir išminties keliu, o vyriausybės ir valdžia – išnyks“. Jam anarchija tapo abstrakcija, idealu, kuris, kaip ir kiti panašūs idealai – demokratija ir monarchija – niekada neegzistavo savo grynuoju pavidalu, o tik kaip įvairių politikų mišinys. „Laisvoje visuomenėje valstybės ar vyriausybės vaidmuo yra įteisinti, institucionalizuoti, kurti, pradėti, steigti ir kiek įmanoma mažiau bausti. Kai tik pradėtas koks nors projektas, sukurtas mechanizmas, valstybė pasitraukia naujos užduoties vykdymą palikdama vietinei valdžiai ir piliečiams.“

 

                              alt

 

Proudhonas tapo federacinės ar konfederacinės sistemos, kurioje centro vaidmuo sumažintas iki „pradinės iniciatyvos, garantijų ir priežiūros“, rėmėju. „Centro įsakymų vykdymas turi būti patvirtinamas federacinių vyriausybių ir jų atsakingų atstovų.“ Jis teigiamai atsiliepė apie šveicarų konfederaciją. 1864 m. rašytame laiške jis sako: „Anarchija yra valdžios forma ar santvarka, kurioje valdžia, politinės institucijos, draudžiančios ir represinės priemonės, biurokratija, mokesčiai, ir pan. yra kiek įmanoma supaprastinti“. Taip ir neaišku, ar senukas Proudhonas dabar geriau jaustųsi su tokiais ankstyvaisiais Amerikos centralizuotos valdžios oponentais kaip Johnas Tayloras, Johnas Randolfas ar net Johnas Calhounas.

 

Perėmęs daugumą federalistinių Proudhono idėjų, Bakuninas irgi susidūrė su panašiomis problemomis. „Tarptautinės brolijos organizavime“ jis rašo: „Bendruomenės įstatymų leidžiamoji valdžia išlaikys teisę nukrypti nuo rajono įstatymų antraeiliais, o ne esminiais klausimais“, o rajono parlamentas „niekada nesikiš į bendruomenės administracijos veiklą, tačiau spręs apie bendruomenės mokesčius į rajono ar nacionalinį biudžetą“. Taip pat veiktų teismai ir nacionalinis parlamentas. Šis nacionalinis parlamentas „turėtų nustatyti esminius principus, kurie sudarytų nacionalinę chartiją ir įpareigotų visus rajonus, norinčius dalyvauti nacionalinėje sutartyje“. Nacionalinis parlamentas „derėtųsi su sąjungininkais, skelbtų taiką ar karą ir turėtų išskirtinę teisę įsakyti suburti (visada tik iš anksto nustatytam laikotarpiui) nacionalinę armiją“. Bakunino anarchija panaši į decentralizuotą federalistinę demokratiją. Tačiau panašu, kad praėjus metams po šio teksto parašymo, savo esė „Federalizmas, socializmas ir antiteologizmas“ jis vėl grįžo prie anarchijos: „Vien todėl, kad regionas laisvanoriškai tapo valstybės dalimi, jokiu būdu nereiškia, kad jis įsipareigoja išlikti tokiu amžinai“. „Teisė į laisvą sąjungą ir teisė į laisvą atsiskyrimą nuo jos yra pirmaeilė politinė teisė“.

 

Kropotkinas palankiai rašė apie ankstyvųjų viduramžių miestų komunas kaip anarchistines sistemas, nors, kaip toliau matysime, jose buvo akivaizdi vyriausybinė struktūra. Tą patį galima pasakyti apie „anarchistinius kolektyvus“, veikusius Ukrainoje 1917 m., o kiek vėliau – Ispanijoje. Net individualaus anarchizmo šalininkas Josiah Warrenas matė organizuotos kariuomenės poreikį. Daugelis anarchistų pateisino karinės jėgos naudojimą siekiant savo tikslų arba vertino tai kaip apgailėtiną būtinybę. Kitaip tariant, kalbėdami apie legalias sankcijas anarchistai kartais būdavo mažų mažiausiai dviprasmiški.

 

Koncentruodamiesi į stipriai centralizuotas šiuolaikinės visuomenės prievartos sritis, tokias kaip valstybė ar bažnyčia, anarchistai kartu linkę nepastebėti kartais dar labiau engiančių išsklaidytų sankcijų, tokių kaip apkalbos ar atskirtis. Vis dėlto tarp valstybinės prievartos ir išsklaidytų sankcijų prievartos yra esminis skirtumas, o tai galėtų pateisinti išskirtinį anarchistų dėmesį vienai ir abejingumą kitai. Valstybėje ar vyriausybėje visada yra hierarchinis statuso skirtumas tarp tų, kurie valdo, ir tų, kurie yra valdomi. Net ir demokratijoje, kur manoma, kad šiandienos valdytojai rytoj tokie gali ir nebebūti, statuso skirtumai išlieka.

 

Demokratinėje sistemoje tik labai nedidelė mažuma kada nors turės galimybę valdyti, nes valdantieji visada išrenkami iš elito grupių. Skirtingas statusas nebūdingas išsklaidytoms sankcijoms. Ten, kur grupė ar individas prieš kitą žmogų naudoja apkalbas ar atskirtį, tas žmogus irgi gali laisvai naudoti tas pačias priemones. Tuo atveju, kai skirtingas statusas siejamas su išsklaidytomis sankcijomis, pavyzdžiui, vadovaujanti tėvo pozicija savo sūnaus atžvilgiu, prievartos forma priartėja prie vyriausybinės prievartos. Tačiau tėvo vaidmuo turi racionalios valdžios savybių, o jaunas žmogus gali tikėtis netrukus „pereiti“ į poziciją, lygesnę tėvo pozicijai, galiausiai ir pats tapdamas tėvu. Jokiose išsklaidytose sankcijose nėra galios suinteresuotumo perduoti prievartos teisę į ribotos vadų grupės rankas.

 

Anarchizmas kaip socialinė teorija negali atmesti ir, tiesą sakant, neatmeta visų prievartos formų. Nors anarchizmo atstovai gali propaguoti šūkius apie laisvanorišką bendradarbiavimą, tačiau jie suvokia, kad tai irgi turi tam tikras ribas. Anarchistams tai yra neišsakytas, o daugeliu atvejų atviras pritarimas tam tikros legalios jėgos naudojimui tam tikrose aplinkybėse, ir šią jėgą antropologai vadina išsklaidytomis sankcijomis. Vis gi, kaip teigė psichologai ir ką vėliau pakartojo Allenas Ritteris, šios sankcijos yra būtinos asmenybės vystymuisi. Individualus įvaizdis apie save priklauso nuo žinojimo, ką kiti galvoja apie mane ir mano elgesį. Tuo pat metu sankcijų naudojimas skatina suvokimą apie kitus ir tokiu būdu, didindamas empatiją, kuria bendruomenę.

 

Anarchistų teoretikai į religiją dažniausiai žiūri kaip į dar vieną sistemą, engiančią ir siekiančią pažaboti individo laisvą raišką. Bakuninas į dievą ir valstybę žiūrėjo kaip į du tarpusavyje susijusius tironus ar žmogėdras, kuriuos reikia sunaikinti. Visi geriau žinomi anarchistai bent jau priešpastatė save bažnyčiai. Į religiją buvo žiūrima kaip į organizuotą hierarchinę socialinę struktūrą. Su tuo sutiko net Tolstojus, nors jo anarchizmas atsirado pabrėžtinai paraidžiui suvokus Kalno pamokslus ir atitinkamai interpretavus krikščionybę.

 

Gana neįprastas posūkis Amerikos anarchizme yra katalikų darbininkų judėjimas. Vadovaujamas atsivertusios į katalikybę Dorothy Day, jis demonstruoja ištikimybę tiek pacifistinio anarchizmo principams, tiek Romos katalikų bažnyčiai. Kažkas panašaus į katalikišką tolstojininkų judėjimą. Mažai kas suvokia, kaip galima apjungti anarchizmą arba bet kurią kitą saikingai libertarišką doktriną su Romos katalikybe ir jos pasišventimu absoliučiai monarchijai – popiežiaus kultui bei tvirtai hierarchinei struktūrai.

 

Dauguma anarchistų į bet kurią religiją žiūri kaip į autoritarinę sistemą, bet ar visos religinės sankcijos nesuderinamos su anarchizmu? Manau, kad ne. Turime skirti „automatiškas“ religines sankcijas nuo religinių sankcijų, kurioms reikalingas žmogaus tarpininkavimas. Mažiausiai suderinamos su anarchija ir priartėjančios prie legalių sankcijų yra religinės sankcijos, kurias gali skirti atskiras, formalias pareigas atliekantis individas, kai visuotinai sutariama, kad toks individas turi teisėtą galios monopolį, t.y. galią taikyti sankcijas. Geriausiai tai iliustruoja šventikas. Kita vertus, kai religinių sankcijų taikymo galia priklauso daugeliui ir kai ši galia nėra teisėtai monopolizuota, situacija tampa panaši į išsklaidytas sankcijas. Bausmei, tiesiogiai kylančiai iš dievo ar kitos antgamtinės jėgos, nereikia žmogaus įsikišimo, tad ji dažniau siejama su gamtiniais įvykiais – audra ar žemės drebėjimu. Vis dėlto pakankamai aišku, kad sąžinės bausmė savo esme yra sankcija. Religinės sankcijos, panašios į išsklaidytas sankcijas, kaip ir sankcijos, kurioms nereikia žmogaus tarpininkavimo, neatrodo nesuderinamos su anarchija.

 
Vertė RB

Versta iš: Harold Barclay. People without Government: An Anthropology of Anarchy, rev. ed., Seattle: Left Bank Books, 1990.

 

Skaityti kitus Haroldo Barclay‘aus knygos ŽMONĖS BE VYRIAUSYBĖS skyrius

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti