Harold Barclay: Žmonės be vyriausybės (7). Anarchija tarp medžiotojų-rinkėjų
Harold Barclay. ŽMONĖS BE VYRIAUSYBĖS

Zmones be vyriausybes        III skyrius

 

Vienas iš daugelio dalykų, ko galima pasimokti iš primityvių visuomenių yra tas, kad visuomenė gali gyvuoti be tvarką palaikančio policininko. Medžiotojai-rinkėjai yra akivaizdžiai seniausia žmonių visuomenės rūšis, charakterizuojanti žmonijos gyvenimo būdą nuo pat žmogaus atsiradimo ir maždaug 99% laiko po to.

 

Maždaug prieš 12000 metų, išradus augalų kultivavimą ir gyvulių ganymą, medžioklė ir rinkimas pradėjo nykti. Šiandien Žemėje praktiškai nėra nė vienos grupės, besiremiančios vien tokiu gyvenimo būdu. Net eskimai ir Arktikos indėnai atsisakė visiškos priklausomybės nuo medžioklės bei rinkimo ir atidavė pirmenybę prijaukintiems gyvuliams, siekdami gauti iš jų kailius ir gaminti gaminius tarptautinei prabangos prekių rinkai. Dar kitur, pvz., Indijoje ar kai kur Rytų ar Centrinėje Afrikoje gyvenantys medžiotojai-rinkėjai paprastai priklauso specializuotoms profesionalių medžiotojų kastoms, priklausančioms nuo gretimų agrarinių ar sodininkystės visuomenių.

 

Medžiotojai-rinkėjai sukuria paprastas visuomenes ir yra primityvūs ta prasme, kad jų visuomenė yra arčiau seniausių žmonių visuomenės formų nei visi kitos. Tačiau būtų klaidinga šias visuomenes prilyginti archajiškoms visuomenėms. Dabartiniai medžiotojai- rinkėjai yra šiuolaikiniai žmonės, kurie, kaip ir visi kiti, turi savo istoriją. Jie nėra suakmenėjusios paleolito laikų liekanos, tiesiog jų visuomenės keitimosi greitis ir būdai skyrėsi nuo daugumos kitų. Jų istorijos rodo įvairius evoliucinio vystymosi kelius, nebūtinai fiksuotus istorijos vidurio ar pradžios stadijose. Kai kurios medžiotojų-rinkėjų visuomenės išsivystė iš sodininkystės visuomenių, pvz., kelios Amazonės miškų indėnų visuomenės ar kelios Šiaurės Amerikos prerijų indėnų visuomenės.

 

Nors medžiojimas-rinkimas ir yra visuomenės tipas ar klasė, tokios visuomenės nėra panašios į kitas kaip žirniai ankštyje. Priešingai vyraujančiam požiūriui, jos žymiai skiriasi. Kalbėdami apie šio visuomenės tipo bendrus bruožus, turime išskirti ir kelis reikšmingesnius skirtumus.

 

Šios visuomenės priklauso nuo neprijaukintos, laukinės gamtos – laukinių gyvūnų, žuvų ir augalų. Tačiau pastebima ir tam tikra specializacija pasirinktų resursų naudojime. Vieni daugiausiai medžioja jūros žinduolius, kiti daugiau linksta į žvejybą. Yra žmonių, kuriuos galima būtų pavadinti stambių žvėrių medžiotojais, ir žmonių, kurie specializuojasi laukinių sėklų rinkime. Taip pat yra daugybė tokių, kurių įpročiai yra įvairiapusiai. Kaip jau minėjau, dauguma šių visuomenių jau pranyko, bet patogumo dėlei kalbėsiu apie jas esamuoju laiku.

 

                alt

 

Rėmimasis laukinės gamtos teikiamu maistu stipriau nei kitos egzistavimo formos riboja kultūrinio vystymosi potencialą. Kai žmonės privalo remtis nepatikimais ir nesaugiais vien gamtoje aptinkamais resursais, atsiranda daugiau griežtų apribojimų, ką galima daryti, ką galima išrasti ir ką galima pritaikyti sau. Čia žymiai mažiau garantijų dėl rytdienos nei žemdirbių visuomenėje. Medžiojimas-rinkimas kartais siejamas su „puotavimo ir badavimo“ gyvenimo būdu. Bet tai nėra gyvenimas, kada reikia nuolatos dirbti. Taip pat tai nėra „iš rankos į burną“ egzistencija. Tai būsena, artimiausia valstiečiams ar XIX a. fabrikų darbininkams.

 

Paprastai medžiotojai-rinkėjai pagamina pakankamai maisto, kad patenkintų kiekvieno grupės nario kalorijų poreikį, o taip pat, kad jo užtektų ir tradiciniams ritualams bei ceremonijoms. Kai kurie, daugiausia žvejai, sugebėjo sukurti „pridėtinę vertę“ ir mėgautis saugesniu maisto tiekimu nei daugelis žemdirbių. Bet kuriuo atveju nei vienos tokios visuomenės egzistavimo parametrai nebuvo tokie griežti, kad trukdytų laisvam eksperimentavimui ir inovacijoms.

 

Medžiotojų-rinkėjų visuomenės visada sukuria gaujos tipo organizaciją. Tai reiškia, kad pagrindinė nuolatinė teritorinė grupė yra santykinai maža, paprastai mažesnė nei 100 žmonių. Į ją įeina bent jau grupelė kraujo ryšiais susijusių individų, o daugeliu atvejų visi grupės nariai yra giminės. Grupė priskiria save tam tikrai teritorijai, kurią laiko savo nuosavybe.

 

Paprastai tokioms visuomenėms būdingas klajokliškas gyvenimo būdas. Tačiau tai nereiškia beprasmio klajojimo. Greičiau tai yra periodinis judėjimas iš vienos stovyklavietės į kitą pagal racionalų planą. Klajojimas, o ypatingai klajojimas pėsčiomis, trukdo kaupti materialines vertybes. Klajojantys medžiotojai negali būti geri kaupėjai, nes niekas nenori tampyti tą šlamštą iš vienos stovyklavietės į kitą. Nedidelė medžiotojų-rinkėjų visuomenių dalis gyvena sėsliai, kaimuose.

 

Medžiotojų-rinkėjų visuomenės naudojasi technologijomis, besiremiančiomis akmeniniais, mediniais, kauliniais ar dramblio kaulo įrankiais. Jie nežino metalurgijos meno.

 

Vyrauja minimali socialinė diferenciacija ir specializacija. Socialiniai vaidmenys priklauso nuo giminystės, lyties ar amžiaus. Visuomenė charakterizuojama tuo, ką Radcliffe-Brownas pavadino aukšto lygio pakeičiamumu. Tai yra, lengva vieną asmenį pakeisti kitu. Vienas suaugęs vyras visai lengvai gali būti pakeistas kitu. Taip tikimasi, kad kiekvienas tos pačios lyties ir to paties amžiaus žmogus galės daryti tą patį, ką daro bet kuris kitas tos pačios kategorijos žmogus. Suaugęs vyras yra visų profesijų meistras nors, nors, tiesą sakant, pačių profesijų nėra. Visgi tokiose visuomenėse yra individų, linkusių specializuotis ir, pvz., kas nors gali geriau už visus kitus grupės narius gaminti strėlių antgalius, o kitas gali daugiau žinoti apie ritualų atlikimą ar gydymą. Tokiu būdu šamanas tampa bent jau nepilnos darbo dienos specialistu.

 

Tokios visuomenės yra egalitarinės ta prasme, kad tam tikrai amžiaus ar lyties apibrėžtai grupei skirtų prestižinių pozicijų yra tiek, kiek yra žmonių, norinčių jas užimti. Tuo pačiu metu egalitarinė visuomenė neturi jokių priemonių nustatyti ir riboti žmonių, galinčių taikyti galią, skaičių. Tačiau egalitarinė visuomenė dar nereiškia, kad yra kokia nors lygybė tarp lyčių ar amžiaus grupių. Keliose medžiotojų-rinkėjų visuomenėse, pvz., eskimų, yra didesnė lygybė tarp lyčių. Nepaisant to, vyrai vis dar laikomi pranašesniais.

 

Egzistuoja ir kelios medžiotojų-rinkėjų visuomenės, kurias reikėtų laikyti rango visuomenėmis. Tokiose visuomenėse tam tikru būdu ribojamas aukštesnio statuso pozicijų skaičius, todėl ne visi, turintys tinkamas savybes gauti tokį statusą, jį pasiekia. Tokia visuomenė gali būti išsisluoksniavusi arba ne. Taigi visuomenė gali griežtai riboti savo prestižines pozicijas, tuo pačiu neribodama visų narių naudojimosi esminiais gyvybės palaikymui resursais.

 

Elmanas Servicas savo klasifikacijoje vadų visuomenę apibrėžia panašiai kaip Friedas apibrėžia rango visuomenę. Vadų visuomenės yra perskirstančios visuomenės, turinčios nuolatinę centralizuotą koordinavimo agentūrą. Ši agentūra vaidina tam tikrą ekonominį, socialinį ir politinį vaidmenį. Bendrų gėrybių perskirstytojas yra vadas arba žmogus, užimantis šią poziciją dėl savo įtakos, atsakomybės ar turto. Politinis perskirstytojo ar vado vaidmuo yra labai įvairus. Anarchijos pusei gali būti priskiriama, pvz., jurokų gentis arba Šiaurės Vakarų pakrantės indėnai. Kitoje pusėje atsiranda Polinezijos ir Afrikos vadai, faktiškai – karaliukai. Tarp medžiotojų-rinkėjų tokios rango ar vadų visuomenės paprastai būna turtingiausios ir ekonomiškai saugiausios.

 

anarchistine rinkeju visuomene 1

 

Medžiotojų-rinkėjų visuomenėse anarchija yra kasdienė tvarka. Kritikai gali klausti, kam mažose grupėse, kur visi gerai žino vienas kitą, apskritai reikalinga vyriausybė? Ir tikrai, bet kuri visiškai egalitarinė grupė, pagal Friedo apibrėžimą, yra anarchistinė.

 

Jei tikrai taip, mes galime pažvelgti dar giliau ir pasakyti, kad egalitarinė medžiotojų-rinkėjų visuomenė yra seniausia žmonių visuomenė, vyravusi ilgiausią laikotarpį – dešimtis tūkstančių metų. Taigi anarchija turėtų būti seniausia ir ilgiausiai išsilaikiusi santvarkos rūšis. Prieš dešimt tūkstančių metų visi žmonės buvo anarchistai.

 
Vertė RB

Versta iš: Harold Barclay. People without Government: An Anthropology of Anarchy, rev. ed., Seattle: Left Bank Books, 1990.

Skaityti kitus Haroldo Barclay‘aus knygos ŽMONĖS BE VYRIAUSYBĖS 

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti