Harold Barclay. Žmonės be vyriausybės (8)
Harold Barclay. ŽMONĖS BE VYRIAUSYBĖS

harold barclay zmones be vyrausybesHaroldas B. Barclay’us (g. 1924) – amerikiečių antropologas, Albertos universiteto profesorius. Politinės ir religinės antropologijos specialistas, ištyręs senovinių visuomenių liekanas Egipte ir Sudane. Specializavosi valstybės fenomeno ir bevaldžių visuomenių tyrimuose. Nuo 1986 m. pasišventė anarchistinių bendruomenių tematikai.

 

1990 m. išleido knygą „Žmonės be vyriausybės: anarchijos antropologija” („People without Government: An Anthropology of Anarchy”), 1997 m. – „Kultūra ir anarchizmas” („Culture and anarchism”), 2003 m. – „Valstybė” („The state”), 2005 m. – „Arkadijos peizažai: anarchosindikalisto antropologo prisiminimas” („Longing for Arcadia: memoirs of an anarcho-cynicalist anthropologist”).

 

H. B. Barclay’us ilgą savo gyvenimo dalį paskyrė kovai prieš valstybės būtinumo mitą: „Šiuolaikinė visuomenė atmeta bažnytinę religiją, bet nesugeba atmesti nacionalizmo ir valstybingumo religijos. Būtent ji ir yra vienybės šaltinis, apjungiantis šiuolaikinę „pliuralistinę“ visuomenę. Valstybės ir vyriausybės mitas yra lemiantis vienybės elementas, lygiai kaip tikėjimas į dievą nulėmė viduramžių visuomenės vienybę.“

 

Eskimai


Eskimai, Šiaurės Amerikos arktinės dalies čiabuviai, gerai žinomi ir dėl savo gebėjimų prisitaikyti prie sunkaus gyvenimo tolimoje šiaurėje, ir dėl egalitarinės socialinės sistemos, kurią jie sukūrė. Net Hoebelis pastebėjo jų „primityvią anarchiją“.

 

Socialinės eskimų grupuotės kai kurių stebėtojų vadinamos gentimis, tačiau šis terminas apibrėžia tam tikrą geografinę grupę su bendra kultūra ir kalba. Ji neturi politinės reikšmės. Birket-Smithas rašo: „Eskimai neturi valstybės, kuri išnaudotų jų jėgą, ir vyriausybės, kuri ribotų jų veiksmų laisvę. Jei kur nors ir egzistuoja bendruomenė, sukurta laisvų žmonių laisva valia (apie tokią svajojo Kropotkinas), tai jos reikėtų ieškoti tarp šių, šalia Šiaurės ašigalio gyvenančių neturtingų genčių.“

 

Tradiciškai eskimai formavo vietines gentis ar grupes, kurios kai kuriais atvejais buvo keliolikos žmonių dydžio, o kartais – dešimt kartų gausesnės. Kiekvienoje grupėje yra bent vienas išskirtinis individas ir dar vienas, kitų pripažįstamas kaip „pirmas tarp lygių“. Birket-Smithas rašo, kad Kanados šiaurės centrinės dalies eskimų šis žmogus vadinamas „isumataq – tas, kuris galvoja, t.y. tas, kuris galvoja už visus“. Galima manyti, kad šis titulas apibrėžia protingiausią grupės narį.

 

Šiaip ar taip, svarbus lyderystės pagrindas yra gebėjimai, būtini tokiomis klimato sąlygomis: gebėjimai medžioti, aprūpinti maistu ir pastoge, sumanumas ir įžvalgumas. Aprašydamas Šiaurės Aliaskos eskimus, Spenceris sako, kad vienas iš pripažintų bendruomenės lyderių yra turtingas žmogus, pvz., didelio laivo savininkas. Vis dėlto ir šis žmogus tokią padėtį užėmė dėl savo patirties ir žinių, kurias panaudojo eksploatuojant vietinę aplinką.

 

Be šios sekuliarios lyderystės, eskimų politikoje ir religijoje svarbus elementas yra šamanas. Šamanas gali būti gerbiamas medžiotojas, tačiau jo galia kyla iš ypatingo santykio su antgamtinėmis jėgomis. Šamanas yra gydytojas, stebukladarys, burtininkas, magas ir religinių ceremonijų lyderis. Tikima, kad eskimų šamanas turi galią pakilti į dangų ir nusileisti į požemį, kontroliuoti orą ir kitus gamtos reiškinius. Jis gali prišaukti antgamtines jėgas ir padėti ar pakenkti žmogui. Kuperio eskimų tarpe šamanas „buvo tas, kuris galėjo apkerėti kitus ir dėl savo antgamtinio imuniteto nesibaimino keršto“.

 

Eskimų visuomenėje nėra žmogaus, kurį būtų galima pavadinti valdytoju, t.y. to, kuris gali įsakyti kitiems paklusti ir už kurio įsakymų glūdi išskirtinė teisė naudoti fizinę jėgą prieš nepaklūstančius. Vadovavimas yra neformalus, o lyderio vaidmuo apibrėžiamas labai laisvai. Lyderio komandos gali būti nebaudžiamai ignoruojamos, tačiau tai gali būti pavojinga, ypač kalbant apie blogo linkintį šamaną.

 

Bendruomenėje svarbiausi klausimai atvirai aptariami neformaliuose susirinkimuose, kuriuose randamas bendras sutarimas dėl būsimos veiklos. Toks bendras sutarimas paprastai yra įtakingo žmogaus pasiūlymų patvirtinimas. Jei nepasiekiama vieninga nuomonė, nesutinkantys gali elgtis savo nuožiūra.

 

eskimai 1

 

Eskimų pavyzdys rodo ir galimus sistemos, kurioje nėra formalios lyderystės, spąstus. Kaip jau minėjome, šamanas gali manipuliuoti savo galia sukeldamas baimę antgamtinėms jėgoms, tokiu būdu jis gali pagerinti savo socialinę poziciją, tačiau taip jis nepadidina savo prestižo. Damaso nuomone, šamanai kelia baimę, o ne pagarbą.

 

Panaši problema eskimų visuomenėje atsiranda, kai žmogus nutaria atmesti bendruomenės moralę ir įtvirtinti savo asmeninę galią įgydamas viską, ko jam reikia. Dažnai tokiam žmogui bendruomenėje pavyksta grubiai lipti per kitų galvas, tačiau galų gale jis neišvengiamai susilaukia smurtinės mirties. Jis gali būti nužudytas iš keršto. Grupė žmonių, kartais net skriaudėjo giminaičiai, gali suplanuoti jo egzekuciją. Ne toks dažnas sprendimas yra pašalinti individą iš grupės. Šiaip ar taip, tokia grėsmė įveikiama išsklaidytomis sankcijomis.

 

Eskimų visuomenėje visos vadovaujančios pozicijos, įskaitant ir šamanus, yra pasiekiamas statusas. Tokią padėtį galima užsidirbti, galima jos ir netekti. Padėties praradimas gali būti siejamas su naujo, geresnio ir visų pripažįstamo lyderio (medžiotojo ar šamano) atsiradimu, ar šamaniškų galių praradimu.

 

Blogai besielgiantys gali būti atstumti arba išvaryti iš kaimo, o kraštutiniu atveju, kaip jau minėjome, – nužudyti. Paskalos ir ginčai yra veiksminga priemonė, leidžianti išvengti prievartos. Kartais sunkus nusikaltimas gali nesusilaukti jokios bausmės. Paprastai nužudytojo giminės siekia keršto, taigi galima kalbėti apie dalinį kraujo kerštą. Eskimai dažnai rengia ginčus tarp oponentų, savotiškus teismo procesus, kada auditorija sprendžia, kas pasirodo geriau ir laimėjo ginčą. Todėl besiginčijantys gali surengti imtynes arba dainų varžytuves, kuriose be kitų dalykų dar bandoma kuo labiau įžeisti savo priešininką. Šamanai varžosi tarpusavyje demonstruodami stebuklingas galias per įspūdingus pasirodymus, nuskaidrinančius niūrią ir tamsią žiemą.

 

Eskimų moterys negali būti laikomos visiškai lygios su vyrais, tačiau jų laisvė ir įtaka toli pralenkia daugelio kitų visuomenių moteris. Kartais tvirtinama, kad aukšta eskimų moterų padėtis kyla iš jų lemiamo vaidmens ekonomikoje. Suaugusiam eskimų vyrui reikia paramos išlaikant namų ūkį. Jis neišgyventų be savo vaidmenį atliekančios suaugusios moters. Moters būtinybė namų ūkiui yra tokia svarbi, kad vyrui neradus vienišos moters, jis gali griebtis poliandrijos ir vesti moterį, kuri jau turi vyrą. Be to, tokiame atšiauriame krašte kaip Arktika galima tikėtis tvirtesnių šeimos tarpusavio ryšių nei ne tokiose rūsčiose sąlygose. Todėl ekonominio moterų vaidmens svarba suteikia joms ypatingą statusą visuomenėje.

 

Kita vertus, kitose medžiotojų ir rinkėjų bendruomenėse moterys parūpina 50% maisto, kartu atlikdamos ir kitus svarbius ekonominius vaidmenis. Vis dėlto šios moterys neturi tokios pat laisvės ir lygybės kaip eskimų moterys (čia labai tinka Australijos aborigenų pavyzdys). Galbūt eskimai ir suteikia daugiau laisvės ir lygybės moterims dėl jų ekonominio vaidmens, tačiau, tiesą sakant, tokia moterų padėtis kyla ir iš kiekvienam eskimui būdingo pasitikėjimo savimi.

 

Savimi pasitikintis žmogus turi daugiau laisvės. Tai padeda suprasti, kodėl eskimų visuomenėje vaikai laikomi ypatingais žmonėmis su specifinėmis ir neginčijamomis teisėmis. Daugelis žmonių, priešingai nei eskimai, vaikus geriausiu atveju vertina kaip paprastą tėvų tęsinį. Eskimų aplinkoje bendradarbiavimas yra kritiškai svarbus, tačiau pasitikėjimas ir mokymasis veikti vienam yra privalomas norint išgyventi.

 

Vertė RB

Versta iš: Harold Barclay. People without Government: An Anthropology of Anarchy, rev. ed., Seattle: Left Bank Books, 1990.

Skaityti kitus Haroldo Barclay'aus knygos ŽMONĖS BE VYRIAUSYBĖS skyrius

 

eskimai 2


 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti